2022-06-15 Nr. AB-16433-3-62-3-03082-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2846-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03082-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. Y. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas F. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 21S32754 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1658 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Ginčijamais sprendimais buvo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio asmeniui ir išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkis metus; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir prieglobsčio prašyme nurodė, kad dalyvavo politinės partijos veikloje, aktyviai pasisakė prieš valdžioje esančio prezidento diktatūrą, todėl jam gresia susidorojimas. Pareiškėjui kilusios grėsmės lygis turi būti nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini), bet konkrečiai vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, t. y. kad kylančios grėsmės individualumas būtų vertinamas taikant vadinamąją „slankiojančią skalę“. Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau įvertinęs ir atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir jam galimai kilsiančios grėsmės kontekstą mano, jog jis priskirtinas padidintos grėsmės rizikos asmenų grupei, kaip politinės opozicijos aktyvistas.

1.2. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei kituose teisės aktuose numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visuma, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai (gyvybei), yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

1.3. Sprendime numatyti pareiškėjo teises ribojantys terminai yra nepagrįstai ir neproporcingai ilgi, neatitinkantys teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.

2. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės lėmė baimė būti savo šalyje dėl politinių įsitikinimų, t. y. priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. jis tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama „baimė grįžti“ nelaikytina visiškai pagrįsta. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

2.2. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

2.3. Nagrinėjant prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Pareiškėjo pasakojimas dėl jam kylančių grėsmių nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo neišsamus. Tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino pareiškėjo teiginių, jog minėta partija siektų jėga nuversti dabartinę valstybės valdžią, ar kad šios partijos nariai būtų sistemiškai persekiojami. Pats pareiškėjas neįvardijo nei vieno konkretaus atvejo ar situacijos, kai jam būtų iškilusi grėsmė dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai.

2.4. Europos prieglobsčio paramos biuras (toliau – ir EPPB) išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo Irako Respublikos piliečiams, tačiau pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl skunde minimi EPPB išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjo atveju nėra aktualūs ir netaikytini. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi pareiškėjo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su pareiškėju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Šiuo atveju įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją Migracijos departamentas nenustatė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys. Migracijos departamentas atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Jungtinių Tautų konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų.

2.5. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės yra aprašyti Sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 21S32754 3 punktą (nuo 5 metų iki 2 metų sumažino F. Y. nustatytą terminą atvykti į Lietuvos Respubliką) ir 4 punktą (dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

4. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB), Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) ir kitais teisės aktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

5. Įvertinęs byloje esančią medžiagą teismas sprendė, jog Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti pareiškėjo nurodyti argumentai. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į jo kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjas nenurodė nei vieno atvejo ar situacijos, kad jam būtų kilusi grėsmė dėl priklausymo partijai. Pareiškėjo pateikta informacija apie partiją bei dalyvavimą partinėje veikloje yra labai paviršutiniška ir neišsami. Narystei partijoje patvirtinti pareiškėjas pateikė nario pažymėjimo kopiją, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą demonstracijose ar aktyvų dalyvavimą partijos veikloje. Pareiškėjas nenurodė, kad buvo persekiojamas šalyje dėl politinių įsitikinimų, jog buvo siekta su juo susidoroti ar dėl to jis sulaukė grasinimų. Pareiškėjas neįvardijo nei vieno konkretaus atvejo ar situacijos, kai jam būtų iškilusi grėsmė dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai. Atsižvelgęs į šias tyrimo metu nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo deklaruojama baimė negali būti laikoma visiškai pagrįsta.

6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo įvardinama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, tokių įrodymų nepateikta ir teisme, todėl teismas sutiko, kad remdamasis pateikta medžiaga Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, jog pareiškėjo atžvilgiu bus imtasi persekiojimo veiksmų, todėl padarė išvadą, kad jo baimė dėl pavojaus gyvybei yra sąlygota subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.

7. Teismas pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, vertintino kritiškai ir nelaikė jo (pasakojimo) patikimu įrodymu. Pareiškėjo pasakojimas neparemtais jokiais įvykiais, detalėmis, kurie pagrįstų jo aktyvų dalyvavimą (duomenys neskelbtini) vykusiuose protestuose, o tuo labiau, kurie keltų grėsmę jo buvimui šalyje dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo baimė grįžti į šalį dėl galimo susidorojimo nėra pagrįsta. Teismas vertino, jog nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

8. Teismas, įvertinęs Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublinas III reglamentas), nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog dėl pareiškėjo neatitikties „šeimos nario“ kategorijai, nagrinėjamu atveju minėtas reglamentas netaikytinas.

9. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 7 d. ir prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

10. Nors Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, tačiau, teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas nurodė, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat teismas vertino, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausyti ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

12. Apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Nors pareiškėjas skunde teismui akcentavo tarptautinę teismų praktiką dėl reikalavimų prieglobsčio prašymo tyrimui, ginčo byloje atsakovo atliktas tyrimas buvo itin paviršutiniškas ir apsiribojo minimalia trumpai trukusia apklausa bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės šalį, o teismas šių trūkumų nevertino ir dėl jų esmės sprendime nepasisakė. Nagrinėjamu atveju atsakovas, tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

12.2. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui, kuris neturi teisinių žinių, reikiamo išsilavinimo. Formalus paaiškinimas, kad pareiškėjas turi įstatyme nurodytas teises, nėra pakankamas, kad būtų konstatuotas tinkamas pareigos suteikti informaciją įvykdymas. Nors pareiškėjas nurodė, kad turi tiesioginių sąsajų su (duomenys neskelbtini), atsakovas klausimo, kuri valstybė atsakinga už prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, net nesvarstė, tokiu būdu pažeisdamas Tvarkos aprašo nuostatas.

12.3. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Pareiškėjas įvardijo konkrečias situacijas, kai pats asmeniškai itin smarkiai nukentėjo, o valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikė. Pareiškėjas labai aiškiai įvardijo ir kokiu būdu jis buvo kankintas, todėl vertindamas pareiškėjo pasakojimo patikimumą ar trūkumus, atsakovas galėjo atlikti medicininę pareiškėjo apžiūrą ir nustatyti reikšmingus bylai duomenis, tačiau to nepadarė.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

13.1. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra laikytinas patikimu įrodymu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

13.2. Nors pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jo broliai ir seserys bei jo tikslo valstybė yra (duomenys neskelbtini), kurioje gyvena jo šeima, tačiau vien tai, kad kitoje šalyje gyvena pareiškėjo giminaičiai, nereiškia, kad jo prašymas gali būti nagrinėjamas kitoje valstybėje narėje. Užsieniečio perdavimo klausimą reglamentuoja Dublinas III reglamente nustatyti reikalavimai ir kriterijai. Vien tik noro susijungti su šeimos nariu neužtenka, turi būti to užsieniečio, gyvenančio kitoje valstybėje, sutikimas. Jį turi pateikti pats užsienietis, o ne Migracijos departamentas. Šiuo atveju pareiškėjas nesielgė aktyviai ir tokių duomenų nepateikė.

13.3. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš anglų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas teisme.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 19 sprendimo Nr. 21S32754 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 6K-1658 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, tinkamai neįvykdė savo pareigos surinkti naujausią, aktualią kilmės šalies informaciją. Teigia, kad jo pateikti duomenys patvirtina apie jam gresiantį individualų pavojų kilmės šalyje, todėl atsakovo Sprendimas nesuteikti jam prieglobsčio ir papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas.

21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

23. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

24. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

25. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

26. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

27. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

28. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

29. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

30. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) jam gresia susidorojimas, nes jis dalyvavo politinės partijos (duomenys neskelbtini) veikloje, aktyviai pasisakė prieš valdžioje esančio prezidento diktatūrą, t. y. pareiškėjas baimę būti persekiojamam grindžia savo politiniais įsitikinimais.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats asmuo privalo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias pagrįstą persekiojimo baimę dėl vienos ar kelių tarpusavyje susijusių priežasčių, o institucija, nagrinėjanti prieglobsčio prašytojo prašymą, turi pareigą išanalizuoti atvejį taip, kad iki smulkmenų būtų nustatytos baimės priežastys. Šios nuostatos yra grindžiamos Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi, visų pirma, pareiškėjas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.

32. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo (duomenys neskelbtini) politinę situaciją, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

33. Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias jį išvykti iš kilmės šalies, pastebėtina, kad nors prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra suderinamas su kilmės valstybės informacija – (duomenys neskelbtini) partijos politinis lyderis yra (duomenys neskelbtini), partija siekia demokratinių pokyčių šalyje, yra (duomenys neskelbtini) partija, tačiau pareiškėjas, nors ir laikė save aktyviu partijos nariu, Migracijos departamentui nenurodė, jog oficialus partijos pavadinimas – (duomenys neskelbtini), tai pat, kad (duomenys neskelbtini) partijos veikla remiasi keturiais pagrindiniais ramsčiais: (duomenys neskelbtini). Pokalbio Migracijos departamente metu pareiškėjas teigė, kad pagrindinė partijos veiklos priemonės – demonstracijos, o siekis – nuversti prezidentą, tačiau, šaltinių teigimu, partija siekia įtvirtinti šalyje demokratiją, dalyvaudama prezidento rinkimuose, apie bandymus nuversti prezidentą ar jėgą užgrobti valdžią informacijos šaltinuose nebuvo rasta. Tyrimo metu taip pat nebuvo rasta informacijos apie kitų (duomenys neskelbtini) partijos narių persekiojimą ar kilusią grėsmę buvimui šalyje dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai.

34. Iš Migracijos departamento vykdytos apklausos transkripcijos matyti, kad atsakovas stengėsi išsamiai išnagrinėti pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumą. Pareiškėjui po kelis kartus buvo pakartojami klausimai, taip sudarant jam galimybę tinkamai pagrįsti jo nurodytą prašymo suteikti prieglobstį pagrindą. Iš teismui pateikto pareiškėjo apklausos protokolo matyti, kad pareiškėjo pasakojimas apie patirtą ar gręsiantį persekiojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai nėra nei pakankamai nuoseklus, nei išsamus ir nepasižymi pakankamu detalumu, o teikiami paaiškinimai apie šiuos įvykius buvo paviršutiniški ir keliantys pagrįstų abejonių. Pokalbio metu pareiškėjas nenurodė nei vieno atvejo ar situacijos, kai jam būtų kilusi grėsmė dėl priklausymo partijai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą demonstracijose ar aktyvų dalyvavimą partijos veikloje, o vien pateikta narystės (duomenys neskelbtini) partijoje kopija savaime nepatvirtina pareiškėjui kilusios persekiojimo grėsmės. Kaip ginčijamame Sprendime nurodė atsakovas, remiantis „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. situacijos (duomenys neskelbtini) apžvalga, naujų politinių partijų registravimo procedūros (duomenys neskelbtini) yra gana paprastos ir tokios politinės jėgos gali laisvai funkcionuoti be centrinės valdžios spaudimo <...>; asmeniniai piliečių politiniai įsitikinimai šalyje nėra varžomi, privačios diskusijos yra toleruojamos <...>; po 2018 m. Nacionalinės asamblėjos priimto įstatymo dėl elektroninių komunikacijų, kuris praplėtė vyriausybės galią reguliuoti socialinių tinklų veiklą, asmenys gali būti areštuoti už vyriausybę kritikuojančius viešus įrašus socialiniuose tinkluose.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Pareiškėjo pasakojimas dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai yra paviršutiniškas ir neišsamus, todėl pareiškėjo pasakojimas pagrįstai buvo vertintas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jo pasakojimą dėl kilmės valstybėje tariamai gresiančio persekiojimo, susijusio su priklausymu politinei partijai. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė. Tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas priskirtinas pažeidžiamų asmenų grupei. Be to, iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad pagrindinis jo tikslas yra nuvykti į (duomenys neskelbtini), kur gyvena pareiškėjo broliai ir seserys, tačiau (duomenys neskelbtini), iš kurios pareiškėjas atvyko į Lietuvą, viza kelionei į (duomenys neskelbtini) jam nebuvo išduota (b. l. 69). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

36. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), taigi pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

37. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis ar atlikti pareiškėjo medicininę apžiūrą.

Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį, aplinkybes apie (duomenys neskelbtini) gyvenančius pareiškėjo brolius ir seseris bei Dublino III reglamento taikymo pareiškėjo atžvilgiu galimybes.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais apie Dublino III reglamento taikymą nekeičia individualios pareiškėjo situacijos ir / ar konkrečių aplinkybių dėl tarptautinės apsaugos poreikio pareiškėjui suteikimo. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

38. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

39. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė

Virginija Volskienė