2021-04-21 Nr. AB-8280-3-65-3-00067-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-196-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00067-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovui Panevėžio ir Utenos apskrityje (trečiasis suinteresuotas asmuo – Zarasų rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausybės atstovo Panevėžio ir Utenos apskrityje (toliau – ir atsakovas, Vyriausybės atstovas) 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S3-166 „ Dėl Jūsų 2020-11-30 rašto ir 2020-10-26 rašto-pranešimo „Dėl Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2020-09-25 posėdžio metu priimtų sprendimų“; 2) įpareigoti Vyriausybės atstovą įpareigoti Zarasų rajono savivaldybės tarybą, merą panaikinti Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. T1-147 ir imtis veiksmų, kad būtų ištaisyti teisės aktų pažeidimai, padaryti Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2020 m. rugsėjo 25 d. posėdžio metu, priimant sprendimus, susijusius su nepasitikėjimu Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriumi B. S..

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad

savivaldybės tarybos nariai negali ginčyti savivaldybės tarybos sprendimų, kai tokios teisės jiems nesuteikia įstatymai ir ginčijami procedūriniai savivaldybės tarybos veiklos reglamento ar Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatų pažeidimai arba kai siekiama apginti viešąjį interesą. Tokios teisės ar pareigos Vietos savivaldos įstatymo 23–24 straipsnių nuostatos savivaldybių tarybų nariams nenustato. Savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolė įstatymų leidėjo yra priskiriama Vyriausybės atstovo kompetencijai. Todėl į teismą panaikinti Zarasų rajono savivaldybės tarybos sprendimus, nes jie buvo priimti pažeidžiant teisės aktuose nustatytas procedūras, vykdydamas savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolę, galėtų kreiptis Vyriausybės atstovas. Pareiškėjui teisė ginčyti savivaldybės tarybos sprendimus nėra suteikta.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, kaip ginčijami sprendimai pažeidė jo (ne kaip savivaldybės tarybos nario) subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus. Ginčijamų sprendimų pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir savivaldybės tarybos nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė. Be to, iš pareiškėjo skundo turinio nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas skųstų jo, kaip savivaldybės tarybos nario, balsavimo teisės ar kitų teisių, numatytų Vietos savivaldos įstatyme ar kituose teisės aktuose, pažeidimus.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutartį ir priimti skundą nagrinėti iš esmės arba perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad skundą teikė dėl viešojo administravimo subjekto – Vyriausybės atstovo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta imtis atsakovo kompetencijai priskirtų veiksmų ir taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, bei prašydamas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nutartyje suklydo skundžiamą sprendimą palaikydamas savivaldybės tarybos sprendimu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, savivaldybės tarybos nariai neturi teisės ginčyti savivaldybės tarybos sprendimų, tačiau šioje byloje yra skundžiamas ne savivaldybės tarybos sprendimas, o Vyriausybės atstovo sprendimas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai taikė Vietos savivaldos įstatymo 23–24 straipsnių nuostatas, skirtas reguliuoti teisiniams santykiams tarp savivaldybės tarybos ir jos narių, vadovavosi neaktualiais precedentais, suformuotais bylose, kuriose savivaldybės tarybos nariai skundė teismui savivaldybės tarybos sprendimus, ir visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo teisės skųsti Vyriausybės atstovo sprendimą (atsisakymą vykdyti jam įstatymų nustatytas pareigas), nors tokia teisė pareiškėjui yra užtikrinama teisiniu reglamentavimu, o būtent ABTĮ 23 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimu.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir aplinkybės, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas imtis veiksmų, jog būtų pašalinti pažeidimai, padaryti Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2020 m. rugsėjo 25 d. posėdžio metu, kurie, be kita ko, pažeidė ir pareiškėjo, kitų savivaldybės narių teisę į slaptą balsavimą, nors ši teisė yra užtikrinama teisiniu reglamentavimu, o būtent Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies ir 29 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai kyla ne iš Vietos savivaldos įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių, tačiau iš Priežiūros įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių, o būtent dėl atsakovo pareigų, numatytų Priežiūros įstatyme, nevykdymo. Dėl šių priežasčių pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo, vadovaudamasis ABTĮ 23 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo skundą priimti atsisakė kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjui teisė ginčyti savivaldybės tarybos sprendimus nėra suteikta. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kaip ginčijami sprendimai pažeidė jo (ne kaip savivaldybės tarybos nario) subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus. Ginčijamų sprendimų pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir savivaldybės tarybos nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė. Be to, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas skųstų jo, kaip savivaldybės tarybos nario, balsavimo teisės ar kitų teisių, numatytų Vietos savivaldos įstatyme ar kituose teisės aktuose, pažeidimus.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad skundą teikė dėl viešojo administravimo subjekto – Vyriausybės atstovo – sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta imtis Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsakovui priskirtų pareigų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai taikė Vietos savivaldos įstatymo 23–24 straipsnių nuostatas, skirtas reguliuoti teisiniams santykiams tarp savivaldybės tarybos ir jos narių, vadovavosi skundo priėmimo klausimui išspręsti neaktualiais precedentais, nepasisakė dėl pareiškėjo teisės skųsti Vyriausybės atstovo sprendimą (atsisakymą vykdyti jam įstatymų nustatytas pareigas), nors tokią teisę pareiškėjas pagal ABTĮ 23 straipsnį turi. Sprendžiant skundo priėmimo klausimą neatsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas imtis veiksmų, jog būtų pašalinti pažeidimai, padaryti Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2020 m. rugsėjo 25 d. posėdžio metu, kurie, be kita ko, pažeidė ir pareiškėjo, kitų savivaldybės narių teisę į slaptą balsavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi į teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016), 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai patvirtina, jog teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, vertino, kad pareiškėjo skundo objektas yra savivaldybės tarybos sprendimas ir atsisakymą priimti pareiškėjo skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią savivaldybės tarybos nariai negali ginčyti savivaldybės tarybos sprendimų, nes Vietos savivaldos įstatymo nuostatos tokios teisės jiems nesuteikia.

Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, kaip Zarasų rajono savivaldybės tarybos narys, teikė skundą, prašydamas panaikinti Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Panevėžio ir Utenos apskrityse 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S3-166 „Dėl Jūsų 2020-11-30 rašto ir 2020-10-26 rašto – pranešimo „Dėl Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2020-09-25 posėdžio metu priimtų sprendimų“, kuriuo buvo atsisakyta imtis atsakovo kompetencijai priskirtų veiksmų (Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis) ir įpareigoti atsakovą imtis veiksmų, kad būtų pašalinti teisės aktų pažeidimai, padaryti Zarasų rajono savivaldybės tarybai priimant sprendimus 2020 m. rugsėjo 25 d. tarybos posėdyje, kuomet buvo nesilaikoma balsavimo dėl nepasitikėjimo Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriumi procedūros ir buvo pažeistos Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies ir 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, Savivaldybės tarybos veiklos reglamento 42 punkto nuostatos. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, nesiimdamas veiksmų, kad būtų pašalinti minėti pažeidimai, pažeidė Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Vyriausybės atstovo sprendimą priimtinumo ir nepagrįstai sprendė, kad skundo objektu yra savivaldybės tarybos sprendimas bei, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, vadovavosi skundo priėmimo klausimui neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant bylas, kuriose pirmosios instancijos teismo nutartimi atsisakyta priimti savivaldybės tarybos nario skundą dėl savivaldybės tarybos sprendimo.

Spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar pareiškėjas, realizuodamas savo teisę kreiptis į teismą ir skųsdamas Vyriausybės atstovo sprendimą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį jo subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes bei neįvertino skundo reikalavimų priimtinumo nagrinėti klausimo, todėl nepagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl panaikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo K. S. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė