2023-03-15 Nr. AB-6059-3-61-3-00822-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-214-789/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00822-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(N) (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo. Pareiškėjas grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tuo, kad, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs neigiamas pasekmes ir sunkius padarinius, kurių bus neįmanoma arba itin sudėtinga ištaisyti, t. y. pareiškėjui bus užkirsta galimybė dirbti pagal darbo sutartį, dėl pareiškėjo atžvilgiu pradėtoje ekstradicijos byloje pritaikytų kardomųjų priemonių (be kita ko, paso paėmimo) ir panaikinto leidimo laikinai gyventi jis nebeturės jokio asmens dokumento, bus pažeista pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą bei apsaugą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 8 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas; antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Teismas, įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra vienintelis jo asmens dokumentas ir kad bus pažeista jo teisė į šeimos gyvenimą, yra visiškai nepagrįsti ir negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė teiginio, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas sukels jam neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas A. K. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nepagrindė, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą jis patirs tuo atveju, jeigu teismas netaikys prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjas pažymi, kad jis pateikė teismui tiek rašytinius įrodymus, tiek ir išsamius argumentus, patvirtinančius, kad, nesustabdžius skundžiamo Sprendimo vykdymo, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Pareiškėjas nurodo, kad, apskundus Sprendimą, kuriuo panaikintas jo leidimas laikinai gyventi, Sprendimo vykdymas automatiškai nesustabdomas ir toks Sprendimas sukelia pareiškėjui teisinius padarinius nuo jo priėmimo dienos. Pareiškėjas teigia, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam užkertama galimybė dirbti pagal darbo sutartį (pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) dirba pagal darbo sutartį (duomenys neskelbtini) esančioje bendrovėje (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas pažymi, kad, pagal galiojančius įstatymus, užsieniečio (ne Europos Sąjungos piliečio) darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį yra leidžiamas tik turint galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje ar kitą dokumentą, leidžiantį teisėtai gyventi Lietuvoje. Todėl Migracijos departamento Sprendimu panaikinus pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas netenka galimybės toliau teisėtai dirbti pagal darbo sutartį, dėl to pareiškėjo darbdavys bus priverstas atleisti jį iš darbo artimiausiu metu, o pareiškėjas negalės Lietuvoje įsidarbinti jokioje kitoje vietoje. Be to, dėl pareiškėjo atžvilgiu ekstradicijos byloje taikomų kardomųjų priemonių (be kita ko, paso paėmimo) jis negali išvykti iš Lietuvos ir neturi galimybės įsidarbinti užsienyje.

Pareiškėjas akcentuoja, kad atsisakymas sustabdyti apskųsto Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iš esmės yra beprasmis, nes toks atsisakymas vis tiek nesąlygos pareiškėjo išvykimo (deportacijos) iš Lietuvos. Pareiškėjas bet kokiu atveju neturi teisės išvykti iš Lietuvos dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškėjo atžvilgiu pritaikytų kardomųjų priemonių jo ekstradicijos byloje, todėl skundžiama nutartimi tiesiog užkertama galimybė pareiškėjui dirbti pagal darbo sutartį Lietuvoje. Pareiškėjas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (kuris buvo panaikintas skundžiamu Sprendimu) yra vienintelis pareiškėjo turimas asmens dokumentas, todėl, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjas negalės Lietuvoje atlikti jokių veiksmų, kuriems atlikti reikia asmens dokumento, pavyzdžiui, atsidaryti banko sąskaitą, atlikti tam tikras finansines operacijas (pvz. išsigryninti banke didesnę pinigų sumą), sudaryti notarinius sandorius ir pan.

Pareiškėjas pabrėžia, kad atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pati teismo nutartis prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio nuostatų pažeidimo. Pareiškėjas pažymi, kad tiek jo sutuoktinė, tiek jų mažametis vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje. Taip pat Lietuvoje gyvena ir pareiškėjo sutuoktinės tėvai, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir tokio Sprendimo vykdymo nesustabdymas prieštarauja Konvencijos 8 straipsniui, numatančiam pareiškėjo teisę į jo šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą bei apsaugą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš esmės analogiška situacija pareiškėjo atžvilgiu jau buvo įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), kuris 2022 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1134-415/2022 konstatavo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė pratęsti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir atmesti atskirąjį skundą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Atsakovas pažymi, kad byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinus pareiškėjo individualią situaciją ir kompetentingos institucijos išvadą dėl jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai, ginčijamame Sprendime aiškiai išdėstyti jo motyvai, todėl yra pagrindas vertinti, jog pareiškėjas tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kokios ekonominės pasekmės galėtų kilti dėl jo negalėjimo dirbti (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka ir antros būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. pareiškėjas nepagrindė, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovas akcentuoja, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, jog, panaikinus jam išduotą leidimą laikinai gyventi, jis netenka tam tikrų teisių, kurios jam buvo suteiktos, turint leidimą laikinai gyventi, tam tikri galimai patiriami nepatogumai nenusveria viešojo intereso ir nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Sprendimo vykdymą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus pažeista jo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, atsakovas nurodo, jog Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė A. S. yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. gruodžio 12 d. įsakymu 1V-765 A. S. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo (su A. S.) pagrindu, pareiškėjas faktiškai nebeatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo, nes pareiškėjo sutuoktinė nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir neturi išduoto leidimo gyventi Lietuvoje.

Atsakovas pažymi, kad šios bylos ir LVAT 2022 m. vasario 9 d. sprendimu išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-1134-415/2022 faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes naujoje Policijos departamento pateiktoje išvadoje dėl grėsmės viešajai tvarkai yra nurodytos naujos su pareiškėju susijusios aplinkybės – pareiškėjas atliko neteisėtas veikas ir Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių ginčų bylose, kai yra prašoma stabdyti atitinkamo viešojo administravimo subjekto, įgyvendinančio įstatymų leidėjo suteiktus valstybės vykdomosios valdžios įgaliojimus, priimto administracinio akto (toje byloje pareiškėjo ginčijamo) galiojimą, turi būti paisoma ir viešojo intereso, t. y. turi būti vertinamas ginčijamo akto sustabdymas neigiamų pasekmių viešajam interesui prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. balandžio 11 d. Sprendime nurodoma, kad 2022 m. spalio 18 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-20513, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes, patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, nustatyta, kad: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri vėliau to paties teismo nutartimi buvo pakeista į kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą, kuri vėliau buvo kelis kartus pratęsta ir galioja iki šiol, nes Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje pradėta ekstradicijos byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini); 2) Vilniaus miesto 3-asis policijos komisariatas 2022 m. sausio 12 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal (duomenys neskelbtini)ir 2022 m. balandžio 7 d. pripažino pareiškėją šiame tyrime įtariamuoju. Atsižvelgdamas į gautą informaciją apie tai, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, atsakovas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai stabdyti Sprendimo vykdymą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam užkertama galimybė dirbti pagal darbo sutartį, grąžinus atsakovui panaikintą leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nebeturės jokio asmens dokumento, nebus užtikrinta pareiškėjo teisė į šeimos gerbimą, nes tiek jo sutuoktinė, tiek jų mažametis vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nenustatytos sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, kad, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis, nebeturėdamas leidimo laikinai gyventi, negalės dirbti pagal darbo sutartį, taip pat neteks tam tikrų teisių, kurios jam buvo suteiktos, turint leidimą laikinai gyventi, t. y. teisės atidaryti banko sąskaitą, atlikti finansines operacijas, pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas ateityje gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ir galbūt prarasti galimybę dirbti Lietuvoje, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, pateikdamas argumentus dėl galimybės dirbti ribojimo, dėl tam tikrų teisių ribojimo, susijusio su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, nepateikė jo teiginius bei galimas kilti neigiamas pasekmes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Vertindama pareiškėjo teiginius, kad, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebus užtikrinta pareiškėjo teisė į šeimos gerbimą, nes tiek jo sutuoktinė, tiek jų mažametis vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje, teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi tam tikrų ekonominių ar socialinių ryšių, savaime nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Byloje yra duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra suvaržyta dėl taikomų kardomųjų priemonių jo atžvilgiu pradėtoje ekstradicijos byloje, tačiau šioje byloje nėra spendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas taip pat pateikė duomenis, kad pareiškėjo sutuoktinė

A. S. yra (duomenys neskelbtini) pilietė, nes Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. gruodžio 12 d. įsakymu 1V-765 ji neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti teiginiai apie Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą yra hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl Sprendimo priėmimo jis neteko galimybių gauti pajamas pragyvenimui, išlaikyti šeimos narius, ypač savo mažametį vaiką, taip pat nepateikė įrodymų, kad jo šeimos nariai (sutuoktinė ir / ar mažametis vaikas) nuolat gyvena Lietuvoje, kad jie yra susiję su Lietuvos Respublika ekonominiais, socialiniais ryšiais, nepateikė duomenų apie savo ir šeimos narių finansinę padėtį ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šioje proceso stadijoje reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir nebūtų proporcingas, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jis nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje turėjo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais, todėl skundžiama teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo gali būti pateiktas bet kurioje proceso stadijoje. Taigi pareiškėjas turi galimybę kreiptis į teismą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nurodydamas aplinkybes, pateikdamas įrodymus, patvirtinančius būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė