2019-11-27 Nr. AB-22389-3-61-3-03503-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1587-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03503-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisių perėmėjas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. V3-961 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 9 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-95-596/2006 nutarė išieškoti išlaikymą iš pareiškėjo periodinėmis išmokomis A. K. iki jos pilnametystės po 200 Lt kas mėnesį. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-741-714/2016 patenkino pareiškėjo ieškinį, nuginčijo tėvystę, nustatė, kad pareiškėjas nėra A. K. tėvas. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1099-670/2017 iš dalies tenkino pareiškėjo ieškinį ir iš R. K. priteisė pareiškėjo už A. K. išlaikymą sumokėtą sumą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas, tačiau netenkino pareiškėjo reikalavimo 2 515,53 Eur skolą Fondo administracijai perkelti R. K. Praėjus dešimčiai dienų nuo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo priėmimo, šiam sprendimui dar neįsiteisėjus, Fondo administracijos direktorius priėmė ginčijamą Sprendimą dėl 2 515,53 Eur dydžio skolos, susidariusios Fondo administracijai mokant išlaikymą A. K., iš pareiškėjo išieškojimo. Pareiškėjo teigimu, sąlygos, kurioms esant Fondo administracijos direktorius privalėjo priimti sprendimą dėl lėšų išieškojimo iš pareiškėjo, egzistavo jau 2010 m. lapkritį, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas. Dėl nesuprantamų priežasčių Fondo administracija tokio sprendimo nepriėmė ir nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-1099-670/2017. Jei atsakovas Sprendimą būtų priėmęs civilinės bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjo ieškinys būtų patenkintas visiškai ir susidariusi skola būtų perkelta R. K. Skunde pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1099-670/2017 dalies, kuria skola, susidariusi dėl Fondo administracijos mokėtų išmokų A. K. išlaikyti, neperkelta R. K., pareiškėjas yra padavęs apeliacinį skundą, todėl administracinė byla turėtų būti sustabdyta iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas minėtoje civilinėje byloje. Pareiškėjo teigimu, nepanaikinus skundžiamo Sprendimo bei jį įgyvendinus, pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo patirtų ženklias išlaidas (žalą), dėl to kiltų dar vienas ginčas, kuris būtų sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

3. Pareiškėjas 2018 m. vasario 5 d. teismui pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą iki bus priimtas galutinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiame Teisme kasacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eCIK-153/2018, kadangi minėtoje byloje keliamas 2 515,53 Eur skolos perkėlimo R. K. klausimas.

4. Atsakovas Fondo administracija (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Fondo administracija atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo pareiga mokėti išlaikymą A. K. buvo nustatyta teismo sprendimu, todėl būtent teismo sprendimas, pagal kurį antstolis R. K. išdavė pažymą, buvo pagrindas Fondo administracijai mokėti už pareiškėją išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Pareiškėjas laikytinas Fondo administracijos skolininku Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) taikymo prasme. Tam, kad asmuo būtų laikomas Fondo administracijos skolininku, nėra būtinas Fondo administracijos direktoriaus sprendimas. Skolininko sąvoką apibrėžia teismo sprendimas priteisti išlaikymą vaikui ir priteisto išlaikymo nemokėjimo ar netinkamo mokėjimo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo įsiskolinimą, susidariusį Vaikų išlaikymo fondui, perkelti R. K. Pareiškėjas laikytinas skolininku, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš jo buvo priteistas išlaikymas dukrai, kurio jis nemokėjo, todėl jo pareigą mokėti išlaikymą perėmė Fondo administracija. Kadangi valstybė buvo perėmusi pareiškėjo pareigą išlaikyti vaiką, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsniu, ji įgijo teisę reikalauti, kad pareiškėjas sugrąžintų išmokėtas išmokas bei sumokėtų 5 proc. metines palūkanas. Ginčijamas Sprendimas yra priimtas pagal Fondo administracijai pateiktus dokumentus, yra teisiškai pagrįstas ir teisėtas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, nurodė, kad nuo 2004 m. rugpjūčio iki 2005 m. spalio gyveno su pareiškėju, jį išlaikė, pareiškėjui palikus šeimą jis neteikė išlaikymo dukrai, neigė esąs jos tėvas, reguliariai nevykdė teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas A. K. Išlaikymą teikė atsakovas, dėl to susidarė skola, kurią pareiškėjas turi grąžinti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: R. K. (G.) 2008 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Fondo administraciją dėl išmokos vaikui A. K., pateikė 2008 m. balandžio 24 d. antstolio pažymą Nr. 0087/07/01196, kurioje nurodyta, kad pagal Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 10 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-95-596 iš pareiškėjo vaikui išlaikyti nustatyta mokėti periodinėmis išmokomis po 200 Lt (57,92 Eur) kas mėnesį iki pilnametystės išieškotojai R. K., tačiau 2008 m. vasario – kovo mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos;

Fondo administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 1.35-14894 nusprendė A. K. nuo 2008 m. balandžio 29 d. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt (56,48 Eur) dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, apie priimtą sprendimą informavo ir pareiškėją; R. K. 2009 m. rugsėjo 10 d. pranešimu informavo Fondo administraciją, kad pareiškėjas sumokėjo išlaikymą vaikui; Fondo administracijos direktorius 2009 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 1.35-13702 išmokų iš fondo mokėjimą A. K. nuo 2009 m. liepos 1 d. nutraukė; R. K. 2010 m. spalio 15 d. pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, pridėjo antstolio 2010 m. spalio 11 d. pažymą Nr. 0087/10/01344, kurioje nurodyta, kad 2010 m. liepos – rugsėjo mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos;

Fondo administracijos direktorius 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. V2-11905 nusprendė A. K. nuo 2010 m. liepos 1 d. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo; Fondo administracijoje 2012 m. birželio 15 d. gauta DNB banko mokėjimo nurodymo kopija, o 2012 m. rugpjūčio 10 d. – R. K. el. laiškas apie išlaikymo A. K. mokėjimą; Fondo administracijos direktorius 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. V2-9965 pakeitė A. K. mokamų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo dydžius; Fondo administracijoje 2013 m. vasario 26 d. gautas R.

K. pranešimas, kuriuo remdamasis Fondo administracijos direktorius 2013 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą Nr. V2-4297 nuo 2013 m. vasario 1 d. nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą A. K.; R. K. 2014 m. sausio 28 d. pateikė prašymą išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, pridėjo antstolio 2014 m. sausio 17 d. pažymą Nr. 0087/10/01344, kurioje nurodyta, kad 2013 m. spalio – gruodžio mėnesiais išieškotojai nebuvo teikiamos vaiko išlaikymo lėšos; Fondo administracijos direktorius 2014 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. V2-1676 A.

K. skyrė išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo; Fondo administracijoje 2014 m. vasario 24 d. gautas R. K. pranešimas, kuriuo remdamasis Fondo administracijos direktorius 2014 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. V2-2848 nuo 2014 m. sausio 23 d. nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą A. K.; Fondo administracijos direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsniu, taip pat Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. A1-179 patvirtinto Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4, 5 ir 6 punktais, 2017 m. rugsėjo 25 d.

Sprendimu Nr. V3-961 nusprendė iš pareiškėjo išieškoti susidariusį įsiskolinimą – 2 515,53 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų.

9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 3 straipsnio 1–4 dalimis bei 11 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog antstolio išduota pažyma yra dokumentas, kuris patvirtina, kad išlaikymas nėra mokamas, ir dėl to asmuo, kuris kreipėsi dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo gavimo, atitinka Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus. R. K., kreipdamasi į Fondo administraciją, pateikė antstolio pažymas, todėl Fondo administracija turėjo teisinį pagrindą mokėti teismo sprendimu priteistas išmokas vaikui, kurių pareiškėjas nemokėjo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo Sprendime nurodytų laikotarpių bei priteistos skolos dydžio. Sprendime nurodyta paskutinė išmokos data – 2013 m. vasario 25 d. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad Fondo administracija vėlesniais sprendimais būtų perėmusi pareiškėjo pareigą teikti išlaikymą vaikui. Skolos susidarymą atsakovas pagrindė byloje esančiais duomenimis, juos detalizavo ginčijamame Sprendime, ir nesant duomenų apie skolos grąžinimą priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą išieškoti išmokėtas išmokas iš skolininko. Mokėjimo pradžia Sprendime nurodyta 2008 m. lapkričio 27 d. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad egzistavo aplinkybės, kuriomis remdamasi Fondo administracija turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą išieškoti iš skolininko išmokėtą išmokų sumą. Sprendimas atitinka Aprašo 6 punkte nustatytus reikalavimus.

11. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d civilinėje byloje Nr. e2-741-714/2016 priėmė sprendimą, kuriuo patenkino pareiškėjo ieškinį, nuginčijo tėvystę ir nustatė, kad jis nėra A. K. tėvas. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2016 m. spalio 18 d., todėl tik po tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo Fondo administracija nebeturėjo teisės išieškoti išmokų, išmokėtų vaiko išlaikymui. Teismo sprendimas nuginčyti tėvystę įsiteisėjo jau po paskutinės išmokos išmokėjimo ir neturi teisinės reikšmės priimant ginčijamą Sprendimą. Be to, Įstatymas skolininką sieja ne su biologine tėvyste, o su pareigos įsiteisėjusiu teismo sprendimu teikti priteistą išlaikymą vykdymu.

12. Teismas nenustatė, kad R. K. (pareiškėja Įstatymo prasme) netinkamai vykdė savo kaip pareiškėjos pareigas. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ji Fondo administracijai būtų pranešusi klaidingą informaciją arba nepranešusi apie atsiradusį fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindą Sprendime nurodytu laikotarpiu. Nesant įsiteisėjusio sprendimo nuginčyti tėvystę, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nėra skolininkas pagal Įstatymą. Todėl teismas darė išvadą, kad reikalauti išmokėtų išmokų iš trečiojo suinteresuotojo asmens Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo. Pareiškėjas turi teisę civilinio proceso nustatyta tvarka iš vaiko motinos reikalauti žalos atlyginimo. Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens tarpusavio santykiai ginčijamo Sprendimo teisėtumui reikšmės neturi.

13. Dėl pareiškėjo prašymo stabdyti bylą iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinės civilinę bylą Nr. eCIK-153/2018 pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kasacine tvarka nagrinėjama civilinė byla ir ši administracinė byla nėra tiesiogiai tarpusavyje susijusios. Teismas nenustatė, kad tarp bylų egzistuotų prejudicinis ryšys, todėl administracinės bylos nagrinėjimo nestabdė. Šioje byloje vertinamas Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens. Neišsprendus šios situacijos tarpusavio susitarimu, pareiškėjas turės teisę ginti savo teises Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą.

III. 14. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Fondo administracijos Sprendimą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nustatydamas kilusio ginčo prigimtį ir tai teismui sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, esminė aplinkybė, leidžianti teigti, kad teismas sistemiškai neįvertino nagrinėjamam atvejui aktualių skirtingų teisės šakų normų, yra tai, kad nėra užbaigtas tarp pareiškėjo ir R. K. kilęs ginčas dėl susidariusios skolos perkėlimo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismą apie šią aplinkybę informavo bei prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkintas. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas vertintinas kritiškai, kadangi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tenkinus pareiškėjo kasacinį skundą susiklostytų teisiškai ydinga situacija, kai dėl tos pačios skolos Fondo administracijai visa apimtimi būtų skolingi du skirtingi asmenys – pareiškėjas ir R. K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ginčas šioje byloje kilo dėl Fondo administracijos Sprendimo, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 2 515,53 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų skolą, susidariusią 2008 m. balandžio – 2013 m. vasario mėnesių laikotarpiu pareiškėjo dukrai mokant išmokas iš Fondo, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pareiškėjas su tokiu Fondo administracijos sprendimu nesutiko, teigė, kad jis nėra A. K. biologinis tėvas, todėl neturėjo prievolės ją išlaikyti ir negali būti laikomas skolininku Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme, skolą turėtų dengti vaiko motina.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad Fondo administracija turėjo teisėtą pagrindą priimti skundžiamą sprendimą, o pareiškėjo ir vaiko motinos turtiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirminiame skunde išdėstytus argumentus, juos papildydamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo, kol bus baigtas civilinis ginčas su vaiko motina, sistemiškai neįvertino reikalingų taikyti teisės normų.

20. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

22. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas bylos išnagrinėjimui faktines aplinkybes.

23. Teismo sprendime aptartą teisinį reguliavimą vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste matyti, kad kiekvienu atveju pagrindas skirti ir mokėti vaikui išmoką iš Fondo yra aplinkybė, kad teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi konkrečiam asmeniui yra nustatyta pareiga periodinėmis išmokomis išlaikyti vaiką, tačiau toks asmuo šią pareigą vykdo netinkamai arba iš viso jos nevykdo (šią aplinkybę patvirtina antstolio, vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, išduota pažyma). Atitinkamai, paskyrus ir pradėjus mokėti išmokas iš Fondo, asmuo, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą pareigą dėl vaiko išlaikymo, tampa skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme. Pažymėtina, kad tapimą skolininku Vaikų išlaikymo fondo įstatymas sieja ne su biologine vaiko, kuriam yra skiriamos išmokos iš Fondo, tėvyste, o su konkrečiam asmeniui teismo nustatyta prievole teikti išlaikymą tam vaikui. Kaip minėta, tam, kad išmoka iš Fondo būtų skirta, pakanka fakto (ir jį patvirtinančių dokumentų), kad vaikas negauna nustatyto išlaikymo iš teismo sprendime arba teismo patvirtintoje vaiko išlaikymo sutartyje nurodyto asmens. Šiems išmokos iš Fondo skyrimo pagrindams išnykus, t. y. skolininkui pradėjus (tinkamai) vykdyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi jam nustatytą vaiko išlaikymo pareigą arba išlaikymo pareigos nelikus, išmokos iš Fondo mokėjimas nutraukiamas.

24. Vadovaujantis byloje surinktais įrodymais bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. Jurbarko rajono apylinkės teismo įsakymu buvo įpareigotas mokėti išlaikymą nepilnametei dukrai A. K. – po 200 litų kas mėnesį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2008 metų viduryje gera valia nemokėjo šių teismo sprendimu priteistų kasmėnesinių sumų, todėl 2008 m. balandžio – 2014 m. sausio mėnesiais iš Vaikų išlaikymo fondo A. K. buvo skirtos kasmėnesinės išmokos – viso 2 515,53 Eur. Fondo administracijos 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 1.35-14894, 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. V2-11905 bei 2014 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. V2-1676, kuriais A. K. atskirais laikotarpiais buvo skirtos kasmėnesinės išmokos, nėra nuginčyti ir buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka. Tik Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo tėvystė buvo nuginčyta ir nustatyta, kad jis nėra A. K. tėvas

25. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Fondo administracija skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėją laikė skolininku bei nustatė įsiskolinimą, susidariusį A. K. 2008 m. balandžio – 2013 m. vasario mėnesių laikotarpiu mokant išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kadangi šiuo laikotarpiu pareiškėjui teismo sprendimu buvo nustatyta pareiga išlaikyti A. K. Pažymėtina, jog ginčo dėl Sprendime nurodytos iš Fondo minėtam asmeniui išmokėtų išmokų sumos (2 515,53 Eur) tarp šalių nėra.

26. Atitinkamai Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtinta, kad Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo iki jų visiško išieškojimo iš skolininko. Fondo administratorius priima sprendimą dėl Fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko. Šis sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (11 str. 1–3 d.). Taigi Fondo administracijai įstatymais yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl iš Fondo išmokėtų išmokų bei 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkų. Todėl naikinti skundžiamą Fondo administracijos Sprendimą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

27. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų pareiškėjo procesinio pobūdžio reikalavimų sustabdyti administracinę bylą, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčas tarp pareiškėjo ir R. K. dėl išlaikymo vaikui prievolės perkėlimo galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. liepos 4 d nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-421/2018, kurioje, be kita ko, teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, jog ieškovo teisinė prievolė teikti materialinį išlaikymą vaikui atsirado įstatyme nustatyta tvarka įforminus jo tėvystę ir įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (teismo įsakymu) priteisus iš jo išlaikymą vaikui, o ieškovo skola valstybei atsirado dėl to, kad jis šios prievolės tinkamai nevykdė, tačiau ją įstatymo pagrindu vykdė valstybė ir ieškovo atžvilgiu egzistuoja vykdytini dokumentai, kurie nėra panaikinti teisės aktų nustatyta tvarka, ir įstatymai nenustato pagrindo perkelti šios prievolės kitam asmeniui, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą perkelti jo skolą atsakovei. Teismams nustačius civilinės atsakomybės sąlygas ir konstatavus, jog išlaidos vaikui išlaikyti iš ieškovo atsakovės naudai buvo išieškotos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, bei pripažinus šias išlaidas ieškovo nuostoliais, ieškovas, padengęs savo skolą Vaikų išlaikymo fondui, įgytų pagrindą reikalauti šias lėšas taip pat išieškoti iš atsakovės, kaip iš nuostolių padariusio asmens.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius