2018-09-07 Nr. AB-15458-3-61-3-01962-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-304-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01962-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto, nors vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kameras buvo galima vėdinti tik per langus, kurie dažniausiai neatsidarydavo, per juos nepatekdavo oras ir dienos šviesa. Sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrinamas privatumas, klozetas buvo be dangčio. Kameroje buvo įrengtas stalas su dviem kėdėmis, todėl ne visi kameroje esantys asmenys galėjo pavalgyti sėdėdami prie stalo. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. atsakovo atstovas pareiškėjo skundo reikalavimams prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas laikomiems asmenims galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m. aukščio sienele. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos neįrodė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 80 Eur neturtinės žalos, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, o atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas, įvertinęs pagrindus atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.), konstatavo, kad, nors pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino todėl, jog jam padaryta žala buvo pakankamai intensyvi ir daroma visą suėmimo laiką, o Lukiškių TI-K nesiėmė priemonių panaikinti žalos atsiradimą, šios aplinkybės nėra objektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, priešingai, esant intensyviems pažeidimams pareiškėjas suvokė savo teisių pažeidimus ir galėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo nepraleidęs įstatymu nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. atlyginimo priteisimo taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė, o pareiškėjo skundo reikalavimus nagrinėjo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. (CK 1.131 str. 1 d.).

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 119, 265, 321. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas 2013 m. rugpjūčio 6 d. dalį paros ir nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 8 paras ir vieną kartą dalį paros buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 1,9 kv. m iki 2,56 kv. m kameros ploto. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, jog tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Teismas nustatė, kad kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais jam teko nuo 7,31 iki 7,87 kv. m ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

9. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitariniame mazge neužtikrinto privatumo, kad kameroje esantis klozetas buvo be dangčio, vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkto nuostatomis. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismas iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 23 d. patikrinimo akto nustatė, kad kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. rugpjūčio 5 d.) sanitarinis mazgas su tiekiamu šaltu vandeniu įrengtas greta kameros durų, nuo gyvenamosios patalpos dalies atskirtas betonine sienele, kitų HN 76:2010 pažeidimų sanitariniame mazge nenustatyta. Teismas vertino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Kadangi pareiškėjas nekonkretizavo, kurioje kameroje klozetas sanitariniame mazge buvo be dangčio, teismas, įvertinęs minėtu patikrinimo aktu nustatytas aplinkybes, bei tai, kad pareiškėjas jo laikymo metu dėl šių pažeidimų Lukiškių TI-K administracijai nesiskundė, nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

10. Teismas iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m, balandžio 23 d. patikrinimo akto nustatė, kad kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. rugpjūčio 5 d.) dirbtinė dieninė apšvieta buvo 362 lx, dirbtinė naktinė apšvieta – 36 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. 2013 m. gegužės 8 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 265 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. rugpjūčio 6 d.) vėdinimas buvo užtikrinamas per langą, kameros langas buvo su stiklais, dirbtinė dieninė apšvieta buvo 268 lx, dirbtinė naktinė apšvieta – 15 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akte kameroje Nr. 321 HN 76:2010 22 ir 24 punktų pažeidimų taip pat nenustatyta, nustatytas oro judėjimo greitis – 0,05 m/s, kuris atitiko higienos normų reikalavimus. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, dienos šviesos nebuvimo kameroje atmetė kaip neįrodytus.

11. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodė, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti. Teismas konstatavo, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas kamerose dažnai buvo laikomas dar su 2–3 asmenimis, pripažino, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į kėdžių skaičių, ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu.

12. Teismas nustatė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Kadangi galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, teismas nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

13. Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 8 paras ir vieną kartą dalį paros, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose; pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jis ne visada turėjo galimybę pavalgyti prie stalo. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį; dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, o pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas, įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 80 Eur sumos priteisimas.

14. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą pateikė 27 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl teismas konstatavo, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė ir atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo patirtas 1,62 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmetė.

III. 15. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo jo atžvilgiu Lukiškių TI-K padarytus pažeidimus. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Pareiškėjo teigimu, vykdant jo suėmimą nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. Lukiškių TI-K jis buvo kankinamas, jo žmogaus teisės buvo pažeistos. Dėl blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas negalėjo privačiai pasinaudoti tualetu, patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Patirti išgyvenimai paliko neigiamų pasekmių jo dvasinei ir fizinei savijautai.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, neįrodė neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus 8 paras ir vieną kartą dalį paros, be to, kalinimo laikotarpiu buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jis ne visuomet turėjo galimybę pavalgyti sėdėdamas prie stalo, ir priteisė pareiškėjui 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pareiškėjas prašo priteisti 1 500 Eur. Atsakovo atstovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

24. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kalint Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d., pareiškėjui 8 paras ir vieną kartą dalį paros teko mažiau ploto, nei nustatyta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl konstatuoto pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimo ne visuomet sudarant galimybę pavalgyti prie stalo ir papildomai jų nekartoja.

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

29. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė