2017-03-06 Nr. AB-5377-3-62-3-02207-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-720-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02207-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. kovo 19 d. iki 2009 m. kovo 24 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei buvo gulimų vietų (lovų), todėl turėjo gulėti ant čiužinio, patiesto ant grindų, dėl to patyrė diskriminaciją kitų nuteistųjų, miegančių lovose, atžvilgiu. Pareiškėjas buvo priverstinai kalinamas kamerose kartu su rūkančiaisiais, kalinami asmenys rūkė ir pasivaikščiojimo kiemelyje, kuris buvo mažas, su sienom be langų, su atviru grotuotu stogu ir jame nebuvo jokio skersvėjo. Kalint nepriimtinomis sąlygomis pareiškėjui buvo padaryta žala jo asmeninėms neturtinėms teisėms, t. y. sveikatai ir orumui. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostatomis, ieškinio senatis netaikoma reikalavimui dėl žalos, patirtos pažeidus asmenines neturtines teises, kurios apibrėžtos Civilinio kodekso 1.114 straipsnio 1 dalyje, atlyginimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno TI nurodė, kad kiekvienas suimtasis (nuteistasis), atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, aprūpinamas lova. Pasivaikščiojimo kiemeliuose oro judėjimui kliūčių nėra. Pareiškėjo asmens byloje nėra skundų įstaigos administracijai dėl to, kad jam teko miegoti ant grindų ar gyventi kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo lankymosi pas psichologą konsultacijų skaičiaus ir rezultatų Kauno TI pateikti negalėjo, nes tokie duomenys yra saugomi tik 2 metus. Iš asmens sveikatos istorijos matyti, kad pas psichiatrą pareiškėjas lankėsi tris kartus, depresijos požymių nenustatyta. Skundų, susijusių su laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygomis, pareiškėjas neteikė, dėl skrandžio ligų nesiskundė. Pastebėjo, kad apie netenkinamas laikymo sąlygas įstaigos administracijai pareiškėjas pranešęs nebuvo, net išvykęs iš Kauno tardymo izoliatoriaus, o į teismą kreipėsi tik po šešių metų ir aštuonių mėnesių. Kauno TI prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl neturtinių teisių gynybos, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, jausdamas diskomfortą dėl kalinimo sąlygų, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, todėl apie savo teisių pažeidimą jis turėjo sužinoti nuo jo įkalinimo Kauno TI pradžios, t. y. nuo 2007 m. kovo 19 d. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei kitų kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos. Tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 18 d. su skundu ir nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Todėl teismas priėjo išvadą, kad yra pagrindas taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas ir pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pritaikė ieškinio senatį. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą pateikti informaciją apie galimybę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir nurodyti kreipimosi terminus, teismas pažymėjo, kad teismai teisinių konsultacijų neteikia, jie pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį vykdo teisingumą Lietuvos Respublikoje.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, reikalavimams, kurie susiję su žala, padaryta sveikatai ir orumui, nėra taikoma ieškinio senatis. Pažymi, kad jam teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Pabrėžia, kad pareiškėjas buvo priverstas kalėti vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ir pasyviai rūkyti pavojingais nikotino dūmais. Patalpose taip pat nebuvo tinkamo vėdinimo. Pasak pareiškėjo, nuo 2007 m. kovo 19 d. iki 2009 m. kovo 24 d. jis buvo laikomas kamerose, kuriose kalėjo daugiau nuteistųjų nei tuo metu buvo lovų, todėl jis buvo priverstas miegoti ant čiužinio, patiesto ant grindų. Taip pat pabrėžia, kad dėl patirto streso jam išsivystė skrandžio uždegimas (gastritas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties instituto, yra nepagrįsti. Kaip matyti, ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją esant pagrindui taiko.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 19 d. iki 2009 m. kovo 24 d. Kauno TI byloje pateikti duomenys (b. l. 18–29) patvirtina, kad pareiškėjas tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2009 m. kovo 27 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. lapkričio 18 d. (b. l. 10) ), t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, numatytam Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Kauno TI prašė taikyti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus jo atžvilgiu galimai padarytus teisės pažeidimus, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Kauno TI metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

Pritaikius pareiškėjo skundo reikalavimui ieškinio senatį ir dėl to nenagrinėjant šios bylos iš esmės, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus duomenis pagrįstumo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė