2017-10-30 Nr. AB-19421-3-62-3-02241-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-813-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02241-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 5‑6) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2015 metų Alytaus PN kamerų tipo patalpose buvo apribota jo laisvė, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Bausmę atliko kamerų tipo patalpose Nr. 36, 35, 30, 31, 42, 1, 3, 33, 24, 4. Minėtose gyvenamosiose patalpose buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. jam nebuvo užtikrintas nustatytas minimalus plotas, be to, apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 22 punkto reikalavimų. Dėl to patyrė kančias, nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir t. t. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į skundą (b. l. 12‑16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad Alytaus PN kameros yra įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punktu. Alytaus PN tikrino Alytaus visuomenės sveikatos centras, kuris patikrinimo aktais Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė. Nuteistasis į pataisos namų administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, o siekdamas žalos atlyginimo, jis remiasi abstrakčiais teiginiais, prielaidomis. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius įrodymus, taip pat, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu (b. l. 58‑62) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiasi netinkamomis kalinimo Alytaus PN sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2015 metų. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t. y. 2009 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 26 d. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Alytaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, jog kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl tenkino Alytaus PN prašymą ir daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., pritaikė ieškinio senaties terminą ir šią dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra svarbios pareiškėjo kalinimo Alytaus PN aplinkybės laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. (per mažas vienam asmeniui tekęs plotas bei netinkamas apšvietimas).

8. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nurodyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte, jog kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam žmogui. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, kurioje įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos – tai bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 4 buvo patalpintas laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. liepos 1 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. Šios kameros plotas – 14.48 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,62 kv. m. Nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 11 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 3, kurios plotas – 29,36 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 8, todėl pareiškėjui teko 3,67 kv. m. Nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas nuobaudą atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 11, kurios plotas 12,14 kv. m, miegamosios vietos 3, todėl jam tenkantis plotas – 4,04 kv. m. Nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 13 d. pareiškėjas bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18, kuri yra 12,21 kv. m ploto ir, esant užimtoms 3 vietoms iš 3 įrengtų, vienam nuteistajam tenka 4,07 kv. m. Nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. liepos 5 d. ir nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Alytaus PN kamerų tipo patalpą Nr. 36, kurios plotas – 12,61 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 3, todėl pareiškėjui teko 4,20 kv. m. Pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. spalio 9 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 43, kuri yra 12,29 kv. m ir joje miegamųjų vietų skaičius – 3, todėl vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. Nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 31, kurios plotas – 11,50 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 3, todėl vienam nuteistajam tenkantis plotas – 3,83 kv. m. Laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Alytaus PN kamerų tipo patalpą Nr. 42, kurios plotas – 13,03 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 3, todėl minėtoje kamerų tipo patalpoje tenkantis plotas – 4,34 kv. m. Nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. spalio 26 d. pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas – 11,07 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 3, todėl minėtoje kamerų tipo patalpoje tenkantis plotas – 3,69 kv. m.

10. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, jog minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą. Teismas nurodė, kad nors Alytaus PN gydytojo medicinos dokumentų išraše iš pareiškėjo sveikatos kortelės pažymėta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi (duomenys neskelbtini) ir t. t., tačiau šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Duomenų apie pareiškėjo kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos bylos nagrinėjimo atveju, byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui vertinamu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

11. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, t. y. jis neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, tačiau į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo argumentus. Priešingai, Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 21 d. patikrinimo akte Nr. PA-340 konstatuota, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 30 natūralus apšvietimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Taip pat, kaip nurodoma natūralaus apšvietimo tyrimo 2015 m. spalio 12 d. protokole Nr. F-NA-34, išmatuotas natūralaus apšvietimo koeficientas buvo 0,2 proc. Šiuo patikrinimo aktu atkreiptas dėmesys į tai, kad natūralaus apšvietimo koeficientas nevertintas, o vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktu pažymėta, kad „ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais“. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas kamerų tipo patalpoje Nr. 30 būtų susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais. Todėl patikrinimo akto Nr. PA-340 išvadoje konstatuota, jog Alytaus PN veiklą vykdo nepažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų. Pažeidimų Alytaus PN gyvenamosiose patalpose nenustatyta ir Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu Nr. PA-339, 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktu Nr. PA-369, 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktu Nr. PA-111. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietimo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, laikytini nepagrįstais.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo, be to, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 66–68) bei jo papildymais (b. l. 80, 84) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo daliai jo skundo reikalavimų pritaikytas ieškinio senaties terminas, nes to nenumato Konvencijos nuostatos, be to, dar nėra pasibaigęs bausmės atlikimo laikotarpis. Pažymi, kad jo atžvilgiu ieškinio senaties terminas iš viso negali būti taikomas, nes ieškinio senatis netaikoma iš asmenų neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams.

15. Teigia, jog Alytaus PN teikia teismui melagingus duomenis (2013 m. vasario 5 d. – 2013 m. liepos 5 d. buvo paskirtas į Alytaus PN kameros tipo patalpą Nr. 36, kurios plotas 12,61 kv. m, 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra 4,2 kv. m), tačiau iš tiesų minėtoje kameroje buvo laikomi 4 asmenys. Tuo tarpu nuo 2012 m. buvo paskirtas į drausmės grupę, gyveno 9 lokaliniame sektoriuje, 17 būrio 1 miegamajame, kurio plotas 34,15 kv. m ir yra 10 užimtų lovų ir kt. Mano, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas turėtų būti 4 kv. m be baldų.

16. Pažymi, kad serga (duomenys neskelbtini) ligomis, todėl jo skundas turėtų būti išnagrinėtas ne eilės tvarka, o greičiau. Be to, į šias aplinkybes turėtų būti atsižvelgta analizuojant, ar buvo pasiektas tam tikras žiaurumo lygis, sudarant netinkamas kalinimo sąlygas.

17. Atsakovas Alytaus PN (b. l. 76–78) atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas pats atsisakė dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, nors turėjo galimybę juos pateikti ir Kauno apygardos administraciniam teismui, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 14‑16 punktuose nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Kauno apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų, aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

23. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 14 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

23.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį (Nutarties 4 punktas). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

23.2. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Alytaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

23.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 26 d. (pagal spaudą ant voko; b. l. 7), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, konstatuoja, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 26 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Alytaus PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

23.4. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo ir jokių minėto termino praleidimo priežasčių, kurios sudarytų pagrindą jį atnaujinti, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. (CK 1.131 str. 1 d.).

23.5. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigė, jog senaties terminas kalint yra netaikomas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62; 1677/62; 1691/62; 1769/63; 1994/63; 2126/64)). Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį susitariančios valstybės turi vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). Taigi nagrinėjamoje byloje gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų – ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

24. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 15 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) ir sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto), iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V 124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06);

LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, teisingai nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nagrinėtu laikotarpiu pažeista nebuvo. Pareiškėjo pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio 18 d. raštas Nr. R1-1090 „Dėl jūsų skundų“ (b. l. 69–70) priešingos išvados nesuponuoja, nes šiame rašte nurodytas adresatų sąrašas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad šie asmenys tam tikru laikotarpiu buvo laikomi toje pačioje patalpoje.

Kitų duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, byloje nėra.

25. Teisėjų kolegija Nutarties 16 punkte nurodyto pareiškėjo prašymo netenkina, nes administracinės bylos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme skiriamos nagrinėti griežtai laikantis nustatytos bylų paskirstymo tvarkos, t. y. pagal bylų gavimo teisme datą, registracijos numerį ir bylų skyrimo skubos tvarka pagrindus bei teisėjo pranešėjo darbo krūvį. Nesilaikant šių bylų skyrimo į posėdžius kriterijų ir paskyrus pageidaujamą administracinę bylą nagrinėti ne eilės tvarka, būtų pažeistos kitų administracinių bylų proceso dalyvių, kurių bylos teismą yra pasiekusios anksčiau, teisės ir teisėti lūkesčiai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos priežastys nesudaro pagrindo priskirti šią administracinę bylą skubiai nagrinėjamų bylų kategorijai, todėl ji buvo paskirta nagrinėti ir išnagrinėta bendra eilės tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius