2021-06-30 Nr. AB-13761-3-61-3-01907-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1961-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01907-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Generalinę prokuratūrą pripažinti pareiškėją pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. 2020 m. balandžio 27 d. pranešime apie pažeidimą Nr. B8-40 (toliau – ir Pranešimas) nurodė, kad jį su Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) sieja tai, jog STT atlieka tyrimą Nr. 02-7-00003-18 (toliau – ir Tyrimas), kuriame pareiškėjas yra įtariamasis. Dėl minėtos priežasties yra įsitikinęs, kad jo ryšys su įstaiga yra toks, apie kurį nurodyta Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 6 dalyje. Sprendime Pranešimo turinys nebuvo analizuojamas.

2.2. Sprendime vienintelis pagrindas nepripažinti pareiškėjo pranešėju buvo tas, kad jis niekada nedirbo STT. Pareiškėjas nurodo, kad jo santykiai su STT yra tokie, kad atliekamame ikiteisminiame tyrime jis yra įtariamasis. Pareiškėjo supratimu, ne formalus darbo santykių buvimas ar nebuvimas, o reali sąsaja su įstaiga yra tas faktinis pagrindas spręsti, ar jis gali ar negali būti pripažintas pranešėju. Tokia išvada pareiškėjui kyla dėl to, kad Pranešime jis nurodė konkrečius duomenis apie jo baudžiamąjį persekiojimą, konkretų pareigūną, kuris atliko daugybę tiek kriminalinės žvalgybos, tiek baudžiamojo proceso veiksmų aptariamame ikiteisminiame tyrime, o pareiškėjo Pranešimas apie jo galbūt padarytus pažeidimus gali iššaukti itin neigiamą požiūrį į pareiškėją. Dėl to gali būti taikomi neproporcingi tyrimo veiksmai prieš jį, o tai tiesiogiai susiję su jo manymu, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas nebuvo objektyvus, nes apie galimą jo neobjektyvumą jis nurodė Pranešime.

2.3. Pranešime nurodytos Sprendimą surašiusio prokuroro net netirtos aplinkybės, kartu su Pranešimu pateikti jį pagrindžiantys duomenys yra tas faktinis pagrindas, kuris turi nulemti prokuroro, kaip kompetentingos institucijos atstovo Sprendimą pripažinti ar nepripažinti pareiškėją pranešėju. Vienintelis Sprendimą nulėmęs argumentas yra darbo sąsajų su STT nebuvimas, tačiau kita Pranešime pateikta situacija ar kylančios grėsmės vertinamos nebuvo, o jeigu tai ir buvo, Sprendime apie tai neužsiminta. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad Sprendimu buvo akivaizdžiai iškreipta Įstatymo paskirtis, kuri plačiau aprašyta Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, dar daugiau – vienam asmeniui buvo suteiktas pranešėjo statusas, nors pagal viešai prieinamą informaciją nėra duomenų, kad jis kaip nors darbo santykiais susijęs su asmeniu, apie kurio galimus pažeidimus informavo.

3. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas nurodė:

3.1. Sprendžiant, ar pareiškėjui gali būti suteiktas pranešėjo statusas ir taikomos Įstatymo nuostatos, pateiktas Pranešimas buvo vertinamas dviem aspektais: 1) ar pareiškėjas Pranešime nurodytą informaciją apie daromą pažeidimą įstaigoje sužinojo iš savo turimų ar turėtų darbo ar kitų Įstatyme numatytų santykių; 2) ar Pranešime apie pažeidimą nurodyta informacija leidžia manyti, kad buvo padarytas teisės pažeidimas. Sprendime yra išdėstyti pakankami motyvai, dėl kurių pareiškėjas nepripažintas pranešėju.

3.2. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jo turimi faktiniai santykiai su įstaiga yra pagrindas spręsti gali ar negali būti pripažintas pranešėju, yra visiškai nepagrįsti. Ne bet kokią sąsają su įstaiga turintis asmuo gali būti pripažintas pranešėju, o tik toks asmuo, kuris yra ar buvo susijęs tarnybos ar darbo santykiais arba sutartiniais santykiais su įstaiga. Sprendžiant klausimą dėl pranešėjo statuso suteikimo pareiškėjui, buvo nustatyta, kad tarnybos ar darbo santykiais su STT jis nėra ir nebuvo susijęs, taip pat nebuvo gauta duomenų, kad jis su STT būtų susijęs sutartiniais santykiais. Generalinė prokuratūra neprieštarauja faktui, kad pareiškėjo atžvilgiu yra inicijuotas ikiteisminis tyrimas, kurį pavesta atlikti STT, ir pareiškėjas yra įtariamasis, tačiau pabrėžia, jog pareiškėjo sąsaja nėra aplinkybė, kurios pagrindu būtų galima teigti, kad asmuo su STT susijęs sutartiniais teisiniais santykiais, todėl pareiškėjas ir neatitiko būtinųjų reikalavimų keliamų asmenims, kurie gali būti pripažinti pranešėjais. Tarp pareiškėjo ir STT bei kitų baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų susiklostė teisiniai santykiai, tačiau jie negali būti prilyginami Įstatyme įtvirtintiems sutartiniams teisiniams santykiams.

3.3. Pareiškėjo teiginiai, kad, nesuteikus pranešėjo statuso, ikiteisminio tyrimo metu gali būti taikomi neproporcingi tyrimo veiksmai, yra nepagrįsti, nes baudžiamajame procese jis kaip įtariamasis gali naudotis įtariamajam suteiktomis teisėmis. Pareiškėjo skunde keliami reikalavimai dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo objektyvumo ir išsamumo niekaip nėra reguliuojami Įstatymo, nes juos reguliuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatos.

3.4. Sprendimą priėmęs prokuroras gilinosi ir tyrė Pranešime nurodytas aplinkybes, Pranešimas apie pažeidimą buvo perduotas tirti pagal kompetenciją Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui. Pareiškėjo teiginiai, jog vienam pareiškėjui buvo suteiktas pranešėjo statusas, nors jis ir nebuvo susijęs darbo santykiais, yra subjektyvūs ir visiškai nepagrįsti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas Generalinei prokuratūrai 2020 m. balandžio 27 d. pateikė Pranešimą, kuriame nurodė jog STT yra atliekamas Tyrimas, kuriame jis nuo 2018 m. balandžio 6 d. yra įtariamasis. Ikiteisminio tyrimo eigoje STT vyriausiasis specialistas, kuris, anot pareiškėjo, yra atlikęs daugybę kriminalinės žvalgybos, tiek baudžiamojo proceso veiksmų, 2018 m. birželio 21 d. laikotarpiu tarp 14:00 val. 56 min. ir 15:00 val. 57 min. per „Viber“ pokalbių programą jam atsiuntė archyvinę bylą „Viber messages1542816776.zip“, kurioje yra užfiksuoti jo, kaip STT vyriausiojo specialisto susirašinėjimai „Viber“ pokalbių programa su įvairiais asmenimis, iš kurių matyti, kad STT pareigūnai neteisėtai darė poveikį Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjams tam, kad jam ir kitai įtariamajai – J. B., būtų paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vėliau ir buvo paskirta ši kardomoji priemonė. Taip pat neteisėtai teikė ikiteisminio tyrimo duomenis tretiesiems asmenims, protegavo įvairių fizinių ir privačių juridinių asmenų interesus, galbūt darė neteisėtą poveikį įvairiems valstybės tarnautojams.

5.2. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2020 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“. Vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Generalinė prokuratūra Sprendime konstatavo, jog nėra būtinų sąlygų pareiškėją pripažinti pranešėju, nes pareiškėjas su STT nebuvo ir nėra susijęs jokiais tarnybos, darbo ar sutartiniais santykiais. Sprendime taip pat konstatuota, jog yra pagrindo manyti, kad galbūt buvo padaryti teisės pažeidimai ar net nusikalstama veika, todėl informacija turi būti tiriama – pareiškėjo pateikta informacija nagrinėjimui ir procesinio sprendimo priėmimui buvo perduota pagal kompetenciją kitam Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros padaliniui.

6. Įvertinęs Pranešėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas, teismas nurodė, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas teisiškai reguliuoja tų pranešėjų apsaugos institutą, kurie apie atitinkamą veiką sužino dėl savo privilegijuotos padėties ar prieigos prie tam tikros informacijos įstaigoje. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nebuvo ir nėra susijęs su STT darbo ar tarnybiniais santykiais. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas ir privilegijuotu asmeniu. Pareiškėjui teisėtu būdu nebuvo suteikta prieiga prie STT informacinės sistemos ar kitos informacijos. Aplinkybės, kurioms esant jam tapo žinoma apie Pranešime nurodyto STT pareigūno susirašinėjimą ir Pranešime nurodytų susirašinėjimų turinį, yra susijusios su ikiteisminio tyrimo atlikimu jo atžvilgiu. Informacijos šaltinis ir pareiškėjas nėra susiję ir šeimyniniais santykiais ar kitais artimais ryšiais, dėl kurių pareiškėjas galėtų patirti neigiamą poveikį viešojo administravimo, tarnybinio (drausminio) nusižengimo tyrimo procedūrų metu.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Pranešimą pateikė ne STT, o Generalinei prokuratūrai, kuri pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, nėra įstaiga, kurioje galbūt rengiamas, padarytas ar daromas pažeidimas. Pareiškėjas Pranešimą Generalinei prokuratūrai pateikė kaip kompetentingai institucijai, t. y. subjektui, kuris pagal šį įstatymą priima, pagal kompetenciją nagrinėja arba perduoda kitoms institucijoms nagrinėti pranešimus ar pateiktą informaciją apie pažeidimus, koordinuoja pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems pagal šį įstatymą procesą (Įstatymo 2 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Generalinės prokuratūros 2020 m. gegužės 4 d. rašto Nr. BV-81 „Dėl pranešime pateiktos informacijos nagrinėjimo organizavimo“, kuriuo jo 2020 m. balandžio 27 d. Pranešimas persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui, neskundžia ir dėl šio rašto jokių nesutikimo motyvų skunde nenurodo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo Pranešime nurodyta informacija atitinka Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyto pažeidimo apibrėžimą.

9. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra įstatyminio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, remiantis jame nurodytais motyvais.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti pareiškėjo skundą bei panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pripažinti pareiškėją pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą.

11. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų, yra nesuprantamas, nemotyvuotas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Teismas sprendime, remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 5, 6 dalių nuostatomis, darė išvadą, kad Įstatymas „teisiškai reguliuoja tų pranešėjų apsaugos institutą, kurie apie atitinkamą veiką sužino dėl savo privilegijuotos padėties ar prieigos prie tam tikros informacijos įstaigoje“ ir konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas privilegijuotu asmeniu ir jam nebuvo suteikta teisėta prieiga prie STT informacijos, pabrėžė, jog informacijos šaltinis ir pareiškėjas nėra susijęs šeimyniniais ar kitais artimais ryšiais. Pareiškėjas su šiais teismo argumentais nesutinka, nes jie yra neaiškūs ir nesuprantami, nesusiję su nagrinėjamų įvykių faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl teismas Įstatymo nuostatą „apie kuriuos pranešėjas sužino iš savo turimų ar turėtų tarnybos, darbo santykių arba sutartinių santykių“ aiškino siaurai, nurodydamas į privilegijuotą padėtį ar prieigą prie tam tikros informacijos įstaigoje. Teismo vartojamos sąvokos „privilegijuota padėtis“, „privilegijuotas asmuo“ neatitinka jokių pranešėjų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų sąvokų ir jų vartojimas yra visiškai nesuprantamas šiame kontekste. Įstatyme nėra jokių nuorodų apie išskirtines pranešėjo teises, lengvatas, kurias jis turi turėti įstaigos atžvilgiu, priešingai – pranešėjų apsauga suponuoja pranešėjo kaip silpnesnio ir pažeidžiamesnio subjekto padėtį, kas yra priešinga reikšmė sąvokai „privilegijuotas“. Taip pat Įstatyme nėra kalbama apie konkrečius būdus, kaip informacija apie pažeidimą turi būti gaunama, tik nurodoma, kad ji sužinoma iš turimų ar turėtų santykių su įstaiga, todėl nesuprantamas teismo argumentas, kad pareiškėjui teisėtu būdu nebuvo suteikta prieiga prie STT informacinių sistemų ar kitos informacijos. Praktikoje sunkiai įsivaizduojamos situacijos, kad duomenys apie pažeidimą būtų talpinami įstaigos informacinėse sistemose ar jais įstaigoje būtų dalinamasi kitais „teisėtais būdais“.

11.2. Teismas, aiškindamas Įstatymo nuostatas ir pasisakydamas apie informacijos šaltinį ar jos gavimo būdą, kaip būtiną sąlygą asmenį pripažinti pranešėju, kaip ir atsakovas, savo sprendimą pagrįsdamas formaliais argumentais, iškreipė Įstatymo ir juo įtvirtinamo reguliavimo paskirtį – sudaryti sąlygas atskleisti pažeidimus ar net nusikaltimus, ypač galimus korupcijos atvejus įstaigose, užtikrinant asmenų, pranešančių apie tokius pažeidimus, apsaugą (Įstatymo 1 str. 1 d., Įstatymo projekto aiškinamasis raštas). Pareiškėjui nesuprantamas teismo argumentas apie šeimyninius ar kitus artimus ryšius su informacijos šaltiniu, dėl kurių jis galėtų patirti neigiamą poveikį viešojo administravimo, tarnybinio (drausminio) nusižengimo tyrimo procedūrų metu. Neaišku, koks šios aplinkybės turinys ir koks jos poveikis vertinimui, ar asmuo pripažintinas pareiškėju.

11.3. Teismas sprendime pabrėžė, kad pareiškėjas Pranešimą pateikė „ne STT, o Generalinei prokuratūrai, kuri pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, nėra įstaiga, kurioje galbūt rengiamas, padarytas ar daromas pažeidimas“. Iš šio teiginio, kaip ir iš toliau sekančių argumentų, nėra aišku, ar, teismo nuomone, pareiškėjas, pateikdamas Pranešimą Generalinei prokuratūrai, pažeidė procedūras ar pagrįstai atliko veiksmus. Taip pat neaišku ir iš teismo nuorodos į Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, ar, teismo vertinimu, pareiškėjas teikė informaciją, siekdamas apginti viešąjį interesą ar, su kuo pareiškėjas nesutinka, – siekdamas apginti tik asmeninius interesus. Taigi, teismo motyvai, kuriais jis grindžia savo sprendimą, yra visiškai nesuprantami. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog teismų sprendimai turi būti aiškūs ir suprantami, o dėl šių reikalavimų nesilaikymo teismo sprendimai naikintini.

11.4. Teismas nevertino Pranešime nurodomos informacijos turinio, todėl nepagrįsta ir teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog Pranešime nurodyta informacija atitinka Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyto pažeidimo apibrėžimą. Pareiškėjas nesutinka, kad būdas, kaip jis gavo aptariamą informaciją, neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies apibrėžimo – informacija jam tapo žinoma dėl santykių su įstaiga ir jos pareigūnais, t. y. dėl jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo, tai konstatavo ir teismas. Pranešime teikiamos informacijos turinys visiškai atitiko Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

12. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

12.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, iš jo yra aišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvadą atmesti pareiškėjo skundą dėl sprendimo nepripažinti pranešėju panaikinimo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šis teisino sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsniuose numatytų reikalavimų, yra nepagrįstas ar priimtas pažeidus materialines ar procesines teisės normas. Pareiškėjas iš esmės laikosi tos pačios pozicijos ir dėsto tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovas dėl ginčo esmės savo nuomonę yra išsamiai išdėstęs atsiliepime, ši pozicija nekinta ir dabar.

12.2. Teismas tinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, numatančias, kad pranešėjo statusas gali būti suteikimas tik tam tikrai asmenų grupei, turinčiai šiame įstatyme nustatytus požymius, vienas iš kurių yra santykis su įstaiga (darbo ar sutartiniai santykiai), kurioje galimai vykdomi tam tikri teisės pažeidimai (Įstatymo 2 str. 6 d.). Teismui padarius priešingą išvadą, susiklostytų tokia situacija, kad asmenų, kuriems taikomos įstatymo nuostatos, ratas būtų nepagrįstai išplečiamas ir tai neatitiktų įstatymo esmės ir tikslo. Atsakovas pažymi, kad ir Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys pranešėjų apsaugos teisinius santykius, numato, kad apsauga gali būti taikoma tik tam tikrai asmenų grupei. Direktyvoje (ES) 2019/1937 dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos numatyta, kad šio teisės akto tikslas yra norint užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimą, apsauga turėtų būti suteikiama pačioms plačiausioms asmenų kategorijoms, kurie, nepaisant to, ar jie yra Sąjungos, ar trečiųjų šalių piliečiai, vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, nepaisant tos veiklos pobūdžio ir to, ar ji yra apmokama, ar ne, turi išskirtinę prieigą prie informacijos apie pažeidimus ir pranešimas apie tokius pažeidimus atitiktų viešąjį interesą ir kurie, jei pateiktų pranešimą, gali sulaukti atsakomųjų veiksmų. Direktyvoje naudojama sąvoka „išskirtinė prieiga“, kuri pagal pateiktą apelianto sampratos „privilegijuota“ išaiškinimą reiškia tą patį. Išskirtinė prieiga prie informacijos siejama būtent su tam tikromis asmens vykdomomis (vykdytomis) tarnybos pareigomis, arba kuri jam tapo žinoma dėl rangos sutarties ar sutartinių santykių, savanorystės ar atliekamos stažuotės. Taigi, teismas, vartodamas sprendime sampratą „privilegijuota padėtis“ teisės aktų nuostatas aiškino taip, kaip tai suprantama ne tik Įstatyme, bet ir Europos Sąjungos teisės aktuose.

12.3. Kaip matyti iš Pranešimo, pareiškėjas nepateikė STT rašytinio skundo dėl galimos pareigūno neteisėtos veiklos. Pranešimą apie pažeidimą pateikė Generalinei prokuratūrai, kaip teisingai pažymėta teismo sprendime, – subjektui, kuris pagal Įstatymą priima, pagal kompetenciją nagrinėja arba perduoda kitoms institucijoms nagrinėti pranešimus ar pateiktą informaciją pagal pažeidimus, koordinuoja pranešėjų apsaugos pagal Įstatymą procesą. Informacija, teikiama pagal Įstatymo nuostatas turi atitikti tam tikrus Įstatyme įtvirtintus reikalavimus – turi būti Įstatyme įvardinti pareiškėjo santykiai su įstaiga, apie pažeidimus kurioje pranešama, informacija teikiama siekiant apginti viešąjį interesą. Tai reiškia, kad pagal Įstatymą teikiamo pranešimo formalieji požymiai skiriasi nuo pranešimo, kuris teikiamas dėl pareigūnų galbūt netinkamų veiksmų vadovaujantis kitų teisės aktų nuostatomis.

12.4. Teismas motyvuotai pasisakė, kad nėra įrodymų dėl pranešėjo būtino santykio su įstaiga Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatų prasme. Generalinės prokuratūros Sprendime nebuvo analizuojamas pačios pažeidimo padarymo aplinkybės, jame nurodoma, kad A. P. pateikta informacija yra perduotina nagrinėti ir procesiniam sprendimui priimti pagal kompetenciją kitam Generalinės prokuratūros padaliniui. Dėl Pranešime nurodytos informacijos turinio buvo pradėtas atskiras tyrimas, kuris nėra šio skundo dalykas ir teismo neturėjo būti vertinamas priimant sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. BV-78 „Nepripažinti pranešėju“, kuriuo pareiškėjas nebuvo pripažintas pranešėju, teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Generalinę prokuratūrą pripažinti pareiškėją pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu A. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs ginčo santykių teisinį reguliavimą, t. y. Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalių, 3 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatas bei faktines bylos aplinkybes konstatavo, jog pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai nepripažintas pranešėju.

15. A. P. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo anksčiau nurodytą teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas, taip pat teismo motyvai vertintini kaip neaiškūs ir nesuprantami, o be to, nesusiję su nagrinėjamų įvykių faktinėmis aplinkybėmis.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 1-207 patvirtinto Pranešimų apie pažeidimus įstaigoje pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai aprašo nuostatos.

18. Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą. Taigi įstatymo paskirtis ir tikslas yra užtikrinti apsaugą asmenų, pranešusių apie pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui, įstaigose.

19. Pagal anksčiau minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, pažeidimas – įstaigoje galbūt rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika, administracinis nusižengimas, tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas, taip pat šiurkštus privalomų profesinės etikos normų pažeidimas ar kitas grėsmę viešajam interesui keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas, apie kuriuos pranešėjas sužino iš savo turimų ar turėtų tarnybos, darbo santykių arba sutartinių santykių su šia įstaiga. To paties įstatymo ir straipsnio 6 dalyje pateikta pranešėjo sąvoka (tai asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju. Iš šios sąvokos turinio seka, jog asmuo būtų pripažintas pranešėju ir įgytų tokį statusą, jis turi atitikti anksčiau pateiktame apibrėžime nurodytus požymius: tai asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje (1), su įstaiga jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.) (2) ir asmenį pripažįsta pranešėju kompetentinga institucija (3). Taip pat iš šių teisės normų-apibrėžimų turinio matyti, kad abiem atvejais jas sieja du bendri esminiai požymiai – galbūt rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika, administracinis nusižengimas, tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas, taip pat šiurkštus privalomų profesinės etikos normų pažeidimas ar kitas grėsmę viešajam interesui keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas turi būti padarytas įstaigoje (1), ir tokia informacija asmeniui tampa žinoma ar prieina būtent dėl susiklosčiusių darbo, tarnybos ar sutartinių teisinių santykių su ta įstaiga (2). Tai reiškia, kad šiuo atveju atsakovas teisingai vertino, jog ne bet kokią sąsają su įstaiga turintis asmuo gali būti pripažintas pranešėju, o tik toks asmuo, kuris yra ar buvo susijęs tarnybos ar darbo santykiais arba sutartiniais santykiais su įstaiga.

20. Pareiškėjas teigia, kad su įstaiga, o konkrečiai su STT, jį sieja tai, jog STT yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-7-00003-18, kuriame jis nuo 2018 m. balandžio 6 d. yra įtariamasis. Būtent toks jo ryšys su įstaiga atitinka Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodytą ryšį.

21. Byloje nustatyta, be to, ir pats pareiškėjas neneigia, jog jis nebuvo ir nėra susijęs su STT jokiais darbo, tarnybiniais ar sutartiniais santykiais. Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą, o informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu.

22. Iš pranešimo turinio akivaizdu, kad A. P. pateikta informacija išimtinai yra susijusi su ikiteisminio tyrimo atlikimu jo atžvilgiu (dėl galimai atliekamo neobjektyvaus ikiteisminio tyrimo). Atsižvelgiant į tai pranešimas pagrįstai persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo proceso dalyviai nepatenka į minėto įstatymo reguliavimo sritį.

23. Taip pat atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl siaurai aiškinto Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, t. y. dėl pranešėjo ryšio su įstaiga.

24. Teisėjų kolegija dėl kitų A. P. apeliacinio skundo argumentų (dėl vartojamų sąvokų, dėl Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo paskirties iškreipimo ir kt.) nepasisako, pripažindama, kad jie neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė