2025-05-28 Nr. AB-9299-3-62-3-02809-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1768-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02809-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. (K. U.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 24S281071, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2024 m. lapkričio 20 d. raštą Nr. 5-S-38771, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada grindžiama tuo, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 3 dalį (kontrabanda) ir 2024 m. spalio 18 d. pripažino pareiškėją įtariamuoju. Dėl to atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

3. Pareiškėjas teigė, kad susipažinus su tokio pobūdžio bylose priimamais teismo sprendimais, nėra aišku, kodėl jo atžvilgiu buvo priimtas skundžiamas Sprendimas. Aplinkybė, jog asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, dažniausiai tiek teismų, tiek Migracijos departamento, tiek valstybės nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų ribose pripažįstama tada, kai asmuo (užsienietis) galbūt bendradarbiauja su Rusijos, Baltarusijos Vyriausybe, yra šių valstybių piliečiai, yra dirbę darbą minėtose valstybėse, kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar užsienietis negali būti užverbuotas, teikti informaciją savo kilmės šaliai ir kt. Pareiškėjas yra Tadžikistano Respublikos pilietis, neturi jokių ryšių nei su Rusija ir Baltarusija, nei su jokiomis kitomis nedraugiškomis šalimis. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai neįsigilino nei į faktines aplinkybes, nei į Policijos departamento išvadą.

4. Pareiškėjas vertino, kad iš skundžiamo Sprendimo turinio akivaizdu, jog Migracijos departamentas tik išsamiai išaiškino, kas yra kontrabanda, kokią grėsmę ji kelia, negana to, nurodė, jog kontrabanda dažnai susijusi su organizuotu nusikalstamumu, o tai kelia grėsmę visuomenės saugumui, tačiau, pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas nėra pagristas nei viena faktine aplinkybe, susijusia su išskirtinai pareiškėjo situacijos vertinimu.

5. Teigė, kad nors pareiškėjas su Policijos departamento 2024 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 5-S-38771 (išvada) supažindintas nebuvo, tačiau, kiek matyti iš skundžiamo Sprendimo, Policijos departamentas Migracijos departamentui pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog įtariama, kad pareiškėjas, vykdamas vilkiku su puspriekabe iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, paslėpęs ir tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, iš Lietuvos Respublikos išgabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – tris lengvuosius automobilius, kurių vertė 114 980 Eur. Pareiškėjas darė prielaidą, jog Migracijos departamentas savo veikloje nesivadovauja įstatymo viršenybės ir nekaltumo prezumpcijos principais. Vien tai, kad pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, savaime nereiškia, jog įtariamasis yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis yra įtariamas.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nėra pripažintas kaltu apkaltinamuoju nuosprendžiu, o vien aplinkybė, jog pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad asmuo yra padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis yra įtariamas.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki pradėto ikiteisminio tyrimo jis nebuvo teistas, nenusižengęs įstatymams ar taisyklėms. Leidimas laikinai gyventi jam išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Jis niekada nebuvo pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymų ar taisyklių, dirba ir moka mokesčius Lietuvoje, gimtinėje turi šeimą, sergančią motiną, kuriuos išlaiko.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pripažinimas pareiškėjo įtariamuoju padarius nusikalstamą veiką pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas, kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Pažymėjo, kad kontrabanda daro didelę neigiamą įtaką valstybės finansų sistemai, ekonomikai ir legaliam verslui. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 11 straipsnio 5 dalį klasifikuojama kaip sunkus nusikaltimas, leidžia teigti, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamento išvadoje bei Migracijos departamento priimtame ginčijamame Sprendime pateiktas vertinimas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, grindžiamas konkrečiais faktais, jog pareiškėjas pripažintas įtariamuoju įvykdęs nusikalstamą veiką – kontrabandą. Kovodama su kontrabanda, valstybė ne tik siekia užtikrinti pajamas į biudžetą, apsaugoti visuomenę nuo potencialiai pavojingų produktų, bet ir išvengti nusikalstamumo augimo.

10. Teigė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog ginčijamu Sprendimu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Visų pirma, priimant ginčijamą Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Policijos departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai. Taip pat buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios ir turimos aplinkybės (šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika). Pareiškėjo atžvilgiu taikomos priemonės, numatytos Įstatyme, neprilygsta priemonėms, numatytoms BK, o priemonių taikymas nepreziumuoja jo kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nėra pažeistas. Minėtas vertinimas yra atliekamas pagal Įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus. Užsieniečio grėsmės vertinimas nagrinėjamu atveju nėra baudžiamojo proceso dalis, bet administracinės procedūros dalis, todėl administracinei procedūrai neturėtų būti taikomos BK nuostatos.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pagal suformuotą teismų praktiką sąvoka – „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ – apima net ir neįsiteisėjusius apkaltinamuosius sprendimus, t. y. grėsmė gali apimti ir galimą pavojų, kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje viešajai tvarkai ar visuomenei iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde iš esmės neneigia aplinkybės, jog jis yra pripažintas įtariamuoju padarius nusikalstamą veiklą, t. y. sutinka su faktinėmis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo veikla yra nukreipta prieš Lietuvoje nustatytą valdymo ir viešąją tvarką bei daro neatitaisomą žalą valstybei.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

14. Nurodė, kad Policijos departamento išvada yra teisinga ir pagrįsta. Atlikdamas vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei Policijos departamentas vadovavosi imperatyviu grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo kriterijumi ir nurodė bei vertino ne bendro pobūdžio, o konkrečias, objektyviai tikrovėje egzistuojančias ir individualias, konkrečiai su minėtu užsieniečiu susijusias aplinkybes – ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją apie pareiškėjo padarytą sunkų nusikaltimą.

15. Policijos departamento vertinimu, pareiškėjui inkriminuojamas nusikaltimas daro reikšmingą žalą tiek valstybei, tiek visuomenei. Kontrabanda daro didelę neigiamą įtaką valstybės finansų sistemai, ekonomikai ir legaliam verslui. Tai sudėtinė šešėlinės ekonomikos dalis. Šešėlinė ekonominė veikla pagal savo pobūdį yra destruktyvi, nes jos egzistavimas prieštarauja susiformavusiai visuomeninei tvarkai ir visuomenės interesams. Kontrabanda ne tik žaloja ekonomiką, bet ir maitina korupcinius tinklus ir kriminalinę veiklą. Dėl kontrabandos auga nusikalstamumas, iš nelegaliai parduodamų prekių lobsta organizuoti nusikaltėliai. Kontrabanda dažnai susijusi su organizuotu nusikalstamumu, o tai kelia didelę grėsmę visuomenės saugumui. Kovodama su kontrabanda, valstybė ne tik siekia užtikrinti pajamas į biudžetą, apsaugoti visuomenę nuo potencialiai pavojingų produktų, bet ir išvengti nusikalstamumo augimo. Pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir naudodamasis jo teikiamomis galimybėmis patekti į Lietuvą ir kartu į visą Šengeno erdvę, piktnaudžiavo šia teise, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas kontrabandines prekes. Šie veiksmai apibūdina jį kaip asmenį, piktnaudžiaujantį savo teise būti Lietuvos Respublikoje ir šią teisę išnaudojantį nusikalstamoms veikoms atlikti.

16. Policijos departamento nuomone, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei efektyvią užsieniečių kontrolę, būtina apriboti pareiškėjo, kaip riziką keliančio ar galinčio kelti užsieniečio, laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje galimybę. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.

II. 17. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

18. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.

19. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 20 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-38771, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, nes 2024 m. spalio 18 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 2024 m. spalio 18 d. pripažino pareiškėją įtariamuoju. Įtariama, kad jis, vykdamas vilkiku su puspriekabe iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, paslėpęs ir tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, iš Lietuvos Respublikos išgabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – tris lengvuosius automobilius, kurių vertė 114 980 Eur. Jam paskirtos kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas.

20. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs Policijos departamento išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą. Taip pat Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 24S281978 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį (šis sprendimas nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje).

21. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

22. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada galėtų būti netaikoma imperatyvi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostata. Be to, minėta nuostata nenustato Migracijos departamentui diskrecijos teisės spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatymas tiesiogiai įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai teikia Policijos departamentas, todėl nėra pagrindo kvestionuoti kompetentingos institucijos pateiktos išvados.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad asmuo įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą. Policijos departamento išvadoje nurodyta, kad kontrabanda kelia kompleksinę, ilgalaikę ekonominę ir socialinę žalą visuomenei. Kontrabanda daro didelę neigiamą įtaką valstybės finansų sistemai, ekonomikai ir legaliam verslui. Tai sudėtinė šešėlinės ekonomikos dalis. Šešėlinė ekonominė veikla pagal savo pobūdį yra destruktyvi, nes jos egzistavimas prieštarauja susiformavusiai visuomeninei tvarkai ir visuomenės interesams. Kontrabanda kenkia ekonomikai, remia korupcinius tinklus ir kriminalinę veiklą. Dėl kontrabandos auga nusikalstamumas. Kontrabanda dažnai susijusi su organizuotu nusikalstamumu, o tai kelia didelę grėsmę visuomenės saugumui. Kovodama su kontrabanda, valstybė ne tik siekia užtikrinti pajamas į biudžetą, apsaugoti visuomenę nuo potencialiai pavojingų produktų, bet ir išvengti nusikalstamumo augimo. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl pagrįsta išvada, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

24. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ apima net ir neįsiteisėjusius apkaltinamuosius sprendimus, t. y. grėsmė gali apimti ir galimą pavojų, kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje viešajai tvarkai ar visuomenei iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė.

25. Pareiškėjas skunde iš esmės neneigia aplinkybės, kad jis yra pripažintas įtariamuoju padarius nusikalstamą veiklą, t. y. nepaneigtos faktinės aplinkybės dėl jo veikos, kurios leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo veikla yra nukreipta prieš Lietuvoje nustatytą valdymo ir viešąją tvarką bei daro neatitaisomą žalą valstybei. Teismų praktikoje konstatuojama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą.

26. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjo skunde nurodoma praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija, todėl nėra pagrindo pareiškėjo pateikta praktika vadovautis. Pareiškėjo nurodomose bylose sprendžiami klausimai dėl užsieniečių keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui dėl jų ryšių su užsienio subjektais ir kitų aplinkybių, kurios suponuoja jų pažeidžiamumą Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Teismas vertino, kad užsieniečio keliama grėsmė nacionaliniam saugumui nėra tapati grėsmei viešajai tvarkai, todėl atmetė pareiškėjo skundo teiginius dėl jo ryšių su Rusijos ar Baltarusijos subjektais nebuvimo, kaip neaktualius nagrinėjamai bylai.

27. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali. Šiuo atveju, Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiam užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams patenkinti.

28. Teismas pažymėjo, kad sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo Sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

29. Teismas vertino, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

III. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

31. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktų duomenų nesuvedė į visumą ir vertino juos atskirai, vadovavosi prielaidomis. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi išskirtinai atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytais argumentais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pareiškėjas per visą buvimo Lietuvoje laikotarpį nebuvo baustas administracine tvarka, savo kilmės valstybėje ir Lietuvoje nėra teistas, nelinkęs nesilaikyti įstatymų, moralės normų ir kitų taisyklių.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, ir tik sistemiškai jas įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą.

33. Šiuo atveju teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės pacitavo atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes (suteikė jiems išskirtinę reikšmę), pažeidė rungimosi principą, visiškai nevertino pareiškėjo asmenybės, neatsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas trunka jau beveik 5 mėnesius, jo trukmė – nežinoma, pareiškėjui paskirtos kardomosios priemonės, jis ne tik negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, bet negali dirbti ir užsidirbti pragyvenimui, nesurinkus visų, pareiškėją charakterizuojančių duomenų.

34. Pareiškėjas pažymi, kad jis pateikė skundą dėl Migracijos departamento sprendimo pakeisti darbdavį, kuris teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6728-1244/2025 buvo visiškai patenkintas.

35. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.

36. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Atsakovas, pakartodamas faktines aplinkybes, nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą. Įvykdytas sunkus nusikaltimas nebuvo netyčinis ir neatliktas spontaniškai ar dėl nežinojimo, pareiškėjas galėjo valdyti savo veiksmus ir privalėjo suprasti savo veiksmų pasekmes.

38. Teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi gali būti priimtas nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio užsieniečio atžvilgiu.

39. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde iš esmės neneigia aplinkybės, jog jis yra pripažintas įtariamuoju padarius nusikalstamą veiką, t. y., sutinka su faktinėmis aplinkybėmis, kad jo veikla yra nukreipta prieš Lietuvoje nustatytą valdymo ir viešąją tvarką bei daro neatitaisomą žalą valstybei. Pažymi, kad Įstatyme vartojama sąvoka „užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai“ nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau – konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai.

40. Atsakovas pažymi, kad skundžiamame Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės ir nustatyta, jog Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. kovo 12 d., taigi jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir vertinami kaip neilgalaikiai.

41. Atsakovas teigia, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, šioje byloje rungimosi principas nebuvo pažeistas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančių ir ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų visumą, motyvuotai išsprendė skundo reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės normomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismo sprendimas paliktinas galioti, o apeliacinis skundas atmestinas.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

43. Policijos departamentas atsiliepimą grindžia argumentais, išdėstytais atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame nurodytais argumentais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia deklaratyvų nesutikimą ir savo nuomonę bei siekia, jog remiantis tais pačiais įrodymais ir aplinkybėmis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau toks deklaratyvus nesutikimas nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu.

44. Policijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo.

47. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas iš esmės rėmėsi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodytais argumentais, todėl pažeidė rungimosi principą, įrodymus vertino atskirai, neatsižvelgė į tai, jog jo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, per visą buvimo Lietuvoje laiką jis nebuvo baustas administracine tvarka, nevertino pareiškėjo asmenybės, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

48. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

50. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

51. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir detaliai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, Sprendimo priėmimo pagrindo, šeimines ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos skundžiamam Sprendimui priimti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar vadovavosi išskirtinai atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodytais argumentais. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi prielaidomis ar pažeidė rungimosi principą. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

52. Pareiškėjas teigia, kad jis yra tik įtariamasis ikiteisminiame tyrime, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu nėra priimtas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.

53. Pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pripažintas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo byloje, pradėtoje Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje 2024 m. spalio 18 d. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį. Įtariama, kad pareiškėjas, vykdamas vilkiku su puspriekabe iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, paslėpęs ir tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, iš Lietuvos Respublikos išgabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – tris lengvuosius automobilius, kurių vertė yra 114 980 Eur. Pareiškėjui paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Užsieniečiui inkriminuojama nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalį kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas.

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634-520/2020). Įstatyme vartojama sąvoka „užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai“ nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau – konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019).

55. Faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, vertintinas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

56. Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo, t. y. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3262-602/2019).

57. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, remdamiesi Policijos departamento išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika, padarė išvadą, kad pareiškėjo (užsieniečio) gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Pažymėtina, kaip jau buvo minėta, Įstatyme vartojama sąvoka „užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai“ nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ar kvestionuoti padarytų išvadų šiuo klausimu.

58. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių bei jo asmenybės (ne)įvertinimu. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime pakankamai aiškiai įvertino pareiškėjo ekonominius (dirbo Lietuvoje nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. kovo 12 d.), socialinius ir šeiminius ryšius (registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje) su Lietuvos Respublika ir sprendė, kad jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir neilgalaikiai, todėl leidimo panaikinimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Pažymėtina, kad objektyvių įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas nepateikė. Aplinkybė, kad pareiškėjas anksčiau nebuvo teistas, nėra padaręs jokių teisės pažeidimų nekeičia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei savaime nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktos medžiagos pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas. Sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra susiformavę Lietuvoje pareiškėjo tokie socialiniai ar šeiminiai ryšiai, kurie šiuo atveju turėtų būti svarbesni už pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei saugumui.

60. Neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui pareiškėjo argumentas, kad Migracijos departamento sprendimas (pakeisti darbdavį) teismo 2025 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6728-1244/2025 buvo panaikintas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 30 d. sprendimu (bylos Nr. eA-1637-556/2025) panaikino minėtą sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendime akcentuota, kad minėtoje byloje ginčyto sprendimo priėmimo metu esant negaliojančiam (panaikintam) pareiškėjo leidimui laikinai gyventi (2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo vykdymas nebuvo sustabdytas administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo), Migracijos departamentas teisėtai nusprendė ginčijamu aktu pareiškėjui neleisti pakeisti darbdavį.

61. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei proceso normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. U. (K. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan