2019-02-06 Nr. AB-3396-3-61-3-03140-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3264-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03140-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. (I. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-142 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos pagalbos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo prašymas suteikti prieglobstį yra grindžiamas tuo, jog jis kilmės valstybėje yra persekiojamas valdžios institucijų (policijos) dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai bei tariamų ryšių su (duomenys neskelbtini) grupuote. (duomenys neskelbtini) jis buvo sulaikytas policijos komisariate, sumuštas, o gavęs antrą kvietimą (duomenys neskelbtini) atvykti į (duomenys neskelbtini) rajono policijos skyrių, nedelsdamas išvyko iš kilmės šalies. Pareiškėjas taip pat (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos skyriuje, pareigūnai aiškinosi jo ryšius su R., su kuriuo jis dirbo turguje (duomenys neskelbtini) metais. Pareiškėjo manymu, Departamentas tyrimą dėl jo baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, neatsiribojęs nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

3. Pareiškėjas teigė, kad jo prašyme suteikti prieglobstį nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, kad jis bus nepagrįstai pasodintas į kalėjimą ar sulaikytas, o tai, jo vertinimu, yra pakankamas pagrindas suteikti jam papildomą apsaugą. Iš pateiktos informacijos ir apklausų matyti, jog Departamentas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad jo išsiuntimo į kilmės šalį atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra tikimybė, jog jį išsiuntus į kilmės šalį jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Departamentas nurodė, kad įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie baimę grįžti į kilmės šalį buvo padaryta išvada, jog jis nepasižymi informatyvumu ir nuoseklumu bei yra prieštaringas. Buvo nuspręsta, kad pareiškėjo priklausymas (duomenys neskelbtini) partijai negali būti laikomas nustatytu materialiniu faktu, kadangi pareiškėjas pateikė suklastotą dokumentą apie jo narystę joje. Įvertinus pareiškėjo pateiktas aplinkybes dėl jo apklausos (duomenys neskelbtini) dėl jo ryšių su (duomenys neskelbtini) A. N. (A. N.) sūnėnu R., buvo konstatuota, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog šis vienkartis apklausos policijoje epizodas turi tęstinumo požymių ar savo pobūdžiu liudija apie grėsmę pareiškėjui.

6. Departamento teigimu, buvo atliktas išsamus pareiškėjo atvejo tyrimas ir pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo aplinkybės nesudaro pagrindo laikyti pareiškėjo baimę visiškai pagrįsta, o pareiškėjo pasakojimas apie jo priklausymą nurodytai partijai neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų; pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 87 straipsnyje nustatytus papildomos apsaugos taikymo kriterijus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas apklausos metu su savo pareigomis buvo supažindintas, tačiau jokių papildomų dokumentų ar kitų įrodymų, galinčių patvirtinti pasakojimą, nepateikė.

7. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog grąžinus jį į kilmės valstybę jis nebus kankinamas ar kitaip nebus suvaržoma jo laisvė, atsakovas atkreipė dėmesį, kad Departamentui nėra nustatyta pareiga įrodinėti neiginius, nes tai būtų pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Vertinant, ar pareiškėjas turi pagrįstą baimę grįžti į kilmės šalį, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neturi būti neabejotina. Ji turi būti labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą atmetė.

9. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą. Atlikus pareiškėjo pirminę apklausą, buvo surašytas pareiškėjo pirminės apklausos protokolas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad paklaustas, ar priklauso politinei partijai, pareiškėjas nurodė, kad nepriklauso, išvykimo iš kilmės valstybės priežastimi nurodė politinį persekiojimą, konkrečiai apibrėžė, kad jam gali grėsti laisvės atėmimas ir pavojus gyvybei, nurodė, kad balsavo už partiją, kuri nepatinka valdžiai, (duomenys neskelbtini) buvo suimtas policijos už tai, kad ragino balsuoti už partiją, kuri nepatinka valdžiai, buvo sumuštas, jis kaltinamas bendradarbiavimu su (duomenys neskelbtini) grupuote.

Prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo pirminiame įvertinime nurodyta, kad pareiškėjas negali būti priskirtas prie pažeidžiamų asmenų. 2018 m. rugpjūčio 24 d. įvyko pareiškėjo apklausa. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir visą surinktą bylos medžiagą, Departamento Prieglobsčio skyriaus specialistė surašė 2018 m. rugpjūčio 30 d. išvadą Nr. (15/6-9)13PR-142RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada). Vadovaudamasi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d.

įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116, 124 ir 124.5 punktais bei remdamasi Išvada, Departamento direktorė priėmė Sprendimą, kurio 1 punktu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, įvertinus tai, kad pareiškėjas pateikė Departamentui suklastotą dokumentą apie jo (pareiškėjo) narystę partijoje, pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą partijoje nepasižymi detalumu, informatyvumu ir nuoseklumu, yra prieštaringas, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad vienkartinis sulaikymo epizodas (duomenys neskelbtini) turi tęstinumo požymių ar savo pobūdžiu liudija grėsmę, o 2 punktu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, nes tyrimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų kankinimai, su juo galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas, ar jis tokiu būdu būtų baudžiamas, ar kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.

10. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas – kaip teisinė kategorija reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji (individuali grėsmė ar beatodairiškas smurtas) turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Teismas pabrėžė, kad bet koks galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus vertino kritiškai. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų Departamento padarytą išvadą dėl jo priklausymo partijai, nors skunde pats aiškiai nurodė, kad pateiks teismui savo narystę partijoje patvirtinančius įrodymus, kadangi jo narystė partijoje nėra aiški. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas pirminės apklausos metu iš viso nenurodė, jog priklauso partijai, o jau antrinės apklausos metu šią aplinkybę nurodė, sudaro pagrindą pareiškėjo pasakojimo dalį apie jo priklausymą partijai, dėl ko jis grindžia jam kilsiančią grėsmę, vertinti ypač kritiškai. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas faktas ir aplinkybė dėl priklausymo partijai yra paneigtas tos pačios partijos atstovų, kurie nurodė Departamentui, kad pareiškėjas nėra partijos narys. Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui neginčijo tokio atsakymo bei nepateikė jį paneigiančių rašytinių įrodymų. Teismo posėdyje pareiškėjas kitų aplinkybių ar faktų, nei nurodyta jo teismui pateiktame skunde, nenurodė, nepateikė detalesnių argumentų dėl Sprendimo nepagrįstumo.

11. Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas sprendė, jog Departamentas pareiškėjui sudarė visas sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie aplinkybes, jo manymu, sudarančias pagrindą suteikti jam prieglobstį (apklausos metu uždavinėjo jam klausimus, siūlė tikslinti, papildyti jo nurodytus paaiškinimus), todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl bendradarbiavimo stokos tarp jo ir Departamento nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose būtent pareiškėjas turi įrodinėjimo pareigą, tačiau jis nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes ir faktus, susijusius su priklausymu partijai. Atsižvelgęs į tai, rašytiniais įrodymais nepatvirtintą pareiškėjo pasakojimo dalį apie persekiojimą dėl priklausymo partijai teismas vertino kaip labiau netikėtiną, nei tikėtiną, nes nėra įrodytas pats objektas, dėl ko pareiškėjas galėjo būti persekiojimas.

12. Pareiškėjo argumentą, kad Departamentas netinkamai kvalifikavo jo nurodytus faktus ir aplinkybes, teismas taip pat laikė nepagrįstu, nes pats pareiškėjas nepateikė išsamesnės argumentacijos, kuo pasireiškė netinkamas jo nurodytų faktų ir aplinkybių kvalifikavimas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nesutikti su Departamento išvada, jog jo (duomenys neskelbtini) sulaikymas (duomenys neskelbtini) buvo vienkartis tęstinio pobūdžio neturintis epizodas, kuris nepagrindžia jokios realios grėsmės pareiškėjui. Teismas dar kartą pakartojo, kad pareiškėjo skundas nėra pagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis, rašytiniais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti jo argumentus. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo baimę ir negalėjimą grįžti į kilmės valstybę iš esmės grindžia bendro pobūdžio argumentais, o ne objektyviais duomenimis. Todėl šių aplinkybių kontekste nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui kyla grėsmė, apibrėžta Įstatymo 86 straipsnyje, dėl jo priklausymo partijai.

13. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo kvestionuoti pabėgėlio statuso jam nesuteikimą, nurodė, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų, leidžiančių abejoti Sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui atsisakyta suteikti ir papildomą apsaugą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo kilmės valstybėje vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, kaip nustatyta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų aplinkybių, pagrindžiančių jo baimę grįžti į kilmės valstybę Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų prasme, kurios nebuvo nagrinėtos sprendžiant dėl jo baimės Įstatymo 86 straipsnio prasme.

III. 14. Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, t. y. panaikinti Departamento 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-142 bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir teigia, kad jo prieglobsčio prašyme bei apklausos metu nurodytos aplinkybės atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas, tik formaliai atlikęs tyrimą ir tinkamai neišsiaiškinęs visų svarbių aplinkybių, pareiškėjo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

16. Pareiškėjo manymu, Departamentui pripažinus jo pasakojimo dalį apie sulaikymą bei tardymą apie N. sūnų nustatytu materialiniu faktu, jo baimė patirti pakartotinius neteisėtus pareigūnų veiksmus taip pat turėjo būti pripažinta objektyviai egzistuojančia. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad ginčijamame Sprendime nebuvo argumentuota pozicija, kodėl pareiškėjo pasakojimas apie priklausymą partijai laikytinas nenuosekliu ir neišsamiu. Pareiškėjas tvirtina, jog jis turi visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas ir pavojus laisvei bei sveikatai iš teisėsaugos institucijų, o tai, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovo manymu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas, o į šiuos pareiškėjo argumentus Departamentas jau atsakė atsiliepime į skundą. Departamentas atliko išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą bei Išvadoje detaliai nurodė, kodėl pareiškėjo pasakojimas dėl priklausymo partijai nebuvo vertintas jo naudai – įvertinus nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo Departamentui pateikto suklastoto dokumento bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą partijos veikloje nepasižymi detalumu, informatyvumu ir nuoseklumu bei yra prieštaringas (2018 m. rugpjūčio 23 d. atliktos apklausos metu pareiškėjas negalėjo apibūdinti partijos nario pažymėjimo, teigdamas, kad pažymėjimą turėjo seniai, apie partijos veiklą pateikė bendro pobūdžio viešai prieinamą informaciją apie partijos dalyvavimą rinkimuose, apie partijos narių persekiojimą; pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad iš viso nepriklauso jokiai partijai).

20. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo laikyti pareiškėjo baimę visiškai pagrįsta, o pareiškėjo pasakojimas apie priklausymą partijai neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Todėl Departamentas, vertindamas pareiškėjo pasakojimo patikimumą, atsižvelgdamas į pareiškėjo teiginių neišsamumą, nedetalumą ir nenuoseklumą, nustatęs, kad jo pasakojimas dėl tariamų grasinimų ir persekiojimo yra hipotetinio pobūdžio bei grindžiamas menka ir neapibrėžta tikimybe, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas vertintinas kaip labiau netikėtinas negu tikėtinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo I. S. ((duomenys neskelbtini) piliečio) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-142 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos pagalbos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apklausų duomenis, atsakovo pateiktus įrodymus, pareiškėjo išsakytus argumentus, kad jis kilmės valstybėje yra persekiojamas valdžios institucijų (policijos) dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai (byloje nurodoma (duomenys neskelbtini) partija) bei tariamų ryšių su (duomenys neskelbtini) grupuote, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas policijos komisariate, sumuštas, o gavęs antrą kvietimą (duomenys neskelbtini) atvykti į (duomenys neskelbtini) rajono policijos skyrių, nedelsdamas išvyko iš kilmės šalies, kad pareiškėjas taip pat (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos skyriuje, pareigūnai aiškinosi jo ryšius su R., su kuriuo jis dirbo turguje (duomenys neskelbtini) metais, nustatė, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų Departamento padarytą išvadą dėl jo priklausymo partijai, pareiškėjas pirminės apklausos metu iš viso nenurodė, jog priklauso partijai, tik antrinės apklausos metu šią aplinkybę nurodė, be to, pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl priklausymo partijai yra paneigta tos pačios partijos atstovų, kurie nurodė Departamentui, kad pareiškėjas nėra partijos narys; pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, dėl kurių turėtų būti nesutikta su Departamento išvada, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) sulaikymas (duomenys neskelbtini) buvo vienkartis tęstinio pobūdžio neturintis epizodas, kuris nepagrindžia jokios realios grėsmės pareiškėjui. Atsižvelgęs į rašytiniais įrodymais nepatvirtintą pareiškėjo pasakojimo dalį apie persekiojimą dėl priklausymo partijai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra įrodytas objektas, dėl kurio pareiškėjas galėjo būti persekiojimas, bei nenustatė, kad pareiškėjas buvo persekiojamas dėl politinių įsitikinimų.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundas turėjo būti tenkintas dėl jame nurodytų aplinkybių, nes jo nurodytos aplinkybės atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus. Pareiškėjas akcentuoja, kad Departamentui pripažinus jo pasakojimo dalį apie sulaikymą bei tardymą apie N. sūnų nustatytu materialiniu faktu, jo baimė patirti pakartotinius neteisėtus pareigūnų veiksmus turėjo būti pripažinta objektyviai egzistuojančia.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

25. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

26. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

28. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

29. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai neįrodo, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo sulaikymų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tardymo apie N. sūnų). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo persekiojamas dėl politinių įsitikinimų. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui dėl jo politinių įsitikinimų.

30. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsakovui ir pirmosios instancijos teismui.

31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui nurodytas neinformatyvias ir prieštaringas aplinkybes apie priklausymą (duomenys neskelbtini) partijai, atsakovo gautus duomenis, kad pareiškėjas nepriklauso partijai, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis, dėl kurių netenkintas pareiškėjo prašymas.

33. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad pareiškėjas turi pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentais, įrodymais, ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011; kt.).

34. Įvertinus pareiškėjo apklausų metu pateiktus skirtingus duomenis (ir prieštaringus), atsakovo surinktą informaciją, kuri paneigė pareiškėjo nurodytus duomenis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais pareiškėjo paaiškinimų ir pateiktų duomenų (iš jų ir apeliaciniame skunde akcentuojamų paaiškinimų apie sulaikymus ir tardymą apie N. sūnų) nevertino pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) naudai. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė