2017-06-01 Nr. AB-11313-3-61-3-03774-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-646-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03774-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams akcinei bendrovei Lietuvos paštas, Vilniaus teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei akcinės bendrovės Lietuvos paštas, dėl aktų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–9) ir jo patikslinimais (I t., b. l. 64–78; II t., 71–73). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. ir 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimis (I t., b. l. 88–94; II t., b. l. 104–106) priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma:

1) priteisti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybei atstovaujančio Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra 281 714,50 Lt, ir dėl Lietuvos valstybei atstovaujančios Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Susisiekimo ministerija) neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra 112 685,79 Lt;

2) panaikinti AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamento 2015 m. birželio 12 d. reg. laišką Nr. MP101372125LT, muitinės 2015 m. birželio 18 d. sąskaitą pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664, Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. raštą Nr. (9.2/42)-2V-13997, AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. laišką Nr. 3-4831 ir priteisti neteisėtomis (ilgalaikėmis, tęstinėmis) atsakovo atstovų veikomis pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą visiškai (adekvačiai) ir teisingai skunde nurodytai sumai.

Nurodė nesutinkantis su AB Lietuvos paštas reikalavimais pateikti papildomus (esą perteklinius) dokumentus dėl jam iš JAV adresuotų pašto siuntų. Jam adresuoti informaciniai AB Lietuvos paštas raštai yra niekieno nepasirašyti. Be to, pareiškėjui adresuotos pašto siuntos buvo nepagrįstai ilgai užlaikomos. Dėl šių aplinkybių jis kreipėsi į AB Lietuvos paštas, taip pat į Muitinės departamento generalinį direktorių, prašė pateikti raštišką paaiškinimą, už kokias neprašytas ir neatliktas paslaugas pareiškėjas buvo apmokestintas ir kodėl jam buvo apskaičiuotas 21 proc. PVM tarifas nuo visos pašto siuntoje, siuntėjo šalies išduotoje deklaracijoje CN22 pažymėtos asmeniniam naudojimui siunčiamų prekių kainos ir siuntimo išlaidų sumos, taip pat prašė nedelsiant imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nutrauktas jo prigimtinių teisių ir laisvių pažeidinėjimas, o šių klausimų teisinis reguliavimas būtų nustatytas aiškiai ir tiksliai. Su AB Lietuvos paštas ir Muitinės departamento pateiktais atsakymais (2014 m. birželio 5 d., 2014 m. birželio 8 d. ir 2015 m. gegužės 31 d.) nesutiko, manė, kad prašomos informacijos AB Lietuvos paštas, Muitinės departamentas, taip pat Susisiekimo ministerija ir Vilniaus teritorinė muitinė nepateikė.

Taip pat nurodė, kad Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste negalėjo įsigyti importo deklaracijos blankų, nors norėjo tai padaryti, tam turėjo vykti į Vilniaus teritorinę muitinę, adresu: Naujoji Riovonių g. 3, Vilniuje. Tokius Vilniaus teritorinės muitinės veiksmus laiko kliudymu išspręsti jam rūpimą klausimą iš esmės, todėl reikalauja, kad būtų atlyginta valdžios funkcijų vykdytojų padaryta turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl jų neteisėtų veiksmų bei neveikimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju jam yra prievarta uždėta našta įrodinėti tai, ką neteisėtais veiksmais ar neveikimu įvykdė atsakovas, todėl toks valstybės piliečiui primestas bylinėjimasis sekina fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai bei yra pavojingas sveikatai.

Pareiškėjas į 2016 m. sausio 12 d. vykusį pirmosios instancijos teismo posėdį atvyko, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios (14.44 val.) pasišalino iš posėdžių salės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepimuose (I t., b. l. 121–129; II t., b. l. 126–131) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. liepos 6 d. pašto siuntomis buvo atsiųstos prekės iš JAV. Kadangi prekės gautos iš trečiosios šalies, jos neturėjo Bendrijos prekių statuso, todėl turėjo būti deklaruotos išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai įforminti. Pašto siuntose, gabenamose su CN22 ir CN23 muitinės deklaracijomis, siunčiamas prekes nustatyta tvarka pašto siuntų gavėjų ir siuntėjų vardu muitinei deklaruoja AB Lietuvos paštas be atitinkamo šių asmenų įgaliojimo.

Pažymėjo, jog importo muitų ir mokesčių už prekes skaičiavimo pagrindas yra ne prekės vertė, bet prekės muitinė vertė, kuria yra laikoma sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, tikslinama kitomis išlaidomis. Jei muitinė turi pagrįstų abejonių ir nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė atspindi sumokėtą ar mokėtiną sumą, ji gali paprašyti papildomos informacijos vertei pagrįsti. Jei muitinei tokia informacija nepateikiama ir abejonės išlieka, muitinė priima galutinį sprendimą ir atlieka tokių prekių muitinį įvertinimą. Atsižvelgdamas į tai bei į CN22 ir CN23 muitinės deklaracijose pateiktos informacijos patikimumą ir siekdamas operatyviai atlikti muitinės formalumus, AB Lietuvos paštas, prieš pateikdamas prekes muitinei, kreipiasi į siuntos gavėją dėl papildomų duomenų ir / arba dokumentų pateikimo. Kol AB Lietuvos paštas nepateikia muitinei pašto siunta atsiųstų prekių visos reikalingos informacijos ir dokumentų, tokios prekės nelaikomos pateiktomis muitinei išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai įforminti.

Nurodė, kad pareiškėjo vardu gautos pašto siuntos buvo siunčiamos su CN22 muitinės deklaracijomis. Jose pateiktas prekių aprašymas neatitiko nustatytų pildymo reikalavimų. Be to, šiomis siuntomis buvo siunčiami įvairūs maisto papildai, kuriems gabenti taikomi specialieji reikalavimai. Prekės buvo pirktos internetinėje parduotuvėje, todėl akivaizdu, jog šiais atvejais buvo įvykę sandoriai, kurie paprastai patvirtinami tam tikrais dokumentais, kurie pateikti nebuvo. Todėl muitinė ir AB Lietuvos paštas turėjo pakankamą pagrindą prašyti pateikti tikslesnius duomenis ir dokumentus iš pašto siuntų gavėjo – pareiškėjo.

Muitinės departamento nuomone, pareiškėjas sąmoningai ir piktybiškai atsisako pateikti prašomą informaciją. Visos išlaidos, susijusios su pašto siunta siunčiamų prekių pristatymu iki jų paskirties vietos, turi būti įskaitomos į šių prekių muitinę vertę, tačiau kai pašto siunta siunčiamos nekomercinio pobūdžio prekės, jų muitinė vertė šiomis išlaidomis netikslinama. CN22 muitinės deklaracijoje nėra langelio, kuriame nurodomos siuntimo išlaidos, ir nėra numatyta, kad šios išlaidos turi būti įtrauktos į prekių vertę.

Todėl, nustatydama pareiškėjui siųstų prekių muitinę vertę, muitinė neturi pagrindo manyti, kad CN22 muitinės deklaracijose prekių vertė nurodyta kartu su transporto išlaidomis. Jeigu pareiškėjas turėjo priešingų duomenų, šią informaciją kartu su tai pagrindžiančiais dokumentais jis turėjo pateikti muitinei. Nagrinėjamu atveju prekių muitinė vertė buvo nustatyta remiantis muitinės turimais duomenimis, t. y. duomenimis apie prekes, kuriuos siuntėjas nurodė CN22 muitinės deklaracijose. Pareiškėjui siųstos prekės atitiko atleidimo nuo importo muito sąlygas, todėl šiuo muito mokesčiu nebuvo apmokestintos.

Tačiau atskiromis siuntomis pareiškėjui siųstos prekės neatitiko atleidimo nuo PVM sąlygų (jų vertė didesnė nei 160 Lt (45 Eur), jos pirktos internetinėje parduotuvėje), todėl prekėms buvo apskaičiuotas PVM. Lietuvos muitinė neturi įgaliojimų keisti („indeksuoti“) PVM įstatyme nustatytus prekių vertės dydžius, apibrėžiančius atleidimo nuo importo PVM sąlygas. AB Lietuvos paštas laikomas mokesčių mokėtoju ir atsako už mokėtinų muitų ir (arba) akcizų ir (arba) PVM už prekes, gaunamas jos deklaruojamose pašto siuntose, sumokėjimą, t. y. mokėtinus importo mokesčius už pašto siuntoje atsiųstas prekes, kurias muitinei deklaruoja pašto įmonė, Lietuvos muitinei sumoka AB Lietuvos paštas.

Pašto įmonė surenka sumokėtus importo mokesčius iš gavėjo, atiduodama pašto siuntą. Todėl pareiškėjo minimas 30 Lt mokestis – tai AB Lietuvos pašto nustatytas mokestis už teikiamas pašto paslaugas. Siuntų gabenimo paslaugų teikimo sąlygos nėra priskirtos Lietuvos muitinės kompetencijai.

Atkreipė dėmesį, kad Muitinės duomenimis, pareiškėjas per 25 mėnesius atsisiuntė 25 kg maisto papildų. Toks kiekis leidžia daryti prielaidą, kad šie papildai nėra skirti gavėjo ar jo šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti. Pareiškėjas gali verstis šių papildų prekyba, vengdamas mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą. Apie tai Vilniaus teritorinė muitinė informavo Valstybinę mokesčių inspekciją.

Teigė, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios muitinės veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu, ar atitinkamos pasekmės (jei jos kilo) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Taip pat visiškai nepagrįstas reikalaujamos žalos dydis.

Pabrėžė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam apskaičiuotais mokesčiais ir įregistruota mokestine prievole, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu, turėjo teisę inicijuoti mokestinį ginčą, tačiau šia teise nepasinaudojo. 2015 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo skundo papildymas yra susijęs su mokesčių apskaičiavimu, todėl tai yra mokestinis ginčas, kuriam nagrinėti turėtų būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, t. y. išankstinis ginčo nagrinėjimas ne teismo tvarka. Pareiškėjas dėl 2015 m. birželio 18 d. pašto siuntos Nr. MT700601154LT apmokestinimo 2015 m. birželio 22 d. kreipėsi į Muitinės departamentą, kuris pareiškėjo laišką persiuntė Vilniaus teritorinei muitinei išnagrinėti pagal kompetenciją. Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (9.2/42)-2V-13997 pateikė pareiškėjui išsamią informaciją apie teisės aktus, reglamentuojančius jo laiške pateiktus klausimus, ir išaiškino jų taikymą gautos siuntos atveju. Pareiškėjas dėl jo 2015 m. birželio 22 d. laiške išdėstytos situacijos daugiau į Muitinės departamentą nesikreipė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (I t., b. l. 164–168; II t., b. l. 121–124) su jais nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginys, jog tęstinė atsakomybė dėl AB Lietuvos paštas veiksmų tenka Susisiekimo ministerijai, yra niekuo nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nepateikė savo reikalavimus patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodė jokių konkrečių neteisėtų Susisiekimo ministerijos veiksmų (neveikimo) ar aktų. Susisiekimo ministerijoje 2012–2014 m. ne kartą pagal kompetenciją buvo nagrinėjami pareiškėjo skundai dėl AB Lietuvos paštas veiksmų, sprendžiant siuntų atidavimo klausimus. Susisiekimo ministerija ėmėsi visų teisės aktuose nustatytų veiksmų, kad pareiškėjo raštai, prašymai ir skundai būtų tinkamai išnagrinėti ir jam tinkamai atsakyta. Dėl to 2012 m. spalio 16 d. Susisiekimo ministerijos iniciatyva įvyko pasitarimas, po kurio buvo patobulinta AB Lietuvos paštas pranešimo apie tarptautinę pašto siuntą forma. Pareiškėjas šiame pasitarime dalyvauti atsisakė. Susisiekimo ministerija savo veiksmais jokios žalos jam nepadarė.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas AB Lietuvos paštas atsiliepime (II t., b. l. 138–141) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad, prašydamas pateikti papildomus duomenis, AB Lietuvos paštas vykdė jam teisės aktais priskirtas funkcijas, kadangi pašto siuntose gabenamas prekes pašto siuntų gavėjų vardu muitinei deklaruoja būtent AB Lietuvos paštas. Už šių funkcijų atlikimą yra nustatytas teisėtas mokestis. Gaunamą pašto siuntą gavėjas gali deklaruoti muitinei ir pats arba naudodamasis muitinės tarpininko paslaugomis, tačiau apie tai turi iš anksto informuoti AB Lietuvos paštas. Apie tai neinformavę, pašto siuntų gavėjai laikomi įgaliojusiais AB Lietuvos paštas deklaruoti jų gaunamose pašto siuntose atsiunčiamas prekes. Apie tai pašto paslaugų naudotojai yra informuojami AB Lietuvos paštas interneto svetainėje, taip pat pranešimais apie gautas siuntas.

Pažymėjo, jog prie pareiškėjui siunčiamos pašto siuntos nebuvo pateikti prekės įsigijimo dokumentai, reikalingi mokesčiams apskaičiuoti. CN22 deklaracijoje buvo pateikta tik ta prekių vertė, kurią nurodė siuntėjas, tačiau ši deklaracija nepatvirtina duomenų teisingumo, kadangi prekių įsigijimo vertę pagrindžia jos įsigijimo dokumentai. AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 3-4831 išsamiai atsakė į pareiškėjo keltus klausimus, atsakymą pateikė įstatymų nustatytais terminais. AB Lietuvos paštas savo veiksmais pareiškėjui nesukėlė nei turtinės, nei neturtinės žalos. Be to, AB Lietuvos paštas negali būti taikomos teisinės pasekmės už jam teisės aktais nustatytų pareigų vykdymą. Pareiškėjui neįrodžius žalos buvimo fakto, nepagrindus žalos ir jos dydžio, o AB Lietuvos paštas neatlikus neteisėtų veiksmų, neegzistuoja būtinas atsakomybės sąlygų visetas.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime (II t., b. l. 144–147) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodo faktines aplinkybes dėl 2015 m. birželio 18 d. gautos pašto siuntos Nr. MT700601154LT ir muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664. Dėl šioje sąskaitoje apskaičiuotų mokesčių teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo susimokėti pašto rinkliavą pareiškėjas kreipėsi į Muitinės departamentą. Šis pareiškėjo laišką persiuntė Vilniaus teritorinei muitinei, kuri 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (9.2/42)-2V-13997 pateikė išaiškinimus pareiškėjo keliamais klausimais. Įvertinusi 2015 m. birželio 18 d. muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664 įforminimo teisingumą, Vilniaus teritorinė muitinė padarė išvadą, kad pašto siuntoje teisingai pritaikyti teisės aktai, pagrįstai ir teisingai apskaičiuoti importo mokesčiai. Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. raštas Nr. (9.2/42)-2V-13997 nėra administracinis aktas, jis yra informacinio pobūdžio mokesčių administratoriaus veiksmas. Šis raštas pareiškėjui nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių. Šioje byloje pareiškėjas nepagrindė skundo reikalavimų jokiais reikšmingais bylai įrodymais, taip pat nenurodė, kokia konkreti turtinė bei neturtinė žala jam padaryta, nepagrindė jos dydžio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu (II t., b. l. 177-194) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. rašte Nr. (9.2/42)-2V-13997 išdėstytą sprendimą ir įpareigojo Muitinės departamentą pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo importo PVM apmokestinti jam siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstas prekes ir šio mokesčio apskaičiavimo išnagrinėti Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka. Panaikino AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštą Nr. 3-4831 ir įpareigojo AB Lietuvos paštas pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. rašte išdėstytą paklausimą išnagrinėti iš naujo. Pripažino, kad nagrinėjant pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. ir 2015 m. liepos 27 d. raštuose išdėstytus skundus ir prašymus, susijusius su siuntos Nr. MT700601154 administravimu, ja atsiųstų prekių apmokestinimu, buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Skundo dalį dėl muitinės 2015 m. birželio 18 d. sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664 paliko nenagrinėtą. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento ir Susisiekimo ministerijos, priteistiną turtinę ir neturtinę žalą (atitinkamai 281 714,50 Lt ir 112 685,79 Lt) kildina iš Muitinės departamento veikos, nagrinėjant jo 2014 m. birželio 30 d. rašte „Dėl reikalaujamų sumokėti PVM ir AB Lietuvos paštas rinkliavos už gaunamas pašto siuntas iš JAV apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo“ (toliau – ir 2014 m. birželio 30 d. raštas) (I t., b. l. 146, 147), 2014 m. liepos 9 d. rašte „Dėl institucinės korupcijos AB Lietuvos pašte ir Muitinės departamente prie LR Finansų ministerijos ir Jūsų institucinės bei asmeninės atsakomybės (Papildomai 2014-06-30 raštui)“ (toliau – ir 2014 m. liepos 9 d. raštas) (I t., b. l. 145) pateiktus klausimus, ir Susisiekimo ministerijos neveikimo reaguojant į Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažymą (I t., b. l. 169–175).

Iš pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 30 d. pateikto patikslinto skundo, jo turinį vertinant kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad jis prašo panaikinti AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamento 2015 m. birželio 12 d. reg. laišką Nr. MP101372125LT (II t., b. l. 74), muitinės 2015 m. birželio 18 d. sąskaitą pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664 (II t., b. l. 75), Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. raštą Nr. (9.2/42)-2V-13997 (II t., b. l. 79), AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštą Nr. 3-4831 (II t., b. l. 81), susijusius su siuntos Nr. MT700601154 apmokestinimu. Taip pat pareiškėjas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, Susisiekimo ministerijos ir AB Lietuvos paštas, prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kurią kildina iš, jo nuomone, neteisėtos šių institucijų veikos apmokestinant ir administruojant siuntą Nr. MT700601154.

Atsižvelgęs į dispozityvumo principą administracinių bylų teisenoje ir į pareiškėjo pateiktame skunde, patikslintame skunde išdėstytų ir teismo priimtų reikalavimų apimtį, teismas pažymėjo, kad Muitinės departamento administraciniai sprendimai, priimti nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. birželio 30 d. raštuose pateiktus klausimus, Susisiekimo ministerijos administraciniai sprendimai, priimti reaguojant į Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažymą (I t., b. l. 169–175), nėra savarankiškas šios administracinės bylos tyrimo dalykas. Taip pat savarankiškas šios administracinės bylos tyrimo dalykas nėra kitų institucijų ar pareigūnų (t. y. ne Muitinės departamento) veikos, susijusios su 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštų nagrinėjimu, neatsižvelgiant į tai, kad šie raštai buvo adresuojami ir kitoms institucijoms bei pareigūnams, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjo skunde išdėstyto reikalavimo atlyginti žalą, susijusią su 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštų nagrinėjimu, pagrįstumo, vertinta tik Muitinės departamento ir jos pareigūnų veika.

Dėl pareiškėjo prašymo iš Lietuvos valstybės priteisti viešojo administravimo subjektų padarytą turtinę ir neturtinę žalą teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, pažymėjo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl žalos, susijusios su 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštų nagrinėjimu

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. raštu kreipėsi į Muitinės departamento generalinį direktorių (šis raštas Muitinės departamente gautas ir užregistruotas 2014 m. liepos 8 d. (reg. Nr. 2B-12347), AB Lietuvos paštas direktorę, pateikė informaciją, susijusią su jam adresuotų iš JAV atsiųstų pašto siuntų Nr. MT700869436LT, MT700880621LT, MT700880635LT pristatymu per AB Lietuvos paštas, nurodė, kad nesutinka su reikalavimu pateikti papildomus dokumentus apie jam atsiųstas pašto siuntas ir kad visus klausimus (ir deklaravimo muitinei) dėl jam adresuotų pašto siuntų spręs pats, be AB Lietuvos paštas tarpininkavimo, prašė paaiškinimo iš AB Lietuvos paštas, už kokias neprašytas ir neatliktas paslaugas jis buvo apmokestintas ir turėjo sumokėti po 30 Lt už kiekvieną atsiimtą jam adresuotą pašto siuntą, o iš Muitinės departamento, kodėl už gautas pašto siuntas yra skaičiuojamas 21 proc. PVM tarifas nuo visos ant pašto siuntos priklijuotos, siuntėjo šalies išduotoje deklaracijoje pažymėtos, siuntoje asmeniniam naudojimui atsisiunčiamų prekių kainos ir siuntimo išlaidų sumos, prašė nedelsiant imtis visų reikiamų veiksmų, kad jo teisių bei teisėtų interesų pažeidimas būtų sustabdytas, o jam adresuotos pašto siuntos būtų pristatytos laiku (I t., b. l. 146, 147). Papildydamas 2014 m. birželio 30 d. raštą, pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. raštu kreipėsi į Muitinės departamento generalinį direktorių (šis raštas Muitinės departamento gautas ir užregistruotas 2014 m. liepos 9 d. (reg. Nr. 2B-12472), AB Lietuvos paštas direktorę, pakartotinai informavo apie sulaikytas jam priklausančias siuntas iš JAV ir apie tai, kad artimiausiu metu AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamente bus gauta iš JAV 2014 m. birželio 19 d. išsiųsta siunta su siuntėjo reg. Nr. 22737921-0 (I t., b. l. 145).

Pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštus Muitinės departamentas atitinkamai 2014 m. liepos 9 d. raštu Nr. (17.3/11)3B-7755 ir 2014 m. liepos 11 d. raštu Nr. (17.17/11)3B-7877 persiuntė Vilniaus teritorinei muitinei, įpareigojo skubiai atlikus tyrimą (iki 2014 m. liepos 20 d.) pareiškėjui atsakyti dėl jo raštuose nurodytų siuntų iš JAV ir muitinės formalumų šioms siuntoms atlikimo (I t., b. l. 148, 149), apie tai pareiškėjas informuotas Muitinės departamento 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. (17.3/11)3B-7823 (I t., b. l. 154).

Į pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštus Vilniaus teritorinė muitinė atsakė atitinkamai 2014 m. liepos 11 d. raštu Nr. (9.2/41)-2V-14995 (I t., b. l. 152, 153) ir 2014 m. liepos 15 d. raštu Nr. (9.2/41)-2V-15150 (I t., b. l. 151), šiuos atsakymus išsiuntė pareiškėjui ir apie tai 2014 m. liepos 17 d. raštu Nr. (9.1/41)-2V-15286 (I t., b. l. 150) informavo Muitinės departamentą.

Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. liepos 11 d. rašte Nr. (9.2/41)-2V-14995 ir 2014 m. liepos 15 d. rašte Nr. (9.2/41)-2V-15150 atsakyta į pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštuose iškeltus klausimus, be kita ko: paaiškinta, kaip ir kokiu pagrindu (be kita ko, 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 29 str. 1 d., 32 str. 1 d. (e) p.) nustatoma importuojamų prekių muitinės vertė; nurodyta, kokiu būdu ir kokiu pagrindu nustatyta siuntose Nr. MT700880621LT ir MT700880635LT atsiųstų prekių muitinė vertė, o nustatant apmokestinamąsias prekių vertes, nuo kurių apskaičiuoti importo mokesčiai, iš bendrų prekių siuntų verčių siuntimo išlaidos neatimtos; pagrįsta, kokiu pagrindu taikytas prekių deklaravimo metu galiojęs Lietuvos banko nustatytas USD ir LTL santykis; suteikta informacija apie tai, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 40 straipsnio 4 dalį importo PVM neapmokestinamos prekės, atsiunčiamos nedidelės vertės nekomercinio pobūdžio siuntmenose (dokumentų siuntose, pašto siuntose ar pašto siuntiniuose), siuntmena laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 160 Lt, o PVMĮ nenustatyta galimybė iš importuojamų prekių apmokestinamosios vertės, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, atimti importo PVM neapmokestinamas sumas tais atvejais, kai bendra siunčiamų prekių vertė viršija 75 Lt arba 160 Lt; informuota, kad Muitinės departamentas neturi įgaliojimų keisti („indeksuoti“) PVMĮ 40 straipsnyje nustatytas importo PVM neapmokestinamas 75 Lt ir 160 Lt sumas; suteikta informacija, kad iki 2014 m. liepos 15 d. muitinei nebuvo pateikta nustatytos formos deklaracija, todėl muitinė atsiųstoms prekėms negali įforminti muitinės procedūros siuntoje Nr. MT700869436LT.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 171 patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų (toliau – Muitinės departamento nuostatai) 9.3, 10.9, 10.10, 18.20 punktų, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštų, Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. liepos 11 d. rašte Nr. (9.2/41)-2V-14995 ir 2014 m. liepos 15 d. rašte Nr. (9.2/41)-2V-15150 jam pateiktų atsakymų turinį ir su pareiškėjo raštų nagrinėjimu susijusius Muitinės departamento atliktus procesinius veiksmus, vadovaudamasis protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad nagrinėjant bylą nenustatyta, jog Muitinės departamento ar Vilniaus teritorinės muitinės darbuotojai, reaguodami į pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštuose nurodytą informaciją, būtų veikę aplaidžiai, ne pagal teisės aktus ar būtų neįvykdę jiems teisės aktais priskirtų funkcijų.

Kaip nustatyta nagrinėjant šią bylą, Muitinės departamento pavedimu Vilniaus teritorinė muitinė prieš tai atlikusi tyrimą dėl pareiškėjui adresuotų siuntų iš JAV Nr. MT700869436LT, MT700880621LT, MT700880635LT ir muitinės formalumų šioms siuntoms atlikimo, pagal savo kompetenciją iš esmės pateikė pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštuose prašytą suteikti informaciją dėl prekių muitinio įvertinimo, dėl vertinių sumų, neapmokestinamų importo PVM, dėl norminių aktų keitimo ir neapmokestinamų sumų „indeksavimo“.

Teismo nuomone, Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. liepos 11 d. rašte Nr. (9.2/41)-2V-14995 ir 2014 m. liepos 15 d. rašte Nr. (9.2/41)-2V-15150 pareiškėjui aiškiai ir suprantamai buvo atsakyta į visus Muitinės departamento kompetencijai priskirtus klausimus, pateikta informacija, konsultacijos ir metodinė pagalba buvo adekvati 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštuose pateiktiems paklausimams. Muitinės departamentui ir Vilniaus teritorinei muitinei nenustačius konkrečių pažeidimų, Muitinės departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo imtis konkrečių veiksmų muitinės pareigūnams nubausti.

Taip pat, kaip matyti iš į bylą pateiktų Muitinės departamento ir Vilniaus teritorinės muitinės raštų, pareiškėjas buvo informuojamas apie jo raštų pagrindu atliekamą tyrimą, o Muitinės departamento generalinis direktorius kontroliavo, kaip Vilniaus teritorinė muitinė vykdo jo pavedimą dėl pareiškėjo raštuose išdėstytos informacijos tyrimo; taigi, teismas nenustatė teisiškai reikšmingų pagrindų teigti, kad Muitinės departamento generalinis direktorius neužtikrino Muitinės departamento teikiamų asmenims konsultacijų muitų teisės aktų taikymo klausimais vienodumo ir kokybės.

Vertindamas Muitinės departamento ir Vilniaus teritorinės muitinės bei jų pareigūnų veiksmus pareiškėjo teisės gauti informaciją kontekste, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštus adresavo ne tik Muitinės departamento generaliniam direktoriui, bet ir AB Lietuvos paštas generalinei direktorei, taip pat tai, kad jam buvo atsakyta AB Lietuvos paštas 2014 m. liepos 18 d. raštu Nr. 3-4448 (I t., b. l. 44, 45), o šio rašto teisėtumas ir pagrįstumas, kaip ir AB Lietuvos paštas veika nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo ir tai, kad, kaip matyti sistemiškai vertinant visą byloje surinktą medžiagą, informacija dėl pareiškėjui adresuotomis siuntomis iš JAV Nr. MT700869436LT, MT700880621LT, MT700880635LT atsiųstų prekių deklaravimo tvarkos ir pagrindų jam buvo teikta ne vieną kartą, o pareiškėjas, nesutikdamas su šioms prekėms apskaičiuotais mokesčiais, aktualios redakcijos Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka turėjo teisę inicijuoti mokestinį ginčą.

Teismas pabrėžė, kad, įvertinus Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. liepos 11 d. rašto Nr. (9.2/41)-2V-14995 ir 2014 m. liepos 15 d. rašto Nr. (9.2/41)-2V-15150 turinį, pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštuose iškeltus klausimus, nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo konkrečiu atveju tarp pareiškėjo ir Muitinės departamento bei Vilniaus teritorinės muitinės buvo kilęs mokestinis ginčas taip, kaip jis suprantamas aktualios redakcijos Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje (pagal ją mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)). Taigi, Muitinės departamento generalinis direktorius šiuo atveju tinkamai įvertino pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštuose išdėstytų prašymų turinį, teisėtai ir pagrįstai jų nevertino kaip skundų, kuriais pareiškėjas siekia inicijuoti mokestinį ginčą. Šie pareiškėjo prašymai buvo išnagrinėti nepažeidžiant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, priteisti 281 714,50 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Muitinės departamento ir jos pareigūnų neteisėtos veikos. Tai konstatavęs, kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su šiuo skunde išdėstytu prašymu, teismas nenagrinėjo.

Dėl žalos, susijusios su Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažymos įgyvendinimu

Teismas nustatė, kad Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažymoje buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl Muitinės departamento ir AB Lietuvos paštas, joje Seimo kontrolierius, vadovaudamasis Seimo kontrolierių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 17 punktu, atkreipė susisiekimo ministro E. M. dėmesį į pažymos išvadų 2 punktą (šiame punkte, be kita ko, atkreiptas dėmesys į tai, kad AB Lietuvos paštas nesilaikė teisės aktuose nustatyto reikalavimo pašto siuntas nedelsiant pateikti muitinei ir siuntas, adresuotas A. F., pralaikė beveik mėnesį), pasiūlė įvertinti situaciją, AB Lietuvos paštas darbuotojų veiksmus / neveikimą, dėl kurių buvo pažeistos žmogaus teisės, imtis priemonių, kad daugiau tokios situacijos nepasikartotų (I t., b. l. 169–175).

Vadovaudamasis Seimo kontrolierių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 17 punkto, 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, jog Susisiekimo ministras, gavęs Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažymą, privalėjo išnagrinėti jam adresuotą rekomendaciją ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti Seimo kontrolierių.

Teismas nustatė, kad: Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažyma Susisiekimo ministerijoje gauta 2012 m. liepos 23 d. (reg. Nr. 1-9942) (I t., b. l. 169); Susisiekimo ministerija 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. 2-3451(17-3) šią pažymą persiuntė AB Lietuvos paštas (I t., b. l. 176); AB Lietuvos paštas 2012 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 3-4984 išdėstė savo poziciją dėl Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažymoje Susisiekimo ministrui pateiktos rekomendacijos (I t., b. l. 184–87); Susisiekimo ministerija 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 2.3777(17.3) Seimo kontrolierių informavo, kad ji pagal kompetenciją jo 2012 m. liepos 18 d. pažymą išnagrinėjo ir, atsižvelgusi į šios rekomendacijos 2 punktą, įpareigojo jai pavaldžią AB Lietuvos paštas užtikrinti, kad pašto siuntos, gautos iš trečiųjų šalių, kaip įmanoma greičiau būtų pristatomos siuntų gavėjams Lietuvoje (I t., b. l. 188).

Kartu teismas paminėjo, kad Susisiekimo ministerijoje 2012 m. spalio 16 d. įvykusiame pasitarime dėl pašto siuntų išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros nutarta, kad pareiškėjo atveju pažeidimai nebuvo padaryti, atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas į AB Lietuvos paštas prašymus pateikti muitinės formalumams atlikti reikalingus dokumentus neatsako, neinformuoja, kad neketina pateikti šių dokumentų, todėl AB Lietuvos paštas negali per trumpiausią laiką pateikti pašto siuntų muitinei išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai įforminti ir yra priverstas išlaukti visą maksimalų nustatytą laiką – 30 dienų, todėl pašto siuntų pristatymo gavėjui terminas pailgėja, dėl šių priežasčių nuspręsta tobulinti AB Lietuvos paštas siunčiamo pranešimo apie gautą pašto siuntą formą ir turinį, joje nurodant, kad siuntos gavėjui naudinga operatyviai pateikti prašomus dokumentus arba informuoti, kad tokių dokumentų neteiks (žr. 2012 m. spalio 24 d. protokolą Nr. 8-99; I t., b. l. 194–196), o Susisiekimo ministerija 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. 2-113(17-3) Seimo kontrolieriui persiuntė patobulinto pranešimo dėl tarptautinės pašto siuntos, kurį AB Lietuvos paštas siunčia pašto siuntos gavėjui, kopiją (II t., b. l. 18–19).

Nurodytas faktines aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus (jų turinį) įvertinęs nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, vadovaudamasis protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo, jog nagrinėjant bylą nenustatyta, kad Susisiekimo ministerija, įgyvendindama Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažymoje Susisiekimo ministrui pateiktą rekomendaciją, būtų pažeidusi Seimo kontrolierių įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įpareigojimą išnagrinėti Seimo kontrolieriaus rekomendaciją ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti Seimo kontrolierių. Taip pat nenustatyta, kad, Susisiekimo ministerijai įgyvendinant Seimo kontrolieriaus 2012 m. liepos 18 d. pažymoje susisiekimo ministrui pateiktą rekomendaciją, būtų kokiu nors būdu neužtikrintos ar kaip nors kitaip pažeistos pareiškėjo teisės. Taigi, pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Susisiekimo ministerijos, priteisti 112 685,79 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Susisiekimo ministerijos ir jos pareigūnų neteisėtos veikos. Tai konstatavęs, kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su šiuo skunde išdėstytu prašymu, teismas nenagrinėjo.

Dėl dokumentų, susijusių su siuntos Nr. MT700601154 apmokestinimu ir jos administravimu

Teismas nustatė, kad AB Lietuvos paštas 2015 m. birželio 12 d. pareiškėjui išsiuntė pranešimą (reg. laiškas Nr. MP101372125LT), kuriuo informavo, kad Pašto skirstymo departamente pareiškėjo vardu iš JAV gauta siunta Nr. MT700601154LT, nurodė, kad siunta gauta ne iš Europos Sąjungos šalies, todėl turi būti pateikta ir deklaruota muitinei ir šiam tikslui pareiškėjo prašė pateikti visus turimus su siunta susijusius dokumentus (pirkimo dokumentą, sąskaitą, kvitą ir kt.), paaiškino, kad muitinės formalumams atlikti būtinų dokumentų įforminimo kaina, naudojantis AB Lietuvos paštas deklarantų paslaugomis, yra 8,69 Eur, tačiau gaunamą pašto siuntą pareiškėjas gali muitinei deklaruoti ir pats arba naudodamasis kitų muitinės tarpininkų paslaugomis, apie tai iš anksto, t. y. prieš siuntai patenkant į Lietuvos teritoriją, informuodamas AB Lietuvos paštas. Šio pranešimo antroje pusėje pateikta siuntos nuotrauka, iš kurios matyti, kad ši siunta atgabenta iš JAV, jos svoris 1,51 kg, kaina 81,94 USD, siunta atgabenta su CN22 formos deklaracija (II t., b. l. 74).

Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postas 2015 m. birželio 18 d. išrašė muitinės sąskaitą Nr. 1802960664, pagal kurią pašto siuntai Nr. MT700601154LT apskaičiavo 17 Eur importo PVM (II t., b. l. 75).

Pareiškėjas 2015 m. birželio 22 d. raštu kreipėsi į Muitinės departamentą, nurodė, kad nesutinka su Vilniaus teritorinės muitinės Pašto posto 2015 m. birželio 18 d. išrašytoje muitinės sąskaitoje Nr. 1802960664 pašto siunta Nr. MT700601154LT atsiųstų prekių apmokestinimu importo PVM, šio mokesčio dydžiu ir su AB Lietuvos paštas rinkliava, taip pat prašė paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu pastarasis apskaičiuotas, kodėl prekės apmokestinamoji vertė yra 83 Eur ir kodėl pareiškėjui atsiimant siuntą reikia sumokėti 25,69 Eur sumą (II t., b. l. 133).

Muitinės departamentas 2015 m. birželio 25 d. raštu Nr. (17.3/18)3B-6521 šį pareiškėjo raštą perdavė nagrinėti Vilniaus teritorinei muitinei (II t., b. l. 132). Vykdydama Muitinės departamento nurodymą, išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą, Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (9.2/42)-2V-13997 nurodė, kad: AB Lietuvos paštas teisė deklaruoti pašto siuntas siuntų gavėjų arba siuntėjų vardu be atitinkamo šių asmenų įgaliojimo suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1332 3.1 punktu; pašto siuntose gabenamos prekės deklaruojamos Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste, taikant įprastinę procedūrą ir pateikiant muitinės deklaraciją raštu arba naudojantis automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis; kai deklaruodamas importo mokesčiais apmokestinamas prekes AB Lietuvos paštas atstovauja muitinėje pašto siuntos gavėjui, jam mokėtinas atstovavimo mokestis yra 8,69 Eur, šis mokestis nėra priskirtas Lietuvos muitinės kompetencijai; importo PVM neapmokestinamos prekės yra nurodytos PVMĮ 40 straipsnyje; PVMĮ 15 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant importuojamų prekių apmokestinamąją vertę, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, prie importuojamų prekių muitinės vertės papildomai pridedamos šios sumos (jeigu jos nėra įtrauktos į šių prekių muitinę vertę): muitai, mokesčiai ir kitos įmokos, prekių vežimo, draudimo, pakavimo išlaidos, komisiniai už atstovavimą; muitinė patikrino muitinės sąskaitos Nr. 1802960664 įforminimo teisingumą ir nustatė, kad pareiškėjo vardu gautoje siuntoje Nr. MT700601154LT atsiųstų prekių vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, t. y. remiantis siuntėjo deklaruota prekių verte; prekių muitinei vertei nustatyti taikytas deklaravimo dieną galiojęs Muitinės departamento paskelbtas oficialus euro ir JAV dolerio santykis; vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 32 dalies bei 19 straipsnio 2 dalies nuostatomis, siuntoje gautos prekės apmokestintos standartiniu 21 proc. importo PVM tarifu; pagal PVMĮ 15 straipsnio 15 dalį pašto siuntoje atsiųstų prekių apmokestinamoji vertė, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, yra 83 Eur (74 Eur prekių vertė + 8,69 Eur AB Lietuvos paštas atstovavimo mokestis) (II t., b. l. 135–136).

Pareiškėjas 2015 m. liepos 27 d. raštu kreipėsi į AB Lietuvos paštas, nurodė nesutinkantis su muitinės sąskaitoje Nr. 1802960664 jam apskaičiuota 8,69 Eur dydžio pašto rinkliava bei importo PVM. Prašė pateikti 2011 m. rugsėjo 2 d. AB Lietuvos paštas ir Vilniaus teritorinės muitinės susitarimo Nr. 11/B-620001-1690 dėl bendradarbiavimo, atliekant muitinės formalumus ir kontrolę prekėms, gabenamoms pašto siuntose, kopiją (II t., b. l. 80). Atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. kreipimąsi, AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 3-4831 nurodė, kad prašydamas apmokėti apskaičiuotus mokesčius, jis teisės aktų nepažeidė, paaiškino, kad jam priskirtų deklaranto funkcijų vykdymas yra įtvirtintas ne 2011 m. rugsėjo 2 d. susitarime Nr. 11/B-620001-1690, o Mokesčių apskaičiavimo taisyklėse (II t., b. l. 81).

Nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundžiamų AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamento 2015 m. birželio 12 d. reg. laiško Nr. MP101372125LT, muitinės 2015 m. birželio 18 d. sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664, Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. rašto Nr. (9.2/42)-2V-13997, AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. rašto Nr. 3-4831 turinį įvertinęs pareiškėjo skunde teismui išdėstyto prašymo, taip pat jo 2015 m. birželio 22 d. ir 2015 m. liepos 27 d. raštų, adresuotų atitinkamai Muitinės departamentui ir AB Lietuvos paštas, kontekste, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tiek 2015 m. birželio 22 d. rašte, adresuotame Muitinės departamentui, tiek 2015 m. liepos 27 d. rašte, adresuotame AB Lietuvos paštas, iš esmės nesutinka su siuntoje Nr. MT700601154 jam atsiųstų prekių apmokestinimu PVM, apskaičiuotu šio mokesčio dydžiu ir kvestionuoja AB Lietuvos paštas rinkliavos apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. rašto Nr. (9.2/42)-2V-13997, Muitinės departamento veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą

Vadovaudamasis aktualios redakcijos Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-124 patvirtintų Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių (toliau – Mokesčių apskaičiavimo taisyklės) 7, 11, 13, 19, 20, 21 punktų nuostatomis, bylos duomenimis, kad pareiškėjui adresuota siunta Nr. MT700601154LT buvo siunčiama per AB Lietuvos paštas, ji atgabenta iš trečiosios šalies – JAV – su CN22 formos deklaracija, prekių deklaraciją užpildė AB Lietuvos paštas, o už šias prekes mokėtiną PVM apskaičiavo Vilniaus teritorinė muitinė, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju deklaruojant siunta Nr. MT700601154LT atsiųstas prekes, pateikiant jas muitiniam tikrinimui, jas tikrinant, taip pat nustatant, apskaičiuojant mokėtinus muitus ir kitus mokesčius, turėjo būti vadovaujamasi Mokesčių apskaičiavimo taisyklėmis. AB Lietuvos paštas šiuo atveju veikė kaip pareiškėjui atstovaujantis deklarantas, o Vilniaus teritorinė muitinė, 2015 m. birželio 18 d. išrašydama sąskaitą pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664, – kaip vietinis mokesčių administratorius.

Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, 2015 m. birželio 22 d. raštu kreipdamasis į Muitinės departamentą (centrinį mokesčių administratorių), be kita ko, skundė Vilniaus teritorinės muitinės (teritorinio administratoriaus) sprendimą dėl jam siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstų prekių apmokestinimo PVM ir šio mokesčio apskaičiavimo, kurį teritorinis administratorius įformino 2015 m. birželio 18 d. išrašydamas sąskaitą pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664. Taigi, juo pareiškėjas, be kita ko, siekė išspręsti tarp jo (kaip mokesčių mokėtojo) ir Vilniaus teritorinės muitinės (kaip vietinio administratoriaus) kilusį mokestinį ginčą (žr. Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 21 d.). To paties pareiškėjas siekia ir teismui skųsdamas AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamento 2015 m. birželio 12 d. reg. laišką Nr. MP101372125LT, muitinės 2015 m. birželio 18 d. sąskaitą pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664, Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. raštą Nr. (9.2/42)-2V-13997.

Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės (teritorinio administratoriaus) 2015 m. birželio 18 d. sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664, t. y. sprendimo importo PVM apmokestinti jam siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstas prekes ir tokio mokesčio dydžio, Muitinės departamentui (centriniam administratoriui) pateikė nepraleidęs nustatyto 20 dienų termino. Tačiau Muitinės departamentas (centrinis administratorius) tokio skundo nenagrinėjo, jį nagrinėti 2015 m. birželio 25 d. raštu Nr. (17.3/18)3B-6521 perdavė Vilniaus teritorinei muitinei (II t., b. l. 132), kuri į pareiškėjo skundą atsakė šioje byloje skundžiamu 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (9.2/42)-2V-13997. Šiuos Muitinės departamento (centrinio mokesčių administratoriaus) veiksmus įvertinęs nurodyto Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, taip pat imperatyvų, kylančių iš gero administravimo principo, iš kurio išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, kontekste, teismas konstatavo, kad Muitinės departamentas (centrinis mokesčių administratorius), nenagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstyto skundo Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka, o 2015 m. birželio 25 d. raštu Nr. (17.3/18)3B-6521 pavesdamas jį nagrinėti ginčijamą spendimą priėmusiam teritoriniam mokesčių administratoriui, neveikė taip, kaip centrinis mokesčių administratorius privalo veikti pagal Mokesčių administravimo įstatymą.

Kartu teismas konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų neatitiko ir Vilniaus teritorinės muitinės (vietinio mokesčių administratoriaus) veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą dėl jos pačios priimto ir 2015 m. birželio 18 d. sąskaitoje pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664 išdėstyto sprendimo importo PVM apmokestinti pareiškėjui siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstas prekes ir apskaičiuoti šio mokesčio dydį. Skundžiamame Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. rašte Nr. (9.2/42)-2V-13997 išdėstytas sprendimas, be kita ko, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (pagal kuriuos individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka). Teismo nuomone, Vilniaus teritorinė muitinė, 2015 m. birželio 30 d. rašte Nr. (9.2/42)-2V-13997 nenurodydama šio akto apskundimo tvarkos, užkirto kelią pareiškėjui jame išdėstytą sprendimą nustatyta tvarka apskųsti, todėl toks pažeidimas vertintinas kaip esminis, sudarantis pagrindą daryti išvadą, kad jis yra neteisėtas iš esmės ir savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d.).

Kritiškai teismas vertino Muitinės departamento teiginį, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam apskaičiuotais mokesčiais ir įregistruota mokestine prievole, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymu, turėjo teisę inicijuoti mokestinį ginčą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad teikdamas 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą Muitinės departamentui (centriniam mokesčių administratoriui), pareiškėjas siekė tokia teise pasinaudoti, o Muitinės departamentas, perduodamas tokio skundo nagrinėjimą Vilniaus teritorinei muitinei, iš esmės užkirto tam kelią. Tokių Muitinės departamento veiksmų nepateisina ir tai, kad 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytas skundas turėjo akivaizdžių trūkumų, t. y. jis atitiko ne visus Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus, įskaitant tai, kad skunde išdėstytas reikalavimas nebuvo pakankamai konkretus. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad, vadovaudamasis šio Mokesčių administravimo įstatymo straipsnio 4 dalimi, gavęs pareiškėjo skundą, Muitinės departamentas privalėjo patikrinti, ar skundas atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus reikalavimus, 5 dalimi – nustatęs, kad pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytas skundas tokių reikalavimų neatitinka, priimti sprendimą ir nustatyti pareiškėjui 15 dienų terminą trūkumams pašalinti. Kartu teismas paminėjo, kad, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 6 dalį, jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą 15 dienų terminą įvykdo sprendime nurodytus reikalavimus, skundas nagrinėjamas ir laikomas paduotu pradinio jo pateikimo dieną, nurodytų reikalavimų laiku neįvykdžius, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį pateikusiam mokesčių mokėtojui, pagal 7 dalį tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas nepašalina trūkumų, atsiradusių dėl šio straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų nevykdymo, tačiau jo skunde yra kitų reikalavimų, pagrįstų skunde nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais, skundas mokesčių mokėtojui negrąžinamas ir ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija privalo išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą dėl nurodytų reikalavimų, pagal 8 dalį klaidingas ar kitoks skundo pavadinimas nėra trūkumas, dėl kurio skundas būtų nenagrinėjamas.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, teismas pareiškėjo skunde išdėstytą prašymą panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. rašte Nr. (9.2/42)-2V-13997 išdėstytą sprendimą tenkino. Šį sprendimą panaikino, o Muitinės departamentą įpareigojo pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės (teritorinio administratoriaus) sprendimo importo PVM apmokestinti jam siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstas prekes ir šio mokesčio apskaičiavimo išnagrinėti Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka ir priimti teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Dėl muitinės 2015 m. birželio 18 d. sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664

Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, 2015 m. birželio 18 d. išrašydama sąskaitą pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664, vadovaudamasi Mokesčių apskaičiavimo taisyklių 21 punktu, įformino savo, kaip vietinio administratoriaus, sprendimą dėl pareiškėjui siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstų prekių apmokestinimo PVM ir šio mokesčio apskaičiavimo, o pareiškėjas, siekdamas išspręsti dėl šio vietinio administratoriaus sprendimo tarp jo (mokesčių mokėtojo) ir Vilniaus teritorinės muitinės (vietinio administratoriaus) kilusį mokestinį ginčą, 2015 m. birželio 22 d. raštu kreipėsi į Muitinės departamentą (centrinį mokesčių administratorių).

Šiuo sprendimu teismas panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 30 d. rašte Nr. (9.2/42)-2V-13997 išdėstytą sprendimą, o Muitinės departamentą (centrinį mokesčių administratorių) įpareigojo pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės (teritorinio administratoriaus) sprendimo importo PVM apmokestinti jam siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstas prekes ir šio mokesčio apskaičiavimo išnagrinėti Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka ir priimti teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Teismas pažymėjo, jog vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas turėjo ir turi teisę apskųsti bet kurį Vilniaus teritorinės muitinės (kaip vietinio administratoriaus) (jos pareigūno) veiksmą arba neveikimą, inter alia, apskaičiuojant pareiškėjui siunta Nr. MT700601154 atsiųstų prekių importo PVM, tačiau tokio pobūdžio mokestiniams ginčams nagrinėti Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Taigi į teismą dėl siunta Nr. MT700601154 atsiųstų prekių importo PVM apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjas gali kreiptis įstatymuose nustatyta tvarka tik po to, kai, vykdydamas šį teismo sprendimą, Muitinės departamentas (centrinis mokesčių administratorius) privaloma ikiteismine tvarka išnagrinės pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės (teritorinio mokesčių administratoriaus) sprendimo importo PVM apmokestinti jam siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstas prekes ir šio mokesčio apskaičiavimo, priims dėl to sprendimą ir jei toks sprendimas, pareiškėjo nuomone, bus neteisėtas ir (arba) nepagrįstas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei 103 straipsnio 1 punktu, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl muitinės 2015 m. birželio 18 d. sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664 paliko nenagrinėtą ir nevertino nei siunta Nr. MT700601154 atsiųstų prekių importo PVM apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, nei su tuo susijusių proceso šalių argumentų.

Dėl AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamento 2015 m. birželio 12 d. reg. rašto Nr. MP101372125LT

Teismas nustatė, kad AB Lietuvos paštas 2015 m. birželio 12 d. pareiškėjui išsiųstu pranešimu (reg. laiškas Nr. MP101372125LT) informavo jį, kad Pašto skirstymo departamente pareiškėjo vardu iš JAV gauta siunta Nr. MT700601154LT, ji turi būti pateikta ir deklaruota muitinei, nurodė, kad pareiškėjas gautą pašto siuntą gali muitinei deklaruoti pats arba naudodamasis kitų muitinės tarpininkų paslaugomis, o to nepadarius, iš pareiškėjo gavę visus turimus su siunta susijusius dokumentus (pirkimo dokumentą, sąskaitą, kvitą ir kt.), reikiamas muitinės procedūras už pareiškėją atliks AB Lietuvos paštas deklarantai, informavo, kad tokiu atveju muitinės formalumams atlikti būtinų dokumentų įforminimo kaina – 8,69 Eur (II t., b. l. 74).

AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamento 2015 m. birželio 12 d. reg. laiško Nr. MP101372125LT turinį įvertinęs aktualaus Mokesčių apskaičiavimo taisyklėse įtvirtinto teisinio reguliavimo ir visų kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas nenustatė, kad jis būtų neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, būtų neteisėtas dėl to, kad jį priėmęs AB Lietuvos paštas būtų viršijęs jam suteiktus įgaliojimus (t. y. veikęs ultra vires) ar būtų padaręs esminius procedūrinius pažeidimus. Taip pat teismas nenustatė jokių kitų svarbių AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamento 2015 m. birželio 12 d. reg. laiško Nr. MP101372125LT naikinimo pagrindų.

Pareiškėjo skundo dalį dėl muitinės 2015 m. birželio 18 d. sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664 palikęs nenagrinėtą (ABTĮ 103 str. 1 p.), nevertinęs siunta Nr. MT700601154 atsiųstų prekių importo PVM apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju administruodamas pareiškėjo vardu gautą siuntą Nr. MT700601154LT, AB Lietuvos paštas nepagrįstai teikė deklaravimo paslaugas ir už tai ėmė nustatytą mokestį. Vadinasi, AB Lietuvos paštas mokesčio (t. y. 8,69 Eur) už jo, kaip deklaranto, suteiktas paslaugas atliekant muitinės formalumus ir įforminant būtinus dokumentus apskaičiavimo pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas panaikinti AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamento 2015 m. birželio 12 d. reg. laišką Nr. MP101372125LT atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. rašto Nr. 3-4831

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 27 d. raštu kreipėsi į AB Lietuvos paštas, nurodė nesutinkantis su muitinės sąskaitoje Nr. 1802960664 jam apskaičiuota 8,69 Eur dydžio pašto rinkliava bei importo PVM, prašė pateikti 2011 m. rugsėjo 2 d. AB Lietuvos pašto ir Vilniaus teritorinės muitinės susitarimo Nr. 11/B-620001-1690 dėl bendradarbiavimo, atliekant muitinės formalumus ir kontrolę prekėms, gabenamoms pašto siuntose, kopiją. Atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. kreipimąsi, AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 3-4831 nurodė, kad prašydamas apmokėti apskaičiuotus mokesčius, teisės aktų nepažeidė, paaiškino, kad jam priskirtų deklaranto funkcijų vykdymas yra įtvirtintas ne 2011 m. rugsėjo 2 d. susitarime Nr. 11/B-620001-1690, o Mokesčių apskaičiavimo taisyklėse, tačiau nepateikė jokių argumentų dėl pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. rašte išreikšto nesutikimo su muitinės sąskaitoje Nr. 1802960664 jam apskaičiuota 8,69 Eur dydžio pašto rinkliava, nenurodė, kuo remiantis ši rinkliava apskaičiuota.

Teismo nuomone, AB Lietuvos paštas, veikdamas pagal Mokesčių apskaičiavimo taisyklėse suteiktus įgaliojimus, inter alia, privalo vadovautis viešojo administravimo subjektams keliamais reikalavimais, inter alia, veikti griežtai laikydamasis gero administravimo principo imperatyvų, pagal kuriuos jo priimtas aktas turi būti motyvuotas, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. rašto Nr. 3-4831 turinį įvertinęs pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. rašte išdėstyto paklausimo AB Lietuvos paštas ir visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismas padarė išvadą, kad AB Lietuvos paštas, atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. rašte išdėstytą prašymą, laikėsi ne visų iš gero administravimo principo kylančių imperatyvų. Teismo nuomone, tai, kad skundžiamame akte nepateikiami argumentai dėl pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. rašte išreikšto nesutikimo su muitinės sąskaitoje Nr. 1802960664 jam apskaičiuota 8,69 Eur dydžio pašto rinkliava, nenurodoma, kuo remiantis ši rinkliava apskaičiuota, sudaro pagrindą teigti, kad motyvų išdėstymas nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas AB Lietuvos paštas 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštą Nr. 3-4831 panaikino, o AB Lietuvos paštas įpareigojo pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. rašte išdėstytą paklausimą išnagrinėti iš naujo ir pateikti jam iš gero administravimo principo kylančius imperatyvus atitinkantį atsakymą.

Dėl žalos apmokestinant ir administruojant siuntą Nr. MT700601154 ir nagrinėjant su tuo susijusius pareiškėjo skundus

Šiame sprendime konstatuota, kad Muitinės departamentas (centrinis mokesčių administratorius), nenagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstyto skundo Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka, 2015 m. birželio 25 d. raštu Nr. (17.3/18)3B-6521 pavesdamas šį skundą nagrinėti ginčijamą sprendimą priėmusiam teritoriniam mokesčių administratoriui, neveikė taip, kaip centrinis mokesčių administratorius privalo veikti pagal Mokesčių administravimo įstatymą. Taip pat konstatuota, kad Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų neatitiko ir Vilniaus teritorinės muitinės (vietinio mokesčių administratoriaus) veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. rašte išdėstytą skundą dėl jos pačios priimto ir 2015 m. birželio 18 d. sąskaitoje pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664 išdėstyto sprendimo importo PVM apmokestinti pareiškėjui siuntoje Nr. MT700601154 atsiųstas prekes ir apskaičiuoti šio mokesčio dydį. Konstatuota ir tai, kad AB Lietuvos paštas, atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. liepos 27 d. rašte išdėstytą prašymą, laikėsi ne visų iš gero administravimo principo kylančių imperatyvų, taip buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją, teisė į teisminę gynybą, nesielgta taip, kaip pagal įstatymus privalėta elgtis.

Tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokio dydžio turtinė žala jam buvo padaryta. Tai, kad dėl šiame sprendime nustatytų Muitinės departamento, Vilniaus teritorinė muitinės ir AB Lietuvos paštas padarytų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, teisės gauti informaciją pažeidimų, susijusių su jo 2015 m. birželio 22 d. ir 2015 m. liepos 27 d. raštuose išdėstytų prašymų ir skundų nagrinėjimu, pareiškėjui būtų padaryta konkreti turtinė žala, nenustatyta ir nagrinėjant ginčą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skunde išdėstytą prašymą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, Susisiekimo ministerijos ir AB Lietuvos paštas, priteisti turtinę žalą, kuri jam buvo padaryta šioms institucijoms administruojant siuntą Nr. MT700601154 ir nagrinėjant su tuo susijusius jo 2015 m. birželio 22 d. ir 2015 m. liepos 27 d. raštuose išdėstytus skundus ir prašymus, atmetė nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų tokiai žalai atlyginti – turtinės žalos.

Taip pat atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į šiame sprendime nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad dėl Muitinės departamento, Vilniaus teritorinės muitinės ir AB Lietuvos paštas pareigūnų ir darbuotojų netinkamų veiksmų ir priimtų sprendimų, nagrinėjant pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. ir 2015 m. liepos 27 d. raštuose išdėstytus skundus ir prašymus, susijusius su siuntos Nr. MT700601154 administravimu, ja atsiųstų prekių apmokestinimu, buvo pažeistos pareiškėjo teisės gauti informaciją ir apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimus. Dėl to pareiškėjas galėjo patirti diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus. Tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokią konkrečią turtinę ir neturtinę žalą patyrė, taip pat nenurodė, kokia suma būtų adekvati jo pažeistai teisei apginti.

Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42095/98), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53161/99), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 7508/02)), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.), CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir įvertinęs pareiškėjo patirtų papildomų nepatogumų dydį, jo 2015 m. birželio 22 d. ir 2015 m. liepos 27 d. raštų turinį, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaudamasis protingumo principu, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisių gauti informaciją ir apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimus pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas S. F. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1-9), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos, susidedančios iš Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Halinos Zaikauskaitės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. teismo posėdyje ir 2016 m. vasario 1 d. sprendime įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo, sukčiavimo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, valstybei duotos priesaikos sulaužymo, priesaika valstybei prisiimtų pareigų neatlikimo, teismo autoriteto pažeminimo, teisėjo vardo sumenkinimo, dėl ko atlikti ikiteisminį tyrimą ir kelti baudžiamąją bylą bei Vilniaus apygardos administracinio teismo vadovų teisinės atsakomybės. Taip pat prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos akivaizdaus įstatymų pažeidinėjimo, tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių nepaisymo, neatidumo ir nerūpestingumo, piktnaudžiavimo, aplaidaus teisėjo pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo ir kitų teisės aktų pažeidimo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, duotos valstybei priesaikos sulaužymo, teisėjo vardo pažeminimo, teismo autoriteto sumenkinimo, Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose numatytų nusižengimų padarymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas akivaizdžiai pažeidus bendruosius teisės principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos protokolų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatas, teisingą įstatymų aiškinimą ir taikymą, neatitinka tikrovės faktų ir reikšmingų teisingo klausimo išsprendimo aplinkybių, jų nepaiso ir ignoruoja, yra motyvuotas neteisėtai ir nepagrįstai, su vienareikšmiškais materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimais – absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais, dėl to yra niekinis ir negaliojantis nuo pat jo priėmimo momento, dėl to naikintinas.

2. Visos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos reikšmingos aplinkybės tęsiasi (žr., 2016 m. sausio 12 d. nušalinimą teisėjų kolegijai, prašymą atidėti teismo posėdį, pareiškimą). Nusikalstama veika AB Lesto nutraukus pareiškėjui elektros energijos tiekimą (2015 m. rugsėjo 21 d. AB Lesto pranešimas dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo - II t., b. l. 94), yra akivaizdžiai pažeistos pareiškėjui garantuotos prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai, jam atimta net galimybė parengti procesinius dokumentus teismams ir kitoms institucijoms, bei atimta teisė net ir į šilto maisto pasigaminimą bei kitą elementariausią buitį ir higienos palaikymą. Teismo reikalaujamų procesinių dokumentų paruošimas laiku tokiomis aplinkybėmis sukelia pareiškėjui kraštutines, intensyvias, ilgalaikes įtampas ir stresus bei reikalauja iš jo išskirtinių pastangų, su visomis iš to kylančiomis realiomis ir jas sukėlusiems teisinėmis bei baudžiamosiomis, pasekmėmis. Nusikalstamos AB Lesto veikos buvo skundžiamos teismui ir kitoms institucijoms, tačiau jos iki pat šios dienos atitinkamų institucijų yra nusikalstamai aplaidžiai neužkardytos, su visomis iš to kylančiomis baudžiamosiomis ir teisinėmis pasekmėmis. Dėl to būtinas tinkamas pasiruošimas taip pat ir 2016 m. sausio 12 d. teismo posėdžiui buvo neįmanomas.

3. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016 m. sausio 12 d. raštiškus motyvuotus prašymus teismui, o tai reiškia, kad teismas nusikalstamai aplaidžiai nevykdė teisingumo pagal Konstituciją, įvykdydamas ir visas kitas su tuo susijusias nusikalstamas veikas, t. y. vykdė teismo procesą neteisėtai ir neteisingai sudaryto teismo, kai vienos iš ginčo šalies – pareiškėjo, prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai, konstitucinės teisės į teisminę gynybą bei visų lygybę įstatymui, bei aukščiau nurodytų tarptautinių dokumentų įtvirtintos nuostatos yra grubiausiai pažeidinėjamos, su visomis iš to kylančiomis teisinėmis ir baudžiamosiomis pasekmėmis.

4. Ši administracinė byla buvo nagrinėjama ne tik pažeidus formalius, bet ir esminius terminus (skundas pateiktas teismui 2014 m. rugpjūčio 11 d., bet pirmasis posėdis vyko tik 2016 m. sausio 12 d. – net po 17 mėn.). Dar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi (teisėja M. Povilaitienė) teigė, kad kliūčių bylą nagrinėti teismo posėdyje nėra, bet ir pasikeitus teisėjams, ypač pažymėtina, dėl tos pačios teisėjos M. Povilaitienės – 2015 m. lapkričio 17 d. nusišalinimo nutartis, dėl kurios nusikalstamų veikų įvykdymo taip pat kilo pareiškėjo teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidimai, dėl ko teismo procesas buvo vykdomas nepaneigiamai neteisėtai, neteisingai sudaryto teismo, dėl to ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas ir privalo būti panaikintas.

5. Pirmosios instancijos teismas sprendimo pirmajame lape nurodoma, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. ir 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimis priėmė tik dalį skundo, tačiau iš tikrųjų tik nežymią ir ne pačią svarbiausiąją dalį skundo ir neteisėtai nepriėmė viso skundo, kuriam buvo teikti patikslinimai ir dėl jų nepriėmimo – atskirieji skundai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kurie buvo nepaneigiamai neteisėtai netenkinami formaliais motyvais atmetami ir vien tam, kad skunde keltus reikalavimus nebūtų įmanoma išnagrinėti (ir atsakyti) visapusiškai ir objektyviai.

6. Pareiškėjas 2014 m. spalio 8 d. asmeniškai, nedelsdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei rašė (pridedama), kad tik 2014 m. rugsėjo 29 d. registruotu laišku šio teismo teisėja M. Povilaitienė išsiuntė pareiškėjui 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarties kopiją, kuria jam nustatytas terminas iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus, kuris pareiškėjui įteiktas tik 2014 m. spalio 6 d. Dėl to prašė imtis visų būtinų veiksmų sukeltos problemos sėkmingam išsprendimui bei reikiamų teisinių veiksmų šią problemą sukėlusios teisėjos M. Povilaitienės atžvilgiu. Šioje byloje tai yra svarbu, nes tai rodo, jog pareiškėjui trukdoma naudotis ir pažeidžiamos jo konstitucinės teisės į teisminę gynybą ir visų lygybę įstatymui (akivaizdžiai pažeidus jo neatimamas teises ir laisves bei teisėtus interesus ir pažeidus, Konstitucijos, aukščiau nurodytų tarptautinių dokumentų nuostatas), ir nuo pat skundo teismui pateikimo kliudyta tos pačios teisėjos M. Povilaitienės, dėl kurios nusikalstamai aplaidžių veikų buvo laiku neužkardytos valstybinės energetikos inspekcijos, AB Lesto bei kitų subjektų nusikalstamos veikos. Dėl to ji pati buvo priversta nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Nurodytos nusikalstamos veikos bei jų neužkardymas ir buvo motyvuoto prašymo teismui atidėti teismo posėdį priežastys, kurių teismas nusikalstamai aplaidžiai nepaisė, t. y. tapo nusikalstamų veikų bendrininku, ir įvykdė visas kitas su tuo susijusias nusikalstamas veikas.

7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 1-2 lapai surašyti manipuliavus konkrečius faktinius duomenis ir iškreipus jų esmę, taip, kad teismas galėtų lengviau prieiti norimų ir iš anksto užsibrėžtų, siekiamų išvadų. Dėl to sprendime akivaizdžiai klaidingai rašyta, klastota, meluota ir sukčiauta. Be to, akivaizdžiai neteisingai teigta, kad pareiškėjas iš pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 12 d. posėdžio pradžios pasišalino iš posėdžių salės. Iš tikrųjų šis teismo posėdis baigtas 14:59 val. (II t., b. l. 175), t. y. bylos nagrinėjimas iš esmės tesėsi tik 15 min.

8. Teismas tikrąją tiesą sąmoningai nutyli, siekdamas nuslėpti savo nusikalstamas veikas procesinių veiksmų priedangoje. Nutyli tai, kad 2016 m. sausio 12 d. teismo posėdyje pareiškėjas pareiškė raštišką, motyvuotą nušalinimą teisėjų kolegijai, kuris šio teismo pirmininkės I. Kirkutienės nutartimi buvo išspręstas nusikalstamai aplaidžiai neteisingai. Jai pačiai yra teiktas raštiškas motyvuotas nušalinimas, dėl to, ir dėl kitų jos nusikalstamų veikų kreiptasi į atitinkamas institucijas ir dėl to dar nėra įsiteisėję teismo sprendimo, tuo labiau, galutinio teisingo sprendimo.

Taip pat 2016 m. sausio 12 d. teismo posėdyje buvo pareikštas raštiškas, motyvuotas prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo, dėl visų aukščiau nurodytų ypač reikšmingų aplinkybių (nusikalstamų veikų prieš pareiškėją ir jo privačią nuosavybę tęsimo ir jų nusikalstamai aplaidaus neužkardymo, ir dėl būtinybės sujungti šios bylos laikotarpį su visa byla (ABTĮ 80 str. 1 d.) — ankstesne byla vienais ir tais pačiais pagrindais ir dalyku, kad ji būtų nagrinėjama pagal Konstitucijos nuostatas). Šiuo prašymu pareiškėjas prašė teismą atidėti bylos nagrinėjimą, iki nusikalstamos veikos prieš pareiškėją ir jo privačią nuosavybę bus nutrauktos, užtikrintas nepertraukiamas elektros energijos tiekimas jo gyvenamajam butui ir jam bus sudarytos elementariausios gyvenimo sąlygos – sąlygos pasiruošti teismo posėdžiui.

Ir kad šios bylos laikotarpis, kuris buvo nusikalstamai vilkinamas ir nesprendžiama nuo pat skundo pateikimo (2013 m. gegužės 20 d.) ir užtraukia neišvengiamą teisinę atsakomybę visai teisingumą vykdančiai sistemai ir teismams / teisėjams, bet ir šie klausimai dar nėra išspręsti, būtų sujungtas pagal ABTĮ 69 straipsnio 1 dalį su visa byla (dėl 2012 m. balandžio 3 d. prasidėjusių AB Lietuvos paštas ir kitų subjektų neteisėtų veikų, bei civilinė byla Nr. 2-23934-936/2013, teisminis procesas Nr. 2-68-3-20914-2013-1 Vilniaus miesto apylinkės teisme, neaišku, kodėl atsidūrusi ne administraciniame teisme), kad bylą būtų galima nagrinėti visapusiškai ir objektyviai, teisingai sudaryto teismo ir teisėtu teismo procesu, o ne atskiromis jos dalimis, ir nieko neišsprendžiant.

Po šio prašymo nusikalstamai aplaidaus išsprendimo neteisingai, pareiškėjas pareiškė teismui, kad dėl to šios dienos teismo posėdyje jis kategoriškai atsisako dalyvauti. Visuose trijuose teismui teiktuose dokumentuose yra aiškiai ir tiksliai nurodytos visos priežastys ir aplinkybės, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas išeiti iš teismo posėdžio – kadangi jam sutrukdyta naudotis konstitucine teise į teisminę gynybą, pažeidus visų lygybės įstatymui principą, ypač atkreipus teismo dėmesį, kad analogiško turinio pareiškimą reikšmingų aplinkybių buvo priverstas įteikti teismui jau anksčiau (administracinė byla Nr. 1-7288-142/2015, teisminis proc.

Nr. 3-61-3-01177-2015-7, administracinė byla Nr. 1-7514-171/2014 (1-3594-171/2015), teisminis proc. Nr. 3-61-3-02012-2014-5), iš ko pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas net ir po tolimesnių pareiškėjo veiksmų nepadarė jokių išvadų, ir tokias veikas tęsia, su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis. Teisėjų pasikeitimas nepakeitė paties šio fakto esmės. Šie momentai iki bylos nagrinėjimo iš esmės ir yra esminiai ir svarbiausi, tariamame, bylos nagrinėjime, iki jos nagrinėjimo iš esmės, kadangi per jį atsiskleidžia visas ne tik neteisėtas, bet nusikalstamas teismo procesas, vykdytas neteisingai sudaryto teismo.

Kadangi pareiškėjui priverstinai sutrukdyta dalyvauti teismo posėdyje – bylos nagrinėjime iš esmės metu, pažeidus jo prigimtines teises ir laisves bei tesėtus interesus bei konstitucines teises į teisminę gynybą ir visų lygybę įstatymui, bei aukščiau nurodytų tarptautinių dokumentų straipsnius.

9. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjui sutrukdyta pateikti patikslinimus dėl reikalaujamos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumų, į kuriuos įtrauktos ir visos su bylinėjimosi procesu susijusios išlaidos, bei pateikti kitus įrodymus, paaiškinimus, užduoti klausimus atsakovams, jų atstovams ir teismui bylos nagrinėjime teismo posėdyje iš esmės metu. Dėl to ir visas vykęs teismo procesas yra neteisėtas, su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis. Kadangi tai yra esminės, lemtingos priežastys ir reikšmingos aplinkybės, nepaneigiamai įrodančios, kad teismo procesas buvo neteisėtas ir neteisėtai sudaryto teismo, visų kitų pirmosios instancijos sprendimo klausimų ir aspektų nagrinėjimas bei paneigimas yra nereikalingas ir beprasmis, kadangi dėl nurodytų aplinkybių sprendimas yra niekinis ir negaliojantis nuo pat jo priėmimo momento, naikintinas ir byla privalo būti grąžinta pirmajai instancijai nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).

10. Vienareikšmiškai nesutink ir kategoriškai atmeta visų atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Muitinės departamento, Susisiekimo ministerijos, atsakovo ir Lietuvos valstybės atstovo AB Lietuvos paštas, atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės pateiktų atsiliepimų į pareiškėjo skundą visus iškreiptus ir vienpusiškus aiškinimus, nepaisius elementarios logikos ir nepaneigiamų faktinių duomenų egzistavimo, akivaizdžiai prieštaraujančiųjų teiginiams. Dėl ko atkreiptinas aukštesnės instancijos teismo dėmesys į pirmosios instancijos teismo nevisapusišką, neobjektyvų, lengvabūdišką, patiklų, paviršutinišką ir nekritišką jų pateiktų faktinių duomenų vertinimą, atitinkamai, akivaizdžiai neteisingai aiškinus ir taikius įstatymų nuostatas.

11. Ypač pažymėtinas teismo sprendimo penktajame lape nurodytas dispozityvumo principas – ginčo šalių ir kitų proceso dalyvių teisė laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tačiau pareiškėjui tokia teise naudotis nusikalstamai sutrukdyta, kaip minėta aukščiau, teismui formaliais motyvais atsisakius priimti skundo reikalavimus, be kurių išsamaus išnagrinėjimo ir atsakymo neįmanomas visos bylos reikalavimų išnagrinėjimas iš esmės, visapusiškai ir objektyviai. Teismas tik formaliai teigė, kad nenagrinės tam tikrų reikalavimų (vietoje teisėto išnagrinėjimo ir išsprendimo, neteisėtų veikų nenustatė, nes atsisakė nagrinėti, nepriėmė aktų atitikimo įstatymui, įstatymų atitikimo Konstitucijai reikalavimų). Teismas, vietoje esminių skundo reikalavimų, išnagrinėjimo, nagrinėjo tik antraeilius jų aspektus, ir pasakęs kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, pažeista teisė gauti informaciją, pareigūnai nesielgė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo elgtis, buvo pažeistos pareiškėjo teisės, visiškai nesugebėjo pasakyti, kad tai yra nepaneigiamai neteisėtos atsakovų atstovų ir atsakovų veikos, dėl to ir nenagrinėjo jais padarytos turtinės ir neturtinės žalos padarymo fakto ir atlyginimo visiškai (adekvačiai) ir teisingai, bet vien formaliais motyvais, atsisakė nagrinėti ar netenkina reikalavimo, nepaisydamas elementarios logikos nuoseklumo ir akivaizdžiai egzistuojančių faktų. Taigi, teismas paiso ką tik nori, tik ne egzistuojančius faktinius duomenis, dėl to teismo sprendimas yra nepaneigiamai neteisėtas, su vienareikšmiškais materialiosios teisės normų pažeidimais – absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimu.

12. Seimo kontrolierius 2012 m. liepos 18 pažymoje vienareikšmiškai konstatavo, kad buvo pažeistos prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai, tačiau teismas, turėdamas žymiai didesnius įstatymo suteiktus įgaliojimus, nesiteikė atlikti jam nustatytos pareigos, t. y. viršijo savo kompetenciją ir veikė priešingai įstatymo nustatytam tikslui. Taigi, teismas nesugebėjo naudotis diskrecijos teise priimti teisingą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą, ir visa veika diskreditavo save, įvykdydamas ir visas kitas su tuo susijusias nusikalstamas ir neteisėtas veikas.

13. Pirmosios instancijos teismo pateikti motyvai yra tik formalūs (ABTĮ 86 str.). Teismas net nesuvokė, kad nepaneigiamai nusikalstamomis ir neteisėtomis atsakovo atstovų ir atsakovų veikomis pareiškėjui padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, kuri jam privalo būti atlyginta visiškai (adekvačiai) ir teisingai, bet tas reikalavimas privalo būti išnagrinėtas visapusiškai ir objektyviai, sujungus ir ankstesnę bylą – 2013 m. gegužės 20 d. (2013 m. rugsėjo 30 d. patikslintas skundas), civilinė byla Nr. 2-23934-936/2013, Nr. 2-68-3-20914-2013-1, ir išsprendus tai teisėtai sudaryto teismo ir teisėtu teismo procesu. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas privalo būti panaikintas. Taip pat kadangi pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai jas taikė ir aiškino (ABTĮ 143 str.), taip pat, kadangi teismo sprendimas yra nepaneigiamai neteisėtas ir nepagrįstas, akivaizdžiai neištirtos visos bylos aplinkybės ir nepateikti visi naujai išaiškėję įrodymai, teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 1-3 d.), tai pat iš esmės pažeistas ABTĮ 81 straipsnis pirmosios instancijos teismo sprendimas privalo būti panaikintas. Dėl viso to pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodomi teisiniai pagrindai yra tik formalūs ir priimtas sprendimas nepaneigiamai prieštarauja ne tik bendriesiems teisės principams, aukščiau nurodytų tarptautinių dokumentų nuostatoms, bet ir aukščiau nurodytiems ABTĮ straipsniams. Ypač pastebėtina, kad visomis šiomis nurodytomis konkrečiomis veikomis, pats teismas nepaneigiamai nusikalstamai kišosi į teisingumo vykdymą ir procesinių veiksmų priedangoje vykdė vienareikšmiškas nusikalstamas veikas, įvykdydamas ir visas kitas su tuo susijusias nusikalstamas veikas, su visomis iš to kylančiomis teisinėmis ir baudžiamosiomis pasekmėmis.

14. Teismas nepaneigiamai neteisėtus atsakovo atstovų ir atsakovų veiksmus (dėl nusikalstamo ir neteisėto pašto siuntų užlaikymo, ir visų kitų su tuo susijusių veikų), nusikalstamo nurodinėjimo teikti perteklinius duomenis tariamu pretekstu, įvykdžius ir visas kitas su tuo susijusias nusikalstamas veikas, atsisakė nagrinėti, neteisėtai eliminavo iš bylos pareiškėjo iškeltus pagrindinius reikalavimus dėl įstatymų ir teisės aktų atitikimo atitinkamai Konstitucijai ir įstatymams, kuriuose slypi ir įstatymų leidėjo atsakomybė, atitinkamai eliminavo ir trečiuosius suinteresuotuosius asmenis, bei akivaizdžiai siekia bylos esmę pateikti (ir, tariamai, išnagrinėti bylą) kaip mažareikšmį mokestinį ginčą.

15. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Jolanta Malijauskienė, Irena Paulauskienė, Liudmila Zaborovska nusišalino nuo bylos nagrinėjimo 2015 m. lapkričio 19 d., 2015 m. lapkričio 20 d., 2016 m. sausio 11 d. nutartimis, kadangi joms buvo anksčiau pareikšti raštiški motyvuoti nušalinimai, kad ir išspręsti nusikalstamai aplaidžiai neteisingai (dėl ko buvo kreiptasi į atitinkamas institucijas ir dėl to dar nėra įsiteisėjusių sprendimų, tuo labiau, galutinių teisingų sprendimų, su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis), ir vien dėl tokio teisėtai pagrįsto ir moralaus veikimo jos yra gerbtinos. Ši teisėjų kolegija, ir ypač teisėjai Rytis Krasauskas bei Halina Zaikauskaitė (kuriems nušalinimas pareikštas tuo pačiu pagrindu kaip ir teisėjai I. Paulauskienei, ir papildomai, atsiradus dar vienai reikšmingai aplinkybei nurodytai aukščiau, o trečioji teisėja R. Ragulskytė-Markovienė surado objektyvią ar subjektyvią priežastį kaip nedalyvauti šios bylos nagrinėjime – Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2016 m. sausio 11 d. nutartis), kuriems jau anksčiau buvo pareikšti raštiški motyvuoti nušalinimai (administracinėje byloje Nr. 1-7288-142/2015, teis. proc. Nr. 3-61-3-01177-2015-7), kad ir išspręsti nusikalstamai aplaidžiai neteisingai – nenusišalino, kas yra vienareikšmiškas įrodymas, kad jie neturi teisės, įstatymo viršenybės principo, nenusavinamų žmogaus teisių ir laisvių bei teisėtų interesų esmės ir jų pažeidinėjimo suvokimo ir drąsos pripažinti nepaneigiamus faktus ir tik pagal juos vykdyti įstatymo nustatymus. Taip pat su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.

16. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad teisėjų kolegija nusikalstamai aplaidžiai neišsprendė ir neatsakė į dar vieną pagrindinį su byla susijusį reikalavimą – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kadangi sprendimas priimtas vien formaliais motyvais. Taigi, taip pat neišsprendė visų su bylinėjimosi (nuo 2014 m. gegužės 31 d. skundžiamų veiksmų pradžios) susijusių išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimo, kuris įtrauktas į reikalaujamos atlyginti padarytos turtinės ir neturtinės žalos sumą. Pastebėtina, kad tam nėra būtinas pareiškėjo papildomas, perteklinis prašymas, kadangi tai yra savaime suprantamas ir nuoseklia logika elementariai suvokiamas bei su bylos esme susijęs reikalavimas.

17. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija absoliučiai nesugebėjo vykdyti teisėjo pareigų – pažeidė Teismų įstatymo 43 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalis, visa savo veika viršijo įstatymų nustatytus įgaliojimus ir veikė priešingai įstatymų teismui nustatytam tikslui. Tokiu būdu teisėjų kolegija pažeidė pareiškėjo konstitucinę teisę į teisinę gynybą ir visų lygybę įstatymui, konstitucinę teisę į valstybės pareigą atlyginti už valdžios funkcijos vykdytojų neteisėtomis veikomis asmeniui padarytos žalos atlyginimą, akivaizdžiai vilkino teismo procesą ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, vienareikšmiškai priešingai įstatymo nustatymui (Teismų įstatymo 34 str.).

18. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija akivaizdžiai nusikalstamai aplaidžiai, neatidžiai, nerūpestingai atliko teisėjų pareigas, viršijo įstatymų nustatytus įgaliojimus ir veikė priešingai įstatymo nustatytam tikslui, piktnaudžiavo, tarnybos pareigų neatliko, savavaldžiavo, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė duotą valstybei priesaiką, pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui. Dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos vienareikšmiškų nusikalstamų veikų teismo procesinių veiksmų priedangoje kyla pareiga Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pranešti prokurorui pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį. Dėl to pagal ABTĮ 56 straipsnį prašo teismą pranešti prokurorui dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo, pagal šį ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį.

19. Dėl viso to pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį prašo teismą nagrinėti apeliacinį skundą (ir visą bylą, o ne jos dalį – 2013 m. gegužės 20 d. (2013 m. rugsėjo 30 d. patikslintas skundas), civilinė byla Nr. 2-23934-936/2013, Nr. 2-68-3-20914-2013-1, kuri yra šios administracinės bylos pradžia, ir kuri nusikalstamai aplaidžiai Vilniaus miesto apylinkės teisme / Vilniaus apygardos teisme neišnagrinėta – išreikalauti papildomus dokumentus) žodinio proceso tvarka.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 20-28) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimai pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas, teismas teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei įvertino byloje surinktus įrodymus.

2. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, padarė proceso teisės pažeidimus, tačiau jo nurodyti neva teismo padaryti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pažeidimai neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į pareiškėjo įvairių dokumentų teismui pateikimo ir teismo procesinių dokumentų išsiuntimo šalims datas, pareiškėjas, kaip ir kiti proceso dalyviai, turėjo pakankamai laiko ir galėjo tinkamai pasiruošti bylai. Atsakovai tinkamai vykdė Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus ir pirmosios instancijos teismo nutarčių pavedimus, laiku pateikė atsiliepimus ir turimus įrodymus, atsiliepimuose išsamiai išdėstė pozicijas dėl nagrinėjamo skundo. Posėdžio metu šalims buvo suteiktos vienodos galimybės įgyvendinti savo teises. Pareiškėjo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir suteikti jam galimybę pasiruošti bylai neatitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams. Atsižvelgiant į bylos medžiagą skundo nagrinėjimas galimai užsitęsė dėl pareiškėjo veiksmų (skundo papildymų pateikimo, teismo procesinių dokumentų apskundimo).

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti dalyje, t. y. dėl 2014 m. spalio 30 d. patikslinto skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybę atstovaujančios valdžios funkcijos vykdymo institucijos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra 338 057, 39 Lt ir dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybę atstovaujančios valdžios funkcijos vykdymo institucijos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra 112 685,79 Lt. Pareiškėjas papildė savo skundą aplinkybėmis, susijusiomis su jo 2015 m. birželio 18 d. gauta pašto siunta Nr. MT700601154LT, t. y. pašto siunta, gauta po jo teismui 2014 m. rugpjūčio 11 d. skundo ir 2014 m. spalio 30 d. patikslinto skundo pateikimo bei teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties dėl skundo priėmimo nagrinėti. Pareiškėjo papildymas yra susijęs su mokesčių apskaičiavimu, todėl darytina išvada, kad tai mokestinis ginčas, kurio nagrinėjimui turi būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo IX skyriaus nuostatos, t. y. ir išankstinis ginčo nagrinėjimas ne teismo tvarka. Pareiškėjas dėl 2015 m. birželio 18 d. pašto siuntos Nr. MT700601154LT apmokestinimo 2015 m. birželio 22 d. kreipėsi į Muitinės departamentą. Muitinės departamentas 2015 m. birželio 25 d. raštu Nr. (17.3/18)3B-6521 persiuntė pareiškėjo laišką Vilniaus teritorinei muitinei išnagrinėti pagal kompetenciją. Vilniaus teritorinė muitinė sprendimą išdėstė 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (9.2/42)-2V-13997. Atsižvelgdamas į tai, Muitinės departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria Muitinės departamentas įsipareigotas išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. birželio 22 d. skundą Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

4. Pareiškėjas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisės aktų reikalavimus neatitinkantį sprendimą, kad muitinės pareigūnai, vykdydami tarnybines pareigas, atlikdami prekių tikrinimą, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, t. y. nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neįrodė, kad jam atsirado teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nepagrindė reikalaujamos žalos dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 29-32) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė argumentų dėl Susisiekimo ministerijos neteisėto veikimo ar neveikimo, o tik nurodė motyvus dėl, jo manymu, neteisėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo, galimai nusikalstamos Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos veikos ir prašo teismo teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

2. Dėl žalos, kildinamos iš atsakovo atstovo Susisiekimo ministerijos veiksmų, pažymėtina, jog pareiškėjas savo reikalavimų ne tik nepagrindė, bet ir nenurodė, nei kokia konkreti turtinė ar neturtinė žala jam padaryta, nei dėl kokių tariamai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ji kilo, nepagrindė jos dydžio, nepateikė jokių reikšmingų bylai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo atstovo kaltę. Tam, kad teisme būtų reikalaujama atlyginti turtinę ar neturtinę žalą, pareiškėjas privalo ją įrodyti ir pagrįsti, kaip ji buvo nustatyta. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas. Kadangi Susisiekimo ministerija savo veikimu (neveikimu) ar aktais pareiškėjui jokios žalos nepadarė ir byloje nėra įrodymų, kad žala buvo padaryta, todėl pareiškėjo reikalavimas atsakovo atstovui atlyginti žalą yra nepagrįstas. Paminėtina, kad pašto paslaugos teikiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo nuostatomis. Šis įstatymas reglamentuoja pašto paslaugos teikimo veiklą, pašto srities politikos formavimo ir pašto paslaugos teikimo veiklos reguliavimo institucijų sistemą, pašto paslaugos teikėjų ir naudotojų teises ir pareigas, pašto paslaugos teikėjų atsakomybę ir žalos atlyginimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, kai naudotojo netenkina suteiktos pašto paslaugos kokybė, prieš kreipdamasis į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą, naudotojas privalo kreiptis į pašto paslaugos teikėją ir pateikti skundą. Jeigu naudotojas nesutinka su pašto paslaugos teikėjo gautu atsakymu arba pašto paslaugos teikėjas atsakymo per šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą terminą nepateikia, naudotojas turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą teisės aktų nustatyta tvarka. Konstatuotina, kad pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo reikalavimus. Susisiekimo ministerija savo veikimu (neveikimu) ar aktais nepadarė pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos, todėl pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas.

3. Dėl byloje skundžiamų atsakovo veiksmų pažymėtina, jog iš pareiškėjo skundų neaišku, kokie konkrečiai atsakovo veiksmai (neveikimas) ar aktas yra skundžiami. Pareiškėjas savo skunduose nenurodė konkrečių atsakovo atstovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų (neveikimo) ar aktų, kuriais galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės ar interesai, t. y. Susisiekimo ministerija savo veikla nedarė įtakos įstatymų saugomoms pareiškėjo teisėms ar interesams. Pareiškėjo prašymas panaikinti 2015 m. birželio 12 d.

AB Lietuvos paštas PSD reg. laišką Nr. P101372125LT, 2015 m. birželio 18 d. muitinės sąskaitą pašto siuntos gavėjui Nr. 1802960664, 2015 m. birželio 30 d. Nr. (9.2/42)-2V 13997 Vilniaus teritorinės muitinės raštą, 2015 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 3-4831 AB Lietuvos paštas laišką yra niekaip nesusijęs su Susisiekimo ministerijos, kaip politikos formuotojos elektroninių ryšių ir pašto srityse, kompetencija. Pareiškėjo nurodyti AB Lietuvos paštas dokumentuose užfiksuoti veiksmai yra viena iš tiesioginių šios bendrovės funkcijų, nustatytų teisės aktų.

Pažymėtina, kad AB Lietuvos paštas priskirtų deklaranto funkcijų vykdymas yra įtvirtintas Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklėse, patvirtintose Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-124 „Dėl Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“, kurių 7 punktas nustato, kad Bendrijos muitinės kodekso, nustatyto Europos Sąjungos Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamentu Nr. 2913/93, įgyvendinimo nuostatų 237 straipsnyje nurodytose pašto siuntose gabenamas prekes minėto straipsnio nustatyta tvarka pašto siuntų gavėjų vardu muitinei deklaruoja AB Lietuvos paštas.

Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 238 straipsnis ir minėtų taisyklių 8 ir 9 punktai nustato, kad gaunamą pašto siuntą pašto siuntos gavėjas gali deklaruoti muitinei ir pats arba naudodamasis muitinės tarpininko paslaugomis, tačiau apie tai turi iš anksto informuoti AB Lietuvos paštas. Apie tai neinformavę pašto siuntų gavėjai laikomi įgaliojusiais AB Lietuvos paštas deklaruoti jų gaunamose pašto siuntose atsiunčiamas prekes. Visa nurodyta informacija yra pateikiama AB Lietuvos paštas interneto svetainėje www.lietuvospastas.lt.

Be to, pašto siuntos gavėjas apie tai papildomai informuojamas ir pranešimu, kuris siunčiamas gavus jam adresuotą pašto siuntą.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 34-36) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo prašymas dėl teisėjų kolegijos nušalinimo ir yra nemotyvuotas konkrečiais įrodymais, o samprotavimais dėl „paties teismo nusikalstamos veikos procesinių veiksmų priedangoje“. Iš skundo aišku, kad ir kitose bylose buvo pareikšti panašūs prašymai. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė 2016 m. sausio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl teisėjų kolegijos nušalinimo. Vilniaus teritorinė muitinė sutinka su teismo priimta nutartimi, tokia pat jos pozicija ir dėl teisėjų kolegijos priimtos 2016 m. sausio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo.

2. Pareiškėjas ne tik nepagrindė skundo reikalavimų jokiais reikšmingais bylai įrodymais, bet ir nenurodė, kokia konkreti turtinė bei neturtinė žala jam padaryta, nepagrindė jos dydžio. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo bylos rašytinius įrodymus, susijusius su pareiškėjo 2014 m. birželio 30 d. ir 2014 m. liepos 9 d. raštų nagrinėjimu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamų Muitinės departamento ir Susisiekimo ministerijos, priteisti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – minėtų institucijų ir jų pareigūnų neteisėtos veikos. Teismas pažymėjo, kad muitinės institucijos šiuos pareiškėjo prašymus išnagrinėjo nepažeidžiant teisės aktuose patvirtintų reikalavimų. Teismas šiuo atveju pagrįstai atmetė pareiškėjo skunde išdėstytą prašymą priteisti turtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kokio dydžio turtinė žala jam buvo padaryta, o nagrinėjant ginčą, teismas nenustatė, kad šiuo atveju pareiškėjui buvo padaryta konkreti turtinė žala. Pritartina teismo sprendimo motyvams, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisių gauti informaciją ir apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimus pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

3. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos rašytinius įrodymus, įvertinęs šalių atstovų paaiškinimus, teisingai pritaikęs teisės aktus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, naikinti jo sprendimą ir tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas AB Lietuvos paštas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 37-40) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jis neturėjo laiko pasiruošti pirmosios instancijos teismo posėdžiui. Pirmos instancijos teismas dar 2015 m. lapkričio 26 d. paruošė bylos šalims šaukimus į teismo posėdį (atsakovas jį gavo 2015 m. gruodžio 1 d.), todėl, pagrįstai manytina, jog daugiau nei vieno mėnesio laikotarpis (iš viso 43 dienos, skaičiuojant nuo šaukimo gavimo dienos) yra pakankamas laikotarpis pasiruošti bylos nagrinėjimui posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, jog pagrindiniai pareiškėjo skundo bei atsakovų atsiliepimų motyvai, argumentai ir kitos bylai reikšmingos aplinkybės buvo pateiktos rašytiniuose dokumentuose bei pareiškėjui žinomos dar iki bylos nagrinėjimo pradžios (dauguma atsakovų savo poziciją ir argumentus pareiškėjui buvo pateikę dar ikiteisminėje stadijoje, jam tiesiogiai kreipusis į atsakovus), apytiksliai 43 dienų terminas, manytina, yra pakankamas posėdžiui pasiruošti.

2. Taip pat atmestina turėtų būti ir pareiškėjo nurodyta priežastis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neatidėti bylos nagrinėjimo, kadangi tai, jog pareiškėjui teismo sprendimu kitoje byloje buvo išjungtas elektros tiekimas neturėtų sukelti neigiamų padarinių ir bylos vilkinimo kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prieštarauja pats sau, teigdamas, kad byla nepagrįstai buvo vilkinama, nors tuo pačiu pateikdamas prašymą atidėti posėdį nesant svarbios priežasties, pats savo aktyviais veiksmais mėgino užtęsti bylos nagrinėjimą. Teismų praktikoje yra patvirtinta, kad atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis; be to, svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose. Atsižvelgiant į tai bei pareiškėjo nurodytą priežastį, pagrįstai teigtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo prašymą jo netenkindamas, todėl nėra pagrindo skundžiamam sprendimui naikinti.

3. Nors pareiškėjas nurodo, jog pateikė skundą 2014 m. rugpjūčio 11 d., o pirmasis posėdis įvyko tik 2016 m. sausio 12 d., todėl buvo pažeisti procesinių dokumentų nagrinėjimo terminai, tačiau pareiškėjas nepažymėjo, jog pirminį jo 2014 m. rugpjūčio 11 d. skundą iš pradžių buvo atsisakyta nagrinėti, vėliau jis apskundė šią nutartį, tuomet apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo šį skundą bei įvairius pareiškėjo pateiktus prašymus dėl teisėjų nušalinimo ir kt., kas ir lėmė ilgesnį bylos nagrinėjimo laiką. Todėl nuo pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 11 d. skundo pateikimo byloje buvo atlikta daugybė procesinių veiksmų, pats pareiškėjas savo veiksmais įtakojo ilgesnį nagrinėjimo laiką, pagrįstai teigtina, kad šis pareiškėjo argumentas taip pat turėtų būti atmestinas kaip nepagrįstas.

4. Pareiškėjo teiginiai neva skundžiamą sprendimą priėmė neteisėtos sudėties teismas yra paneigti Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2016 m. sausio 12 d. neskundžiama nutartimi, kuria buvo atsisakyta nušalinti teisėjų kolegiją. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nepateikiamas nė vienas įstatymu pagrįstas argumentas, patvirtinantis pareiškėjo prašymo teiginius. Atsižvelgus į Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio nuostatas, bei į tai, kad tiek posėdžio metu, tiek apeliaciniu skundu nėra pateikiami pagrįsti argumentai ir įrodymai, patvirtinantys šiuo konkrečiu bylos atveju esant teisėjų nušalinimo pagrindams, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

5. Pareiškėjo argumentas dėl neva bylos nagrinėjimo metu pažeistos jo teisės pateikti į bylą patikslinimus dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra sunkiai suvokiamas, kadangi pareiškėjas visos bylos nagrinėjimo metu turėjo teisę bei visas galimybes į bylą teikti patirtos turtinės ir neturtinės žalos įrodymus ir (ar) bent jau įvardinti šios žalos dydį, tačiau kaltinti dėl savo neveikimo pirmosios instancijos teismą ir tokiu būdu bandyti įrodyti skundžiamo sprendimo neteisėtumą yra nepagrįsta. Taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, jog pareiškėjas, suvokdamas galimas posėdyje nedalyvavimo pasekmes, pats savo noru išėjo iš posėdžio, tuo tik patvirtindamas, kad nebuvo suinteresuotas teikti patikslinimus dėl žalos dydžio.

6. Nesutiktina ir su pareiškėjo argumentu neva pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą ir tinkamai neįvertino visų aplinkybių. Priešingai, teismas priėmė išsamų ir motyvuotą sprendimą, atsakydamas į daugelį pareiškėjo skunde keltų klausimų. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalimi bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryli išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-3 8/2008; kt.). Atsižvelgiant į tai bei tai, jog pareiškėjas apeliacinio skundo reikalavimo šioje dalyje negrindė teisės normomis, nepateikė nešališkų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo bei bylos aplinkybių vertinimo, o, atsakovo manymu, pirmosios instancijos teisėjų kolegija šioje byloje apskųstame sprendime argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėto klausimo aspektus, be to, visa bylos medžiaga bei pats sprendimas leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovautasi, šis pareiškėjo reikalavimas taip pat turėtų būti atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas reikalavimą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų apie teismo netinkamai įvertintas faktines aplinkybes, remiamasi teismų praktika, suformuota dėl įrodymų vertinimo tvarkos.

ABTĮ įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė, todėl nėra pagrindo tirti nustatytas faktines aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai ištirtų faktinių aplinkybių vertinami kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo priimtus skundus ir jo patikslinimus (I t., b. l. 88–94; II t., b. l. 104–106) priėmė ir pilnai juos neišnagrinėjo. Teismas neturėjo pagrindo nagrinėti ir vertinti nepriimto skundo reikalavimų. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai pareiškėjo reikalavimų teismas neišnagrinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės to patikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenagrinėja pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl AB Lesto veiksmų, nes reikalavimo šiai įmonei pareiškėjas nėra pareiškęs.

Pareiškėjo teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista. ABTĮ 7 straipsniu nustatyta, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Šioje byloje nusišalinę teisėjai savo nusišalinimą motyvavo ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti nusišalinimo pagrindo kitaip, nei teisėjų nurodyti (II t., b. l. 109-113).

Apeliacinės instancijos teismas taip nesutinka, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista pareiškėjo teisė į objektyvų ir greitą bylos išnagrinėjimą. Apie teismo posėdį pirmosios instancijos teisme pareiškėjui buvo pranešta 2015 m. gruodžio 2 d., t. y. daugiau nei prieš mėnesį iki posėdžio (II t., b. l. 159), todėl pareiškėjas turėjo galimybę jam pasirengti ir teismas neturėjo pagrindo atidėti 2016 m. sausio 12 d. posėdžio, remdamasis pareiškėjo prašymu, kad jam būtų suteiktas laikas pasirengti posėdžiui. Pareiškėjo 2016 m. sausio 12 d. prašyme nurodyta aplinkybė, sukliudžiusi pasirengti bylai, kaip elektros tiekimo nutraukimas jo butui, pagrįstai nepripažinta kaip galėjusi sukliudyti rengtis posėdžiui. Be to, pareiškėjas nenurodė, kurios konkrečiai aplinkybės liko neištirtos ar įrodymai dėl pareiškėjo nepasirengimo bylai, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo teisės į objektyvų bylos išnagrinėjimą ribojimo atmestini.

Bendras bylų nagrinėjimo terminas pirmosios instancijos teisme yra du mėnesiai ir jis gali būti pratęstas dar vienam mėnesiui, termino pradžią skaičiuojant nuo skundo priėmimo dienos (ABTĮ 65 str. 2, 3 d.). Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. rugpjūčio 11 d. Dėl skundo priėmimo pareiškėjas teikė atskiruosius skundus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir jie buvo išnagrinėti (I t., b. l. 112-119; II t., b. l. 98-102). Pareiškėjo skundas buvo priimtas 2015 m. lapkričio 13 d. (II t., b. l. 104-105), byla išnagrinėta 2016 m. vasario 1 d., todėl bendras trijų mėnesių terminas bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeistas dėl ko ir pareiškėjo teisė į bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką nebuvo pažeista.

ABTĮ 109 straipsniu nustatyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, nustato nusikaltimo požymius, privalo apie tai informuoti prokurorą. Šios bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teismas tokių požymių nenustatė, todėl pareiškėjo prašymas informuoti prokurorą apie nusikalstamas veikas yra nepagrįstas.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra skirti teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas