2022-04-13 Nr. AB-8739-3-61-3-00187-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2048-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00187-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. W. K. D. (K. W. K. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Pareiškėjo K. W. K. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. W. K. D. (toliau – ir Pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21S41715, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 6K-17 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti Pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus jam turi būti suteikiama papildoma apsauga. Mano, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis privalėjo bėgti iš savo kilmės šalies ir pagrindė savo prieglobsčio suteikimo prašymą. Jis patiria grėsmę būti suimtas dėl nusikaltimo, kurio nepadarė ir baiminasi neteisingo teismo sprendimo. Pareiškėjas bėga nuo persekiojimo ir galimo smurto. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra nepageidaujamas (duomenys neskelbtini) ir yra naikintina socialinė grupė. Dėl šių aspektų jis negali pasinaudoti teisine pagalba. Jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnį, nes jam kyla reali grėsmė, kad sugrįžus į savo kilmės šalį jam bus įvykdyta mirties bausmė arba (duomenys neskelbtini) egzekucija.

3. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, jis laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo tikslo saugiai gyventi. Atsakovas, spręsdamas dėl jo išsiuntimo, rėmėsi nuostata, jog jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį. Minėtos išimties jo atveju nėra. Jo asmenybė nustatyta, savo elgesiu jis niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo. Pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti jo prašymą. Nors atsakovas ir surinko dalį aktualios informacijos apie kilmės valstybę, bet neteisingai įvertino su tuo susijusius skundo motyvus ir argumentus. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių objektyvumo trūkumų. Asmens teisė į tiesioginį ir rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė, skaidraus ir teisingo proceso garantija. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, todėl negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas jo prieglobsčio prašymą grindė grėsme būti apkaltintam nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir jam pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso suteikimo, kadangi pareiškėjo įvardijamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

6. Departamentas pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš kilmės valstybės, yra abstraktus, nedetalus ir nenuoseklus bei savaime nėra įtikinamas. Be to, pareiškėjo prieglobsčio prašymas be pareiškėjo pasakojimo, nėra patvirtintas aktualiais ir objektyviais įrodymais.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pasakojime buvo nustatyta gausybė prieštaravimų ir nelogiškų paaiškinimų. Pavyzdžiui, pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento įsitikinimu, ši aplinkybė paneigia pareiškėjo istorijos tikrumą, kadangi abejotina, kad ieškomas asmuo galėtų išvykti lėktuvu iš kilmės valstybės, kur vykdoma dokumentų kontrolė. Be to, pareiškėjas apklausos metu teigė, kad jis pakeitė telefoną ir telefono numerį, todėl nėra išlikę jokių kontaktų, tačiau pirminėje apklausoje teigė, kad telefoną pametė miške.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas prisistatė (duomenys neskelbtini). Nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas akivaizdžiai bando klaidinti tyrimą ir sukčiauti, leido daryti pagrįstas abejones bendru pareiškėjo patikimumu. Įvertinus pareiškėjo pasakojimo trūkumus ir tai, kad jis nepateikė jokių savo pasakojimą pagrindžiančių dokumentų ar kitų faktinių įrodymų, tikėtina, kad prieglobsčio prašytojas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo pasakojimas pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos ir nevertintas dėl prieglobsčio suteikimo.

Atsižvelgiant į tai atsakovas mano, kad ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovas nurodė, kad po ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas pateikė papildomus įrodymus (2021 m. gruodžio 14 d.), kurie buvo įvertinti Komisijos sprendime. Pareiškėjo pateikti įrodymai niekaip nepatvirtina jo teiginių. Pateiktame įrodyme yra užfiksuoti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) tačiau pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad turi (duomenys neskelbtini). Abejonių kelia ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausos metu buvo nurodęs, kad įvykio metu liudininkų nebuvo, taigi nėra aišku, kokias aplinkybes gali paliudyti asmuo, kurio nebuvo įvykio vietoje. Be to, pateiktuose duomenyse yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas yra įvykio liudininkas, o ne įtariamasis, taigi jo pateikti papildomi dokumentai tik patvirtina pareiškėjo pasakojimo trūkumus ir neatskleidžia tikrųjų pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies motyvų. Pateiktame įrodyme nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Jis buvo (duomenys neskelbtini), o tokiu atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugą nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų pagrįstas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

8. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė (teigė, kad kreipėsi, tačiau (duomenys neskelbtini)), vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesį kaip sąžiningo žmogaus, nerodo, kad jis siekė kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo K. W. K. D. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti K. W. K. D. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21S41715 rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo K. W. K. D. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Migracijos departamento komisijos 2022 m. sausio 4 d. sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Teismas, remdamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir 1951 m. Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 punktu, Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė (duomenys neskelbtini) neatitinka teismo nurodytų „tam tikros socialinės grupės“ kumuliacinių sąlygų. Teismas konstatavo, kad mažai tikėtina pareiškėjo versija, jog (duomenys neskelbtini).

12. Teismas nurodė, kad Migracijas departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pasakojimas negali būti pagrindas pabėgėlio statusui gauti, nes iš jo negalima padaryti išvados, kad jam gresia persekiojimas jo kilmės valstybėje. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui pabėgėlio statusą visgi yra pagrindas suteikti. Nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje galėjo būti persekiojamas ar kankinamas, todėl pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis). Migracijos departamentas, surinkęs duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nenustatęs pagrindų, dėl kurių gali būti suteikiama papildoma apsauga, pagrįstai pareiškėjui nesuteikė ir papildomos apsaugos (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis).

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalies jam aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

14. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, taip pat į tai, kad neįrodyta, jog prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar kad jam kyla grėsmė dėl individualių aplinkybių, į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. (duomenys neskelbtini) kur prieglobsčio prašytojas nurodė, kad gyveno prieš išvykdamas į Europą, nevyksta karinis konfliktas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio. Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Taigi pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos jis pateikė ne vieną kartą, iš jų vieną kartą teismui. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

16. Vertindamas Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą jame nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybės, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą.

III. 17. Pareiškėjas K. W. K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti visa apimtimi.

18. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus. (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti jo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – jo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Šiuo atveju būtent atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie jo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė, nors visos aplinkybės dar net nėra ištirtos.

19. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nevertino jam kylančios grėsmės savo kilmės šalyje patirti beatodairišką smurtą, o tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su realia jo situacija. Pats atsakovas nurodė, jog jo kilmės šalyje vyksta ginkluoti konfliktai, todėl galimybė patirti smurtą turėjo būti tinkamai įvertinta. Dėl šių priežasčių atsakovas turėjo surinkti naujausius ir aktualiausius duomenis apie jo kilmės šalį. Tai atlikti įpareigoja Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 7, 92.8., 97.1 punktai, kuriuose įtvirtinta atsakovo pareiga surinkti išsamią, aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas turi vadovautis tikslia ir naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius.

20. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti nulemtos daugelio kitų aplinkybių – kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso 62-63 p. nustatyta, kad migrantas yra asmuo, kuris dėl kitų priežasčių, išskyrus apibrėžime nurodytas, savanoriškai palieka savo šalį, norėdamas apsigyventi kitur. Jį gali jaudinti permainų ar nuotykių troškimas, šeima ar kitos asmeninio pobūdžio priežastys. Jei jis juda tik ekonominiais sumetimais, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis. Skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, taip kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių jo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, tokiu būdu netinkamai taikė nurodytas nuostatas. Be to, tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti jo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo ar Migracijos departamento padarytas išvadas, kad atsakovas rėmėsi aktualia informacija ir atliko išsamų tyrimą. Taip pat pažymi, kad vertinant pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, ir buvo įvertinta būtent pareiškėjo prašymo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija, tai patvirtina Migracijos departamento sprendimo turinys. Pažymi, kad jokios naujesnės informacijos, kuri galėtų paneigti Migracijos departamento sprendime padarytas išvadas pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.

23. Atsakovas akcentuoja, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, nes vertinamos pareiškėjo nurodytos prieglobsčio prašymo aplinkybės kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Šioje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjui K. W. K. D. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Savo apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, kitaip įvertinęs savo pasakojimą ir jo kilmės šalį apibūdinančią informaciją pareiškėjas daro kitokias, sau palankias išvadas; pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas; pareiškėjas mano, kad nėra ištirtos visos aplinkybės.

29. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoti Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis.

30. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

32. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

33. Darydami išvadas tiek Migracijos departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi pareiškėjo pasakojimu ir bendra apie (duomenys neskelbtini) surinkta informacija. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo įvertinta situacija, kurioje pareiškėjas buvo sulaikytas, buvo įvertinti jo paties paaiškinimai, kiek jie yra nuoseklūs ir logiški, kiek atitinka susidariusią situaciją. Pareiškėjo pasakojime buvo nustatyti prieštaravimai ir identifikuotos nelogiškos pasakojimo vietos, kurios sukėlė abejonių jo pasakojimu. Priimdamas sprendimą Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjas neteisingai nurodė savo amžių, negalėjo logiškai paaiškinti, kaip, būdamas paieškomas, jis sugebėjo išvykti iš šalies per oro uostą, kuriame vykdoma dokumentų kontrolė, jo pasakojimas apie galimą nusikaltimą ir situaciją, dėl kurios jis buvo priverstas išvykti iš šalies, stokojo detalių. Ir nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su Migracijos departamento ir Vilniaus apygardos teismo sprendimuose pateiktu jo paaiškinimų įvertinimu, tačiau apeliaciniame skunde nepateikė jokio savo šių ginčijamų aplinkybių vertinimo – nepateikė jokių argumentų, kodėl pareiškėjas nurodė netikslų savo amžių, kaip jis praėjo dokumentų kontrolę oro uoste, nepateikė daugiau įtikinamų jo padėtį pagrindžiančių detalių.

34. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra grindžiamas galimu (duomenys neskelbtini). Kaip buvo minėta, pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų matyti, kad jo padėtis nėra tokia ir iš savo kilmės valstybės jis išvažiavo ne dėl galimo persekiojimo dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Pats pareiškėjas paaiškino, kad iš savo kilmės valstybės jis išvažiavo (duomenys neskelbtini), o tokia priežastis nepatenka į galimų prieglobsčio suteikimo priežasčių sąrašą. Kitą vertus, pagal Įstatymo 86 straipsnio 2 dalį tokio persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Netgi iš paties pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis nėra tikras, kad valstybė ar kokios nors valstybinės organizacijos ims jį persekioti. Baimė, kad jį persekios, yra susijusi su kitu asmeniu, o ne su valstybę ar jos organizacijomis. Taip pat ji pagrįsta tik neaiškiomis ir nepatikimomis aplinkybėmis (duomenys neskelbtini), kuris visiškai nereiškia, kad valstybinės įstaigos neteisėtai veiks prieš pareiškėją. Pareiškėjas nepateikė jokių motyvų, kodėl jis mano, kad (duomenys neskelbtini)jo situacijoje nesuteiks jam veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

35. Nors apeliaciniame skunde yra minimas Įstatymo 87 straipsnio 1 – 3 dalyse esantis reguliavimas, kuriam esant gali būti suteikta papildoma apsauga, tačiau apeliaciniame skunde nėra jokių su šių nuostatų taikymu susijusių motyvų. Teisėjų kolegija patikrino tiek Migracijos departamento, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimus dėl šių nuostatų taikymo ir pažeidimų nenustatė.

36. Dalis apeliacinio skundo argumentų, grindžiančių teismo netinkamą pareiškėjo pasakojimo ir informacijos apie kilmės valstybę vertinimą, yra susiję su (duomenys neskelbtini) vykstančiais ginkluotais konfliktais, dėl to esančia bloga žmogaus teisių padėtimi ir panašiais motyvais. Tačiau tokie argumentai, viena vertus, nereiškia, kad konkrečioje individualioje pareiškėjo situacijoje jis išvyko dėl vykstančio ginkluoto konflikto ar blogos, jam įtaką turinčios žmogaus teisių padėties, o kitą vertus, jis gyveno ir išvyko iš tos (duomenys neskelbtini) dalies, kurioje ginkluoti konfliktai nevyksta.

37. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 1951 m. Konvencijos ir 1984 m. Konvencijos ratifikavimu, teisėjų kolegija nurodo, jog Migracijos departamento atliekamo tyrimo metu yra vertinama individuali pareiškėjos situacija jo kilmės valstybėje. Vien tai, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.). Buvo atliktas perspektyvinis pareiškėjo situacijos vertinimas, siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. W. K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė