2013-06-12 Nr. AB-2465-3-61-3-01179-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS556-493/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01179-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Wienerberger statybinė keramika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Wienerberger statybinė keramika“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Wienerberger statybinė keramika“ 2013 m. balandžio 15 d. padavė skundą teismui, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (4.66)-333-996 „Išregistruoti iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro“.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, t. y. iki ginčo išnagrinėjimo teisme ir teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, sustabdyti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (4.66)-333-996 „Išregistruoti iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro“ galiojimą.

Pareiškėjas nurodė, kad, priėmus ginčijamą sprendimą, nepaisant aplinkybės, jog jis apskųstas teismui, UAB „Wienerberger statybinė keramika“ nuo 2013 m. kovo 14 d. yra išbraukta iš Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojų registro. Teigė, kad išregistravus bendrovę iš registro, ji nebegalės atskaityti pirkimo PVM sumų, t. y. teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai mėnesinių PVM deklaracijų ir jose deklaruoti prekių ir paslaugų pirkimo PVM bei šių sumų susigrąžinti iš biudžeto, dėl to kils neigiamų pasekmių. Be to, nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo, ji turės pateikti paskutinio laikotarpio PVM deklaraciją ir, vadovaudamasi PVM įstatymo 88 straipsnio nuostatomis, patikslinti PVM atskaitą dėl ilgalaikio turto įsigijimo ir į biudžetą sumokėti apytiksliai 519 000 Lt PVM. Pareiškėjas vykdys prekių įsigijimą iš ES valstybėse narėse registruotų grupės įmonių, todėl jam yra būtinas PVM kodas, nes tik esant registruotam PVM mokėtoju Lietuvoje pareiškėjo partneriai galės parduoti jam prekes taikydami 0 procentų PVM tarifą. Priešingu atveju, jis bus priverstas įsigyti prekes iš ES valstybių narių su standartiniu tose ES valstybėse narėse taikomu PVM tarifu ir papildomai nuo sumos, viršijančios 35 000 Lt, apskaičiuoti ir į Lietuvos biudžetą sumokėti PVM. Todėl nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo pareiškėjas patirs neigiamų mokestinių pasekmių, t. y. negalės atskaityti pirkimo PVM ir todėl bus priverstas už tas pačias prekes mokėti PVM du kartus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutarties dalimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 str.).

Teismas konstatavo, jog, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Kaip matyti iš normos turinio, įstatymas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą sieja su teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis ateityje. Pagal nurodytas ABTĮ normas, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Tik esant realiai grėsmei, t. y. konstatavus konkrečias aplinkybes, faktus, leidžiančias daryti prielaidą, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, jos gali būti taikomos. Įvertinęs pareiškėjo dėstomus argumentus ir prie skundo pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog byloje galimai priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą tokio sprendimo įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkės arba pasidarys neįmanomas.

Pareiškėjas savo prašymą grindžia ne teismo sprendimo įvykdymo negalimumu, o tuo, kad išregistravus bendrovę iš registro, jis nebegalės atskaityti PVM sumų, t. y. atsakovui negalės teikti mėnesinių PVM deklaracijų ir jose deklaruoti prekių ir paslaugų pirkimo, ir dėl to patirs neigiamas mokestines pasekmes. Bendrovei būtinas PVM kodas, nes įsigyjant prekes negalės būti taikomas 0 procentų PVM tarifas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjo ginčijamas sprendimas yra įvykdytas, t. y. pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 14 d. jau išregistruotas iš PVM mokėtojų registro.

Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės (ginčijamo sprendimo galiojimo laikinas sustabdymas) pritaikymas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, sprendimo įvykdymui neturės reikšmės. Pareiškėjo teiginiai dėl neigiamų pasekmių jam galimo kilimo ir galimai būsimų išlaidų, iš esmės siejami ne su galimybe įvykdyti būsimą teismo sprendimą, o su paties ginčijamo akto panaikinimo galimomis neigiamomis pasekmėmis jam. Reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-366/2006, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-782/2009).

Galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog siekis ateityje išvengti teisminių procesų taip pat nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas yra būtinas. Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-376/2013 ir kt.).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką ir išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamos administracinės bylos ribose taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti ginčijamo akto galiojimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties dalį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (4.66)-333-996 „Išregistruoti iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro“ galiojimą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 71 straipsnio nuostatas, tinkamai neišanalizavo ir nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų bei neįsigilino į klausimo esmę ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas patirs reikšmingų neigiamų mokestinių pasekmių: privalės pateikti paskutinio laikotarpio PVM deklaraciją ir į biudžetą sumokėti reikšmingas PVM sumas, negalės teikti mėnesinių PVM deklaracijų ir vykdyti pirkimo PVM atskaitos ir dėl abiejų aukščiau paminėtų aplinkybių pablogėtų bendrovės finansinė padėtis.

Teismas neteisingai sprendė, kad palankaus teismo sprendimo atveju bus galimybė atstatyti buvusią padėtį, t. y. prašyti prisiteisti patirtus nuostolius. Priešingai, skundžiamo sprendimo nesustabdžius, bendrovei kils tokios pasekmės, kurių palankaus teismo sprendimo atveju nebebūtų galima pašalinti, o nuostolių atlyginimo institutas tokiu atveju taptų priklausomas nuo ilgo bylinėjimosi ir tokiu būdu nebebūtų veiksmingas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamose nutartyse apskritai neįvertino aplinkybės, kad skundžiamas nutarimas yra prima facie nepagrįstas.

Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu apmokestinamasis asmuo buvo išregistruotas (paties prašymu ar mokesčio administratoriaus iniciatyva) iš PVM mokėtojų, per 20 dienų po išregistravimo jis privalo pateikti specialią išregistruojamo iš PVM mokėtojų PVM deklaraciją ir joje PVM įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti visas likusias prievoles, susijusias su PVM apskaičiavimu ir sumokėjimu.

Tuo tarpu PVM įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apmokestinamąjį asmenį išregistruojant iš PVM mokėtojų išregistruojamo iš PVM mokėtojų PVM deklaracijoje PVM įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustatyta tvarka patikslinama PVM atskaita ir į biudžetą grąžinamas į PVM atskaitą įtrauktas prekių ir (arba) paslaugų, įskaitant ilgalaikį turtą, kurios nebebus panaudotos PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, pirkimo ir (arba) importo PVM. Taigi nesustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo, bendrovei kils pareiga pateikti išregistruojamo iš PVM mokėtojų PVM deklaraciją ir joje patikslinti PVM atskaitą kaip tai numato PVM įstatymo 66 ir 67 straipsniai.

Pateikusi aukščiau minėtą PVM deklaraciją, bendrovė privalėtų į biudžetą sumokėti apytiksliai 519 000 Lt PVM. Pažymi, kad bendrovės finansiniai duomenys, pateikti kartu su skundu (skundo 31 priedas), įrodo, kad bendrovė neturi objektyvių galimybių sumokėti tokios sumos per įstatyme nustatytą terminą, nesukeldama grėsmės įmonės veiklos tęstinumui. Todėl prievolių, tiesiogiai kylančių iš skundžiamo spendimo, vykdymas, nesulaukus bylos dėl ginčo esmės pabaigos, bendrovei sukeltų itin neigiamas finansines pasekmes.

Be to, palankaus teismo sprendimo bendrovės atžvilgiu vykdymas gali ne tik pasunkėti, bet tapti apskritai neįmanomu, nes bendrovės, kaip juridinio asmens, ginčo nagrinėjimo metu apskritai gali nebelikti. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai ir šių aplinkybių nevertino. Teismas taip pat netinkamai įvertino aplinkybes, kad, nesustabdžius skundžiamo spendimo galiojimo, bendrovė nebegalės atskaityti pirkimo PVM sumų, t. y. inspekcijai teikti mėnesinių PVM deklaracijų ir jose deklaruoti prekių ir paslaugų pirkimo PVM bei vykdyti PVM atskaitą, dėl ko bendrovė patirtų nuostolių.

Be to, bendrovė būtų priversta už tas pačias prekes mokėti PVM du kartus. Pažymi, kad tik bendrovei esant registruotai PVM mokėtoja Lietuvoje, Wienerberger grupės įmonės galės bendrovei parduoti prekes taikydamos 0 procentų PVM tarifą. Pažymi, kad tol, kol nėra išspręstas klausimas dėl ginčijamo sprendimo galiojimo ir/arba sustabdymo, ir tol, kol bendrovės PVM kodas negalioja, siekdama išvengti dar didesnių nuostolių patyrimo (dvigubo PVM apmokestinimo), bendrovė susilaiko nuo Wienerberger produkcijos įsigijimo iš kitose ES valstybėse narėse registruotų grupės įmonių ir šios produkcijos platinimo Lietuvoje, bei dėl šios priežasties negauna pajamų iš ekonominės veiklos vykdymo.

Taigi skundžiamo sprendimo galiojimo nesustabdymas sulaiko bendrovę nuo ekonominės veiklos vykdymo, kas sukelia situaciją, kuomet bendrovė negali būti įregistruota PVM mokėtoja Lietuvoje pakartotinai. Tokia situacija iš esmės reiškia padėties užfiksavimą tokioje vietoje, kurioje pasekmė yra priežastimi, o priežastis tampa pasekme. Bendrovė neprivalo pagrįsti, kad teismo sprendimo įvykdymas neišvengiamai taps nebeįmanomu - šiuo atveju pakanka įrodyti, kad egzistuoja tokia tikimybė (ABTĮ 71 str. 1 d.). Bendrovės vertinimu, yra prima facie argumentai, sudarantys pagrįstą prielaidą suabejoti ginčijamo spendimo teisėtumu ir pagrįstumu vien tik susipažinus su sprendimo ir skundo turiniu.

Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Įregistravimo į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 47-1 punkto nuostatas, mokesčių administratoriaus iniciatyva negali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kuriantys (statantys) ilgalaikį materialųjį turtą. Pagal bendrovės 2012 m. balanso duomenis bendrovė nebaigtoje statyboje yra apskaičiusi 980 983 Lt, kas įrodo, kad bendrovė kuria ilgalaikį turtą; pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, išregistravimas iš PVM mokėtojų turi buti taikomas tik prieš realiai neveikiančius ir neegzistuojančius asmenis, siekiant užkirsti kelią PVM sukčiavimui.

Tačiau bendrovė yra realiai veikianti ir investicines išlaidas patirianti įmonė. Tai, jog prima facie įrodymai turi būti vertinami, spendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, buvo konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011. Šiame kontekste taip pat pastebi, kad teismas, spręsdamas iš esmės analogiškas bylas, taiko reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdo mokesčių administratoriaus sprendimų galiojimą, pvz., reikalavimo užtikrinimo priemonės buvo pritaikytos administracinėse bylose Nr. I-2985-142/2013, Nr. I-2986-142/2013, I-3196-437/2013.

Tai, kad nesustabdžius ginčijamo spendimo išregistruoti asmenį iš PVM mokėtojų registro palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS14-475/06.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai taikė teisės normas ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės iš esmės siejasi su finansinių nuostolių galimu atsiradimu, todėl teismas pagrįstai minėtoje nutartyje nurodė, jog tai negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ABTĮ 71 straipsnio prasme. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėdamas, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo klausimą, gali būti reikšminga iš esmės tik nuostolių, kuriuos gali sukelti pats reikalavimų užtikrinimo priemonės taikymas, o ne nuostolių, kurie atsirastų suinteresuotam asmeniui pralaimėjus bylą (panaikinus ginčijamus administracinius aktus), atsiradimo galimybė (administracinė byla Nr. AS442-525/08). Reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų skundžiamo akto padarinių. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo motyvus, pagrįstai konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neturi esminės įtakos teismo sprendimo dėl skundžiamo administracinio akto panaikinimo įvykdymui. Pažymi, kad išregistruojamo asmens paskutinio mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pareiškėjas nepateikė, prievolių, susijusių su PVM apskaičiavimu ir sumokėjimu, nedeklaravo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Kaip matyti iš pareiškėjo teismui paduoto skundo, jis prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (4.66)-333-996 „Išregistruoti iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro“ ir laikinai sustabdyti šio akto galiojimą.

Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes, ginčijamo sprendimo turinį, pateiktus įrodymus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, jog šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą yra vertinamos tik tos aplinkybės, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčijamo akto galiojimo laikino sustabdymo klausimą, nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Kai kurie pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai, susiję su ginčijamo akto įvykdymo sunkumais, jo (skundžiamo akto) teisėtumu ir pagrįstumu, šiuo atveju peržengia nagrinėjimo ribas taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, dauguma pareiškėjo teiginių dėl neigiamų mokestinių pasekmių, teisėjų kolegija vertinimu, laikytini į ateitį nukreiptomis tikėtinomis prielaidomis, kurios negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje.

Be to, pareiškėjo prie skundo pridėti įrodymai nepatvirtina, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui atsiras didelių neigiamų finansinių padarinių (reikšmingai pablogės finansinė padėtis), kurių kompensavimas, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, gali būti sudėtingas. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ginčijamo akto nesustabdymas sukeltų (ar tikėtina, kad sukels) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės užtikrinimo taikymo yra nepagrįstas. Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl jo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Wienerberger statybinė keramika“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius