2020-08-05 Nr. AB-14414-3-61-3-01741-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1356-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01741-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. (M.) K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. (M.) K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės 22 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad nuolat Lukiškių TI-K pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, sanitarinis mazgas nėra izoliuotas nuo kameros ploto, prasta ventiliacija, apšvietimas ir temperatūra, dušinėse nėra pertvarų, pasivaikščiojimo kiemeliai neprižiūrimi, neveikia iškvietimo mygtukai, o kamerų įrengimas neatitinka nustatytų reikalavimų.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatyti reikalavimai taikomi tik tie, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pabrėžė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka. Akcentavo, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o nuo 2017 metų visose kamerose yra įrengtos užuolaidos, o kai kuriose kamerose kabinos su durimis. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad kamerose tiek temperatūra, tiek apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o dušinėse, siekiant užtikrinti asmenų privatumą, įrengtos 1,6 metro pertvaros. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat prižiūrimi, o jų valymo darbus atlieka kiemsargis. Dėl iškvietimo mygtukų pažymėjo, kad pradedant 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Teigė, kad pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo patirti žalą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.

8. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. gegužės 22 d.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl minimalaus ploto neužtikrinimo, nustatė, kad nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko minimalaus ploto reikalavimus. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. kalint Lukiškių TI-K, nebuvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad Lukiškių TI-K kamerose prasta ventiliacija, apšvietimas ir temperatūra, pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad neturėjo galimybės kamerų išvėdinti natūraliu būdu, todėl jo argumentai, kad kamerose tvyrojo drėgmė ir nemalonus kvapas, atmetė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas arba visiškai vienas, arba dar su vienu asmeniu, todėl vertino, jog išsivėdinti kamerą nebuvo jokių kliūčių. Teismas taip pat konstatavo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas „Dėl M. K. skundo“ patvirtina, jog HN 134:2015 14 punktas nebuvo pažeistas; Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Vilniaus departamento patikrinimo akte pažeidimai dėl temperatūros, ventiliacijos nenustatyti. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos, apšvietimo ir temperatūros neatitikimų atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad Lukiškių TI-K kameros buvo netinkamai įrengtos bei jose neveikė iškvietimo mygtukai, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K paaiškinimus, jog kameros įrengtos laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų, o nuo 2016 m. Lukiškių TI-K yra įrengta nauja aliarmo sistema ir visi pavojaus iškvietimo mygtukai veikia, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime detaliai nurodė Lukiškių TI-K kamerų įrengimą, taip pat ir tai, jog kamerose yra įrengto lentynos bei veidrodžiai. Šias aplinkybes taip pat patvirtina pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas „Dėl M. K. skundo“, kuriame nurodyta, jog Lukiškių TI-K kameros įrengtos laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Teismas vadovavosi Taisyklių 14.4 punktu, kuriame nustatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2016 m. Lukiškių TI-K yra įrengta nauja aliarmo sistema ir patvirtinta, kad visose kamerose pavojaus mygtukas veikia, Lukiškių TI-K paneigė pareiškėjo skundo argumentus, jog prižiūrėtojo iškvietimo sistema kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės teismui nedetalizavo ir nenurodė nė vieno atvejo, kuomet jis negalėjo pasinaudoti pavojaus mygtuku ir išsikvieti pareigūno, todėl minėtą pareiškėjo nusiskundimą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti – sienos padengtos nelygia danga, nėra šiukšlių dėžių, nurodė, jog Taisyklėse nėra nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti peleninės, šiukšlių kibirai, todėl pareiškėjo argumentą atmetė. Be to, dėl kiemelių priežiūros Lukiškių TI-K patvirtino, kad kiemeliai yra nuolat prižiūrimi kiemsargio.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas bei dušų įrengimas neužtikrino jo privatumo, įvertinęs pateiktą rašytinę bylos medžiagą, sprendė, jog Lukiškių TI-K kartu su atsiliepimu pateikė teismui duomenis – Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimą, kuris patvirtina, kad kamerose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, sanitarinis mazgas buvo atskirtas ne tik sienele, bet buvo įrengtos užuolaidos, todėl pareiškėjo teisių pažeidimas nėra konstatuojamas. Dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Teismas sprendė, kad dušo patalpose įrengtos 1,6 metro pertvaros pareiškėjui užtikrino privatumą naudojantis dušu.

14. Dėl laikino (trumpalaikio) laikymo kamerų teismas pažymėjo, kad laikino (trumpalaikio) laikymo kamerų minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, nėra reglamentuojamas. Be to, asmens patalpinimas į laikino (trumpalaikio) laikymo kamerą yra galimas tik labai ribotam laikui – ne ilgiau kaip dviem valandoms, todėl akivaizdu, jog net vertinant pareiškėjo argumentus, jog laikino sulaikymo kameros plotas buvo mažas, teigti, kad asmuo patyrė orumo pažeminimą ar didelius nepatogumus, nėra pagrindo.

III. 15. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimu, ir grąžinti klausimą dėl jo skundo teismui spręsti iš naujo.

16. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam įstatymu nustatytas 3,6 kv. m. plotas buvo pažeistas atskaičius sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m), pareiškėjas kamerose buvo patalpintas vienas. Pažymi, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teigia, kad atsakovui atstovaujančios institucijos atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas, be kita ko, iš dalies patvirtina pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, todėl atsakovo atstovas pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu pažeidė jo subjektinę teisę dalį laikotarpio būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

17. Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi asmuo vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir prižiūrėtojų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Atsakovo atstovas šios aplinkybės (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara) neįrodė priešingai, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Todėl ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo patalpintas kameroje ne vienas, buvo pažeista jo teisė į privatumą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, maitinimo žymiai pablogėjo jo sveikata (gastritas, sutriko virškinimas, nemiga, kt. negalavimai). Nors pareiškėjas jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, taip pat iš byloje pateikto Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 12 d. rašto matyti, kad pareiškėjui nėra skirtas dietinis maistas, nes nėra tam pagrindo, kadangi pareiškėjas į medikus dėl virškinimo nesikreipė, tačiau pažymi, jog naudojimasis atviru sanitariniu mazgu pareiškėjui galėjo kelti tiek fizinius, tiek psichologinius nepatogumus. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas bendroje patalpoje. Tualetas įrengtas prie durų, todėl galėjo būti matomas prižiūrėtojų. Taigi kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K prilygsta kankinimams; gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K nesuderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimais, pareiškėjas paryrė sunkumus, viršijančius kalinimui įprastą kentėjimo laipsnį, patyrė emocinį sukrėtimą, depresiją, dėl pablogėjusios sveikatos pareiškėjos buvo skirti medikamentai, todėl jo skundas turi būti tenkinamas.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

20. Lukiškių TI-K nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Atkreipia dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

21. Lukiškių TI-K teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

22. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. gegužės 22 d.

24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo teisės dėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, dėl Lukiškių TI-K kamerose prastos ventiliacijos, apšvietimo, temperatūros, netinkamai įrengtų ir neveikiančių iškvietimo mygtukų, netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių ir privatumo dėl sanitarinių mazgų įrengimo neužtikrinimo, nebuvo pažeistos.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad įstatymu nustatyta 3,6 kv. m. ploto norma buvo pažeista, kadangi skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą turi būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas (0,56 kv. m), taip pat sanitarinis mazgas, kuris sumontuotas už pertvaros, neužtikrino jo privatumo ir dėl nurodytų pažeidimų žymiai pablogėjo jo sveikata, todėl jo skundas turi būti tenkintas.

26. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

28. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

29. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-831-492/2020). Kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma pataisos namuose – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1308-575/2020). Šioje nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti gyvenamojo ploto pažeidimo net atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m).

30. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš dalies nepagrįstą išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas ne tik sienele, bet buvo įrengtos ir užuolaidos, pareiškėjo teisė nepažeista. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo vienas arba kartu su kitu asmeniu iš viso 357 paras (2017 m. gegužės 24 d., 2017 m. gegužės 26 d. – 2017 m. birželio 21 d., 2017 m. birželio 23 d. – 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. rugpjūčio 23 d. – 2017 m. rugsėjo 27 d., 2017 m. rugsėjo 29 d. – 2017 m. lapkričio 15 d., 2017 m. lapkričio 17 d. – 2017 m. gruodžio 11 d., 2017 m. gruodžio 13 d. – 2018 m. gegužės 2 d., 2018 m. gegužės 4 d. – 2018 m. gegužės 22 d. laikotarpiais periodiškai pareiškėjas kalėjo kartu su kitu asmeniui (t. y. iš viso 349 paras), o 8 paras buvo laikomas vienas), tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele, taip pat užuolaidomis (b. l. 8–9, 11–12, 32). Vertinant asmens nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12).

31. LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje ne vienas, nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus.

32. Taigi šiuo atveju konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ginčo laikotarpį, kai jis buvo laikomas ne vienas, t. y. 349 paras. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde pagrįstai akcentuoja, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K kamerose įrengti neužtikrinant privatumo jais naudojantis, nes pareiškėją gali matyti kiti kartu su juo laikyti asmenys, o tai jam sukeldavo neigiamus išgyvenimus.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ginčo laikotarpiu neužtikrinant privatumo pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas periodiškai buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, t. y. iš viso 349 paras.

34. Vertinant, kokia suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, pirmiausia pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą (žr., pvz., LVAT 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3105-968/2020).

35. Nustatant šioje byloje pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę: pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas gana ilgai, t. y. 349 paras. Byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių.

36. Taigi, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir kilusias pasekmes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 480 Eur.

37. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą ginčo laikotarpiu ir už nustatytą privatumo pažeidimą ir priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 480 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo M. (M.) K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius