2022-04-27 Nr. AB-10355-3-61-3-00378-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2159-567/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00378-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Vilijos Mikuckienės ir Neringos Švedienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir užsienietė, pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 13 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) yra persekiojama (duomenys neskelbtini).

3. Komisija neleido pareiškėjai tiesiogiai ir betarpiškai dalyvauti skundo nagrinėjime, todėl buvo pažeistos jos fundamentalios teisės, skundas išnagrinėtas neteisingai.

4. Pareiškėjos pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinama ir nužudoma dėl priklausymo (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjos sveikatai ir gyvybei kyla reali grėsmė. Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.

5. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjos išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jos išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, kad sprendimai teisėti, pareiškėja neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjos veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko, siekiant pasiprašyti prieglobsčio.

6. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, prašydamas jį atmesti.

7. Pareiškėjos prašymas nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Pareiškėja skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, pagrindžiančių būtinumą skundą nagrinėti žodine tvarka.

8. Pareiškėjos pasakojimas, kad ji visą gyvenimą turėjo problemų dėl (duomenys neskelbtini) ir buvo persekiojama, buvo grindžiamas bendro pobūdžio ir abstrakčiais teiginiais. (duomenys neskelbtini) konstitucija užtikrina (duomenys neskelbtini). Tariami pareiškėjos persekiotojai (duomenys neskelbtini) nėra valstybiniai subjektai, todėl pirminę pareigą apsaugoti pareiškėją turi kilmės valstybė.

9. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

10. Pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, o nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Tokie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 21 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies – pakeisti Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeisti Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeisti Komisijos 2022 m. sausio 13 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) dalį; kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmesti.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai. Apklausos metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini).

13. Departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Teismas nurodė, kad, suteikiant pabėgėlio statusą, turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamai turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

15. Pagal (duomenys neskelbtini).

16. Pareiškėja buvo (duomenys neskelbtini).

17. Pareiškėjos nurodyti persekiotojai (duomenys neskelbtini) nėra valstybiniai subjektai. Pagal teisinį reglamentavimą nevalstybiniai subjektai gali būti persekiojimo vykdytojais tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nenustatyta, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

18. Pareiškėja nepateikė Departamentui (duomenys neskelbtini), nes aplinkybė, kad Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjos norimais aspektais.

19. Departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje. Departamentas rėmėsi (duomenys neskelbtini). Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo sąlygų.

20. Teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Pareiškėjos skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių nenurodė ir pati pareiškėja. Pareiškėja nenurodė, kokios informacijos ji negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, ką būtų galėjusi pateikti žodiniais paaiškinimais, todėl teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl žodinio skundo nagrinėjimo.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Pareiškėja neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

22. Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, ji, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja pateikė prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

23. Teismas nesutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Departamento Sprendime nenurodyta, kad, siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai, būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų Įstatyme nustatytą terminą. Nenustatyta, kad pareiškėja praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, bei siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ir Lietuvos Respublikoje padarė kokių nors teisės pažeidimų. Nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas nusprendė pakeisti Sprendimą, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Teismas nurodė, kad, pakeitus Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, kuri buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija), Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymo), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatomis.

III. 26. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visa apimtimi.

27. Pareiškėja nurodė, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo.

28. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėja priskiriama prie padidintos rizikos asmenų. Pareiškėja jau ne kartą susilaukė grasinimų, o jos tėvas buvo nužudytas, todėl tokios aplinkybės leidžia pagrįstai bijoti dėl savo gyvybės.

29. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią ir aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jos galimybes apsisaugoti ir susiklosčiusią situaciją. Atsakovas nurodytos pareigos neįvykdė, o skundžiami sprendimai užkirto pareiškėjai kelią gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

30. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti.

31. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos paaiškinimai apie situaciją kilmės šalyje nesudarė pagrindo taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko ir įvertino aktualią su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybėje. Atsakovas nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjai pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų persekiojimas, kankinimai arba mirties bausmė.

32. Pareiškėjos nurodytos priežastys, privertusios ją išvykti iš kilmės šalies, nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, o bendra saugumo padėtis pareiškėjos kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmenims dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, kankinimai ar mirties bausmė dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

33. Pareiškėjos pasakojimas nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Pareiškėjos pasakojimas, kad ji visą gyvenimą turėjo problemų dėl religijos ir buvo persekiojama, buvo grindžiamas bendro pobūdžio ir abstrakčiais teiginiais, nepagrįstais objektyviais duomenimis ar kilmės valstybės informacija.

34. Pareiškėja pagrįstai turi būti išsiųsta iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį ir nustatytas draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Pareiškėja prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

37. Teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija taip pat yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, kad proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti paaiškinimų neatitikimus. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime nelaikytina motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

V. 38. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo ir Komisijos 2022 m. sausio 13 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę terminą.

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog ji neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

41. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

42. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

43. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka pabėgėlis apibrėžia asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

44. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

45. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta, remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

49. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

50. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Tos pačios direktyvos 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, jog sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, iš EPPB ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams.

51. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

52. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

53. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

54. Pagal Tvarkos aprašo nuostatas prieglobsčio prašytojo skundas Komisijoje nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Komisija, teisėjų kolegija nenustatė ir pareiškėja nenurodė išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos skundas turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka.

55. Užsienietė yra kilusi iš (duomenys neskelbtini).

56. Pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojui kyla visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

57. Apeliantės argumentai, kad jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, yra nepagrįsti, nes jos nurodytos aplinkybės nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo, o deklaruojama baimė yra hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjos pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu ir detalumu, yra prieštaringa. Departamento surinkta informacija patvirtina, kad pagal (duomenys neskelbtini).

58. Pareiškėja nurodė, kad buvo (duomenys neskelbtini). Apeliantė nepagrindė, kad jos nurodyti persekiotojai (duomenys neskelbtini) yra valstybiniai subjektai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tačiau pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų jos apsaugoti, o toks nenorėjimas ar negalėjimas būtų sąlygotas dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

59. Departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjos prašymo motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino būtinybės pareiškėjai suteikti prieglobstį. Kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas yra individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nenustatytas pareiškėjos poreikis dėl tarptautinės apsaugos, nes pareiškėja neatitinka Įstatyme įtvirtintų sąlygų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ar papildomos apsaugos taikymo. Atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų. Departamento surinkta ir pareiškėjos pasakojimo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad pareiškėja savo kilmės valstybėje yra persekiojama ir jai reikalinga tarptautinė apsauga. Pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini). Apeliantė neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nenustatyta, kad kilmės valstybėje jai gresia kankinimai arba mirties bausmė. Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė. Pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

60. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos baimė būti persekiojamai remiasi subjektyvia jos nuomone, pareiškėjos pasakojimas laikytinas nepatikimu, abstrakčiu ir prieštaringu, todėl Departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio sąlygų pabėgėlio statusui ar papildomai apsaugai gauti.

61. Sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra pagrįstas, nes pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, nes, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visiškai pagrįstos baimės samprata apima ne vien baimę kaip dvasinę būseną ir subjektyvią būklę, tačiau ir objektyvų baimės pobūdį, t. y. baimė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3587-1062/2021). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

63. Nagrinėjamu atveju nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei. Byloje nėra nustatyta pareiškėjo baimę grindžiančių objektyvių veiksnių ir duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos grįžimo į kilmės valstybę atveju jai kiltų reali rizika patirti didelę žalą ir netinkamus veiksmus. (duomenys neskelbtini), kuria rėmėsi tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, yra patikimas ir autoritetingas šaltinis, pateikiantis aktualesnę kilmės valstybės situaciją ir informaciją apie padėtį nei pareiškėjos pasakojimas apie grėsmę patirti neaiškaus pobūdžio persekiojimą.

64. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos argumentai, jog jai gresia persekiojimas, yra tik subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais duomenimis. Pareiškėja nepateikė informacijos, patvirtinančios, kad ji atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės bei kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjai tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl pareiškėjos deklaruojama baimė nėra pagrįsta. Departamento pirmosios instancijos teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjos kilmės šalyje šiuo metu nevyksta pavojingi ginkluoti konfliktai, kurie keltų grėsmę pareiškėjos sveikatai ar gyvybei.

65. Departamento surinkta kilmės valstybės informacija ir pareiškėjos pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamų persekiotojų, jų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjai būtinas tarptautinės apsaugos poreikis dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nepatvirtina, kad kilmės šalyje pareiškėja gali būti persekiojama dėl kokių nors individualių savybių.

66. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos kilmės valstybė negalėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo galimo persekiojimo, jog apsaugos nesuteikimas kilmės valstybėje būtų grindžiamas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų priežastimis. Pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, hipotetiniais pasvarstymais, kurie nepagrįsti objektyviais įrodymais. Pareiškėjos argumentai nepatvirtina, kad ji kilmės šalyje gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo.

67. Departamentas, vertindamas papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo kriterijus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjos šalyje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

68. Pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime nurodytą laikotarpį uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki dvejų metų. Pareiškėja apeliaciniame skunde neskundžia pirmosios instancijos teismo nustatyto laikotarpio proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti sutrumpintas.

69. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vilija Mikuckienė

Neringa Švedienė