2017-02-14 Nr. AB-3629-3-61-3-03234-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-368-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03234-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Pontem“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Pontem“, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad 2015 m. balandžio 14 d. pietų metu patiektos dešrelės buvo sugedusios, o nuo tokio maisto jam susuko vidurius, apsinuodijo maistu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 10–13) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad nuteistųjų maitinimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Vilniaus PN yra sudarę maisto tiekimo sutartį su UAB „Pontem“, kuri nuteistiesiems gamina ir pateikia maistą tris kartus per parą. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. IR-485 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje patvirtintą dienotvarkę ir valgiaraščius. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. 2015 m. balandžio 14 d. Vilniaus PN nuteistiesiems pagal patvirtintą valgiaraštį buvo patiektos dešrelės, kurias Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistei patikrinus, buvo nustatyta, jog jos buvo blogo kvapo, žalsvo atspalvio, minkštos. Tai buvo pažymėta Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale ir dešrelės buvo nedelsiant išimtos iš 2015 m. balandžio 14 d. nuteistųjų maisto davinio, kaip netinkamos vartoti. Atsakovu šioje byloje turėtų būti UAB „Pontem“ ir byla nagrinėjama civilinės teisenos tvarka, nes būtent iš UAB „Pontem“ netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų kilo ši situacija.

Vilniaus PN teismo posėdžio metu nurodė, jog maistas į Vilniaus PN atvežamas dideliais kiekiais, o asmenų, esančių Vilniaus PN yra labai daug, todėl prieš patiekiant maistą nėra galimybės patikrinti viso maisto kokybę juslinio patikrinimo būdu, todėl tam tikras kiekis davinio buvo išduotas, o po juslinio patikrinimo, visos dešrelės buvo pašalintos iš davinio. Pažymėjo, kad pareiškėjas po nekokybiško maisto davinio į medicinos darbuotojus nesikreipė.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Pontem“ atstovas teismo posėdžio metu pateikė papildomus dokumentus, kurie, jo manymu, įrodo, jog UAB „Pontem“ jokių pažeidimų nepadarė. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Kretingalės mėsa“ matyti, jog UAB „Kretingalės mėsa“ įsipareigoja parduoti UAB „Pontem“ kokybiškas prekes, UAB „Pontem“ į Vilniaus PN pristatytos dešrelės buvo tinkamos vartoti, jų galiojimo terminas nepasibaigęs.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 67–69) pareiškėjo R. V. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą maitinimą, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. V., kurią jis nurodo patyręs dėl 2015 m. balandžio 14 d. pietums patiekto sugedusio maisto.

Pareiškėjas teigia, jog Vilniaus PN 2015 m. balandžio 14 d. pietums patiekė sugedusias dešreles, o nuo tokio maisto jam susuko vidurius, apsinuodijo maistu.

Vilniaus PN neneigia, jog minėtos dešrelės buvo sugedusios, tačiau teigia, jog pagal teisės aktus Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojui atlikus juslinį maisto patikrinimą, jos buvo nedelsiant pašalintos iš maisto davinio.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Byloje esanti medžiaga patvirtina ir Vilniaus PN neginčija, jog iš tiesų 2015 m. balandžio 14 d. pietums buvo patiektos sugedusios dešrelės. Iš teismui pateikto Vilniaus PN Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalo matyti, jog Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojui atlikus juslinį maisto patikrinimą buvo konstatuota, jog dešrelės netinkamos maistui.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri numato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Minėtos normos įgyvendinimo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės“ (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Šių taisyklių 7 punkte nustatyta, jog suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus <...> (redakcija nuo 2015 m. kovo 3 d.). Pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 5, 6 punktus, maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Valgiaraščiai sudaromi 31 dienai. Kai mėnesyje yra mažiau dienų, nesančiomis einamąjį mėnesį dienoms maisto produktai neskiriami (neišrašomi). Vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. IR-485 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog dėl patiektų sugedusių dešrelių pareiškėjas 2015 m. balandžio 15 d. skundu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, kuris pareiškėjo bei kitų nuteistųjų skundus dėl 2015 m. balandžio 14 d. patiekto netinkamo vartojimui maisto davinio, persiuntė maistą tiekiančiai UAB „Pontem“. UAB „Pontem“ nurodė, jog dešrelių galiojimo terminas buvo nepasibaigęs, tačiau buvo priimtas sprendimas nuo 2015 m. balandžio 15 d. į Vilniaus PN tiekti kitos įmonės gamybos dešreles. Pažymėtina, jog Kalėjimų departamentas 2015 m. birželio 2 d. rašte Nr. 2S-2388 nurodė, jog daugkartiniai Vilniaus PN administracijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbuotojų maisto produktų kokybės patikrinimai ir nuteistųjų skundai rodo, kad UAB „Pontem“ nepilnai vykdo Maitinimo paslaugos pirkimo-pardavimo 2015 m. sausio 15 d. sutarties Nr. 24-3 įsipareigojimus ir paprašyta Vilniaus PN taikyti poveikio priemones arba nutraukti sutartį.

Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjui 2015 m. balandžio 14 d. pietums iš tiesų buvo patiektos netinkamos vartoti dešrelės. O trečiojo suinteresuoto asmens teismo posėdžio metu pateikti dokumentai, iš kurių turinio matyti, jog dešrelių galiojimo terminas nebuvo pasibaigęs, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti, jog pareiškėjui buvo patiektas netinkamos kokybės maistas. Vilniaus PN atsiliepime nurodytas teiginys, jog juslinis patikrinimas atliekamas prieš tiekiant maistą, patvirtina, jog Vilniaus PN netinkamai užtikrino nuteistųjų maitinimą, nes juslinis patikrinimas nagrinėjamu atveju atliktas ne prieš maisto tiekimą kalinamiesiems, o gavus pareiškėjo bei kitų kalinamųjų skundus. Be kita ko, teismo posėdžio metu Vilniaus PN pats nurodė, jog į Vilniaus PN atvežamas dideliais kiekiais, o asmenų, esančių Vilniaus PN yra labai daug, todėl prieš patiekiant maistą nėra galimybės patikrinti viso maisto kokybę juslinio patikrinimo būdu. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines bylos aplinkybes matyti, jog pareiškėjui patiekus netinkamą vartoti maistą jam kilo tam tikri nepatogumai ir dėl Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į tai, jog netinkamo vartoti maisto patiekimas pareiškėjui buvo vienkartinis, jog pareiškėjui nekilo rimtų sveikatos sutrikimų, į medicinos darbuotojus jis nesikreipė, konstatuotina, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl teisės į tinkamo vartoti maisto patiekimą pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pontem“ apeliaciniu skundu (b. l. 75–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. V. skundą atmesti visa apimtimi. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su teismo išvada, kad „pareiškėjui 2015 m. balandžio 14 d. pietums iš tiesų buvo patiektos netinkamos vartoti dešrelės. O trečiojo suinteresuoto asmens teismo posėdžio metu pateikti dokumentai, iš kurių turinio matyti, jog dešrelių galiojimo terminas nebuvo pasibaigęs, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti, jog pareiškėjui buvo patiektas netinkamos kokybės maistas.“ UAB „Pontem“ teigimu, tarp jos ir Vilniaus PN 2015 m. sausio 15 d. buvo pasirašyta Maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 24-3, remiantis kuria, UAB „Pontem“ įsipareigojo teikti nuteistųjų maitinimo paslaugas, o Vilniaus PN įsipareigojo už suteiktas nuteistųjų maitinimo paslaugas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

Šios sutarties tinkamas įvykdymas yra užtikrintas sutarties vykdymo užtikrinimu (5 proc. dydžio nuo sutarties vertės garantija ar laidavimas, šiuo konkrečiu atveju, draudimo bendrovės laidavimo raštu). Remiantis Sutarties 11 skyriaus nuostatomis, vienai sutarties šaliai pažeidus sutartį, nukentėjusioji šalis turi teisę pasinaudoti sutarties įvykdymo užtikrinimu.UAB „Pontem“ 2015 m. balandžio 14 d. dieną pateikė maitinimą 583 nutiestiesiems, t. y. pateiktas maitinimas visiems įkalinimo įstaigoje esantiems nuteistiesiems.

Analogiškam asmenų skaičiui maitinimas suteiktas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. gegužės 16 d. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateikta ir administracinėje byloje esanti pažyma–ataskaita apie pamaitintų asmenų skaičių 2015 metų balandžio mėnesį. Vilniaus PN už suteiktas maitinimo paslaugas 2015 metų balandžio mėnesį sumokėjo, jokių atskaitymų neatliko, kas laidžia daryti pagrįstą išvadą, kad maitinimo paslaugos buvo suteiktos tinkamai, laikantis sutarties reikalavimų. Be to, Vilniaus PN netinkamo sutarties vykdymo atveju turėjo teisę pasinaudoti sutarties vykdymo užtikrinimu.

Tokia teise Vilniaus PN nepasinaudojo, kas taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad paslaugos buvo suteiktos tinkamai. Sutarties 6.1.10. punktas numato, kad „paslaugos teikėjas turi teisę gauti paslaugų kainą su sąlyga, kad jis tinkamai vykdo šią sutartį“. Šiuo atveju, Vilniaus PN sumokėjus visą kainą už 2015 metų balandžio mėnesį suteiktas maitinimo paslaugas, darytina išvada, kad Vilniaus PN pripažino, kad maitinimo paslaugos buvo suteiktos tinkamai, pagal sutarties reikalavimus.

Pareiškėjas R. V. pateiktu skundu nurodo, kad dėl neva 2015 m. balandžio 14 d. sugedusių dešrelių, jis apsinuodijo maistu, jam susuko vidurius. Šiuo atveju, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų buvus pareiškėjo menamoms aplinkybėms. 2015 m. balandžio 14 d. analogiškas maitinimas buvo teikiamas ne tik pareiškėjui R. V., bet ir kitiems asmenims, tačiau kitų nuteistųjų skundų dėl pateiktų dešrelių kokybės pateikta nebuvo. Darant prielaidą, kad pateiktos dešrelės buvo netinkamos kokybės, jomis turėjo apsinuodyti ir kiti tas pačias dešreles valgę nuteistieji. Tokių aplinkybių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, juolab, kad ir į Vilniaus PN medicinos darbuotojus dėl apsinuodijimo maistu nebuvo kreiptasi. Šiuo atveju, negalima sutikti su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas patyrė žalos, tačiau „pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais“. UAB „Pontem“ nuomone, administracinėje byloje nėra pateikta jokių neginčijamų įrodymų, kad buvo pateiktos netinkamos kokybės dešrelės ir kad pareiškėjui iš vis buvo sutrikdyta sveikata ir tokiu būdu pažeidžiant R. V. teisę į teisės aktais nustatytą tinkamą maitinimą. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad nuteistieji Vilniaus PN yra maitinami ne tik centralizuotai. Patys nuteistieji turi galimybes įsigyti maisto prekių įkalinimo įstaigos patalpose esančioje parduotuvėje. Įsigytus maisto produktus nuteistieji laiko savo gyvenamosiose patalpose, todėl negalima atmesti galimybės, kad menamas apsinuodijimas maistu buvo galimas maisto produktais, kurį įsigijo pats pareiškėjas, ir kuris, dėl netinkamų gyvenamojoje vietoje laikymo sąlygų, galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai.

Prieš pateikiant pagamintą maistą nuteistiesiems, maistas pereina tam tikras stadijas: nuo produktų maisto gaminimui pristatymo, jų išfasavimo, maisto paruošimo, pagaminto maisto juslinio patikrinimo Vilniaus PN sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo bei pagaminto maisto išdalinimo nuteistiesiems. Šiuo atveju, pačiame gamybos procese maisto kokybė yra tikrinama ir prižiūrima atsakingo įmonės darbuotojo. Kaip nurodo atsakovas pateiktame atsiliepime, sveikatos priežiūros tarnybos specialistei patikrinus minėtus produktus, buvo nustatyta, kad dešrelės yra su blogu kvapu, žalsvo atspalvio, minkštos. Šiuo atveju UAB „Pontem“ su šiuo teiginiu nesutinka, nes galimybė pateikti menamos kokybės produktus yra visiškai eliminuojama pačiame gamybos procese, antra, nėra įtikinama tokia aplinkybė, kad maistą išdalinantys darbuotojai galėtų išdalinti tokios kokybės maistą nuteistiesiems, kuris net vizualiai atrodo netinkamas vartoti. Be to, atsiliepime nurodoma, kad 2015 m. balandžio 14 d. minėtos dešrelės buvo nedelsiant išimtos iš 2015 m. balandžio 14 d. maisto davinio. Kyla klausimas, kokiu būdu pareiškėjas galėjo suvalgyti atsakovo apibūdintas dešreles, kai jos jau buvo išimtos iš maisto davinio. Akivaizdu, kad nurodytos dešrelės buvo tinkamos kokybės, nes tik tokios galėjo būti pateiktos nuteistiesiems. Byloje UAB „Pontem“ atstovo pateikti dokumentai liudija, kad iš UAB „Kretingalės mėsa“ įsigytų dešrelių tinkamumo vartoti terminas iki 2015 m. balandžio 19 d. Iš krovinių važtaraščių matyti, kad minėtos dešrelės buvo teikiamos ir kitose įstaigose, kuriose maitinimo paslaugas teikia UAB „Pontem“ (Lukiškių kalėjimas, UAB „Niklita“, VšĮ Šiaulių ligoninė, VšĮ Kėdainių ligoninė), iš kurių jokių nusiskundimų dėl pateiktų dešrelių kokybės nebuvo gauta.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 14 d., kai pareiškėjui buvo pateiktas neva netinkamos kokybės maistas, joks maisto apžiūros aktas (ar kitas dokumentas) sudarytas nebuvo. Joks tyrimas dėl netinkamos maisto kokybės nebuvo atliktas. Teismo sprendime nurodoma aplinkybė, kad maisto juslinis patikrinimas buvo atliktas ne tą pačią dieną, kurią pareiškėjas neva apsinuodijo maistu, bet kitą dieną, dar kartą patvirtina, kad jokių objektyvių įrodymų, kad būtent 2015 m. balandžio 14 d. buvo pateiktas netinkamos kokybės maistas, nėra. Be to, ir kitą dieną, padarant įrašus pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale, maisto apžiūroje nedalyvavo UAB „Pontem“ atstovas, kas pagrįstai leidžia abejoti padaryto įrašo pagrįstumu. Vien ta aplinkybė, kad 2015 m. balandžio 15 d. buvo priimtas sprendimas į Vilniaus PN tiekti kito gamintojo dešreles neleidžia daryti išvados, kad UAB „Kretingalės mėsa“ pagamintos ir tiektos dešrelės neatitiko kokybės reikalavimų.

Apibendrindamas išdėstytą, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįsigilino į trečiojo suinteresuoto asmens atstovo teismo posėdžio metu pateiktų dokumentų turinį, iš esmės rėmėsi tik pareiškėjo pateiktais ir niekuo nepagrįstais duomenimis, todėl priėmė sprendimą remdamasis nevisapusišku, neobjektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Be to, trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiškėjas R. V., teikdamas nepagrįstus skundus, piktnaudžiauja Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintu administraciniu procesu. Inicijuodamas nepagrįstus procesus pareiškėjas siekia paįvairinti kasdienybę, dėl ko, tiek proceso šalys, tiek teismai dėl tokių procesų patiria papildomus darbo krūvius, sąlygojančius nereikalingas laiko, darbo ir finansines sąnaudas. Yra pagrindas spręsti klausimą dėl ABTĮ 84 straipsnyje numatytų sankcijų skyrimo pareiškėjui R. V..

Pareiškėjas R. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84), kuriame nurodė, kad nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, kadangi netinkamo maisto išdavimas pažemino jo orumą, todėl prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – jo skundą tenkinti visa apimtimi.

Pareiškėjas R. V. pateikė teismui atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Pontem“ apeliacinį skundą (b. l. 90), kuriame nurodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad pareiškėjas piktnaudžiauja administraciniu procesu, jį apšmeižė. Be to, pareiškėjo manymu, iš UAB „Pontem“ pateiktų duomenų matyti, kad dešrelės Vilniaus PN buvo pateiktos paskutinę jų galiojimo dieną.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pontem“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą (b. l. 92–93), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos (100 Eur) atlyginimo, kurią pareiškėjas R. V. kildina iš to, kad Vilniaus pataisos namuose 2015 m. balandžio 14 d. pietų metu jam buvo patiektos sugedusios dešrelės, nuo kurių, jo teigimu, jam susuko vidurius, jis apsinuodijo maistu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą maitinimą, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog atsakovas neneigia aplinkybės, kad minėtą dieną nuteistiesiems buvo patiektos sugedusios dešrelės, pastarąją aplinkybę pagrindžia ir į bylą pateikti rašytiniai duomenys, taip pat atsakovo atstovo parodymai teismo posėdžio metu. Kita vertus, Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, netinkamo vartoti maisto patiekimas pareiškėjui buvo vienkartinis, jam nekilo rimtų sveikatos sutrikimų, į medicinos darbuotojus jis nesikreipė, todėl R. V. patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka (pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remdamasi minėta praktika, kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi tik tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pats pripažino, jog 2015 m. balandžio 14 d. pietų metu Vilniaus PN bausmę atliekantiems asmenims buvo patiektos sugedusios dešrelės, kurios vėliau buvo išimtos iš nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio. Šį teiginį patvirtina ir byloje esantys duomenys (b. l. 3, 4, 10–13, 14–15, 16). Todėl trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas apeliacinis skundas, kuriame UAB „Pontem“ teigia, jog 2015 m. balandžio 14 d. Vilniaus pataisos namuose pietų metu nebuvo patiektos sugedusios dešrelės, atmestinas kaip nepagrįstas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl, konstatavus, kad Vilniaus PN 2015 m. balandžio 14 d. pietų metu buvo patiektas netinkamos kokybės maistas, pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų (t. y. patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžiama CK 6.250 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kita vertus, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas tik tada, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo pripažinimas yra tinkama ir pakankama priemonė pareiškėjo pažeistai teisei apginti, kadangi, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pažeidimas buvo vienkartinis ir jokių rimtų pasekmių pareiškėjo sveikatai nesukėlė.

Be to, vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos jam atsiradimo, yra prieštaringi: pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (b. l. 1) nurodė, jog dėl 2015 m. balandžio 14 d. pietų metu pateiktų dešrelių jam susuko vidurius, jis jomis apsinuodijo, tačiau Vilniaus PN direktoriui 2015 m. balandžio 15 d. pateiktame skunde (b. l. 31) pareiškėjas teigė, kad 2015 m. balandžio 14 d. pietų metu pateiktų dešrelių išvis nevalgė, kadangi jos buvo blogo kvapo.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė tik tai, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau šio savo nesutikimo niekaip nedetalizavo, t. y. nepagrindė jokiais įrodymais ar argumentais.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimas, kuriuo pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą maitinimą, tačiau pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. V. ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Pontem“ apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė