2016-05-24 Nr. AB-11256-3-64-3-00049-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3332-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00049-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–6), kurį patikslino (I t., b. l. 65), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 38 600 Lt (11 179,33 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 6 d., pažeidžiant galiojančius teisės aktus: perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, jam nebuvo tinkamai suteikta medicininė pagalba. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepimais į skundą bei patikslintą skundą (I t., b. l. 16–23, II t., 5–8) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose vienas arba su dar 3-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,28 iki 6,08 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų nebuvo atlikta. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normoms patikrinimų. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis, skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Atsakovas pateikia asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI apklausos anketos kopiją, kurioje matyti, kad asmuo sutinka būti kameroje su rūkančiais asmenimis. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas nesant jokių jo pretenzijų dėl galiojančių tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

Dėl Šiaulių TI veiksmų, pareiškėjui 2014 m. spalio 5 d. susižalojus, atsakovas nurodė, kad pastebėjus kameroje susižalojusį suimtąjį A. K. jis nedelsiant buvo nuvestas pas sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus, kurie po medicininės apžiūros nustatė suimtajam kairės pusės krūtinės priekinėje srityje bei kairio peties, kaklo ir veido nuplikinimus. Paklausus, kokiomis aplinkybėmis jis patyrė šiuos kūno sužalojimus, A. K. atsakė, kad karštu vandeniu jį nuplikė suimtasis A. B.. Apie 14.44 val. į Šiaulių TI atvyko greitosios medicinos pagalbos ekipažas, kuris išvežė suimtąjį į Šiaulių ligoninę. Po medicinos darbuotojų apžiūros apie 16.00 val. suimtasis A. K. iš ligoninės buvo grąžintas į Šiaulių TI. Apie A. K. kūno sužalojimus buvo informuota prokuratūra bei Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriuje pradėtas tyrimas. Tyrimo metu nustatytos šio nelaimingo atsitikimo aplinkybės, A. K. nurodė, kad jokių pretenzijų jį nuplikiusiam asmeniui neturi, jam išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, buvo nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo sužalojimų. Pareiškėjui buvo tinkamai suteikta pirmoji pagalba panaudojant turimas priemones ir iškviesta greitoji pagalba, pareiškėjas konvojuotas į ligoninę, jam paskirtas ambulatorinis gydymas. Pareiškėjas pageidavo būti nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę tolimesniam gydymui, todėl 2014 m. spalio 7 d. jis buvo ten konvojuotas. Iš ligoninės pareiškėjas grįžo 2014 m. spalio 16 d., pareiškėjui buvo rekomenduotas gydymas – tęsti perrišimus ir tepti tepalu, kuris buvo duotas pareiškėjui į rankas. 2014 m. spalio 7 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti įsigyti iš laisvėje esančių asmenų gydančio gydytojo paskirtus ir rekomenduojamus vaistus bei medicinos prekes, prašymas patenkintas, pareiškėjas įsigijo tepalą „Sulfargin“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. pagrindu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 19 d. sprendimu (II t., b. l. 10–17) pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas A. K. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 38 600 Lt (11 179,33 Eur) neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 6 d., neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktus, sąlygos kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų, jam nebuvo tinkamai suteikta medicininė pagalba.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2016 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 60/09-4288 (I t., b. l. 153–158) matyti, kad pareiškėjas A. K. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 6 d. ir nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 6 d., ir taip nustato savo skundo ribas, todėl teismas vertina pareiškėjo laikymo sąlygas per pareiškėjo nurodytą laikotarpį. Pareiškėjas per ginčo laikotarpį Šiaulių TI buvo laikomas viso 177 dienas.

Pareiškėjas kameroje Nr. 93 buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. spalio 8 d. ir nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2015 m. vasario 6 d. su dar 2-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,27 iki 6,07 kv. m; ir kameroje Nr. 82 – nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. spalio 21 d. su dar 4 asmenimis ir jam teko 4,57 kv. m. Taigi iš pateiktos pažymos matyti, kad 106 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 60 dienų pareiškėjui pastoviai teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros ploto, o 11 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus.

Tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiomis dienomis nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 71 dieną (60+11) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui.

Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu (I t., b. l. 26–27), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014 m. gruodžio 16 d. patikrinimo metu (2015 m. sausio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-5, I t., b. l. 196–199) patikrino ir kamerą Nr. 93, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. spalio 8 d. ir nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2015 m. vasario 6 d. Patikrinimo metu atlikti santykinio drėgnumo, oro temperatūros, oro judėjimo greičio ir dirbtinio apšvietimo matavimai. Kameroje Nr. 93 nustatyta per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas oro judėjimo greitis, higienos normos reikalavimų neatitinkanti dirbtinė apšvieta (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 p., 26 p. pažeidimai), kamera remontuotina, kameroje grindys betoninės (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas daro išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kameroje Nr. 93, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 145.1 punkte numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata atliekama atskiroje patalpoje, prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių, šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš byloje esančio 2014 m. spalio 3 d. visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 406 (I t., b. l. 29–32) matosi, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu nustatyta, jog išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, kitų duomenų apie kratų atlikimo patalpas ir sąlygas jose byloje nėra, taigi byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Be to, pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta netinkamomis sąlygomis, kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikęs periodinį visuomenės sveikatos saugos patikrinimą Šiaulių TI, taip pat nustatė, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą (I t., b. l. 29–32). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, o 2014 m. rugpjūčio 8 d. užpildė Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (I t., b. l. 28).

Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos kopijos taip pat matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2014 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė rūkymą (I t., b. l. 44). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo įpročiai pasikeitė ir kad jiems pasikeitus jis būtų raštu prašęs perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus, ir kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas, tikslindamas savo skundą, nurodė, jog jam susižalojus nebuvo pilnai suteikta medicininė pagalba, jis tris paras buvo laikomas be Šiaulių ligoninės priėmimo skyriaus rekomenduojamų vaistų, kad galėtų gydytis žaizdas, vaistus buvo priversta atnešti jo giminaitė, dėl tokių veiksmų jis patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus dėl visam gyvenimui likusių randų (I t., b. l. 65). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 102 punkte nurodyta, kad pirmąją medicinos pagalbą suimtajam ūmios gyvybei pavojingos ligos arba nelaimingo atsitikimo atveju privalo nedelsdami suteikti tardymo izoliatoriaus darbuotojai. Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. Nr. V-208 įsakymu patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto (toliau – Tvarka) 1 punkte numatyta, kad būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubi medicinos pagalba, o 7 punkte nurodyta, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/ pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2014 m. spalio 5 d. apie 14.30 val. kameroje Nr. 93 pareiškėjas A. K. nelaimingo atsitikimo metu buvo nuplikytas verdančiu vandeniu. Išgirdęs iš kameros sklindantį triukšmą, prižiūrėtojas pareiškėją nedelsiant nuvedė į Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybą, kur jis buvo apžiūrėtas, jam konstatuotas kairės pusės krūtinės, kairiojo peties, kaklo ir veido nuplikymas (I t., b. l., 99, 100, 128–130, 135). Pareiškėjui nedelsiant buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (14.44 val.) ir jis išvežtas į Šiaulių ligoninę, kur jam 15.20 val. suteikta medicininė pagalba, paskirtas ambulatorinis gydymas ir vaistai, kuriais jis buvo gydomas (I t., b. l., 134–135). Pareiškėjui pageidaujant, 2014 m. spalio 7 d. jis buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur buvo gydomas iki 2014 m. spalio 16 d. (I t., b. l., 131–136). Išrašant iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareiškėjui buvo skirti vaistai – tepalas „Sulfargin“, epikrizėje nurodyta, kad tepalas pareiškėjui įduotas „į rankas“ (I t., b. l., 136). 2014 m. spalio 7 d. pareiškėjas parašė prašymą leisti įsigyti iš laisvėje esančių asmenų gydančio gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus, jam buvo leista tai padaryti ir jis vaistus gavo (I t., b. l., 137). Iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje padarytų įrašų matyti, kad pareiškėjas, grįžęs 2014 m. spalio 16 d. iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės nusiskundimų medikams dėl patirto nudegimo neturėjo (I t., b. l., 56–58). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad pirmoji medicininė pagalba Šiaulių TI pareiškėjui buvo suteikta tinkamai, o dėl, jo nuomone, netinkamo ar nekokybiško gydymo (paskirtų ne tokių vaistų) pareiškėjas turėtų kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr, 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (71 diena), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose, higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau jos nebuvo pagerintos (I t., b. l. 159–169). Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 157,45 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 650 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 21) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą visiškai.

Pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis buvo daug ilgesnis nei nurodė pirmosios instancijos teismas (pareiškėjo teigimu, teisingas kalinimo laikotarpis nurodytas jo pirminiame skunde). Be to, pareiškėjas prašė taikyti ne 3,6 kv. m kameros ploto normą, o europietišką standartą, t. y. 4 kv. m. Pareiškėjas pažymi, kad iš viso neprašė taikyti Lietuvos teisės, prašė remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliai – ir EŽTT) praktika. Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių ir remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 26–28) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Teismo sprendimas išsamus ir argumentuotas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų nenurodo, nepagrindžia neturtinės žalos dydžio, neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių. Konvencijos 3 straipsnis nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. K. iškėlė ginčą dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 6 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka tik su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (apeliantas nurodo tik tai, kad jam ilgą laiką teko kalėti perpildytose kamerose, o teismas neteisingai nustatė pažeidimo laikotarpį).

LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto ploto kamerose (vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m) laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 6 d. iš viso buvo pažeista 71 parą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė tiek pažeidimo laikotarpį (tokį laikotarpį nurodo pareiškėjas pirminiame skunde, I t., b. l. 2–6), tiek pažeidimo trukmę (žr., Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčio pavaduotojo pateiktą 2016 m. vasario 3 d. pažymą Nr. 60/09-4288, I t., b. l. 153–158). Apeliantas šias teismo išvadas paneigiančių įrodymų nepateikė.

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo skunde ir papildytame skunde nurodytų pažeidimų, susijusių su laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, šaltomis kameromis, taip pat su asmens apžiūros ir kratos darymu antisanitarinėmis sąlygomis bei nesuteikta medicinine pagalba. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo šiuo aspektu pateiktais argumentais, jiems pritaria, todėl iš naujo nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktą Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-5 (I t., b. l. 196–199), nustatė, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kameroje Nr. 93, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas oro judėjimo greitis, higienos normos reikalavimų neatitinkanti dirbtinė apšvieta), o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka tik su ta minėtos teismo išvados dalimi, kurioje teismas konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą dėl laikymo kameroje Nr. 93, kurioje buvo drėgna. Kitais aspektais pareiškėjas nesiskundė, todėl teismo konstatuoti pažeidimai dėl per mažo oro judėjimo greičio, higienos normos reikalavimų neatitinkančios dirbtinės apšvietos iš teismo sprendimo motyvų šalinami.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pateiktame skunde prašė vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kalinimo ploto imperatyvą, taikyti 4 kv. m vienam asmeniui reikalavimą, atskaičiavus baldus, t. y. „europietišką standartą“, jis neprašė remtis Lietuvos teise.

Pasisakydama dėl minėtų apelianto argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, iš kur jis kildina šį nurodytą „europietišką standartą“. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo, o EŽTT savo praktikoje ne kartą akcentavo, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją), pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti minimalus kameros ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje norma.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimu priteistas neturtinės žalos atlyginimas (650 Eur) yra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Be to, byloje nepateikta ir jokių duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją.

Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė