2022-03-23 Nr. AB-6686-3-61-3-04763-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1726-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04763-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamo sprendimo motyvais, kad jo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus bei neįtikinamas. Pareiškėjo teigimu, iš skundžiamo sprendimo neaišku, kokioje dalyje jo pasakojimas tariamai neatitiko tikrovės. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuoširdžiai, atvirai ir išsamiai papasakojo savo gyvenimo istoriją, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas neatliko jo pasakojimo vertinimo, analizės. Atsakovo priimtas sprendimas yra neišsamus, nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, pažeidė gero administravimo principą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatyme. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje jam gresia (duomenys neskelbtini), todėl jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Nesuteikdamas papildomos apsaugos, atsakovas neįvertino beatodairiško smurto grėsmės pareiškėjui, nors yra žinoma, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, teikė visokeriopą pagalbą, nėra padaręs jokių pažeidimų, nėra duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad egzistuoja bei taikytinos 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimtinės aplinkybės. Pareiškėjo teigimu, penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis taikomas išimties atveju, kai yra ypatingos aplinkybės. Pareiškėjas nurodė, kad jam turėjo būti suteikta galimybė savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, kaip tai numatyta Direktyvoje. Nustatytas išsiuntimas ir draudimo atvykti laikotarpis yra neproporcinga poveikio priemonė. Vien tai, kad jo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybė taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija netinkamai išnagrinėjo jo skundą, neįvertino motyvų, argumentų dėl jo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, neteisingai įvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės taikyti tokį laikotarpį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija jo skundą išnagrinėjo neišsamiai ir neteisingai, Komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Be to, Komisija, išnagrinėjusi jo skundą jam nedalyvaujant, pažeidė teisės būti išklausytam principą.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Pasakojimas nebuvo nei savaime detalus, nuoseklus ar patvirtintas patikimais įrodymais. Be to, pareiškėjo pasakojimas iš dalies nesuderinamas su kilmės valstybės informacija. Atsakovas pažymėjo, kad užsieniečio pasakojimas yra su trūkumais ir nelaikomas patikimu įrodymu. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta ir jo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ bei nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo individualias savybes ir remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. informacija, darė išvadą, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, atsakovas nenustatė, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovas pažymėjo, kad užsieniečio pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punkto nuostatų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, neišplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais, todėl neaišku, ar tikrai (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad jis (duomenys neskelbtini), yra mažai tikėtinas, kadangi pagal surinktą kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, jis nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Atsakovas, pažymėjo, jog nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Remiantis EPPB pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas nurodė, kad Departamentas neturi duomenų, jog situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui buvo taikoma Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

10. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

11. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Atsakovas vadovavosi Aprašo 222 punktu ir nurodė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl Departamento sprendimo 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

13. Teismas vadovavosi Įstatymo 76 straipsnio 2 dalimi, 83 straipsnio 2, 5 dalimis, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Aprašo 89, 99 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) ir yra už savo kilmės valstybės ribų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo papasakota istorija nepasižymi nuoseklumu, detalumu, yra paini. Užsienietis ir teismo posėdžio metu negalėjo aiškiai įvardinti (duomenys neskelbtini), atsakyti į konkrečius teismo klausimus vengė. Iš užsieniečio paaiškinimų, kuriuos jis davė teisme, sunku individualizuoti persekiojimo pobūdį ir jam kylančią grėsmę. Teismas atkreipė dėmesį, jog užsienietis apklausų metu patvirtino, jog jis jokiai politinei organizacijai nepriklauso, nurodė, jog kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad prieglobsčio prašytojo nurodyta grėsmė yra paremta tik prielaidomis ir jo asmeniniu subjektyviu situacijos vertinimu, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Teismas, atsižvelgdamas į užsieniečio nurodytas aplinkybes ir įvertinęs Departamento surinktą informaciją apie padėtį kilmės valstybėje, darė išvadą, jog faktinių duomenų, kurie sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, nėra. Todėl prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir Departamentas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, neturėjo pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose.

15. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, remdamasis EPPB 2021 m. ataskaita, sprendime nurodė, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas nurodė, kad pareiškėjas šios Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nekvestionuoja. Teismas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

16. Teismas darė išvadą, kad Departamentas surinko išsamią, naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Teismo vertinimu, Departamento surinktos informacijos visuma bei tiek apklausų metu Departamente, tiek teismo posėdžio metu užsieniečio papasakota istorija nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojui gresia persekiojimas. Teismas pažymėjo, kad pagrindas prieglobsčiui suteikti siejamas konkrečiai būtent su prieglobsčio prašytojui kylančiais persekiojimo pavojais kilmės valstybėje. Teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

17. Teismas nustatė, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas, atlikdamas vertinimą, Aprašo nuostatų nepažeidė. Teismas darė išvadą, kad Komisija nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas.

18. Teismas nurodė, kad, priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas vadovavosi Direktyvos 7 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, į Lietuvos Respubliką prieglobsčio prašytojas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra prieglobsčio prašytojo tikslas. Teismas nurodė, kad tikėtina, jog, atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Teismas darė išvadą, kad užsieniečiui pagrįstai taikyta Direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

19. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) neturi įtakos prieglobsčio prašytojo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos, kadangi jis nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Teismas nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos.

20. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 44.3 ir 44.3.1 punktais ir pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Teismas pažymėjo, kad penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Tvarkoje nustatytų kriterijų ir teismo vertinimu nėra proporcingas. Teismas nurodė, kad Departamentas sprendime nemotyvavo penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo dienos laikotarpio. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką dvejų metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Pareiškėjas atitinka Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintus reikalavimus.

21. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, keistinas ir Komisijos sprendimas.

22. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, darė išvadą, kad jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl netenkinus reikalavimo panaikinti Departamento sprendimo, kuriuo jam atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 23. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pažymi, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutiko su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

25. Pareiškėjas nurodo turimą kilmės valstybės informaciją ir pažymi, kad yra akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini) tikėtina, kad pareiškėjas, net ir nesant aiškių motyvų arba dėl motyvų, kurių jis nežino, gali būti persekiojamas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad net ir (duomenys neskelbtini), kas patvirtina pareiškėjo pateiktą informacija, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad jo išvykimo priežasčių negalima laikyti ekonominėmis. Pareiškėjo teigimu, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą jam atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad pareiškėjo pasakojimas neatitiko Aprašo 99 punkte nurodytų kriterijų, kurių pagrindu pasakojimą būtų galima laikyti patikimu, tyrimo metu įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes buvo vertinama, kad jis nepateikė išsamios ir asmeninės informacijos, pasakojimas buvo bendro pobūdžio, abstraktus, prieštaringas. Pavyzdžiui, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iš užsieniečio paaiškinimų, kuriuos jis davė teisme, sunku individualizuoti persekiojimo pobūdį ir jam kylančią grėsmę. Atsakovas nurodo, kad Departamentas nenustatė, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys. Taip pat nepatvirtinta, kad grįžus į kilmės šalį jam nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus ar jis bus diskriminuojamas, nėra pagrįstos tikimybės, kad šalies kontekstas sąlygotų pareiškėjo diskriminavimą visuomenėje, priešingai, atsižvelgiant į jo paties paaiškinimus, jis (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

28. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti ar kt. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

30. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. kovo 14 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

31. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir darė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

34. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

36. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

37. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

40. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

43. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas Departamento tyrimo metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

44. Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias išvykti iš kilmės šalies, pastebėtina, kad pareiškėjo pasakojimas buvo nerišlus ir neišsamus, atsakovas pagrįstai įžvelgė pareiškėjo nenorą bendradarbiauti. Kaip teisingai nustatė atsakovas, pareiškėjo baimė dėl (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad, nors pareiškėjas tvirtino, jog gali pateikti savo pasakojimo faktus patvirtinančius dokumentus, tačiau to nepadarė.

45. Pažymėtina, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas be kitų šaltinių vertino ir EPPB 2021 m. sausio mėnesį paskelbtą bendros situacijos (duomenys neskelbtini) analizę ir rekomendacines gaires, kuriose, kaip pagrįstai teigia atsakovas, nurodoma, kad (duomenys neskelbtini).

46. Byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, todėl atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimą, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, pateiktus paaiškinimus ir kitus turimus duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Departamento padarytas išvadas.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo abstraktūs apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos jo kilmės valstybėje galėjo jaustis nesaugus, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Departamento, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl (duomenys neskelbtini), kadangi tokio pobūdžio aplinkybių pareiškėjas Departamentui nenurodė, taip pat jų nenurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui.

48. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB 2021 m. gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, todėl ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė