2021-03-31 Nr. AB-7115-3-62-3-01119-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-835-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01119-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. S. kreipėsi su skundu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), 5 596,56 Eur turtinės žalos ir 447 724,80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) yra senatvės pensininkas. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui, buvo neteisingai apskaičiuotas jo draudžiamųjų pajamų koeficientas (2,1413) (toliau – ir Koeficientas), kuris yra neproporcingas pareiškėjo įnašams į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 1994–2002 m. laikotarpiu. Pareiškėjo nuomone, teisės aktais buvo nustatyta ydinga pensijos apskaičiavimo tvarka. Įstatymo nustatytas teisinis reglamentavimas, apskaičiuojant papildomą pensijos dalį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl yra negaliojantis. 2018 m. lapkričio 16 d. iš VSDFV Kauno skyriaus pareiškėjas gavo senatvės pensijos apskaičiavimo dokumentus, iš kurių matyti, jog jo individualioji pensijos dalis apskaičiuota neteisingai. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos (toliau – ir Taryba) patvirtinta metodika, pagal kurią apskaičiuojamas Koeficientas, negali būti taikoma, nes didėjant socialinio draudimo įmokoms mažėja Koeficientas. Taigi, pareiškėjas priėjo prie išvados, kad Koeficiento apskaičiavimas neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatoms.

3. Pareiškėjas apskaičiavo, kad jam vietoj 822,46 Eur yra paskirta 667,00 Eur senatvės pensija, todėl kiekvieną mėnesį gauna 155,46 Eur mažesnę pensiją ir dėl to patiria turtinę žalą. Pritaikius senaties terminą, kaip nurodė pareiškėjas, per trejus metus patirta žala sudaro 5 596,56 Eur.

4. Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sudaro patirti dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai dėl padarytos turtinės žalos ir valstybės rodomos nepagarbos pareiškėjui kaip pensininkui. Pareiškėjas neturtinę žalą skaičiavo pagal turtinės žalos dydį (kas mėnesį po 155,46 Eur), o kadangi pažeidimas tęsiasi 24 metus, pareiškėjo nuomone, jam buvo padaryta 44 772,48 Eur neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, pareiškėjas neturtinės žalos dydį padidino dešimt kartų (447 724,80 Eur). Pareiškėjas įvertino, kad iš viso valstybės padaryta žala yra 453 321,36 Eur.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.

6. Atsakovas pažymėjo, kad VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (5.2) 14K-107, kuriame nurodytas draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d. (2,1413), pareiškėjui buvo išsiųstas 2010 m. sausio 14 d. Pareiškėjas reikalavimus teismui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tik 2019 m. gegužės 23 d., nors apie draudžiamųjų pajamų koeficiento po 1994 m. sausio 1 d. apskaičiavimą jis turėjo sužinoti 2010 metų sausio mėnesį. Taigi, kaip nurodė atsakovas, reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareikšti praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas prašė teismo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bylą nutraukti.

7. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas taip pat kildino iš, jo manymu, neteisingo draudžiamųjų pajamų koeficiento po 1994 m. sausio 1 d. apskaičiavimo, jau buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reiškia analogišką reikalavimą toms pačioms šalims, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl kurio jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016. Atsakovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė VSFDV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (5.2) 14 K-107, kuriuo iš naujo pareiškėjui buvo paskirta senatvės pensija nuo 2007 m. sausio 11 d., o sprendimas pareiškėjui išsiųstas 2010 m. sausio 14 d. Taigi, atsakovas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas apie minėtą sprendimą, kuriame nurodytas draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d. (2,1413), sužinojo 2010 m. sausio 14 d., tačiau šio sprendimo nustatyta tvarka neskundė ir nereikalavo žalos, susijusios su pensijos apskaičiavimu, todėl yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo vertinimu, susidarė dėl netinkamo draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimo skiriant pensiją, atlyginimo.

12. Teismas, įvertinęs skunde nurodytas aplinkybes ir pareiškėjo paaiškinimus, pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su apskaitos vienetais, kurie apskaičiuoti remiantis draudžiamųjų pajamų koeficientu (2,1413) po 1994 m. sausio 1 d. ir yra reikšmingi nustatant senatvės pensijos individualiąją dalį. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas žalą nagrinėjamoje byloje kildina ne iš Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas, Įstatymas) nuostatų, kurios įsigaliojo nuo 2018 m. sausio 1 d., bet iš Pensijų įstatymo nuostatų, galiojusių iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. būtent iš nuostatų, kuriomis vadovaujantis apskaičiuotas jo draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d.

13. Pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas taip pat kildino iš, jo manymu, neteisingo draudžiamųjų pajamų koeficiento (2,1413) po 1994 m. sausio 1 d. pensijos apskaičiavimo, kaip nurodė teismas, jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9675-463/2015, kuriuo atsakovo prašymu, taikant Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą ieškinio senatį, pareiškėjo skundas atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016 sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi, teismas įvertino, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kelia panašaus pobūdžio, bet ne analogišką nagrinėtam teismo ginčą, nes skundo pagrindas ir dalykas skiriasi, todėl nėra pagrindo bylos nutraukimui pagal ABTĮ 103 straipsnio 2 punktą. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės tiek faktiniu, tiek teisės taikymo aspektais yra reikšmingos šiai bylai.

14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9675-463/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016 nustatytos aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes, priešingai, būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

15. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9675-463/2015 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016 konstatavo, jog apie pensijos dydį ribojančio koeficiento pritaikymą (apskaičiuojant pareiškėjui paskirtos pensijos dydį), kartu ir apie tariamą savo teisių (kurias pareiškėjas gina ir nagrinėjamoje administracinėje byloje) pažeidimą jis galėjo (turėjo) sužinoti jau nuo 1995 m. pradžios, o neabejotinai apie tai sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, kai pareiškėjas atskirai buvo informuotas VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (5.2) 14K-107, kuris (kaip pripažino pats pareiškėjas) jo buvo gautas 2010 m. sausio 14 d., o į teismą kreipėsi tik 2019 m. gegužės 23 d. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes pareiškėjas praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą teismui pareikšti reikalavimą dėl jo nurodytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

17. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, teismas atsakovo atstovų prašymą patenkino ir pareiškėjo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo šiuo pagrindu atmetė (Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

18. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas turtinės žalos atlyginimui ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo kreipimosi į teismą dienos, tačiau toks skaičiavimas yra nepagrįstas, nes neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių kildinamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų (Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d.), todėl ginčo atveju negali būti taikomas.

III. 19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) atmesti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimams; 3) priteisti 5 596,56 Eur turtinę ir 447 724,80 Eur neturtinę žalą.

20. Pareiškėjas teigia, kad 2018 m. rugpjūčio 23 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimą Nr. VPE_SP2E-20071, kuriame pateikta informacija apie senatvės pensijos apskaičiavimą, gavo 2018 m. lapkričio 16 d., o 2010 m. sausio 13 d. VSDFV Jonavos skyriaus sprendime yra išvardinti tik draudžiamųjų pajamų dydžiai, bet nebuvo pateiktas pensijos apskaičiavimas pagal metodiką. Taigi, pareiškėjas daro išvadą, kad 2019 m. gegužės mėn., įsigaliojus naujam Pensijų įstatymui, kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, todėl nepraleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų termino.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl skundo pagrįstumo ir dėl neteisingai apskaičiuoto draudžiamųjų pajamų koeficiento (2,1413), kuris yra neproporcingas pareiškėjo įnašams į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 1994–2002 metų laikotarpiu. Tarybos patvirtinta metodika, pagal kurią apskaičiuojamas Koeficientas, negali būti taikoma, nes Koeficientas mažėja didėjant pareiškėjo socialinio draudimo įmokoms. Pagal šią metodiką pensijos dydis priklauso ne nuo pareiškėjo įnašų dydžio, o vidutinio šalies uždarbio, pateikto statistikos departamento. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjai neatsižvelgė ir neįvertino nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų, todėl susidaro neteisybė, prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms ir principams.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Teigia, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, aiškiai pasisakė dėl pareiškėjo skundo esmės, kuriame pareiškėjas prašė priteisti turtinę ir neturtinę žalą, išnagrinėjo visus pareiškėjo argumentus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9675-463/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016 konstatuota, jog apie pensijos dydį ribojančio koeficiento pritaikymą (apskaičiuojant pareiškėjui paskirtos pensijos dydį), kartu ir apie tariamą savo teisių (kurias pareiškėjas gina ir nagrinėjamoje administracinėje byloje), pažeidimą jis galėjo (turėjo) sužinoti nuo 1995 m. pradžios, o neabejotinai apie tai sužinojo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas atskirai buvo informuotas VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (5.2)14K-107, kuris (kaip pripažino pats teisėjas) jo buvo gautas 2010 m. sausio 14 d., o į teismą kreipėsi tik 2019 m. gegužės 23 d. Taigi, atsakovo nuomone, pagal nustatytas faktines aplinkybes pareiškėjas praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą teismui pareikšti reikalavimą dėl pareiškėjo nurodytos žalos atlyginimo.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo vertinimu, susidarė dėl netinkamo draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimo skiriant pensiją, atlyginimo.

24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.

25. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 11 d. apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A-1692-143/2016 pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, aptariant senaties termino instituto taikymą, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pareiškėjas apie pensijos dydį ribojančio koeficiento pritaikymą (apskaičiuojant pareiškėjui paskirtos pensijos dydį), kartu ir apie tariamą savo teisių pažeidimą galėjo (turėjo) sužinoti nuo 1995 m. pradžios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad apie koeficiento pritaikymą pareiškėjas atskirai buvo informuotas VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (5.2) 14K-107, kurį (kaip pripažino pats pareiškėjas) gavo 2010 m. sausio 14 d.

27. Taigi, įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (5.2) 14K-107 gavo 2010 m. sausio 14 d.; atitinkamai, pareiškėjas apie pensijos dydį ribojančio koeficiento pritaikymą (apskaičiuojant pareiškėjui paskirtos pensijos dydį), kartu ir apie tariamą savo teisių pažeidimą galėjo (turėjo) sužinoti tuo metu. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. gegužės 23 d. dėl žalos, kurią jis kildina dėl netinkamo draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimo skiriant pensiją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą teismui pareikšti reikalavimą dėl pareiškėjo nurodytos žalos atlyginimo.

28. Pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismui pateikė tik 2019 m. gegužės 23 d. (žr. nutarties 27 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti ieškinio senatį.

29. Pareiškėjas neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra, o Regionų apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai jo neatnaujino. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.

30. Toks skundo atmetimo pagrindas suponuoja, kad ginčo sprendimui nebeturi esminės reikšmės kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Dėl nurodytų aplinkybių taip pat atmestinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

31. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Ernestas Spruogis