2015-11-12 Nr. AB-21966-3-61-3-04874-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2134-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04874-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dober“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dober“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Dober“ kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), prašydamas: pakeisti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 12NKV-91, sumažinat paskirtą 20 000 Lt baudą iki 4 000 Lt, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skundžiamu nutarimu pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, kadangi jo veikla laikoma nesąžininga pagal 7 straipsnio 18 ir 20 punktų, 8 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas; pareiškėjui skirta 20 000 Lt bauda. Pareiškėjas paaiškino, kad tarp jo ir vartotojų prekių įsigijimo metu buvo sudarytos vandens valymo sistemų pirkimo–pardavimo sutartys, kuriose nurodytos prekių kainos, kiekvienas vartotojas savo parašu patvirtino prekių apmokėjimo būdą, vadinasi, prekė nėra apibūdinama kaip nemokama. Vartotojai galimai neteisingai interpretavo sutarčių nuostatas, kad pirmoji įmoka už įsigyjamą prekę mokama po mėnesio, laikydami tai nemokamu prekės bandymo terminu. Taigi, pareiškėjas nesutinka su Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto pažeidimu. Dėl paskirtos baudos dydžio pareiškėjas pažymėjo, kad jis 2012–2013 m. nevykdė jokios veiklos ir negavo pajamų, pajamas gavo tik 2011 m., kurios siekė 43 500 Lt. Laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. nebuvo įdarbinta darbuotojų. Veiklą vėl pradėjo vykdyti nuo 2014 m. sausio mėn., todėl remiantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, didžiausia galima skirti bauda turi būti apskaičiuojama pagal einamaisiais finansiniais metais gautas pajamas. Pareiškėjo pajamos einamaisiais 2014 m. siekė 260 388 Lt, todėl maksimali bendrovei skirtina bauda negalėjo viršyti 7 811,64 Lt sumos. Pažeidimo mastas neturėjo būti vertinamas kaip didelis, nes jo veikla apėmė tik Kauno regioną ir netoli Kauno esančius miestus. Atsakovas gavo tik keturių vartotojų nusiskundimus, iš kurių su dviem vartotojais sutartys nutrauktos ir vandens valymo įrangos išmontuotos, taigi pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ištaisyti nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams padarinius, todėl tai turėtų būti vertinama kaip lengvinanti atsakomybę aplinkybė. Atsakovas išimtinai rėmėsi tik vartotojų skunduose nurodyta subjektyvia nuomone, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo teiktus paaiškinimus. Paskirta 20 000 Lt dydžio bauda vertintina kaip neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų, o sumažinus baudą iki 4 000 Lt sumos, pritaikytos sankcijos tikslai būtų visiškai pasiekti.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad su pažeidimais iš dalies sutinka, tačiau mano, kad turi būti atsižvelgta į aplinkybę, kad vartotojai A. N. ekspertizės aktu nustatytas psichikos sutrikimas ir sandorio sudarymo metu ji negalėjo suprasti savo veiksmų, be to, atsakovo išvados yra pagrįstos tik vartotojų subjektyvia nuomone.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu (I t., b. l. 91–95) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Tarnyba nurodė, kad Įstatymas nustato nesąžiningos komercinės veiklos draudimą. Buvo nustatyta, kad pareiškėjo atstovai vartotojams siūlė vandens valymo sistemas išbandyti nemokamai vieną mėnesį, tačiau vartotojams pateiktose pasirašyti vandens valymo sistemų pirkimo–pardavimo sutartyse nėra nuostatų apie nemokamą sistemos išbandymą. Tarpusavyje nesusiję vartotojai, skirtingu laiku sudarę sutartis su pareiškėju, nurodė analogiškas aplinkybes dėl nemokamo produkto naudojimo vieną mėnesį, tačiau po mėnesio panorus įrangą grąžinti, iš jų buvo pareikalauta už ją susimokėti.

Pareiškėjas yra atsakingas už tai, ką vartotojams teigia jo atstovai. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsisprendimui reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Visi keturi vartotojai savo prašymuose nurodė, kad pageidauja sutartis su pareiškėju nutraukti, todėl vertinama, kad pareiškėjas savo veiksmais paskatino vartotojus priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio vartotojai kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmę, t. y. pareiškėjo atstovai apribojo vartotojų pasirinkimo laisvę, tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą.

Dėl paskirtos baudos dydžio atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neteikė jokių finansinių dokumentų, įrodančių jo pajamų dydį, todėl objektyviai negalint nustatyti finansinių pajamų dydžio, bauda buvo apskaičiuota pagal Įstatymo 13 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėjo teiginys, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų ištaisyti nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams padarinius visiškai nepagrįstas ir iškreipiantis realią faktinę situaciją, kadangi vandens valymo įrenginiai buvo išmontuoti vartotojams pareikalavus nutraukti sutartį, o minėti darbai atlikti vartotojų sąskaita.

Vertindama pažeidimo pobūdį Tarnyba atsižvelgė į tai, kad vartotojams buvo daromas psichologinis spaudimas sudaryti sutartį ir leisti nedelsiant sumontuoti prekę, vartotojai buvo klaidinami apie naudojamo geriamo vandens kokybę ir poveikį jų sveikatai, vartotojai buvo klaidinami, kad gali išbandyti produktą nemokamai, pareiškėjo veikla buvo nukreipta į neįgalius vartotojus, vartotojus su mažais vaikais, nedideles pajamas turinčius vartotojus, pirmasis užfiksuotas nesąžiningos komercinės veiklos atvejis įvyko 2014 m. sausio 20 d., o pareiškėjas iki šiol neištaisė nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams padarinių.

Byloje lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Buvo nustatytos sunkinančios aplinkybės – tyrimo metu pareiškėjas neteikė prašomų duomenų, paaiškinimų, įrodymų, taip pat neteikė prašomų dokumentų apie metinių pajamų dydį, taip kliudė tyrimui. Skirtas baudos dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui, priešingu atveju nebūtų pasiekti teisinės atsakomybės tikslai.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pabrėžė, kad pareiškėjas paprašytas neteikė nei savo finansinių duomenų, nei kitų duomenų, o tuos dokumentus, kuriuos teikė, tai darė atmestinai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu (II t., b. l. 46–50) pareiškėjo UAB „Dober“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Tarnyba 2014 m. vasario 11 d. gavo vartotojo A. K. skundą (II t., b. l. 13–14, 22, 28), 2014 m. kovo 4 d. gavo vartotojos R. K., atstovaujančios motiną O. B., skundą (I t., b. l. 187, 188–190), 2014 m. gegužės 5 d. gavo vartotojos J. P. skundą (I t., b. l. 167–169), 2014 m. gegužės 29 d. gavo vartotojos A. N. skundą (I t., b. l. 146–148) dėl pareiškėjo nesąžiningų veiksmų sudarant vandens valymo sistemų pirkimo–pardavimo sutartis. Tarnyba 2014 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. 12NKV-91 (I t., b. l. 97–109) skyrė pareiškėjui 20 000 Lt baudą už Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kadangi nustatė, jog pareiškėjo veikla laikytina nesąžininga pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 ir 20 punktų, 8 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžininga komercinė veikla draudžiama. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus neišvengiamas išlaidas, susidarančias dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą (pavyzdžiui, vartotojo pašto ar telefono ryšio išlaidos pagal įprastus tarifus ir panašiai), ir išlaidas dėl produkto paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą.

Įstatymo 7 straipsnio 20 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip apgaulingas tvirtinimas arba įspūdžio, kad komercinės veiklos subjektas veikia ne su savo prekyba, verslu, amatu arba profesija susijusiais tikslais, sudarymas ar apgaulingas prisistatymas vartotoju. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų baudą, jeigu ši bauda neviršija 3 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais.

Pakartotinai per vienus metus padariusiems pažeidimą, už kurį buvo paskirta šiame įstatyme nustatyta bauda, komercinės veiklos subjektams gali būti skiriama didesnė, iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių litų, bauda, jeigu ši bauda neviršija 6 procentų komercinės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Komercinės veiklos subjektui, kuris vykdo komercinę veiklą trumpiau negu vienus metus, didžiausia galima skirti bauda apskaičiuojama pagal jo einamaisiais finansiniais metais gautas pajamas. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartotojų interesams, Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos.

Tarnyba negali komercinės veiklos subjektams skirti baudos, jeigu nuo šio įstatymo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip treji metai. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudų vidurkį. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą <...>. Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, bendradarbiavo su Tarnyba tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą arba kai Tarnyba gavo iš už elgesio kodeksą atsakingo subjekto pagrįstą pranešimą, kad padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai nutraukė nesąžiningą komercinę veiklą.

Pagal Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, kad atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą komercinės veiklos subjektai kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydami šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos laikinojo pobūdžio priemonės – įpareigojimo sustabdyti nesąžiningą komercinę veiklą.

Pasisakydamas dėl nustatytų pareiškėjo veiksmų, pažeidžiančių Įstatymo nuostatas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu nutarimu 20 000 Lt bauda nubaustas už Įstatymo 7 straipsnio 18 ir 20 punktų, 8 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimą. Pareiškėjas ginčija tik jo nubaudimą pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą, todėl tik aplinkybės dėl šių nuostatų pažeidimo bus tiriamos.

Anksčiau pateikta teisės aktų nuostatų analizė patvirtina, kad Įstatymas įtvirtina prezumpciją, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip nemokamas, jei vartotojas turi mokėti. Nagrinėjamu atveju vartotojas A. K. savo skunde atsakovui (II t., b. l. 13–14, 22, 28), vartotoja J. P. skunde atsakovui (I t., b. l. 167–169) nurodė, kad pareiškėjo atstovai, siūlydami jiems įsigyti vandens filtravimo sistemą pasiūlė ją nemokamai vieną mėnesį išbandyti, tačiau sutartyje tokios sąlygos nebuvo, pareiškėjas pareikalavo atsiskaityti.

Pažymėtina, kad minėti vartotojai nėra niekaip susiję, vienas gyvena Vilkaviškio rajone (II t., b. l. 13–14), kitas - Lazdijų rajone (I t., b. l. 167–169), sutartys sudarytos skirtingomis datomis (2014 m. sausio 20 d. ir 2014 m. balandžio 3 d.) (II t., b. l. 13–14, I t., b. l. 167–169), todėl jų teiginiais nėra pagrindo abejoti. Minėti asmenys nurodė analogiškas aplinkybes dėl pareiškėjo atstovų veiksmų, psichologinio spaudimo būdu siūlant vandens valymo sistemas vieną mėnesį nemokamai išbandyti, o vėliau už prekes atsiskaityti (II t., b. l. 13–14, I t., b. l. 167–169).

Pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. rašte yra nurodęs, kad jis negali nei patvirtinti, nei paneigti pasakytų vadybininkų interpretacijų (I t., b. l. 133), tačiau pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, atsako už savo darbuotojų veiksmus. Ištyrus bylos medžiagą teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo darbuotojai atliko veiksmus, nurodytus vartotojų A. K. ir J. P. skunduose (II t., b. l. 13–14, 22, 28, I t., b. l. 167–169), taigi, elgėsi nesąžiningai savo veiklos srityje ir iš esmės iškreipė vartotojų ekonominį elgesį produkto atžvilgiu.

Vartotojų skunduose nurodytas pareiškėjo darbuotojų elgesys akivaizdžiai prasilenkė su pareiga elgtis sąžiningai bei leisti vartotojui apsispręsti kaip pasielgti. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, siūlydamas vartotojams savo teikiamą prekę (vandens valymo sistemą) vieną mėnesį išbandyti nemokamai, o tokios sąlygos pirkimo–pardavimo sutartyje neįtvirtinęs ir reikalaudamas iš asmenų atsiskaityti, vykdė klaidinančią, nesąžiningą komercinę veiklą, todėl pagrįstai jam pritaikytos Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto nuostatos.

Pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, teismas pažymėjo, kad atsakovas 2014 m. liepos 3 d. raštu Nr. 4-6409 (I t., b. l. 134–135) kreipėsi į pareiškėją, prašydamas be kitų dokumentų, pateikti informaciją ir ją pagrindžiančius įrodymus apie visas pareiškėjo pajamas einamaisiais finansiniais metais. Duomenų, kad pareiškėjas būtų įvykdęs tokį prašymą nėra, be to, atsakovas patvirtino pareiškėjo neveikimą šiuo klausimu. Vadinasi, atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams Tarnyba pagal savo kompetenciją gali skirti nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų baudą. Pareiškėjui nepateikus atsakovo prašytos informacijos, tuo pagrindu atsakovas neturėdamas duomenų apie pareiškėjo pajamas einamaisiais finansiniais metais (nors pats atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė šias aplinkybes išsiaiškinti ne tik prašydamas pareiškėjo pateikti informaciją (I t., b. l. 134 –135), bet ir kreipdamasis į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su prašymu (I t., b. l. 117, 111)), pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, laikė, kad įstatymo nustatytas baudos maksimumas neviršys pareiškėjo pajamų einamaisiais finansiniais metais, kadangi, pareiškėjas, būdamas juridiniu asmeniu, turėjo suprasti, kokia atsakomybė jam gresia ir tinkamai rūpintis visų reikiamų ir atsakovo prašomų dokumentų pateikimu. Kadangi skundžiamo nutarimo teisėtumas vertinamas jo priėmimo dienai, todėl pareiškėjo teismui teikiami, tačiau atsakovui prašant jo nepateikti, paaiškinimai ir papildomi dokumentai apie pajamas, nebus vertinami. Pareiškėjas atsisakydamas teikti atsakovo prašomus dokumentus apie pajamų dydį, prisėmė sau riziką dėl skirtos baudos dydžio.

Dėl nustatyto pažeidimo pobūdžio, trukmės ir mąsto teismas pažymėjo, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo pareiškėjo darbuotojų darytą psichologinį spaudimą sudaryti sutartis anksčiau nurodytų vartotojų atžvilgiu, nes pasinaudota vartotojų prasta finansine padėtimi, mažamečių sergančių vaikų turėjimu, nustatytas vertimo kuo greičiau pasirašyti dokumentus požymis, klaidinimas apie geriamojo vandens kokybę, klaidinimas dėl vieno mėnesio nemokamo prekės naudojimo. Visos šios aplinkybės akivaizdžios iš vartotojų skundų atsakovui (II t., b. l. 13–14, 22, 28, I t., b. l. 187, 188–190, 167–169). Kartu pažymėtina, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-22-233/2015 patvirtina, jog pagal ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės aktą vartotoja A. N. sutarties sudarymo dieną (2014 m. gegužės 6 d.) ir šiuo metu negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (II t., b. l. 35), todėl jos skundas atsakovui (II t., b. l. 146–148) teismo nevertinamas. Pabrėžtina, kad pirmas vartotojo skundas dėl pareiškėjo nesąžiningų veiksmų sudarant vandens valymo sistemų pirkimo–pardavimo sutartis Tarnyboje užregistruotas 2014 m. vasario 11 d. (II t., b. l. 13–14, 22, 28), antrasis 2014 m. kovo 4 d. (I t., b. l. 187, 188–190), trečiasis 2014 m. gegužės 5 d. (I t., b. l. 167–169), tačiau pareiškėjas, nors ir gaudamas vartotojų nusiskundimus dėl jo nesąžiningos veiklos, toliau tęsė tokią pačią veiklą. Atmetamas kaip nepagrįstas ir teismą klaidinantis pareiškėjo teiginys, kad jo veikla apėmė tik Kauno regioną ir netoli Kauno esančius miestus, kadangi bylos duomenys liudija priešingai – byloje nagrinėjamais vartotojų nusiskundimų atvejais sutartys buvo sudaromos Vilkaviškio rajone, Šakių rajone, Lazdijų rajone, Rokiškio rajone (II t., b. l. 13–14, 22, 28, I t., b. l. 187, 188–190, 167–169, 146–148), kas nėra laikoma tik Kauno apylinkėmis. Šios nustatytos aplinkybės, pagal jų pobūdį, trukmę ir mastą, suponuoja išvadą, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra itin įžūli, klaidinanti vartotojus ir neatitinkanti sąžiningumo reikalavimų, siekiant kuo didesnės naudos savo atžvilgiu.

Dėl pareiškėjo teiginio apie egzistuojančias lengvinančias aplinkybes baudos skyrimui į kurias atsakovas, pareiškėjo teigimu, neatsižvelgė, pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ištaisyti nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams padarinius. Priešingai, teismas nustatė, kad pareiškėjas, gavęs vartotojų prašymus nutraukti sutartis, rašė vartotojams grasinančius raštus dėl apmokėjimo už prekę (I t., b. l. 160, 161–162, II t., b. l. 17, 18), o vėliau vandens valymo sistemas išmontavo pačių vartotojų sąskaita (II t., b. l. 27). Tarnyba pagrįstai nenustatė jokių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Dėl Tarnybos nustatytų pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pažymėtina, kad jau teismo šiame sprendime anksčiau buvo konstatuota, kad pareiškėjas neteikė visų atsakovo prašomų dokumentų, informacijos, tokiu savo neveikimu kliudė tyrimui, kas laikoma sunkinančia aplinkybe pagal Įstatymo 13 straipsnio 5 dalį.

Teismas, įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, konstatuotas sunkinančias aplinkybes laiko, kad pareiškėjui skirta 20 000 Lt bauda yra teisėta ir pagrįsta, tinkamai skirta pagal atsakovo turimus dokumentus ir proporcinga padarytam pažeidimui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas UAB „Dober“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 54–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto pažeidimą, kadangi neįvertino to, jog tarp pareiškėjo ir vartotojų sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys, kurių pirmame lape nurodyti duomenys apie užsakomas prekes, jų kainą, atsiskaitymo laikotarpį; be to, kiekvienas pirkėjas savo parašu patvirtina apmokėjimo būdą (grynais pinigais, pavedimu ar nustatant atsiskaitymo laikotarpį mėnesiais). Vadinasi, prekė tikrai nėra apibūdinama kaip nemokama. Jokie nemokami bandomieji laikotarpiai sutartyse nenurodyti. Apeliantas pažymi, kad jokie reklaminiai teiginiai, siūlantys vartotojams nemokamai įsigyti prekes, nebuvo skleidžiami. Pasirašytos sutartys rodo, kad vartotojai buvo pasirašytinai supažindinti su prekių kainomis, atsiskaitymo tvarka ir pan. Vartotojai galimai neteisingai interpretavo nuostatą, kad pirmoji įmoka mokama po mėnesio, laikydami tai nemokamu prekės bandymo terminu.

Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 81 straipsnio, 86 straipsnio 1–3 punkto, 87 straipsnio, taip pat 57 ir 142 straipsnių reikalavimų, nes nepagrįstai nevertinti į bylą pateikti dokumentai dėl pareiškėjo gaunamų pajamų dydžio (teismas nurodė, kad skundžiamo nutarimo teisėtumas vertinamas jo priėmimo dienai, todėl teismui, o ne atsakovui, pareiškėjo pateikti dokumentai nevertinami). Šiuo aspektu byla buvo išspręsta neteisingai. Pirmenybė sprendžiant administracinius ginčus, pareiškėjo teigimu, turi būti teikiama ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Be to, pareiškėjas atsakovą informavo, kad 2012-2013 metais nevykdė jokios veiklos, todėl negavo jokių pajamų. Iš pridėtos kreditingumo vertinimo ataskaitos buvo matyti, kad pajamas pareiškėjas gavo tik 2011 metais, o laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. pas pareiškėją nebuvo įdarbintas ne vienas darbuotojas.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime (II t., b. l. 71–75) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog UAB „Dober“ 2014 m. liepos 9 d. rašte Tarnybai nurodė, jog negali nei patvirtinti, nei paneigti bendrovės vadybininkų vartotojams pateikiamos informacijos. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jokie reklaminiai teiginiai, siūlantys vartotojams nemokamai įsigyti prekes, nebuvo skleidžiami. Kadangi šie pareiškėjo teiginiai vienas kitam prieštarauja, jie turi būti vertinami kritiškai. Komercinės veiklos subjekto vykdoma komercinė veikla yra vertinama vidutinio vartotojo atžvilgiu. Vartotojas ekonomine prasme yra suinteresuotas gauti teisingą informaciją apie ketinamų įsigyti produktų savybes. Jei atitinkama informacija teisinga, gerai informuotas ir pakankamai atidus bei pastabus vartotojas gali susiformuoti nuomonę apie siūlomus produktus. Pareiškėjas atsakingas už tai, ką teigia ir vartotojams siūlo jo darbuotojai (bendrovės atstovai). Pažymėtina, kad pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos 2005/09/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo nuostatas, vienas vartojimo sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams aspektų yra sutarčių sąlygų skaidrumas, t. y. vertinama, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, jos aiškinamos vartotojų naudai.

Atsakovas pažymi, kad Tarnyba du kartus kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti finansinę padėtį (pajamas einamaisiais metais) detalizuojančius dokumentus (2014 m. birželio 13 d. ir 2014 m. liepos 3 d.), taip pat kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją. Pareiškėjas nepateikė išvis jokių dokumentų apie bendrovės finansinę padėtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. spalio 2 d. nutarimo Nr. 12NKV-91 (I t., b. l. 12–24) teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėjui UAB „Dober“ už Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirta 20 000 Lt bauda (pareiškėjo komercinė veikla laikyta nesąžininga pagal minėto įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., 7 str. 18 ir 20 p., 8 str. 1 d. nuostatas). Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo bei apeliacinio skundo (I t., b. l. 1–9, II t., b. l. 54–61) turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka tik su ta ginčijamo nutarimo dalimi, kurioje konstatuota, jog jo vykdyta komercinė veikla laikoma nesąžininga pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas, kad ginčijamas nutarimas būtų pakeistas, t. y. paskirta 20 000 Lt bauda būtų sumažinta iki 4 000 Lt.

Kadangi pareiškėjas iš esmės sutiko su ginčijamu nutarimu konstatuotomis aplinkybėmis dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimo bei neginčijo to, jog jo vykdyta komercinė veikla neatitiko Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 7 straipsnio 20 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai šių aplinkybių nevertino, o tyrė tik pareiškėjo nubaudimą dėl nesąžiningos komercinės veiklos pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, jog skundžiamas 2014 m. spalio 2 d. nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, 2015 m. vasario 26 d. sprendimu (II t., b. l. 46–50) UAB „Dober“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Vadinasi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nustatė visas esmines nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, sprendimą pagrindė išsamia įrodymų analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde išdėstytus esminius argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, be to, tinkamai vadovavosi administracinio teismo praktika, suformuota šios kategorijos bylose.

Remdamasi išdėstytasis motyvais, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai.

Dėl minėtos priežasties, teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendime išdėstytiems argumentams ir padarytoms išvadoms, todėl iš naujo jų nekartoja. Be to, kolegija nepasisako dėl tų apeliacinio skundo argumentų (t. y. dėl to, jog iš pirkimo-pardavimo sutarčių, kurias su UAB „Dober“ pasirašė atitinkami Tarnybai skundus pateikę asmenys, nuostatų apie užsakomų prekių kainą, atsiskaitymo laikotarpį, apmokėjimo būdą ir kt., šie vartotojai turėjo suprasti, jog jokie nemokami bandomieji laikotarpiai nenumatyti; juos suklaidinti galėjo sutarčių nuostata, kad mokėti už perkamas prekes pradedama po mėnesio), dėl kurių iš esmės pagrįstai ir teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas.

Pasisakydama dėl apelianto teiginio, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylos dalį dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio, t. y. nepagrįstai atsisakė vertinti UAB „Dober“ į bylą pateiktus dokumentus apie gaunamų pajamų dydį, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog minėtus dokumentus pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau ne atsakovui, kuris, be kita ko, 2014 m. birželio 13 d. raštu Nr. 4-5697 (I t., b. l.141–142) bei 2014 m. liepos 3 d. raštu Nr. 4-6409 (I t., b. l. 134–135) kreipėsi į pareiškėją, prašydamas be kitų dokumentų, pateikti informaciją ir ją pagrindžiančius įrodymus apie visas pareiškėjo pajamas einamaisiais finansiniais metais. Į šiuos atsakovo raštus pareiškėjas nereagavo. Taigi, dokumentų, į kuriuos pareiškėjas prašo atsižvelgti vertinant paskirtos baudos dydį, atsakovas ginčijamo nutarimo priėmimo metu nebuvo gavęs.

Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis, išnagrinėjusi pareiškėjo bei atsakovo argumentus šiuo aspektu, atsižvelgusi į nurodytas faktines bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teismui (o ne atsakovui) pateikti paaiškinimai ir papildomi dokumentai apie UAB „Dober“ pajamas, nėra vertinami, kadangi skundžiamo nutarimo teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į jo priėmimo dieną atsakovo turėtus duomenis.

Ginčijamu nutarimu pareiškėjui paskirta bauda – 20 000 Lt, paskirta atsižvelgiant į Įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio baudų skyrimą, nuostatas, taip pat tinkamai įvertinus visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes (ginčijamame nutarime nurodytas sunkinančias aplinkybes, lengvinančių aplinkybių nebuvimą), todėl, kolegijos vertinimu, ir šioje dalyje ginčijamo atsakovo nutarimo naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas. Pareiškėjo UAB „Dober“ apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Dober“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė