2018-05-23 Nr. AB-10355-3-61-3-02450-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-919-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02450-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. D. (I. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. birželio 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kamerose pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus, be to, plotą užėmė baldai bei asmeniniai daiktai. Kameroje staliukas buvo labai mažas, prie stalo galėdavo valgyti tik du asmenys. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Pareiškėjas nurodė, jog kamerose buvo labai sunku ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, trūko oro, privatumo, ankstyvą pavasarį būdavo šalta, tvyrojo smarvė, drėgmė, kamerose buvo rūkoma, nebuvo įrengti pagalbos iškvietimo skambučiai. Tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, be durų, be atskiros ventiliacijos. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra tik 3 kv. m ploto, jie netvarkomi, juose prišiukšlinta, nuo lietaus 0,5 m kiauri stogeliai neapsaugo. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką, ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti bei iš pareiškėjo priteisti 3,48 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

5. Atsakovas nurodė konkrečius duomenis, kada ir kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, bei paaiškino, kad Lukiškių TI-K pagal galimybes stengiasi užtikrinti, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų atsakovas paaiškino, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

6. Atsakovas taip pat nurodė Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių plotus, paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kiemeliai yra nuolat valomi, esant būtinumui – barstomi. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo I. D. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 530 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 200 dienų, minimalus plotas jam buvo užtikrintas 47 dienas, o 153 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas sprendė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada daryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleido jų vertinti kaip vienkartinių. Valstybė 153 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinosios valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

9. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

11. Teismas taip pat, atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje nustatė, jog Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido 153 dienas pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą – buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios pagal plotą skirtos gyventi dviem asmenims, darė išvadą, kad pareiškėjui ne visada pakako vietos atsisėsti prie stalo.

12. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, t. y. ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

13. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ankstyvą pavasarį kameroje būdavo šalta, tvyrojo smarvė, drėgmė, tačiau atsakovo atstovo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nepatvirtino tos aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, esanti drėgmė ar apšvietimas neatitiktų HN 76:2010 26 punkto reikalavimų. Byloje taip pat nebuvo įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl netinkamos drėgmės ar temperatūros būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su nusiskundimais. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ir temperatūros.

14. Teismas nurodė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kadangi ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore nebuvo, šis pareiškėjo teiginys dėl pasivaikščiojimo trukmės atmestas.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundėsi tuo, jog Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio nuostatomis. Iš Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. birželio 22 d. pažymos Nr. 24-5399 „Dėl I. D. skundo“ nustatyta, kad visi naujai atvykę asmenys supažindinami su Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis. Gyvenamosiose kamerose yra iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises ir pareigas. Iš Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. birželio 23 d. pažymos Nr. 24-5433 „Dėl I. D.“ ir 2016 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 24-5511 „Dėl I. D.“ nustatyta, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K 2013 m. lapkričio 19 d., buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis bei dienotvarkės reikalavimais, taip pat teisėmis, pareigomis bei draudimais, su prašymais papildomai supažindinti su teisės aktais į administraciją nesikreipė. Pareiškėjas savo parašu patvirtino, jog 2013 m. lapkričio 19 d. buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, teisėmis, pareigomis ir draudimais. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas, neatitinka tikrovės.

16. Teismas pažymėjo, kad nuo 2009 m. lapkričio 6 d. įsigaliojus naujoms Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėms ir nuo 2010 m. sausio 29 d. įsigaliojus naujos redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėms, neliko nustatyto reikalavimo įrengti kameroje signalinį mygtuką. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl iškvietimo mygtuko.

17. Teismas pažymėjo, kad joks teisės aktas nenustato tardymo izoliatoriuose įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Iš atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo nustatyta, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių plotai yra nuo 15,55 kv. m iki 37,40 kv. m, o tai, teismo vertinimu, yra pakankama pasivaikščioti, net ir vertinant tą aplinkybę, kad pasivaikščioti vedami visi kartu kameroje esantys asmenys. Kiti pareiškėjo nusiskundimai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių netinkamu įrengimu, jų būkle, pavyzdžiui, nenurodė, ar visuose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliuose prišiukšlinta, ar tik kuriame iš jų, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip bendro pobūdžio nusiskundimus ir atmetė.

18. Dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pablogėjo jo sveikata, teismas konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių su sveikatos pablogėjimu susijusių aplinkybių, o į bylą pateikti medicininiai duomenys nepatvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata, t. y. byloje nebuvo duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, nulemtus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

19. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 530 Eur.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

20.2. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus emocinius nepatogumus.

20.3. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

20.4. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

22. Nustatyta, kad pareiškėjas I. D. kreipėsi į teismą su skundu siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. birželio 6 d.

23. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atstovo Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 153 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, jam ne visada pakako vietos atsisėsti prie stalo, taip pat Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 1 530 Eur.

24. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Analizuojamu atveju atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Taigi iš esmės Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas, o tik deklaratyviai reikalauja panaikinti sprendimą.

29. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priešingai, nei tvirtina apeliantas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.

30. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos minimalios kameros erdvės ir privatumo naudojantis tualetu trūkumo, atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 530 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

32. Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, t. y. konstatuota, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, padarė pareiškėjui neturtinę žalą, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė