2019-02-07 Nr. AB-3464-3-66-3-00006-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eR-6-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00006-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 5.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovei Laurai Matjošaitytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Už pokyčius Klaipėdoje“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Už pokyčius Klaipėdoje“ (toliau – ir pareiškėjas, Komitetas) 2019 m. vasario 1 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas) 2019 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. Sp-52 „Dėl neregistravimo visuomeninių rinkimų komitetų keliamų kandidatų sąrašų, kuriuose kandidatų lieka mažiau negu pusė toje savivaldybėje renkamų savivaldybės tarybos narių, ir šių komitetų registracijos panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1 papunktį ir 2 punktą ta apimtimi, kurioje nuspręsta neregistruoti Komiteto sąrašo ir panaikinti Komiteto registraciją; 2) įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka atkurti Komiteto registracijos pradinę teisinę padėtį. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Atsakovas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio 4 dalį bei 35 straipsnio 7 dalies 4 punktą, kadangi šiuo atveju Komitetas neatšaukė nė vieno asmens pareiškinių dokumentų, Komiteto veikla nepasibaigė, Komiteto sąraše nurodyti asmenys pageidauja dalyvauti 2019 m. kovo 3 d. rinkimuose į vietos savivaldą;

1.2. Įstatyme nėra numatyta Komisijos teisė panaikinti visuomeninio rinkimų komiteto registraciją, nepanaikinus pirminės tokio komiteto registracijos. Ginčijamame Sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kad juo yra naikinamas ir Komisijos sprendimas įregistruoti Komitetą;

1.3. Įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas dėl minimalaus ir maksimalaus kandidatų skaičiaus yra taikomas tik partijų teikiamiems kandidatų sąrašams;

1.4. Įstatyme (jo 37 straipsnio 6 dalyje) nenumatyta galimybė panaikinti rinkimų komiteto kandidatų sąrašo registraciją dėl to, jog tokiame sąraše kandidatų liko mažiau nei pusė toje savivaldybėje renkama savivaldybės tarybos narių;

1.5. Atsakovas nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 42 straipsnio 3 dalimi, kadangi Komiteto kandidatų sąrašo registravimo panaikinimo klausimas buvo sprendžiamas ne dėl pareiškinių dokumentų atšaukimo, o dėl kandidato registracijos panaikinimo;

1.6. Įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta nuostatų, kuriomis vadovaujantis būtų galima panaikinti visuomeninio rinkimų komiteto teikiamų kandidatų viso sąrašo registravimą;

1.7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. R-12-442 išaiškino Įstatymo nuostatų, susijusių su visuomeninio rinkimų komiteto registracijos panaikinimu, taikymą.

2. Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sistemiškai aiškinant Įstatymą, Įstatymo 34 straipsnio nuostatos taikytinos visiems politinės kampanijos dalyviams, tarp jų – visuomeniniams rinkimų komitetams. Lingvistiškai aiškinant Įstatymo 34 straipsnio 4 dalį, matyti, kad joje yra padaryta klaidų;

2.2. Sistemiškai aiškinant Įstatymą, atsižvelgtina ir į Įstatymo 42 straipsnio 3 dalį, kaip į analogišką atvejį;

2.3. Nagrinėjamam ginčui aktualios ir Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostatos (6 str. 2 d. 6 p. ir 6 str. 1 d. 5 p.), susijusios su savarankiško politinės kampanijos dalyvio statuso praradimu;

2.4. Minimalus politinės kampanijos dalyvių keliamų kandidatų skaičius 2019 metais Klaipėdos miesto savivaldybėje yra 16, tačiau ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komiteto keliamų kandidatų sąraše buvo likę tik 15 kandidatų. Komiteto keliamų kandidatų sąrašo skaičiaus sumažėjimą lėmė objektyvios priežastys – atsisakyta E. A. registruoti kandidatu, nes jis savo anketoje nenurodė, kad Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, t. y. E. A. pareiškiniai dokumentai rikimų komiteto buvo atšaukti;

2.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R-12-442/2015 nevertino ir nepasisakė dėl sisteminio Įstatymo nuostatų taikymo būtinybės, todėl šiuo sprendimu neturėtų būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. 3. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Komisijos 2019 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. Sp-52 1.1 papunkčio ir 2 punkto ta apimtimi, kurioje nuspręsta neregistruoti Komiteto sąrašo ir panaikinti Komiteto registraciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

4. Sprendime Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi ir 35 straipsnio 7 dalies 4 punktu, nusprendė: 1. neregistruoti visuomeninių rinkimų komitetų keliamų kandidatų sąrašų, kuriuose kandidatų lieka mažiau negu pusė toje savivaldybėje renkama savivaldybės tarybos narių (1.1. visuomeninio rinkimų komiteto „Už pokyčius Klaipėdoje“ – Klaipėdos miesto savivaldybėje Nr. 20); 2. panaikinti šio sprendimo 1 punkte nurodytų visuomeninių rinkimų komitetų registraciją.

5. Dėl Komisijos sprendimo neregistruoti Komiteto keliamų kandidatų sąrašo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija Sprendimą šiuo aspektu grindė Įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad partija, rinkimų komitetas kandidatus kelia pateikdami bendrą kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal partijos nustatytą eilę; iš viso partijos teikiamame kandidatų sąraše kandidatų negali būti mažiau negu pusė ir du kartus daugiau negu iš viso renkama tos savivaldybės tarybos narių. Nors atsakovas pripažįsta, jog minėtose nuostatose nėra expressis verbis (liet. tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodyta, kad ir visuomeninių rinkimų komitetų teikiamame kandidatų sąraše negali būti mažiau negu pusė ir du kartus daugiau negu iš viso renkama tos savivaldybės tarybos narių, jo nuomone, šioje vietoje įstatymų leidėjas padarė teisės technikos klaidą, kadangi, sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas (tarp jų – numatytąsias 42 straipsnio 3 dalyje, kad, jeigu, atšaukus pareiškinius dokumentus, kandidatų sąraše kandidatų lieka mažiau negu pusė toje savivaldybėje renkama savivaldybės tarybos narių, panaikinamas visų šio sąrašo kandidatų registravimas), turi būti vienodai traktuojami tiek partijų, tiek visuomeninių rinkimų komitetų teikiami kandidatų sąrašai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovo pozicija.

6. Šiame kontekste paminėtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina. Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui jokių reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti. Ji nedraudžia ir keisti pasirinktos savivaldybių tarybų rinkimų sistemos. Tačiau tai, kad Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti, anaiptol nereiškia, kad iš Konstitucijos savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui apskritai nekyla jokių reikalavimų. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos.

7. Vienas iš principų, kuriuo turi būti vadovaujamasi kuriant teisę ir ją taikant, yra konstitucinis teisinės valstybės principas. Kaip ne kartą yra akcentavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt. (žr., pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimus). Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus).

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuomeninių rinkimų komitetų veiklą ir tokių komitetų teikiamų kandidatų sąrašų registraciją reglamentuojantis teisinis reguliavimas stokoja aiškumo. Teisės aktų formuluotės nėra pakankamai tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį aiškiai orientuoti pagal teisės reikalavimus. Atsakovo nuomonė, kad Įstatyme yra tam tikrų redakcinių – loginio pobūdžio klaidų, nėra visiškai nepagrįsta, tačiau tai nereiškia, kad teisiniame reguliavime galbūt esančius trūkumus šiuo konkrečiu atveju galima ištaisyti plečiamai aiškinant teisės normas, keičiant juose esantį turinį.

9. Pabrėžtina, kad atitinkamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisas (inter alia susijusias su į ne politinių partijų sąrašus įtrauktų kandidatų į savivaldybių tarybų narius kėlimo tvarkos nustatymu, tokių sąrašų registravimu ir kt.) gali padaryti tik įstatymų leidėjas. Joks kitas teisėkūros ar teisės taikymo subjektas to padaryti negali, nes turi būti koreguojamas ne individualaus, bet bendrojo teisinio santykio – vieno iš visai valstybei nustatytos savivaldybių tarybų rinkimų sistemos elementų – teisinis reguliavimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimą).

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R-12-442/2015, analizuodamas Komisijos išvadas, kad V. G. visuomeninis rinkimų komitetas „Drauge“ neatitiko Įstatymo 34 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. komiteto keliamų kandidatų sąraše, išbraukus R. M., liko mažiau negu pusė Panevėžio rajono savivaldybėje renkamų savivaldybės tarybos narių, todėl minėto rinkimų komiteto kandidatų sąrašo registravimas yra naikintinas, pažymėjo, kad Įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai suformuluota nuostata, jog reikalavimas dėl minimalaus ir maksimalaus kandidatų skaičiaus yra taikomas tik partijų teikiamiems kandidatų sąrašams, todėl ši teisės norma negali būti taikoma rinkimų komitetų teikiamiems kandidatų sąrašams.

Įstatymo 37 straipsnio 6 dalyje („Jeigu po kandidato įregistravimo Vyriausioji rinkimų komisija nustato, kad šis kandidatas neatitinka šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų, arba jeigu kandidatas atsisako pateikti šio įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 2 punkte arba 4 dalies 2 punkte nurodytus dokumentus ar pasižadėjimą laikytis draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis arba šiuos dokumentus pateikia klaidingus ar jų nepateikia Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytu laiku, arba jeigu partija, rinkimų komitetas, kandidatas yra šiurkščiai pažeidę šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, Vyriausioji rinkimų komisija panaikina atitinkamai to kandidato registravimą arba atšaukia to kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) paskelbimą„) irgi nėra įtvirtinta nuostata, kad rinkimų komiteto keliamų kandidatų sąrašo registracija gali būti panaikinta dėl to, jog kandidatų sąraše kandidatų lieka mažiau negu pusė toje savivaldybėje renkama savivaldybės tarybos narių.

Sprendžiant visuomeninio rinkimų komiteto registracijos panaikinimo klausimą negali būti taikoma ir Įstatymo 42 straipsnio 3 dalis, nes nagrinėjamu atveju minėto rinkimų komiteto kandidatų sąrašo registravimo panaikinimo klausimas buvo sprendžiamas ne dėl pareiškinių dokumentų atšaukimo, o dėl kandidato registracijos panaikinimo Teismas konstatavo, kad Įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtintų nuostatų, kuriomis vadovaujantis būtų galima panaikinti minėto visuomeninio rinkimų komiteto teikiamų kandidatų viso sąrašo registravimą.

Atsižvelgiant į tai, Komisijos sprendimas dėl V. G. visuomeninio rinkimų komiteto „Drauge“ kandidatų sąrašo registravimo panaikinimo buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams ir naikintinu.

11. Akcentuotina, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (liet. sprendimo pagrindas, motyvacija).

12. Šiuo atveju nėra ginčo, kad aplinkybės dėl V. G. visuomeninio rinkimų komiteto „Drauge“ kandidatų sąrašo registravimo panaikinimo, vertintos administracinėje byloje Nr. R-12-442/2015, yra labai panašios nagrinėjamoms šioje byloje. Atsakovas savo prašymą nesiremti sprendimu minėtoje byloje sieja tik su tuo, kad, jo nuomone, pastarajame sprendime teismas neįvertino Įstatymo nuostatų, pasitelkdamas sisteminį teisės aiškinimo metodą, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Teisėjų kolegija, įvertinusi Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą ir anksčiau aptartą teismų praktiką, laikydamasi pozicijos, jog teisinis reguliavimas, ribojantis galimybę teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius – ne tik politinių partijų – sąrašus (įstatymų leidėjui nusprendus – ir individualiai), negali būti aiškinamas plečiamai, ir palyginusi nagrinėjamoje administracinėje byloje susidariusią situaciją su administracinėje byloje Nr. R-12-442/2015 analizuotomis aplinkybėmis, nenustatė pagrindo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R-12-442/2015 pateiktų išaiškinimų nelaikyti precedentu arba keisti šią suformuotą teismų praktiką. Konstatuotina, kad atsakovas, nuspręsdamas ginčijamu Sprendimo 1.1 papunkčiu neregistruoti Komiteto keliamų kandidatų sąrašo, vadovaudamasis Įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi, pritaikė netinkamą teisinį pagrindą tokiam sprendimui priimti, todėl Sprendimas šioje dalyje yra teisiškai nepagrįstas.

13. Dėl Komisijos sprendimo panaikinti Komiteto registraciją akcentuotina, kad atvejai, kai baigiasi rinkimų komiteto veikla, yra įtvirtinti Įstatymo 35 straipsnio 7 dalyje, tarp jų – kai rinkimų komitetas atšaukia rinkimų pareiškinius dokumentus ir (arba) nelieka šio komiteto keliamų kandidatų (4 p.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Komitetas savo rinkimų pareiškinių dokumentų neatšaukė, o, atsisakius E. A. registruoti kandidatu, Komiteto keliamų kandidatų sąraše liko dar 15 asmenų, taigi, atsakovas nepagrįstai nusprendė panaikinti Komiteto registraciją Įstatymo 35 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu.

14. Kartu pastebėtina, jog, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas, be kita ko, teisės aktų normomis. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

15. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad ginčijama Sprendimo dalis, kurioje nuspręsta neregistruoti Komiteto keliamų kandidatų sąrašo ir panaikinti Komiteto registraciją, neturi teisinio pagrindo, dėl to ginčijama Sprendimo dalis yra naikintina. Panaikinus ginčijamą sprendimo dalį, kurioje, be kita ko, buvo nuspręsta panaikinti Komiteto registraciją, ši registracija savaime tampa vėl galiojančia, todėl antrasis skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka atkurti Komiteto registracijos pradinę teisinę padėtį – nebeturi teisinės reikšmės ir plačiau nenagrinėtinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas yra tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Tenkinti pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Už pokyčius Klaipėdoje“ skundą.

Panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. Sp-52 „Dėl neregistravimo visuomeninių rinkimų komitetų keliamų kandidatų sąrašų, kuriuose kandidatų lieka mažiau negu pusė toje savivaldybėje renkamų savivaldybės tarybos narių, ir šių komitetų registracijos panaikinimo“ 1.1 papunktį ir 2 punktą ta apimtimi, kurioje nuspręsta neregistruoti visuomeninio rinkimų komiteto „Už pokyčius Klaipėdoje“ keliamų kandidatų sąrašo ir panaikinti šio komiteto registraciją.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė