2016-02-11 Nr. AB-3188-3-64-3-02458-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-200-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02458-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. P. įmonės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. įmonės skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinei policijos nuovadai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas B. P. įmonė (toliau – ir pareiškėjas, įmonė) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-4), prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados viršininko 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 01140000589403, kuriuo už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimą paskirta 3 500 Lt bauda, ir bylą nutraukti.

Nurodė, kad skundžiamas nutarimas nepagrįstas, priimtas nevisiškai ir netinkamai ištyrus Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo bylą, todėl naikintinas. 2014 m. rugsėjo 23 d. 14 val. Pietinėje policijos nuovadoje buvo nagrinėjama Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byla, kurios nagrinėjime B. P. teko dalyvauti. Nagrinėjant bylą nebuvo rašomas protokolas ar daromas garso įrašas. Byloje surinkti įrodymai buvo ištirti, tačiau, pareiškėjo nuomone, jų nepakako, kad būtų priimtas sprendimas šioje byloje. Nagrinėjant bylą buvo pagarsinti liudytojų parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai, apklausiant liudytojus M.

T., K. V., T. B., kurie iš pradžių aiškino, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. ketino įsigyti alkoholinių gėrimų, sužinojo, kad tai galima padaryti parduotuvėje bare „Magija“. Apie 18 val. nuvyko ten, užėjo į parduotuvę ir bandė įsigyti alkoholinio alaus, tačiau pardavėjos jiems alaus nepardavė, motyvuodamos tuo, kad vaikinų jaunas amžius. Negavę nusipirkti alkoholinių gėrimų, vaikinai išėjo iš parduotuvės ir galvojo, kokiu būdu galėtų įsigyti gėrimų. Netoli parduotuvės pamatė L. Z., kurio nepažinojo, bet paprašė, kad šis nupirktų jiems alaus.

Šis sutiko ir jie kartu su L. Z. užėjo į parduotuvę, kur pastarasis už jų duotus 50 Lt nupirko dvi pakuotes alkoholinio alaus „Tvirtovė“. Už alkoholinio alaus nupirkimą vaikinai davė vieną butelį alaus L. Z.. Besinešant alų, vaikinai buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Vėliau liudytojai M. T., K. V., T. B. buvo dar kartą apklausti dėl aplinkybių, susijusių su alaus pirkimu, jie savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad tuo metu, kai L. Z. pirko alų, jie nebuvo užėję į parduotuvę, laukė jo prie parduotuvės, bet kur laukė, ar matė, iš kur jis atnešė jiems alų, kur nupirko tą alų, ar turėjo pats tą alų ir t. t., nebuvo aiškintasi.

Šie teisiškai reikšmingi prieštaravimai nebuvo pašalinti, nebuvo aiškintasi, ar tikrai L. Z. pirko alų būtent parduotuvėje bare „Magija“. Paaiškinimus pateikusios tą dieną parduotuvėje dirbusios pardavėjos nurodė, kad alaus L. Z. nepardavė. Todėl bylos nagrinėjimo metu buvo atkreiptas dėmesys į tuos prieštaravimus ir prašyta perklausti tuos liudytojus, tačiau bylą nagrinėjantis pareigūnas pasakė, kad šios aplinkybės jokios reikšmės neturi ir priėmė nutarimą. Manė, kad ta aplinkybė, iš kur buvo atneštas alkoholinis alus, yra teisiškai reikšminga, nes jei alus buvo atneštas ne iš parduotuvės baro „Magija“, tai B.

P. įmonė nepadarė Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo ir jos atžvilgiu negali būti taikytos ekonominės sankcijos. Bylos nagrinėjimo metu įmonės savininkas B. P. nurodė, kad parduotuvėje bare „Magija“ 2014 m. rugsėjo 1 d. nebuvo parduotas alkoholinis alus išsinešti, kad yra išsiaiškinta, jog jau kuris laikas prie parduotuvės sutinkamas L. Z., kuris perpardavinėja nelegaliai savo alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius, šiomis prekėmis jis aprūpina net nepilnamečius. Daug kartų, dėl tokių jo veiksmų buvo kilę konfliktai.

Įmonė suinteresuota, kad kuo mažiau pažeidimų būtų daroma parduotuvėje bare „Magija“ bei aplinkoje šalia jos. Darytina išvada, kad L. Z. tą dieną pardavė savo anksčiau kokiu nors būdu įsigytą alų. Todėl buvo būtina apklausi jį ir taip pašalinti abejones dėl padaryto pažeidimo. Buvo būtina apklausti M. T., K. V. ir T. B., kad šie paaiškintų, ar tikrai L. Z. alų atnešė iš parduotuvės baro „Magija“ ar iš kur kitur. Kad B. P. įmonės parduotuvėje bare 2014 m. rugsėjo l d. nebuvo parduota ir neprekiauta „Tvirtovės“ alumi, patvirtina kasos juosta, kur nėra išmušta, kad toks alus buvo parduotas.

Išaiškėjus prieštaravimams dėl padaryto pažeidimo, pareigūnas, nagrinėjantis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo bylą, turėjo pašalinti tuos prieštaravimus ir nustatyti teisingas ir reikšmingas aplinkybes ir tik po to priimti sprendimą. Bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 4 punktu, grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti, tačiau bylą nagrinėjantis pareigūnas pareiškė, kad papildomam tyrimui nėra laiko, kad atliekant papildomą tyrimą pareigūnai nespės per įstatymo numatytą vieno mėnesio terminą pašalinti prieštaravimų, todėl prašymas buvo atmestas.

Taigi, policijos pareigūnas, nors atlikdamas tyrimą išnaudojo visą tyrimui skirtą terminą, bet nesugebėjo tinkamai nustatyti ir ištirti pažeidimo aplinkybių bei pašalinti prieštaravimų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo atstovas B. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tokio alaus nepardavinėja, tokio alaus turėjo, bet jo pardavime nebuvo. Dėl daromų vaizdo įrašų nurodė, kad įmonės bare yra sena aparatūra, buvo gaisras, užsidegė rozetė; jau iki įvykio dvi savaites kameros neveikė. Kriminalistai sakė, kad matė, jog kažkas yra su aparatūra. Gali pateikti dokumentus, kad aparatūra tikrai sudegė. Pats nemoka daryti įrašo, kriminalistai patys daro įrašus. Pardavėjai administracinio teisės pažeidimo byla iškelta nebuvo. Baudą mokėjo vieną kartą.

Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Ž. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tarp liudytojų parodymų yra prieštaravimų. Pirmą kartą apklausus jie pasakė vienaip – nurodė, kad jie buvo parduotuvėje ir matė, kaip pardavė, o apklausus specialistams, jau pasakė, kad buvo prie parduotuvės. Reikia pašalinti prieštaravimus, visos abejonės yra pažeidėjo naudai. Rugsėjo 1 d. alkoholis nepardavinėjamas. Kyla abejonių, ar alus atneštas iš parduotuvės. Pagal tos dienos čekius alus nebuvo parduotas. Liudytojai buvo likę šalia parduotuvės. Jei L. Z. būtų pirkęs, pakuotę būtų išnešęs rankose. Gal jis tuos maišus turėjo, gal kur buvo alų pasidėjęs už kampo. Atsižvelgę į visą medžiagą, manę, kad šis AKĮ pažeidimas nėra įrodytas, nes nėra tiesioginio įrodymo, kad alkoholis parduotas. Prašė panaikinti nutarimą.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinė policijos nuovada atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 54-55) prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. B. P. įmonei, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), taikė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje ekonomines sankcijas dėl to, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. 19.00 val. B. P. įmonei priklausančiame bare, adresu Tilžės g. 80, Šiauliai, buvo parduotos dvi pakuotės po 6 butelius vieno litro talpos su alkoholiniu alumi „Tvirtovės“ 7,5 laipsnių stiprumo (iš viso 12 butelių) uždarytoje pakuotėje išsinešti. Tuo B. P. įmonė pažeidė AKĮ įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimus, kuriame numatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną. Šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems viešojo maitinimo vietose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose. B. P. įmonė turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (alus, vynas, fermentuoti gėrimai, spiritiniai gėrimai, alkoholiniai kokteiliai), kuri išduota 2009 m. gruodžio 23 d., patikslinta 2010 m. lapkričio 10 d., 2012 m. kovo 30 d., Nr. 1-543, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – vartoti vietoje, bare adresu Tilžės g. 80, Šiauliai, laikas 00-24 val., taip pat turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (alus, vynas, fermentuoti gėrimai, spiritiniai gėrimai, alkoholiniai kokteiliai) maisto prekių parduotuvėje, adresu Tilžės g. 80, Šiauliai, laikas 8-22 val., veiklos rūšis – mažmeninė prekyba, pardavimo būdas – išsinešti, licencija išduota 1999 m. liepos 1 d., perregistruota 2000 m. liepos 1 d., 2001 m. sausio 1 d., 2002 m. sausio 1 d., 2003 m. sausio 1 d., patikslinta 2007 m. spalio 31 d.

Nurodė, jog kadangi posėdžio eiga atsispindi skundžiamame nutarime, todėl papildomas protokolavimas netikslingas. Visi įvykio liudytojų parodymai, kad minėtas alkoholinis alus buvo pirktas būtent B. P. įmonei priklausančiame bare, adresu Tilžės g. 80, Šiauliai, sutampa. Liudytojai M. T., K. V. ir T. B., nurodė, kad padavę pinigus L. Z., jie stovėjo prie baro laiptų, niekur nuo jų pasitraukę nebuvo, todėl matė, kaip L. Z. įėjo į parduotuvę ir iš jos išėjo nešinas dviem maišais, kuriuose buvo alkoholinio alaus pakuotės. Iš liudytojų parodymų matyti, kad iš niekur kitur L. Z. alaus nupirkti ir perparduoti negalėjo. Bylos nagrinėjimo metu buvo atsižvelgta į surinktų įrodymų visumą: t. y. Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės būrio vado A. N. tarnybinį pranešimą, liudytojų M. T., K. V. ir T. B., L. Z. parodymus, daiktų pateikimo protokolą ir į kitą surinktą medžiagą.

Pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai. Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei. Taip pat akcentuotina, kad alkoholio produktai priskiriami specialiesiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal Alkoholio kontrolės įstatymą ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas (AKĮ 4 str. 1 d.), todėl alkoholio verslas yra licencijuojama veikla. Tokia licencijuojama veikla turi būti vykdoma itin atsakingai, o įmonės pozicija liudija, kad ji nesupranta šio verslo specifikos ir pažeidimų šioje ypatingo reglamentavimo srityje daromos žalos.

Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados atstovas S. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad, priimdami nutarimą, vertino skirtumus. Prašė B. P. darytų vaizdo įrašų, kurių įmonės savininkas nepateikė. Vadovavosi visais parodymais, visos aplinkybės išsiaiškintos nustatytu terminu. Perpardavinėtojų nenustatyta nei karto, nustatyta daug girtų asmenų, kurie šlitinėja prie B. P. parduotuvės. Rugsėjo 1 d. čekių mušti pareiškėjas negali. Dėl protokolo ir įrašo darymo bylos nagrinėjimo metu atstovas nurodė, kad neturi sekretorių etato įrašų darymui.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 70-76) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados viršininko 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 0114000589403 B. P. įmonei už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto reikalavimų pažeidimus paskirta ekonominė sankcija – 3 500 Lt bauda. B. P. įmonei paskirta ekonominė sankcija už tai, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. 19 val. B. P. įmonei priklausančiame bare, adresu Tilžės g. 80, Šiauliuose, buvo parduotos dvi pakuotės po 6 butelius (vieno litro talpos) su alkoholiniu alumi „Tvirtovės“, 7.5 laipsnių stiprumo (iš viso 12 butelių), uždarytoje pakuotėje, išsinešti. 2009 m. gruodžio 23 d. (patikslinta 2010 m. lapkričio 10 d., 2012 m. kovo 30 d.) B. P. įmonei išduotoje licencijoje Nr. 1-543 numatoma veikla verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – vartoti vietoje, bare adresu Tilžės g. 80, Šiauliai, laikas 00–24 val., taip pat įmonė turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais maisto prekių parduotuvėje, adresu Tilžės g. 80, Šiauliai, laikas 8–22 val., veiklos rūšis – mažmeninė prekyba, pardavimo būdas – išsinešti, licencija išduota 1999 m. liepos 1 d., perregistruota 2000 m. liepos 1 d., 2001 m. sausio 1 d., 2002 m. sausio 1 d., 2003 m. sausio 1 d., patikslinta 2007 m. spalio 31 d.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog įstatymo leidėjas, nustatydamas imperatyvų reikalavimą, draudžiantį Lietuvos Respublikoje pardavinėti alkoholinius gėrimus kiekvienų metų rugsėjo pirmą dieną, numatė tam tikras išmintis, tam tikrų subjektų, galinčių parduoti alkoholinius gėrimus, ratą. Pareiškėjo įmonės baras nepriskirtinas subjektams, galintiems taikyti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatytas išimtis. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad M. S. paaiškinime nepaneigiama aplinkybė, jog įmonės savininkas buvo nurodęs, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. alkoholinius gėrimus pardavinėtų tik vartoti vietoje atidarytoje taroje ir asmenims nuo 21 metų. Kaip nurodoma 2014 m. rugsėjo 9 d. M. S. paaiškinime, taip ir buvo daroma (b. l. 30). L. P. 2014 m. rugsėjo 8 d. paaiškinime taip pat patvirtinamos aplinkybės, jog 2014 m. rugsėjo 1 d. alkoholinius gėrimus pardavinėjo tik vartoti vietoje, t. y. butelius atsukdavo, taip pat alkoholinius gėrimus pardavinėjo asmenims nuo 21 metų.

M. S. 2014 m. rugsėjo 9 d. paaiškinime (b. l. 30) nurodoma, kad nei ji, nei kita pardavėja L. P. alkoholio uždarytoje pakuotėje nepardavė. L. P. 2014 m. rugsėjo 8 d. paaiškinime (b. l. 32) nurodoma, kad „parduotuvėje yra prekyboje parduodamas alkoholinis alus „Tvirtovės tradicinis“, kuris yra supakuotas po 6 butelius pakuotėje, tačiau ji pakuočių su minėtu alkoholiniu alumi nepardavė“. Teisėjų kolegijos manymu, įmonės savininko sutuoktinės (drauge ir darbuotojos) L. P. ir darbuotojos M. S. paaiškinimai vertintini kritiškai, kadangi abi darbuotojos yra vienaip ar kitaip tiesiogiai suinteresuotos nagrinėjamos bylos baigtimi. Taip pat iš teismui pateiktos 2014 m. rugpjūčio 19 d. PVM sąskaitos faktūros serija SF Nr.00356391 (b. l. 35) matyti, kad pirkėjas B. P. individuali įmonė nusipirko 300 butelių alaus „Tradicinis tvirtovės“ (6 laipsnių stiprumo, 1 litro buteliuose) ir 750 butelių alaus „Tvirtovės“ (7,5 laipsnių stiprumo, 1 litro buteliuose), t. y. iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad įmonė prekybai buvo įsigijusi ne tik alkoholinio alaus „Tvirtovės tradicinis“, bet ir alkoholinio alaus „Tvirtovės“. Atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualus alkoholinio alaus „Tvirtovės“ (7,5 laipsnių stiprumo) pardavimas, L. P. paaiškinimai dėl alkoholinio alaus „Tvirtovės tradicinis“ (6 laipsnių stiprumo) vertinti kaip klaidinantys, pagrindžiantys aukščiau išsakytą teisėjų kolegijos poziciją dėl B. P. darbuotojų paaiškinimų patikimumo.

Taip pat pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Ž. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad kyla abejonių, jog alus atneštas iš parduotuvės. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu savo poziciją grindė tuo, kad jei L. Z. būtų pirkęs alų parduotuvėje, pakuotę būtų išnešęs rankose, nurodė, kad BOSS maišais, kuriuose buvo 12 butelių alaus, pareiškėjo įmonėje nebuvo prekiaujama; taip pat kėlė abejones dėl to, kad galbūt L. Z. tuos maišus turėjo ir buvo alų pasidėjęs „už kampo“, buvo atkreiptas dėmesys ir į tokius aspektus, kad L. Z. vaikščiojo su kuprine, jau turėjo nusipirkęs ginčui aktualų alų kitoje pardavimo vietoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi aukščiau minėti pareiškėjo atstovo argumentai laikytini prielaidomis, nepagrįstomis jokiais rašytiniais, faktiniais įrodymais. B. P. įmonės atstovų paaiškinimai, kad L. Z. perpardavinėja nelegaliai savo alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius, taip pat nėra patvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais, taip pat ir pats B. P. patvirtino, kad niekada nėra kreipęsis dėl L. Z. galimo nelegalaus alkoholio pardavinėjimo šalia jo įmonei priklausančio baro.

Apibendrinęs surinktų M. T., K. V., L. Z., T. B. paaiškinimų visetą, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vado A. N. 2014 m. rugsėjo 1 d. tarnybinį pranešimą (b. l. 14), 2014 m. rugsėjo 15 d. protokolą Nr. 011400589403 (b. l. 38), teismas padarė išvadą, kad šių rašytinių įrodymų objektyvumas ir patikimumas nekelia abejonių, minėti įrodymai nuosekliai ir neginčijamai patvirtina nustatyto Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo faktą, t. y. 2014 m. rugsėjo 1 d. (įstatymo draudžiamą dieną) B. P. įmonei priklausančiame bare, adresu Tilžės g. 80 Šiauliuose, buvo parduotos 2 pakuotės po 6 butelius vieno litro talpos su alkoholiniu alumi „Tvirtovės“, 7.5 stiprumo (iš viso 12 butelių).

Pažymėta, kad atsakovas 2014 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 26) kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti B. P. įmonei priklausančio baro, adresu Tilžės g. 80 Šiauliuose, prekybos salės ir priėjimo prie kasos vaizdo įrašus, darytus 2014 m. rugsėjo 1 d. nuo 18:00 val. iki 19:30 val. Pareiškėjo atstovas B. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad vaizdo įrašo darymo įranga jau dvi savaites neveikė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atstovai teismui nepateikė objektyvių rašytinių įrodymų, vaizdo įrašų, paaiškinimų, kurie galėtų paneigti atsakovo surinktų įrodymų visetą dėl fakto, jog pareiškėjo B. P. įmonėje 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo padarytas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimas.

Pareiškėjo skunde nurodoma, jog tai, kad B. P. įmonės parduotuvėje bare 2014 m. rugsėjo 1 d. nebuvo prekiauta alumi „Tvirtovės“, patvirtina juosta, kur nėra išmušta, kad toks alus buvo parduotas, o pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas Ž. K. nurodė, kad pagal tos dienos čekius nebuvo parduotas alus. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamo ginčo kontekste apskritai neturi jokios teisinės reikšmės aplinkybė, ar alaus pardavimo operacija buvo apskaityta kasoje teisės aktų nustatyta tvarka, nes tam, kad būtų konstatuotas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimo faktas, esminės reikšmės turi tik pats alkoholio pardavimo draudžiamu laiku faktas, nesvarbu, ar pirkėjui buvo įteiktas kasos aparato kvitas ar ne. Skundžiamas nutarimas buvo priimtas nustačius Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą ir ekonominė sankcija (bauda) įmonei paskirta būtent už šio įstatymo pažeidimą. 2014 m. rugsėjo 1 d. policijos pareigūnai nenustatė ir neužfiksavo kitų pažeidimų (susijusių su kvito neišdavimu, parduoto alaus butelio apskaita B. P. įmonės dokumentuose, prekės įsigijimą patvirtinančių dokumentų (ne)turėjimu) ir nurodyti klausimai nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Taip pat teisėjų kolegija sutiko su atsakovo atstovo išsakyta pozicija, kad 2014 m. rugsėjo 1 d., atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punktu numatytą imperatyvų draudimą pardavinėti alkoholinius gėrimus Lietuvos Respublikoje kiekvienų metų rugsėjo 1 d., pareiškėjo įmonės kasos juostoje esantys duomenys apie alkoholio pardavimą 2014 m. rugsėjo 1 d. patvirtintų, kad įmonė pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 10 punktą.

Dėl nagrinėjant bylą rašomo protokolo ar daromo garso įrašo teismas pažymėjo, kad įstatymo leidėjas, Alkoholio kontrolės įstatymo VI skyriuje „Atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus taikymo tvarka ir bylų nagrinėjimo procesas“ detalizuotai numatydamas šios kategorijos bylų nagrinėjimo procesą, 35–38 straipsniuose nenumatė bylą nagrinėjančiam subjektui privalomai rašyti protokolą ir (ar) daryti garso įrašą. Taigi, konstatuota, kad neatlikęs pareiškėjo minėtų veiksmų, atsakovas nepažeidė Alkoholio kontrolės įstatyme numatytos tvarkos.

Skirdamas nuobaudą pareiškėjui, atsakovas skundžiamame nutarime nurodė, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei į tai, kad pažeidimas padarytas pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, padaryta išvada, kad pareiškėjui pagrįstai paskirta sankcijoje numatyto vidurkio dydžio 3 500 Lt bauda.

III. Pareiškėjas B. P. įmonė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80-84), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir administracinę bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas kaip ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės nuovados viršininkas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatų, susijusių su įrodymų vertinimu (257, 284 str.) nesilaikė. ATPK 9 straipsnis nustato atsakomybę tik už padarytą administracinės teisės pažeidimą, o to paties kodekso 20 straipsnis numato nuobaudų skyrimo asmeniui pagrindą – pažeidimo padarymą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, objektyviai neišsiaiškinęs visos teisės pažeidimo esmės – neatlikęs visų bylos faktinių aplinkybių viseto išnagrinėjimo, nuėjo lengviausiu keliu – sutiko su pareigūno argumentais, jo nuomone, išsakyta administracinio teisės pažeidimo protokole, nutarime ir visa tai perrašė į savo sprendimą. Tai rodo, kad šioje Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo byloje teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė visas bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.

2. Pirmosios instancijos teismas savo motyvus grindė perrašydamas materialiųjų teisės normų reikalavimus (alkoholio kontrolės įstatymo straipsnius), įstatymo leidėjo nustatytus imperatyvius reikalavimus dėl prekybos alkoholiniais gėrimais kiekvienų metų rugsėjo 1 d. Teismas sprendimo dėstomojoje dalyje, analizuodamas byloje esančius įrodymus (liudytojų apklausas, pateiktus kitus rašytinius įrodymus), vertino juos šališkai. Taip, be jokio pagrindo atmetė parduotuvės darbuotojų duotus parodymus, bei įmonės pateiktus rašytinius įrodymus, o savo sprendimą pagrindė tik prieštaringais įrodymais.

3. M. T., K. V., T. B. parodymai yra ne tik prieštaringi, nenuoseklūs, bet ir nepilni. Nebuvo išsiaiškinta, kodėl jie pradžioje parodė, kad jie buvo su L. Z. užėję į parduotuvę, kai šis pirko alų, o vėliau aiškino, kad alaus pirkimo metu nebuvo užėję į parduotuvę, o laukė prie parduotuvės. Liko taip ir neišaiškinta, kur jie laukė, ar jie matė iš kur atnešė nupirktą alų, kur jis pirko tą alų ir t. t. Šie prieštaravimai ir neaiškumai, turėjo būti išaiškinti jau renkant medžiagą dėl padaryto teisės pažeidimo policijoje. Nepadarius tai policijoje, tą turėjo padaryti teismas. Teisme buvo prašoma šiuos liudytojus iškviesti ir apklausti, bet teismas šį prašymą atmetė. Buvo prašoma teismo iškviesti ir apklausti liudytoju L. Z.. Tai jis (pagal paaiškinimą) neva pirko alų iš parduotuvės baro „Magija“. Atkreiptinas dėmesys, kad jei L. Z. pirko alų kitiems iš parduotuvės, tai jis turėjo alaus pakuotę išsinešti rankose, o ne BOSS maišelyje. Iš kur tas maišelis, nėra nustatyta. Teismas tai laiko prielaida, bet ta prielaida nėra aiškinta. Tokiu būdu, iškilus tokiems neaiškumams, šio liudytojo apklausa teisme buvo būtina, bet teismas taip pat šį prašymą atmetė. Dėl šių prašymų teismas net nutylėjo ir nepasisakė savo sprendime. Taigi, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79, 81 straipsnių nuostatų nesilaikė, kadangi, nagrinėdamas administracinę bylą, aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir nevisapusiškai, neobjektyviai jas ištyrė.

4. Policijos pareigūnams tikrinant pažeidimo faktą, buvo apklaustos pardavėjos M. S. ir L. P.. Jos parodė, kad parduotuvėje bare „Magija“ 2014 m. rugsėjo 1 d. 19 val. nebuvo parduota alkoholinio alaus „Tvirtovės“ po 6 butelius pakuotėje. Juk jos tai gerai žino. Tačiau teismas tų darbuotojų parodymus vertino kritiškai, nes viena įmonės savininko sutuoktinė, kita – įmonės darbuotoja, todėl jos vienaip ar kitaip tiesiogiai suinteresuotos bylos baigtimi. Su tuo sutikti negalima. Jos dirbo savo darbą ir jos patvirtino faktą, kad alkoholinio alaus „Tvirtovės“ po 6 butelius pakuotėje tą dieną, 19 val. nebuvo parduota. Pagaliau, tas aplinkybes, kad alkoholinis alus „Tvirtovės“ pakuotėje po 6 butelius tą dieną nebuvo parduotas, patvirtina kasos juosta, kur nėra išmušta, kad toks alus buvo parduotas. Jei nėra įmušta kasos juostoje, tai reiškia, kad nebuvo išmuštas čekis ir nebuvo toks alus parduotas. Juk alus, kaip ir kitos prekės, yra gautos parduotuvėje pagal sąskaitas ir apskaitomos, todėl jų pajamavimas ir išlaidavimas yra atliekamas pagal atitinkamus dokumentus. Išlaidavimas eina per kasos juostą, todėl jei nebuvo išmuštas kasos juostoje pardavimas, tai toks alus nebuvo parduotas. Kasos juostoje nesant išmušimo, kad toks kiekis alaus buvo parduotas, dokumentaliai pavirtina, kad tas alus nebuvo parduotuvėje parduotas. Taip pat neišmušimas kasos juostoje alaus patvirtina, kad M. S. ir L. P. sako tiesą, jog alaus „Tvirtovės“ jos nepardavė. Tačiau teismas nepagrįstai alaus „Tvirtovės“ kasos juostoje pardavimo nebuvimo faktą skaito nereikšmingu ir neturinčiu ryšio su šiuo AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimu. Tai teismo niekuo nepagrįstas išvedžiojimas ir samprotavimas. Priešingai, šiuo atveju esant griežtai prekių apskaitai, neįmušimas parduotos prekės kasos juostoje aiškiai, dokumetaliai patvirtina, kad ta prekė parduotuvėje nebuvo parduota. Todėl teismui nevertinti šių byloje nustatytų aplinkybių nebuvo jokio pagrindo.

5. Pažymėtina tai, kad skunde B. P. įmonė neprašė sumažinti, ar kitaip pakeisti paskirtos nuobaudos dydį. Skunde įmonė, pasinaudodama konstitucine teise būtį išklausytam, pareiškė prašymus dėl padaryto pažeidimo ir pagrįstai prašė tuos prieštaravimus pašalinti bei priimti teisintą sprendimą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad teismo sprendimai turi būti teisėti ir pagrįsti bei teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. B. P. įmonės skunde buvo pateikti prašymai ir reikalavimai apklausti liudytojus, tačiau teismas šį reikalavimą ignoravo ir dėl jo iš viso nepasisakė. Teismas šiuo aspektu taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teismų praktikos, taikant ABTĮ normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl to neužtikrino teisingumo vykdymo ir administracinio proceso paskirties (ABTĮ 1 str.).

7. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, pažeisdamas procesines teisės normas, nepatikrino policijos įstaigos priimto nutarimo pagrįstumo, nepatikrino pateiktų įrodymų teisingumo, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas ir byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinė policijos nuovada atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92-93) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Visų medžiagoje įvykio liudytojų parodymai sutampa, kad minėtas alkoholinis alus buvo pirktas būtent B. P. įmonei priklausančiame bare, adresu Tilžės g. 80, Šiauliai. Liudytojai M. T., K. V. ir T. B., nurodė, kad padavę pinigus L. Z., jie stovėjo prie baro laiptų, niekur nuo jų pasitraukę nebuvo, todėl matė, kaip L. Z. įėjo į parduotuvę ir iš jos išėjo nešinas dviem maišais, kuriuose buvo alkoholinio alaus pakuotės. Iš liudininkų parodymų matyti, kad iš niekur kitur L. Z. alaus nupirkti ir perparduoti negalėjo. L. Z. apklausoje taip pat patvirtino, kad minėtą alkoholinį alų nusipirko B. P. įmonei priklausančiame bare ir jį išsinešė. Pažeidimo faktą, kad alkoholinis alus „Tvirtovės“ buvo pirktas B. P. įmonei priklausančiame bare patvirtina visi liudytojai.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. bare alumi „Tvirtovės“ neprekiavo, tačiau 2014 m. rugpjūčio 19 d. PVM sąskaita faktūra serija SF Nr. 00356391 įrodo, kad B. P. įmonė nusipirko 300 butelių alaus „Tradicinis“ 1 litro buteliuose. Taip pat 2014 m. rugpjūčio 28 d. B. P. įmonė dar pirko 600 vnt. alkoholinio alaus „Tvirtovės“ 1 litro buteliuose.

3. Bylos nagrinėjimo metu buvo atsižvelgta į surinktų įrodymų visumą: t. y. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės būrio vado A. N. tarnybinį pranešimą, liudytojų M. T., K. V. ir T. B., L. Z. parodymus, daiktų pateikimo protokolą ir į kitą surinktą medžiagą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė skelbia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymu vertinimu, naujų įrodymų, paneigiančių teismo įvertintas aplinkybes, nepateikė, o tik pateikė savo požiūrį į surinktus įrodymus bei jų vertinimą. Todėl nėra pagrindo iš naujo vertinti įrodymų ir dėl to grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo B. P. įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys