2022-10-12 Nr. AB-24737-3-61-3-00481-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3448-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00481-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.5.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. D. G. (toliau – ir pareiškėja) skunde prašė panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2020 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49S-62-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta D. G. atkurti nuosavybės teises į 0,2786 ha, atlyginant pinigais (803 Eur) už 0,2777 ha žemės, ir įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nusprendžiant atlyginti už minėtą žemę natūra, o, nesant žemės, išmokant teisingą kompensaciją už ją – 13 887,33 Eur.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria nuosavybės teisės atkurtos pinigais, nes pareiškėja nebuvo teikusi prašymo ar sutikimo, kuriuo būtų pakeista jos valia atkurti nuosavybės teises natūra, o NŽT pareiškėjai nepasiūlė atkurti nuosavybės teisių į žemę natūra kitoje vietovėje. Piniginė kompensacija, kuri nurodyta Sprendime, yra neteisinga ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalies, taip pat rinkos kainos. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad vidutinė žemės rinkos vertė (duomenys neskelbtini) gatvėje yra 6,32 Eur / kv. m, indeksuota žemės sklypo vertė – 8,66 Eur / kv. m, mokestinė vertė – 58,70 Eur / kv. m, kurią nustato valstybės įmonė Registrų centras.

3. Pareiškėjos teigimu, atkūrus nuosavybės teises natūra, nekilnojamojo turto mokestis jai būtų skaičiuojamas nuo mokestinės vertės pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Piniginės kompensacijos dydis prieštarauja kitiems NŽT sprendimams, nes kompensacijos dydis už 1 kv. m yra tik 0,289 Eur. Sprendimo 1.2 punkte nurodyta, kad grąžinamos natūra 0,0009 ha žemės sklypo dalies vertė yra 49 Eur (5,4 Eur / kv. m), o 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 49S-115-(14.49.3) nuosavybės teise atkurtos 0,0112 ha žemės vertė – 578 Eur (5,16 Eur / kv. m), 0,0007 ha žemės vertė – 35 Eur (5 Eur / kv. m), 0,0010 ha žemės vertė – 53 Eur (5,30 Eur / kv. m), 2018 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 49s-3-(14.49.3.) nuosavybės teise atkurtos 0,0078 ha žemės vertė – 420,82 Eur (5,39 Eur / kv. m), 0,0068 ha žemės vertė – 367,28 Eur (5,40 Eur / kv. m), 0,0010 ha žemės vertė – 53,54 Eur (5,35 Eur / kv. m) ir t. t., t. y. vidutinė vertė yra 5,29 Eur.

4. Pareiškėja teigė, kad ji turi teisę reikalauti atlyginti pinigais už žemę bent pagal vidutinę sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje nurodytą žemės vertę, atkuriant natūra. Vidutinė vertė yra 5,29 Eur / kv. m x 2 777 kv. m = 14 690,33 Eur; 14 693,33 Eur–803 Eur = 13 887,33 Eur. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. 1243 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vidutinės vertės nustatymo ir kompensavimo mokėjimo tvarkos“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. vasario 7 d.) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1243) 1 ir 2.1 punktais, pareiškėjai priklausytų 222,43 Eur už arą kompensacija, t. y. 223,43 Eur / a x 20 a x 1,6 koef., iš viso 7 117,76 Eur kompensacija, bet ne 803 Eur kompensacija.

5. Atsiliepime į skundą atsakovas NŽT prašė atmesti pareiškėjos skundą.

6. Atsakovas nurodė, kad, priimant Sprendimą pagal vėliausią pareiškėjai priimtą nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą, t. y. 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 49S-115-(14.49.3), pareiškėjai likęs neatkurtas žemės plotas buvo 0,2786 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, nuosavybės teisės į žemę pareiškėjai gali būti atkuriamos tik šiais būdais – natūra (jei bus suprojektuoti papildomi žemės sklypai) arba pinigais. Valstybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Metodika), už valstybės išperkamą (negrąžintą) 0,2786 ha žemės plotą gali mokėti 806 Eur kompensaciją. Apie šias aplinkybės pareiškėja buvo informuota Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 49SF-1129-(l4.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (duomenys neskelbtini)“. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. A51-74145/19(2.14.2.12-MP8) „Dėl dokumentų perdavimo“ perdavė Vilniaus miesto skyriui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinto atkurti natūra žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą. Remiantis šiuo įsakymu, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo pareiškėjai į žemės dalį buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, už kitą dalį buvo atlyginta pinigais.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2018 m. gruodžio 18 d. sprendime byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 52815/15) konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) dėl per ilgai užtrukusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir priteisė pareiškėjai 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT taip pat paragino Vyriausybę ir pareiškėją susitarti dėl teisingo atlyginimo. Šalims nepasiekus susitarimo dėl galimo žalos atlyginimo, EŽTT 2019 m. lapkričio 19 d. paskelbė sprendimą dėl teisingo atlyginimo byloje G. prieš Lietuvą (toliau – ir EŽTT sprendimas), kuriame pažymėjo, kad nuosavybės teisės pareiškėjai yra atkurtos tik iš dalies. Pareiškėjai buvo priteistas 1 500 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 500 Eur teisinių išlaidų atlyginimas. Vilniaus miesto skyriuje gautas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo EŽTT 2019 m. gruodžio 18 d. raštas Nr. (8.2.2.)26R-527 „Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo G. prieš Lietuvą“, kuriuo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai bus atkurtos nuosavybės teisės natūra į 9 kv. m ploto žemės sklypą bei vykdant EŽTT sprendimą dėl teisingo atlyginimo, kuriame buvo nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas atlyginant pinigais bus laikomas tinkamu nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimu ir, nesant galimybės atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra, prašoma priimti sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusį plotą Vilniaus mieste, sumokant jai piniginę kompensaciją, tokiu atveju EŽTT galutiniam įvykdymui priteista 1 500 Eur turtinės žalos dydis būtų mažinimas tokia suma, kokia bus nurodyta sprendime atkurti pareiškėjai nuosavybės teises pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad EŽTT sprendimas turi būti įvykdytas kaip įmanoma greičiau, t. y. piniginė kompensacija turi būti sumokėta iki 2020 m. vasario 19 d., NŽT, vykdydama EŽTT sprendimą, 2020 m. sausio 20 d. Sprendimu atkūrė nuosavybės teises pareiškėjai natūra į 0,0009 ha (duomenys neskelbtini), už 0,2777 ha žemės atlygino pinigais.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja neginčija fakto, kad NŽT vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, tačiau iš esmės kvestionuoja pačią skaičiavimo tvarką, kuri yra įtvirtinta Metodikoje. Atsakovas akcentavo, kad viešojo administravimo institucijos privalo veikti atsižvelgdamos į teisės aktų nuostatas. Vilniaus miesto skyrius, apskaičiuodamas valstybės išperkamos žemės vertę, vadovavosi Metodika, kurioje yra išdėstyta tvarka, kuria reikia remtis apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės atlyginimo už iki 1940 metų okupacijos turėtos žemės išpirkimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą yra pasisakęs dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės 27 d., 1988 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

9. Atsakovas nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius nustatė tokį atlyginimo už nuosavybės teisių atkūrimą dydį pinigais, koks yra nustatytas teisės aktuose, t. y., apskaičiuojant piniginės kompensacijos dydį, buvo vertinama žemės kokybė, buvusi iki 1940 metų nacionalizacijos, o ne šiuo metu egzistuojanti valstybės, savivaldybių ir kitų asmenų pastangomis sukurta rinkos vertė. Atsakovo teigimu, NŽT Vilniaus miesto skyrius, apskaičiuodamas atlyginimą už valstybės išperkamą žemę, teisingai pritaikė Metodikoje įtvirtintas valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo taisykles, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimą. Priešingos kompensacijos priteisimas viršytų valstybės nustatytos kompensacijos dydį ir pareiškėjai tokiu būdu būtų priteisiama žymiai didesnė kompensacija nei ją gauna kiti piliečiai, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos išmokant kompensaciją pinigais.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad EŽTT sprendimo 20 punkte konstatuota, kad „iki šiol pareiškėjos nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste yra atkurtos tik iš dalies. Savo pastabose pareiškėja teigė, kad, kadangi Vilniuje nebėra laisvos žemės, ji norėtų, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos sumokant jai piniginę kompensaciją. Atsižvelgdamas į Vyriausybės pastabas šiuo klausimu, Teismas mano, kad pareiškėjai turėtų būti atlyginta turtinė žala. Jeigu nacionalinėms valdžios institucijoms vėliau būtų pateikti kokie nors susiję reikalavimai, pastarosios turėtų teisę atsižvelgti į kompensaciją, kurią šiuo sprendimu priteisė Teismas (žr. Gladysheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, § 104, 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas, ir Nekvedavičius prieš Lietuvą (dėl teisingo atlyginimo), peticijos Nr. 1471/05, § 23, 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimas)“.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo, remdamasis Konstitucinio Teismo ir EŽTT suformuota praktika, teigė, kad, pagal EŽTT jurisprudenciją, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų, o Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą. Atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Pareiškėjos skundo tenkinimas ir didesnės kompensacijos priteisimas prieštarautų ne tik Konstitucijai, EŽTT praktikai, bet ir paneigtų EŽTT sprendimu pareiškėjai priteistos kompensacijos dydį, kuris jai buvo priteistas, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos D. G. skundą atmetė.

14. Remdamasis bylos rašytiniais duomenimis, teismas nustatė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2019 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 49SF-3528-(14.49.104) „Dėl susipažinimo su sprendimo projektu“ pareiškėją informavo, kad yra parengtas NŽT sprendimo projektas atkurti pareiškėjai nuosavybės teises grąžinant natūra sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bei už likusią neatkurtą 0,2777 ha žemės dalį atlyginti pinigais. NŽT 2020 m. sausio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-62-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“, kuriuo nusprendė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2786 ha žemės – grąžinant natūra 0,0009 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0552 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o už 0,2777 ha žemės nusprendė atlyginti pinigais, išmokant 803 Eur kompensaciją. 2020 m. vasario 24 d. 803 Eur piniginė kompensacija buvo pervesta į pareiškėjos sąskaitą.

15. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir kiti juos įgyvendinantys teisės aktai.

16. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2019 m. lapkričio 19 d. sprendime dėl teisingo atlyginimo byloje G. prieš Lietuvą EŽTT pabrėžė, kad pareiškėja siekė, jog nuosavybės teisės Vilniaus mieste jai būtų atkurtos atlyginant pinigais, nes, kaip ji pati nurodė, Vilniaus mieste nebuvo laisvos žemės, į kurią būtų galima jai nuosavybės teises atkurti natūra turėtoje vietoje. Tačiau EŽTT nesutiko, kad pareiškėjai turi būti atlyginta visa jai negrąžintos žemės rinkos vertė. Atsakovas, vykdydamas minėtą EŽTT sprendimą, parengė sprendimo projektą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises, atkuriant nuosavybės teises grąžinant žemę natūra sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), už likusią neatkurtą 0,2777 ha žemės dalį atlyginant pinigais, su kuriuo pareiškėja buvo pakviesta susipažinti ir su juo sutiko. Teismas konstatavo, kad pareiškėja iš esmės neginčija fakto, jog NŽT vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė.

17. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad Sprendime nurodyta kompensacija yra neteisinga, teismas pažymėjo, jog valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal Atkūrimo įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoje jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Metodiką. Pareiškėjai piniginė kompensacija už jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2777 ha žemės – apskaičiuota remiantis minėta Metodika. Pareiškėja sutiko su Sprendimo projektu, dėl jo prieštaravimų nereiškė, todėl jai buvo pervesta 803 Eur kompensacija. Teismas nenustatė pažeidimų, kurie būtų padaryti atsakovui taikant Metodiką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kad atsakovas, vadovaudamasis Metodika, būtų neteisingai apskaičiavęs atlygintiną žemės vertę.

18. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimui taikomos kompensacijos sumą, tinkamai vadovavosi Metodikos nuostatomis, o ginčijama Sprendimo dalis neprieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir atitinka EŽTT formuojamą praktiką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą teismui kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybės.

III. 19. Pareiškėja D. G. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas NŽT prašė atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. sausio 13 d. nutartimi pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Atsižvelgdamas į priimtą Sprendimo dalį, kurią šioje byloje ginčija pareiškėja, skundo argumentus, kad pareiškėja atsakovui buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik natūra ir neteikė atsakovui prašymų dėl atlyginimo pinigais, LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo detaliai ir išsamiai išnagrinėti bei įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo tinkamu pareiškimu per nustatytus terminus, įvertinti Atkūrimo įstatymo nuostatas, įtvirtinančias pareiškėjos galimybes pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą.

24. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimo dalį, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjos atsakovui NŽT išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o apsiribojo tik tuo, jog EŽTT sprendime pabrėžė, kad pareiškėja siekė, jog nuosavybės teisės Vilniaus mieste jai būtų atkurtos atlyginant pinigais. Tačiau EŽTT sprendime nurodytos aplinkybės apie tai, kad pareiškėja pastabose teigė, jog ji norėtų, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos sumokant jai piniginę kompensaciją, negali būti vertinamos kaip pareiškėjos valios pakeitimas.

25. Šiuo aspektu EŽTT sprendime nurodyta, jog savo pastabose pareiškėja teigė, kad, kadangi Vilniuje nebėra laisvos žemės, ji norėtų, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos sumokant piniginę kompensaciją (pareiškėja prašė 282 918 Eur kompensacijos), tačiau pareiškėjos pozicija dėl mokėtinos kompensacijos, atitinkančios rinkos vertę, nebuvo pripažinta pagrįsta. LVAT pažymėjo, jog šioje byloje pareiškėja taip pat ginčija atsakovo pagal Metodikos nuostatas apskaičiuotą kompensaciją, nurodo detalius skaičiavimus, kuriais remdamasi teigia, kad turėjo būti nustatyti kitokio dydžio įkainiai, kompensacijos dydis prieštarauja kitiems NŽT sprendimams.

26. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino šių pareiškėjos nurodytų argumentų, taip pat nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su kompensacijos dydžio apskaičiavimu, o apsiribojo konstatacija, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius teisingai pritaikė Metodikoje įtvirtintas valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo taisykles, apskaičiuodamas pareiškėjai neatkurtos 0,2777 ha žemės vertę ir nustatydamas, kad ji yra 803 Eur, nenustatyta pažeidimų, kurie būtų padaryti atsakovui taikant Metodiką. LVAT pastebėjo, jog byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kad būtų galima patikrinti, ar taikant Metodikos nuostatas buvo teisingai apskaičiuotas kompensacijos dydis.

27. LVAT akcentavo, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nėra nurodęs argumentų bei pateikęs juos patvirtinančių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad pagal Metodikos nuostatas kompensacijos dydis apskaičiuotas teisingai. LVAT pažymėjo, kad, esant ginčui dėl kompensacijos dydžio apskaičiavimo, byloje turi būt pateikti pakankami įrodymai, kuriuos įvertinus būtų galima spręsti dėl pareiškėjui apskaičiuotos kompensacijos pagrįstumo.

IV. 28. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2022 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjos D. G. skundą.

29. Teismas pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 19 d. sprendime EŽTT konstatavo, jog pareiškėja siekė, kad nuosavybės teisės Vilniaus mieste jai būtų atkurtos atlyginant pinigais, nes, kaip ji pati nurodė, Vilniaus mieste nebuvo laisvos žemės, į kurią būtų galima jai nuosavybės teises atkurti natūra turėtoje vietoje. Tačiau EŽTT nesutiko, kad pareiškėjai turi būti atlyginta visa jai negrąžintos žemės rinkos vertė. Atsakovas, vykdydamas minėtą EŽTT sprendimą, parengė sprendimo projektą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises atkuriant nuosavybės teises grąžinant žemę natūra sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), už likusią neatkurtą 0,2777 ha žemės dalį atlyginant pinigais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog su pareiškėja buvo pakviesta susipažinti Sprendimo projektu ir su juo sutiko.

30. Vertindamas, ar nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė pagrįstą piniginę kompensaciją, teismas pabrėžė, kad Metodikos 3 punkte nurodyta, kad pradiniai duomenys apie turėto žemės sklypo vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis. Jeigu duomenų nepakanka (ne visa žemė įvertinta rūšimis), žemė, miškas, vandens telkiniai priskiriami IV rūšiai. Jeigu žemės rūšiavimo duomenų neišliko, imama vidutinė tos apskrities, kurioje buvo žemės sklypas, žemės suskirstymo rūšimis struktūra ir vidutinė žemės vertė eurais (šios metodikos 1 priedas). Vidutinė valstybės išperkamos žemės vertė (Eur už ha) Vilniaus krašte yra 225,9 Eur. Pagal Metodikos 4 punktą, valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: žemės ūkio paskirčiai naudota žemė: I rūšies – 492,35 Eur už ha; II rūšies – 419,95 Eur už ha; III rūšies – 304,1 Eur už ha; IV rūšies – 188,25 Eur už ha; miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 1737,72 Eur už ha. Metodikos 6 punkte nustatyta, kad kai žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka patvirtintose miestų teritorijų ribose (šiuo atveju Vilniaus mieste), valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomas pataisos koeficientas teritorijos socialiniam- gamybiniam potencialui įvertinti – 8. Metodikoje numatyta, kad 5-7 ir 10 punktuose nurodyta tvarka apskaičiuota valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertė, išreikšta eurais, indeksuojama tokia pat tvarka, kaip ir valstybės parduodamos žemės vertė, t. y. kompensuojant už valstybės išperkamą žemę pinigais ar vertybiniais popieriais, apskaičiuota žemės vertė indeksuojama dauginant iš 1,6 koeficiento.

31. Teismas įvertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus (Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus): Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 20 d. sprendimą civ. byloje Nr. 210-9887 2000 m., kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. Š. iki 1940 m. (nacionalizacijos) nuosavybės teise valdė 5,58 ha žemės sklypą, esantį šalia dabartinės namų valdos adresu: (duomenys neskelbtini) Lietuvos valstybinio archyvo 1991 m. rugsėjo 23 d. pažymėjimą Nr. 186-Š, 1993 m. birželio 11 d. pažymėjimą Nr. 21-154-Š, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. balandžio 6 d. pažymėjimą Nr. T-1198-Š ir 2002 m. lapkričio 28 d. pažymėjimą Nr. R4-1476, kuriuose nurodyti duomenis apie 5,58 deš. žemės valdymo faktą (duomenys neskelbtini) (nėra žemės rūšiavimo duomenų). Atsižvelgdamas į šiuos dokumentus, teismas darė išvadą, jog likusio neatkurto valstybės išperkamo 0,2777 ha žemės ploto vertė, nurodyta Sprendime, yra apskaičiuota tinkamai Vyriausybės nustatyta tvarka, vadovaujantis patvirtinta Metodika, kuri yra 502 Eur, indeksuota 803 Eur. Teismas pažymėjo, jog atsakovas pateikė į bylą detalius apskaičiavimus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja nesutiko su apskaičiavimais (pareiškėja manė, jog jai turėtų būti išmokėta piniginė kompensacija rinkos kaina), nors nenurodė konkretaus atsakovo apskaičiavimo neteisingumo (pavyzdžiui, atsakovo padarytos klaidos). Teismo vertinimu, į bylą pateikti duomenys pagrindžia, kokiu būdu atsakovas apskaičiavo kompensaciją pinigais už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir padarė išvadą, jog, vadovaujantis Metodikos nuostatomis, kompensacijos dydis apskaičiuotas teisingai.

V. 32. Apeliaciniame skunde pareiškėja D. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

33. Pareiškėja nurodo, kad ji ne kartą kartojo, kad ji niekada nebuvo teikusi prašymo ar sutikimo, kuriuo būtų pakeista jos valia atkurti nuosavybės teises pinigais. Ji visada pageidavo, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūra. Tai, kad pareiškėja buvo pakviesta susipažinti su skundžiamu 2020 m. sausio 20 d. NŽT sprendimu, nereiškia, kad ji sutiko su juo. Įstatymo norma, leidžianti NŽT išmokėti kompensaciją vietoj atkūrimo natūra, galiojo ir anksčiau, tačiau NŽT atkurdavo apeliantei nuosavybę natūra. Apeliantės nuomone, skundžiamo NŽT sprendimo data keistai sutapo su EŽTT teismo sprendimu ir Lietuvos valstybės pareiga atlyginti jai žalą.

34. Pareiškėja akcentuoja, kad pareiškėja nesiekė, kad nuosavybės teisės Vilniaus mieste būtų atkurtos atlyginant pinigais, ji nereiškė tokio prašymo EŽTT. Pareiškėja EŽTT teiktuose dokumentuose dėstė savo tarpinę poziciją galimo taikaus susitarimo su Vyriausybe atveju, bet ne keitė savo valią dėl atkūrimo būdo. Pareiškėjos įsitikinimu, tik kompetentingai institucijai tinkamai pateikti ir teisiškai reikšmingi dokumentai gali sukelti teisines pasekmes. Jokie teisiškai reikšmingi dokumentai, kuriais pareiškėja keistų valią dėl atkūrimo būdo, nebuvo teikti Nacionalinei žemės tarnybai. Tuo tarpu trečiojo suinteresuoto asmens Teisingumo ministerijos pozicija, kad EŽTT sprendime nurodyta, jog pareiškėja EŽTT siekė, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos pinigais, suteikia visai kitokią prasmę pareiškėjos pozicijai, ištraukia ją iš konteksto, aiškin ją kitaip, nei nurodyta EŽTT sprendime originalo kalba.

35. Pareiškėja pažymi, kad EŽTT sprendimu buvo priteista 1500 Eur turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, tačiau EŽTT sprendimą turėjo vykdyti ne Nacionalinė žemės tarnyba, o Teisingumo ministerija. Minėtame EŽTT sprendime nėra nurodyta, kad turtinė žala pareiškėjai turi būti išmokėta neatkurtos nuosavybės sąskaita ar kad atitinkama teismo sprendimu priteista suma turi būti mažinama atkuriamos nuosavybės sąskaita, darant įskaitymą. Taigi atsakovo veiksmus apeliantė vertina kaip savivalę bei nesąžiningumą.

36. Pareiškėjos nuomone, teismas nepakankamai visapusiškai išnagrinėjo kompensacijos dydžio klausimą, nes kompensacija neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Kompensacija neatitinka rinkos kainos (vidutinė rinkos vertė (duomenys neskelbtini) gatvėje 6,32 Eur/ kv.m.), indeksuotos žemės sklypo vertės 8,66 Eur/kv.m. ir mokestinės vertės (58,70 Eur/kv.m.), kurią nustato valstybinė įmonė Registrų centras. Atkūrus natūra, nekilnojamojo turto mokestis jai būtų skaičiuojamas nuo mokestinės vertės, kurią nustatytų Nekilnojamojo turto registras.

37. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nepakankamai išsamiai įvertino tai, kad piniginės kompensacijos dydis prieštarauja kitiems NŽT sprendimams, nes kompensacijos dydis už 1 kv.m. vos siekia 0,289 Eur. Nurodydama ankstesniuose NŽT spendimuose nurodytą žemės vertę, pareiškėja teigia, kad vidutinė vertė yra 5,29 Eur. Pareiškėja nurodo, kad už grąžinamą žemę atlyginimas pinigais turėtų būti bent pagal vidutinę sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje nurodytą žemės vertę, atkuriant ją natūra (vidutinė 5,29 Eur/m2 x 2777 m2 = 14 690,33 Eur; 14 690,33 Eur – 803 Eur, lygu 13 887,33 Eur).

38. Pareiškėja mano, kad, vadovaujantis 1999 m. lapkričio 9 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1243 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarkos“ (redakcija galiojanti nuo 2019 m. vasario 7 d.) 1 punktu bei 2.1. punktu, jai priklausytų 222,43 Eur už arą kompensacija, t. y. 222,43 Eur/a x 20 a x 1,6 koef., iš viso 7 117,76 Eur kompensacija, bet ne 803 Eur kompensacija. Pareiškėjos nuomone, jos prašoma kompensacija nėra finansiškai nepakeliama visuomenei ir valstybei, visuomenei netenka neproporcingai didelė finansinė našta, dėl kurios galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša.

39. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimo, kuriame akcentuojama, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, turi būti atsižvelgta ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl, atsižvelgiant į valstybės galimybes, gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai.

40. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas NŽT prašo atmesti apeliacinį skundą.

41. Atsakovas akcentuoja, kad EŽTT praktikoje pabrėžiama, jog Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis neriboja valstybių narių laisvės nustatyti nuosavybės atkūrimo apimties ar pasirinkti sąlygų, kuriomis būtų atkurtos nuosavybės teisės. Nors Pirmojo protokolo 1 straipsnis reikalauja, kad už atimtą nuosavybę paskiriama kompensacija būtų „pagrįstai susijusi“ su jos verte, ta pati taisyklė netaikoma situacijose, kuriose nuosavybė buvo prarasta ne dėl valstybės veiksmų, o tik siekiama sumažinti padarinius, atsiradusius dėl nuosavybės praradimo ne dėl valstybės kaltės.

42. NŽT pažymi, jog EŽTT sprendimai yra privalomi, o valstybės turi pareigą jų laikytis. Europos Tarybos Ministrų Komitetas prižiūri sprendimo vykdymą, ypač siekdamas užtikrinti EŽTT nustatytos žalos atlyginimo mokėjimą pareiškėjai. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad NŽT, priimdama ginčijamą Sprendimą, buvo įpareigota atlyginti teisingai.

43. NŽT paaiškina, kad, pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, nuosavybės teisės į žemę pareiškėjos atžvilgiu gali būti atkuriamos tik šiais būdais – natūra (jei bus suprojektuoti papildomi žemės sklypai) arba pinigais. Valstybė Vyriausybės nustatyta tvarka, vadovaudamasi patvirtinta Metodika už valstybės išperkamą (negrąžintą) 0,2786 ha žemės plotą, galėjo atlyginti 803 Eur piniginę kompensaciją. Apie šias aplinkybės apeliantė buvo informuota Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 49SF-1129-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (duomenys neskelbtini)”.

44. NŽT nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. A5174145/19(2.14.2.12-MP8) „Dėl dokumentų perdavimo“ perdavė Vilniaus miesto skyriui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinto atkurti natūra žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą. Remiantis šiuo įsakymu, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo atkurta nuosavybė į žemės dalį natūra, už kitą žemės dalį atlyginant pinigais.

45. Atsakovas teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2020 m. balandžio 2 d. raštu Nr. A5145843/20(2.14.2.12-ŽEM) „Dėl informacijos apie iki nacionalizacijos buvusius rėžinius kaimus, kuriuose nėra laisvos (neužstatytos) galimos grąžinti natūra žemės, pateikimo“ informavo, kad likusi žemė, kurią pretendentai pageidauja susigrąžinti (duomenys neskelbtini) natūra, yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama, todėl nagrinėjamu atveju grąžinimas natūra yra negalimas.

46. Atsakovas pažymi, kad EŽTT pabrėžė (sprendimo dėl teisingo atlyginimo 20 punktas), jog pareiškėja norėjo, kad nuosavybės teisės Vilniaus mieste jai būtų atkurtos atlyginant pinigais, nes kaip ji pati nurodė, Vilniaus mieste nebebuvo laisvos žemės, kad būtų galima jai nuosavybės teises atkurti natūra turėtoje vietoje. Todėl EŽTT„ atsižvelgdamas į Vyriausybės pastabas šiuo klausimu pažymėjo, kad pareiškėjai turėtų būti atlyginta turtinė žala. EŽTT nesutiko su pareiškėjos reikalavimu, kad jai turi būti atlyginta visa jai negrąžintos žemės rinkos vertė, ir sutiko, kad kompensacijos, atitinkančios indeksuotą nuosavybės vertę, apskaičiuotos kompetentingų valdžios institucijų, sumokėjimas, atitiko Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje numatytą teisingos pusiausvyros reikalavimą. Šiuo sprendimu EŽTT priteisė pareiškėjai 1 500 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 500 Eur teisinių išlaidų atlyginimą.

47. Atsakovas nurodo, kad apeliantė iš esmės kvestionuoja Metodikoje įtvirtintą kompensacijos dydžio skaičiavimo tvarką. Vilniaus miesto skyrius, apskaičiuodamas valstybės išperkamos žemės vertę, vadovavosi Metodika, kurioje yra išdėstyta tvarka, kuria reikia remtis apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės atlyginimo už iki 1940 m. okupacijos turėtos žemės išpirkimą, t.y. už neatkurtą žemės dalį.

48. Atsakovas akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui bei nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

49. NŽT teigia, kad, bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jis teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išsamiai bei motyvuotai pagrindė kompensacijos dydžio paskaičiavimą. Minėti skaičiavimai pagrįsti Metodikos 3-7 ir 10 punktų nuostatomis. Vadovaujantis bylos įrodymais bei Metodikos nuostatomis, kompensacijos dydis sudaro 803 Eur. NŽT atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde pareiškėja neįrodinėjo atsakovo paskaičiavimų neteisingumo.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

51. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi esminiai apeliantės argumentai dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Teisingumo ministerijos vertinimu, iš LVAT nutartyje padarytų išvadų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad ginčijamas nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas ir apskaičiuotos kompensacijos pagrįstumas, todėl Teisingumo ministerija neturi galimybių konkrečiai atsakyti į visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kurie susiję su NŽT sprendimais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 52. Apeliacijos dalykas – atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49S-62-(14.49.3) dalies, kuria pareiškėjai D. G. už neatkurtą nuosavybės teisę į 0,2777 ha žemės atlyginta pinigais (803 Eur), pagrįstumas ir teisėtumas.

53. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad:

53.1. 1991 m. spalio 30 d. pareiškėjos sesuo L. M. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą su prašymu atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 5,62 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimu neatlygintinai, suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas, įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Minėtame prašyme pareiškėjos sesuo nurodė pareiškėją kaip asmenį, taip pat turintį teisę į šio turto sugrąžinimą.

53.2. 2000 m. gegužės 28 d. pareiškėja pateikė 2000 m. gegužės 26 d. prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriuo prašė jai tenkančią tėvo turėtos žemės dalį persikelti į rajoną.

53.3. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius išdavė pareiškėjai 2000 m. birželio 8 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurią nustatyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,0150 ha žemės, iš jų valstybės išperkamai žemei yra priskirta 1,0150 ha (vertė 10 133,76 Lt).Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-9658-01 patikslino šią Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 8 d. išvadą ir nurodė, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,9300 ha žemės (vietoj 1,0150 ha), iš jų valstybės išperkamai žemei yra priskiriama 0,2420 ha (vertė 2 416 Lt) (vietoj 1,0150 ha (vertė 6 334 Lt)).

53.4. Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 41-10546 nusprendė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2420 ha žemės, vietoj turėtos 0,2420 ha žemės (vertė 2 416 Lt) perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą miškų ūkio veiklai, bendrą 0,5124 ha (vertė 2 416 Lt) žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai), esantį (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime nurodyta, jog nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančios žemės valdos dalį – 0,7730 ha žemės (vertė 7 718 Lt) – bus atkurtos vėliau.

53.5. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius išdavė pareiškėjai 2001 m. rugpjūčio 21 d. pažymą Nr. 1105, kurioje nustatyta, kad pareiškėja turi nuosavybės teisę į 0,6278 ha žemės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą.

53.6. 2001 m. gruodžio 27 d. pareiškėja kreipėsi su 2001 m. gruodžio 23 d. prašymu į Vilniaus apskrities administracijos viršininką ir nurodė, jog prašo pagalbos atgaunant tėvo K. Š. Vilniaus mieste turėto 6,08 ha žemės sklypo dalį, kuri jai priklauso. Pareiškėja prašė įpareigoti Vilniaus žemėtvarkos skyrių atstatyti visą jos paveldo į 3,04 ha žemės sumą, suteikiant galimybę (duomenys neskelbtini) esančią namų valdos kainą (2 416 Lt) padengti jos įsigytais šiai sumai žemės grąžinimo dokumentais.

53.7. 2001 m. gruodžio 27 d. pareiškėja pateikė prašymą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teisę į 0,2 ha žemės sklypą Vilniaus mieste už jos tėvo turėtą žemę Vilniuje (6,08 ha), į kurios dalį ji turi paveldėjimo teisę. Pareiškėja nurodė, kad tai pakartotinis prašymas, kadangi pirmą kartą ji teikė prašymą 1991 m. Pareiškėja nurodė, kad pageidauja, jog prašomas sklypas jai būtų suteiktas jos tėvo buvusios valdos teritorijos ribose (duomenys neskelbtini) arba lygiavertis sklypas (duomenys neskelbtini).

53.8. 2001 m. gruodžio 28 d. pareiškėja pateikė 2001 m. gruodžio 23 d. prašymą Vilniaus apskrities administracijos viršininkui, kuriame nurodė, kad ji buvo įrašyta į asmenų, turinčių teisę paveldėti žemės sklypus Vilniaus mieste, sąrašą, ir kartu su broliu buvo pakviesta į Vilniaus žemėtvarkos skyrių pateikti dokumentus, abu tai padarė tuo pačiu metu, brolis gavo nuosavybės teisę į pusę tėvo paveldo žemės, o pareiškėja negavo; nesulaukusi sprendimo dėl savo paveldėjimo dalies, pasinaudojo teise gauti savo sūnui 0,5124 ha namų valdą (Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 41-10546, kuriame nurodyta, kad gautos žemės vertė yra 2 416 Lt, o sumos likutis 7 718 Lt); gautos žemės kaina jai sukėlė abejonių, tačiau su ja sutiko, nesuprasdama, kad likusi dalis bus apskaičiuota tuo pačiu principu; jai liko nuosavybės teisė tik į 0,6278 ha žemę (Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 21 d. pažyma Nr. 1105).

53.9. 2002 m. vasario 28 d. pareiškėja pateikė 2002 m. vasario 23 d. prašymą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriuo pakartotinai prašė atkurti nuosavybės teisę į 0,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) jos tėvo turėtos žemės teritorijoje.

53.10. 2002 m. kovo 6 d. pareiškėja pateikė 2002 m. sausio 14 d. prašymą Vilniaus žemėtvarkos skyriui, kuriame nurodė, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 186 jai buvo suteikiama galimybė (duomenys neskelbtini) neatlygintinai gauti 2,0 ha žemės sklypą, kurio vertė sudaro 3 000 Lt. Pareiškėja prašė minėto dydžio sklypą skirti padengiant jo vertę jos nupirktais žemės nuosavybės atkūrimo dokumentais analogiškai sumai, nekeičiant jai priklausančio žemės paveldo Vilniaus mieste ankstesnės piniginės ir natūrinės vertės.

53.11. 2002 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėja pateikė 2002 m. rugpjūčio 19 d. prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos valdybai, kuriame prašė supažindinti su (duomenys neskelbtini) sklypų kartografinio išplanavimo ir skyrimo individualioms statybos situacija, nes, jos duomenimis, tėvo turėtoje žemėje iki šiol yra nenaudojamų žemės sklypų. Pareiškėja pažymėjo, kad šie duomenys jai reikalingi atstatant teisę į jos tėvo turėtą žemę.

53.12. 2003 m. kovo 21 d. pareiškėja pateikė 2003 m. kovo 20 d. prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame prašė sugrąžinti jai priklausančią tėvo žemės dalį Vilniaus mieste natūra.

53.13. 2004 m. gruodžio 7 d. pareiškėja pateikė 2004 m. gruodžio 7 d. prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame prašė neatidėliotinai spręsti jai priklausančios dalies į jos tėvui priklausiusią žemę nuosavybės atkūrimo klausimą.

53.14. 2004 m. gruodžio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius išdavė pareiškėjai pažymą Nr. 742, kurioje nustatyta, kad pareiškėja turi nuosavybės teisę į 0,6880 ha žemės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2005 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-171 2004 m. gruodžio 9 d. pažyma pakeista, nurodant, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teisę ne į 0,6880 ha žemės, o į 0,6767 ha žemės.

53.15. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3110 nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0973 ha žemės – perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0973 ha (15 470,70 Lt) vertės žemės sklypą (sklypo paskirtis: kitos paskirties: gyvenamoji teritorija (daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybai), esantį (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančios žemės valdos dalį – 0,5907 ha žemės – bus atkurtos vėliau. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 2.3-11324-01 iš dalies pakeistas 2005 m. birželio 27 d. sprendimas, nurodant, kad likusi neatkurta dalis yra 0,6767 ha, o ne 0,5907 ha.

53.16. 2005 m. spalio 7 d. pareiškėja pateikė 2005 m. spalio 7 d. prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame prašė atkurti nuosavybės teisę į 5,58 dešimtinių žemės sklypą.

53.17. 2006 m. sausio 24 d. pareiškimu pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių ir prašė paruošti išvadą dėl žemės, miško, vandens perdavimo neatlygintinai nuosavybėn gauti.

53.18. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3569 nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0046 ha žemės – grąžinant natūra 0,0046 ha 850,43 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,4280 ha žemės sklype Nr. 1 (vertė 79 126,50 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0015 ha žemės – grąžinant natūra 0,0015 ha 277,31 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,1374 ha žemės sklype Nr. 2 (vertė 25 401,83 Lt), buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0021 ha žemės – grąžinant natūra 0,0021 ha 388,24 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,1980 ha žemės sklype Nr. 3 (vertė 36 605,25 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0041 ha žemės – grąžinant natūra 0,0041 ha 757,99 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,3788 ha žemės sklype Nr. 4 (vertė 70 030,65 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0090 ha žemės – grąžinant natūra 0,0090 ha 1663,88 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,8304 ha žemės sklype Nr. 5 (vertė 153 520 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0022 ha žemės – grąžinant natūra 0,0022 ha 406,73 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,2009 ha žemės sklype Nr. 6 (vertė 37 141,39 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0005 ha žemės – grąžinant natūra 0,0005 ha 92,44 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,0491 ha žemės sklype Nr. 7 (vertė 9 077,36 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0020 ha žemės – grąžinant natūra 0,0020 ha 369,75 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,1876 ha žemės sklype Nr. 8 (vertė 34 682,55 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0097 ha žemės – grąžinant natūra 0,0097 ha 1 793,29 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,9001 ha žemės sklype Nr. 9 (vertė 166 405,99 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0020 ha – žemės grąžinant natūra 0,0020 ha 369,75 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 0,1801 ha žemės sklype Nr. 10 (vertė 33 295,99 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini); nekilnojamojo turto dalį – 0,0167 ha žemės – grąžinant natūra 0,0167 ha 3087,41 Lt vertės žemės sklypo dalį, esančią 1,5390 ha žemės sklype Nr. 11 (vertė 284 522,63 Lt) buvusio (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiu Lietuvos Respublika.

Šiame sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį – 0,6223 ha žemės – bus atkurtos vėliau.

53.19. 2006 m. gegužės 2 d. pareiškėja pateikė 2006 m. gegužės 2 d. prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame prašė paruošti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pagal raštą.

53.20. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 19 d. išvadoje Nr. 01-2.12-169 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ nurodyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3200 ha žemės, iš jų 0,3200 ha (vertė 1 996,50 Lt ) yra paskirstyta valstybės išperkamai žemei.

53.21. 2011 m. kovo 31 d. pareiškėja pateikė 2011 m. kovo 29 d. prašymą Nacionalinei žemės tarnybai, kuriame nurodė, kad jos pareikšta valia yra likusią žemės dalį susigrąžinti natūra, todėl prašė suteikti jai 30 arų žemės sklypą Vilniaus m. individualiai statybai ir pagal 2006 m. gegužės 19 d. išvadą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pagal projektinį pasiūlymą Nr.(duomenys neskelbtini).

53.22. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-416 pasiūlė pareiškėjai pakeisti savo valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemė prašyti atlyginti pinigais.

53.23. 2012 m. gegužės 2 d. pareiškėja pateikė 2012 m. gegužės 2 d. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, kuriame nurodė, kad nepageidauja pasinaudoti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatyta teise pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais. Ji pabrėžė, kad yra pasirinkusi ir toliau pageidauja nuosavybės teises į žemę atkurti natūra. Ji nurodė, kad prašo imtis veiksmų ir patikslinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plotus ir minėtą žemės plotą priskirti laisvam valstybiniam žemės fondui.

53.24. 2012 m. gruodžio 13 d. pareiškėja pateikė 2012 m. gruodžio 13 d. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, kuriame nurodė, jog jos vardu buvo parengta Vilniaus apskrities 2006 m. gegužės 19 d. išvada Nr. (01)-2.12-169 dėl valstybės išperkamo 0,3200 ha žemės ploto perkėlimo iš (duomenys neskelbtini) ir lygiaverčio žemės sklypo Vilniaus rajone suteikimo; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 30-2215 suformavo laisvą (neužstatytą) natūra grąžintiną 0,0520 ha žemės plotą prie (duomenys neskelbtini) bei visą medžiagą perdavė Vilniaus miesto skyriui; Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 15 d. raštu informavo, kad, atlikus preliminarius skaičiavimus, pagal jai atkurti likusį Vilniaus mieste 0,3023 ha žemės plotą, žemės sklype prie (duomenys neskelbtini) proporcingai jai tenkanti žemės dalis yra 0,0003 ha. Pareiškėja prašė įtraukti ją į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, sąrašą pagal pirminio prašymo pateiktą datą.

53.25. Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 49S-377 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ nusprendė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, grąžinant natūra 0,0005 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0520 ha (vertė 9 594 Lt) žemės sklype prie (duomenys neskelbtini).

53.26. 2013 m. gruodžio 12 d. pareiškėja pateikė 2013 m. gruodžio 11 d. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame nurodė, kad pagal paskutinį 2006 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 2.4.-01-3569 pareiškėjai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,6223 ha už jos tėvo turėtą žemę Vilniaus mieste; atkuriant nuosavybės teisę į žemę Vilniaus mieste, Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 49S-377 neteisingai paskaičiavo jai atkuriamą žemę; pagal 2006 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 01-2.12-169 numatoma atkurti nuosavybės teisė į 0,32 ha žemės Vilniaus rajone negali būti traktuojama kaip jau atkurta žemė; jai grąžintinos (atkuriamos) žemės plotas Vilniaus mieste turi būti skaičiuojamas proporcingai visai neatkurtai žemei, t. y. nuo 0,6223 ha. Pareiškėja prašė peržiūrėti žemės dalį, į kurią jai atkuriama nuosavybė.

53.27. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-5257 informavo pareiškėją, kad pareiškėja turi galimybę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko K. Š. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

53.28. 2015 m. kovo 2 d. pareiškėja pateikė 2015 m. vasario 27 d. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, kuriame pranešė, kad pageidauja pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusią savininko K. Š. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, ir prašo atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje; pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį plotą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje; šia teise ji norėtų pasinaudoti tik atskaičius atkuriamą jos žemės dalį natūra (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat prašė parengti išvadą dėl buvusio savininko K. Š. žemės likučio ir persiųsti šią išvadą iš Vilniaus miesto į (duomenys neskelbtini).

53.29. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 49S-480-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0042 ha žemės (vertė 222 Eur) – grąžinant natūra 0,0003 ha (vertė 15 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,0348 ha (vertė 1 776 Eur) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); grąžinant natūra 0,0021 ha (vertė 113 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,2180 ha (vertė 10 286 Eur) žemės sklype, esančiame sklype (duomenys neskelbtini); grąžinant natūra 0,0012 ha (vertė 64 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,1300 ha (vertė 5 637 Eur) žemės sklype, esančiame sklype (duomenys neskelbtini); grąžinant natūra 0,0006 ha (vertė 30 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,0575 ha (vertė 3 935 Eur) žemės sklype, esančiame sklype (duomenys neskelbtini).

53.30. 2016 m. spalio 26 d. pareiškėja pateikė 2016 m. spalio 26 d. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, kuriame prašė informuoti ir pateikti dokumentus, kokiu pagrindu ir kodėl buvo parduotas žemės sklypas, kurio unikalus Nr. 4400-0711-8274. Nurodė, kad yra teisėta šio sklypo savininkė.

53.31. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 49S-3-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0078 ha žemės (vertė 420,82 Eur) – grąžinant natūra 0,0068 ha (vertė 367,28 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,4408 ha (vertė 23 841 Eur) žemės sklype, esančiame prie (duomenys neskelbtini); grąžinant natūra 0,0010 ha (vertė 53,54 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,0730 ha (vertė 3 948 Eur) žemės sklype, esančiame prie (duomenys neskelbtini).

53.32. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 49S-115-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, grąžinant natūra 0,0007 ha (vertė 35 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,0649 ha (vertė 3 313 Eur) žemės sklype, esančiame prie (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika; grąžinant natūra 0,0010 ha (vertė 53 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,0765 ha (vertė 4 088 Eur) žemės sklype, esančiame ties (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika; grąžinant natūra 0,0078 ha (vertė 398 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,7246 ha (vertė 36 988 Eur) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika; grąžinant natūra 0,0007 ha (vertė 38 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,0633 ha (vertė 3 520 Eur) žemės sklype, esančiame prie (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika; grąžinant natūra 0,0010 ha (vertė 54 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,0865 ha (vertė 4 678 Eur) žemės sklype, esančiame ties (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika.

53.33. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 49SF-1129-(14.49.104) pranešė pareiškėjai, kad kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl numatytų papildomai projektuojamų laisvų (neužstatytų) žemės sklypų grąžinimui natūra (duomenys neskelbtini) teritorijoje, bet atsakymo dar negavo. NŽT paaiškino pareiškėjai, kad jei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius perduos papildomus natūra grąžintinus žemės sklypus (duomenys neskelbtini) teritorijoje, jie bus grąžinti proporcingai likusiam atkurti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise su kitais pretendentais. NŽT pažymėjo, kad šiuo metu yra galimybė atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra arba pinigais.

53.34. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 49S-62-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2786 ha žemės (vertė 551 Eur) – grąžinant natūra 0,0009 ha (vertė 49 Eur) žemės sklypo dalį, esančią 0,0552 ha (vertė 2 986 Eur) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika ir atlyginant pinigais už 0,2777 ha žemės (vertė 502 Eur; indeksuota vertė 803 Eur).

53.35. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. vasario 17 d. pažyma Nr. 49PSR-19-(14.49.70.) „Apie piniginę kompensaciją už valstybinės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius arba atsisakytą perduodamą neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai mieste“ informavo pareiškėją apie 2020 m. sausio 20 d. sprendimą, t. y. kad pareiškėjos nuosavybės teisės į 0,2777 ha žemę dalis atkurta atlyginant pinigine kompensacija (803 Eur), kuri 2020 m. vasario 14 d. pervesta į pareiškėjos sąskaitą.

54. LVAT, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2022 m. sausio 13 d. nutartimi, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė aplinkybių, susijusių su pareiškėjos valios pareiškimu. LVAT pažymėjo, kad EŽTT sprendime nurodytos aplinkybės apie tai, kad pareiškėja pastabose teigė, jog ji norėtų, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos sumokant jai piniginę kompensaciją, negali būti vertinamos kaip pareiškėjos valios pakeitimas. LVAT taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su kompensacijos dydžio apskaičiavimu.

55. VAAT 2022 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą. Teismas pažymėjo, kad EŽTT 2019 m. lapkričio 19 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėja siekė, kad nuosavybės teisės Vilniaus mieste jai būtų atkurtos atlyginant pinigais, nes, kaip ji pati nurodė, Vilniaus mieste nebuvo laisvos žemės, į kurią būtų galima jai nuosavybės teises atkurti natūra turėtoje vietoje. Atsakovas, vykdydamas minėtą EŽTT sprendimą, parengė sprendimo projektą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises, atkuriant nuosavybės teises grąžinant žemę natūra sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), už likusią neatkurtą 0,2777 ha žemės dalį atlyginant pinigais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja buvo pakviesta susipažinti su minėtu sprendimo projektu ir su juo sutiko. Teismas taip pat vertino NŽT pateiktus duomenis dėl kompensacijos pareiškėjai skaičiavimo ir konstatavo, kad 803 Eur kompensacija atitiko Metodikos nuostatas.

56. Apeliaciniame skunde pareiškėja laikosi pozicijos, kad ji niekada nebuvo teikusi prašymo ar sutikimo, kuriuo būtų pakeista jos valia atkurti nuosavybės teises natūra. Pareiškėja teigia, kad ji nesiekė, kad nuosavybės teisės Vilniaus mieste būtų atkurtos atlyginant pinigais, ir nereiškė tokio prašymo EŽTT. EŽTT pateiktuose dokumentuose pareiškėja dėstė savo tarpinę poziciją galimo taikaus susitarimo su Vyriausybe atveju, bet nekeitė savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo. Pareiškėja nurodo, kad kompensacija neatitinka rinkos kainos, kurią nustato valstybinė įmonė Registrų centras (vidutinė rinkos vertė (duomenys neskelbtini) yra 6,32 Eur/ kv.m., indeksuotos žemės sklypo vertė yra 8,66 Eur/kv.m. ir mokestinė vertė yra 58,70 Eur/kv.m.). Pareiškėja mano, kad, vadovaujantis 1999 m. lapkričio 9 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1243 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarkos“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. vasario 7 d.) 1 punktu bei 2.1. punktu, jai priklausytų 222,43 Eur už arą kompensacija, t. y. 222,43 Eur/a x 20 a x 1,6 koef., iš viso 7 117,76 Eur kompensacija, bet ne 803 Eur kompensacija.

57. Atsakovas akcentuoja, kad, pagal EŽTT 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą G. prieš Lietuvą, jis buvo įpareigotas teisingai atlyginti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. balandžio 2 d. raštu Nr. A5145843/20(2.14.2.12-ŽEM) „Dėl informacijos apie iki nacionalizacijos buvusius rėžinius kaimus, kuriuose nėra laisvos (neužstatytos) galimos grąžinti natūra žemės, pateikimo“ pareiškėja buvo informuota, kad likusi žemė, kurią pretendentai pageidauja susigrąžinti natūra (duomenys neskelbtini), yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. NŽT pažymi, kad Vilniaus mieste nebebuvo laisvos žemės, jog būtų galima pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, todėl EŽTT konstatavo, kad pareiškėjai turėtų būti atlyginta turtinė žala. NŽT teigia, kad, bylą pakartotinai grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ji teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išsamiai bei motyvuotai pagrindė kompensacijos dydžio paskaičiavimą. Minėti skaičiavimai pagrįsti Metodikos 3-7 ir 10 punktų nuostatomis. NŽT atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde pareiškėja neįrodinėjo atsakovo paskaičiavimų neteisingumo.

58. Šioje byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei jo normas įgyvendinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, o pagal šį reguliavimą piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į žemę pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

59. Nuosavybės teisių atkūrimas pagal Atkūrimo įstatymą yra grindžiamas pretendentų valia ir jai teikiamas prioritetas, kiek tai atitinka nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslus, nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų, paisant imperatyvų, kylančių iš protingo asmens elgesio standarto (lotynų kalba – bonus pater falias) ir gero administravimo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2755-552/2021 ir kt.).

60. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais: 1) jeigu pilietis, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ar vandens telkinį grąžinant natūra arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kaimo vietovėje ar (ir) miesto savivaldybės teritorijai priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka informuotas nenurodo (nepatikslina) vietovės, kurioje pageidautų gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį; 2) pilietis kviečiamas kvietime nurodytu laiku neatvyksta (išskyrus neatvykimą dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių) rinktis arba atvykęs nepasirenka projektuojamo žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietos; 3) arba pasirinktoje vietovėje nebėra laisvos valstybinės žemės, kurioje piliečiui būtų galima projektuoti žemės sklypą.

61. Bylos aplinkybės patvirtina, kad 1991 m. spalio 30 d. pareiškėjos sesuo L. M. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 5,62 ha žemės, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį šiais būdais: natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimu neatlygintinai, suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas, įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Minėtame prašyme pareiškėjos sesuo nurodė pareiškėją kaip asmenį, taip pat turintį teisę atkurti nuosavybės teisę į prašyme nurodytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjos pateiktų prašymų ir įvairių raštų analizė (žr. Nutarties 53.1-53.35 p.) rodo, kad pareiškėja sutiko su nuosavybės teisių atkūrimu įvairiais būdais (natūra, ekvivalentine natūra kitose Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono vietose, lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje ir pan.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nuosekliai laikėsi pozicijos atkurti nuosavybės teises grąžinant ją kitais būdais, bet ne išmokant piniginę kompensaciją.

62. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos, kuri šiame nuosavybės teisių atkūrimo proceso etape suponuotų vienintelę galimybę atkurti nuosavybės teises pareiškėjai atlyginant pinigais. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad vietovėje, kurioje buvo žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybę, ir apskritai Vilniaus mieste ar Vilniaus rajone nebėra laisvos valstybinės žemės, į kurią galėtų būti atkurta nuosavybės teisė, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja buvo kviečiama rinktis projektuotos žemės, miško sklypo ar vandens telkinio vietos ir jos nepasirinko arba nepagrįstai neatvyko rinktis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja sutiko su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu kitose vietose (pvz., 0,2420 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); 0,0973 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)), taip pat sutiko su nuosavybės teisių atkūrimu suteikiant lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad LVAT, 2022 m. sausio 13 d. nutartimi grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, aiškiai nurodė, kad EŽTT sprendime nurodytos aplinkybės apie tai, kad pareiškėja pastabose teigė, jog ji norėtų, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos sumokant jai piniginę kompensaciją, negali būti vertinamos kaip pareiškėjos valios pakeitimas.

63. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad nuosavybės teisės pareiškėjai galėjo būti atkurtos atlyginant pinigine kompensacija, kadangi pareiškėja sutiko su Sprendimo projektu. NŽT 2019 m. gruodžio 31 d. raštas patvirtina, kad institucija pakvietė pareiškėją į posėdį, kuriame turėjo būti svarstytas Sprendimo projektas atkurti pareiškėjai žemę natūra sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bei už likusią neatkurtą 0,2777 ha žemės dalį atlyginti pinigais. Tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja sutiko su Sprendimo projektu (jo dalimi). Byloje pateiktas skundžiamas Sprendimas, kurį pasirašė pareiškėja nurodydama, kad jį gavo. Taigi darytina išvada, kad pareiškėja šiais veiksmais nepareiškė savo sutikimo, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos atlyginant pinigais.

64. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad NŽT 2019 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 49SF-1129-(14.49.104) informavo pareiškėją, kad yra galimybė atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra arba pinigais. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad apskritai nebėra (ar nebebus) galimybės atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra, taip pat nėra duomenų, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teisę visais kitais būdais, kuriais pageidauja pareiškėja.

65. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad NŽT 2020 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49S-62-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ dalis, kuria nuspręsta atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 0,2777 ha žemės atlyginant 803 Eur pinigine kompensacija, yra neteisėta ir nepagrįsta. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo minėta Sprendimo dalis pripažinta teisėta ir pagrįsta, yra nepagrįstas ir naikintinas.

66. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui prašė panaikinti 2020 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49S-62-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ dalį, kuria nuspręsta D. G. atkurti nuosavybės teises į 0,2786 ha, atlyginant pinigais (803 Eur) už 0,2777 ha žemės, ir įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nusprendžiant atlyginti už minėtą žemę natūra, o, nesant žemės, išmokant teisingą kompensaciją už ją – 13 887,33 Eur. Atsižvelgiant į pareiškėjos suformuluotus skundo reikalavimus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – panaikinti NŽT 2020 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49S-62-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ dalį, kuria nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į 0,2777 ha žemės, atlyginant pinigais (803 Eur), ir įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisės į 0,2777 ha žemės atkūrimo pareiškėjai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų tesenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos D. G. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49S-62-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“ dalį, kuria nuspręsta D. G. atkurti nuosavybės teises į 0,2777 ha žemės, atlyginant pinigais (803 Eur), ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisės į 0,2777 ha žemės atkūrimo pareiškėjai D. G..

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius