2022-09-07 Nr. AB-22595-3-62-3-00471-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-422-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00471-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. jis buvo laikomas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas dirbo statybose, buvo patenkintas darbo sąlygomis, tačiau dėl darbo jam apribota galimybė pasivaikščioti lauke. Pareiškėjas dirbo nuo 8 val. iki 17 val., o numatytas pasivaikščiojimo laikas vienomis dienomis buvo nuo 8 val. iki 12 val., kitomis – nuo 13 val. iki 17 val., todėl realiai jis galėdavo išeiti į lauką tik ne darbo dienomis. Pareiškėjas, grįžęs iš darbo, negalėdavo išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru, pasimankštinti ir pan., jam neužtikrinta teisė ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas dėl šio pažeidimo ne kartą kreipėsi į pareigūnus, tačiau jam būdavo atsakoma, kad jei nori būti lauke visą laiką, tuomet turi nebedirbti. Pareiškėjas teigė dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų patyręs dvasinę skriaudą, fizines kančias (dažnai skauda galvą, prasidėjo nemiga) ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo įdarbintas pagal jo paties prašymą. Pareiškėjo darbas iš dalies organizuojamas lauke, be to, jis nedirbdavo savaitgaliais ir švenčių dienomis, todėl galėdavo būti gryname ore. Nors tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo darbo ir pasivaikščiojimo laikas galėjo sutapti, bet pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl darbo laiko trumpinimo ar darbo grafiko suderinimo tam, kad būtų užtikrintas jo ilgesnis buvimas gryname ore. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. K. skundą, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2021 m. vasario 23 d.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2021 m. vasario 23 d. pareiškėjas atliko bausmę lengvosios grupės sąlygomis, todėl jam turėjo būti užtikrinta teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti 4 valandas. Vadovaujantis pareiškėjui taikytinu nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiku, jam buvo numatytas pasivaikščiojimo lauke laikas pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo 13 val. iki 17 val., ir antradieniais bei ketvirtadieniais nuo 8 val. iki 12 val. Pagal dienotvarkę, pareiškėjo darbo laikas buvo nuo 8 val. iki 17.15 val. Konstatuota, jog pareiškėjo darbo laikas darbo dienomis visiškai apėmė jam numatytą pasivaikščiojimo laiką, todėl po darbo ar prieš darbą pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pats pareiškėjas turėjo kreiptis į Marijampolės PN administraciją dėl darbo laiko trumpinimo ar darbo grafiko suderinimo, nes būtent atsakovo atstovas, kaip pareiškėjo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, turėjo sudaryti tinkamas sąlygas jam pasivaikščioti gryname ore. Net atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas darbo metu turėjo pertraukas, kurias galėjo praleisti gryname ore, nėra pagrindo tvirtinti, kad jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista, nes darbo laikas, net jei tai būtų darbo pertraukų laikas, nėra skirtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Kadangi atsakovo atstovas turėjo imperatyvią pareigą suteikti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname, dėl to Marijampolės PN nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė (delsė kreiptis) su skundu į laisvės atėmimo įstaigos administraciją, Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir (ar) teismą, nepaneigia, kad Marijampolės PN turėjo vykdyti minėtą pareigą. Teismas priėjo prie išvados, kad, pareiškėjui jo darbo dienomis nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname ore, buvo pažeista jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

7. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus ir išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į aktualią teismų praktiką, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Marijampolės PN administraciją (teismui nepateikta jokių duomenų, kuriuose būtų nurodyta priešingai), pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo įdarbintas pagal jo paties prašymą, jo darbas iš dalies buvo organizuojamas lauke, jis dirbo tik darbo dienomis, todėl savaitgaliais bei šventinėmis dienomis jis galėjo būti gryname ore pagal pasivaikščiojimo grafiką, nusprendė, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiuo atveju apsiribotina pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III. 8. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

9. Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, netinkamai įvertino jo patirtus neigiamus išgyvenimus, nukrypo nuo teismų praktikos. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis jau buvo nubaustas teismo, todėl atsakovo atstovas negalėjo papildomai jo bausti, atimdamas galimybę darbo dienomis pailsėti gryname ore. Negalėdamas pabūti lauke, pareiškėjas jausdavosi suirzęs, piktas, tai neigiamai paveikė jo miego kokybę ir darbą, pakenkė jo sveikatai. Tokios bausmės atlikimo sąlygos nesuderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Pareiškėjas taip pat apžvelgia teisinį reglamentavimą, įtvirtinantį valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo naštos paskirstymą ir pan.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

11. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, apžvelgia teismų praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. iki 2021 m. vasario 23 d. Marijampolės PN Kybartų sektoriuje dėl teisės pasivaikščioti gryname ore neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.

13. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl galimybės pasivaikščioti gryname ore darbo dienomis nesudarymo yra pagrįstos, tačiau šiuo individualiu atveju teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtą žalą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

15. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

17. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas).

Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (1 metus 5 mėnesius, darbo dienomis) buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės kasdien 4 valandas pasivaikščioti gryname ore (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 1 d., 74 str. 5 d.).

Kita vertus, pareiškėjas nesiskundė dėl kitų jo bausmės atlikimo sąlygų (priešingai, jis skunde ir atsikirtime į atsiliepimą į skundą nurodė esąs labai patenkintas sudaryta galimybe dirbti ir darbo sąlygomis, turiningai leidžiantis laiką), buvo laikomas lengvosios grupės sąlygomis (taigi, turėjo reglamentuotą galimybę judėti gyvenamojo sektoriaus patalpose) ir, pagal jo paties paaiškinimus, darbo dienomis praleisdavo 8 valandas ir daugiau ne gyvenamosiose patalpose (Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip skunde tvirtino pareiškėjas, laiko praleidimui lauke), o ne darbo dienomis naudodavosi teise pasivaikščioti gryname ore (konstatuotas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jo bausmės atlikimo sąlygos buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

Pripažintina, kad aptartos aplinkybės (konstatuotas pažeidimas) galėjo sukelti pareiškėjui diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

18. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 2 500 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 1 metus 5 mėnesius darbo dienomis nesudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, nors jis turėjo teisę pasivaikščioti kasdien po 4 valandas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjas buvo laikomas lengvosios grupės sąlygomis, todėl turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę gyvenamojo sektoriaus patalpose; pareiškėjas 8 valandas ir daugiau praleisdavo ne gyvenamosiose patalpose, skirtose miegui; dėl darbo pobūdžio (statybos) pareiškėjas dalį darbo laiko praleisdavo lauke ir byloje nėra duomenų apie kliūtis jam išeiti į lauką per pertraukas; pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl minėtos teisės užtikrinimo ne darbo dienomis (savaitgaliais ir švenčių dienomis), todėl jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas; iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas penktadieniais dirbdavo tik 7 val., penktadieniais pasivaikščiojimo laikas buvo nuo 13 val. iki 17 val., todėl laikytina, kad jis iš dalies galėjo pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore; byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, kurį galėjo nulemti būtent minėtos teisės neužtikrinimas), atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo konstatavimu kaip pakankama satisfakcija yra adekvatus atsakovo (jo atstovo) padarytam teisės pažeidimui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiame kontekste nepagrįstai akcentavo tai, jog pareiškėjas buvo įdarbintas pagal jo paties prašymą, nes pareiškėjas neišreiškė prašymo ar sutikimo keisti jo bausmės atlikimo sąlygas dėl pasivaikščiojimo gryname ore organizavimo tvarkos, tačiau ši aplinkybė nėra esminė ir nekeičia galutinės teisėjų kolegijos išvados.

19. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai apsiribojo pareiškėjo teisės į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo konstatavimu ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė