2019-10-09 Nr. AB-19126-3-61-3-04142-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1605-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04142-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. (M. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. (M. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. V. (M. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 10 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) veiksmų nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2017 m. spalio 23 d., nes Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, nebuvo įrengtas mygtukas pagalbos iškvietimui. Pareiškėjas buvo kalinamas su asmenimis, kurie buvo padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, todėl dėl skirtingų ir specifinių charakterių, būdavo didelė tikimybė konfliktams kilti, o nesant mygtukų, pagalbos išsikviesti nebūdavo galimybės. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendrojoje patalpoje, todėl juo naudojantis buvo varžomas asmens privatumas. Dušu naudotis buvo galima tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemus, kurių šiferinio stogo lakštuose buvo asbesto, o tai sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas 8 valandų per dieną pasivaikščiojimas ar kita veikla už kameros ribų, tai prieštaravo Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis Antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/inf (92)3 išaiškinimams. Dėl paminėtų aplinkybių buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamą kalėjimą, todėl patirtus nepatogumus įvertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K daliai reikalavimų prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 11 d. tam tikru laikotarpiu pareiškėjui tenkančio ploto kameroje reikalavimas galėjo būti pažeistas, tačiau administracija stengiasi pagal galimybes kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų bei ypatingų įvykių atsiradimą. Įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės, sudaromos sutartys su įmonėmis, kurios atlieka graužikų, vabzdžių naikinimo darbus. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Asbesto gaminiai Lukiškių TI-K teritorijoje nenaudojami. Pasivaikščiojimas, naudojimasis dušu organizuojamas remiantis teisės aktų reikalavimais. Atsakovo nuomone, byloje nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą tenkino iš dalies, t. y., priteisė pareiškėjui M. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2017 m. spalio 23 d. periodiškai kalėdamas Lukiškių TI-K. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo atstovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 8 d. (skundo teismui išsiuntimo data), t. y., taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. (trejų metų laikotarpis).

7. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (atvykdamas periodiškai) buvo patalpintas 117 paras, per šį laikotarpį, 47 paras pareiškėjas buvo apgyvendintas pažeidžiant įstatymu nustatytą minimalų (3,6 kv. m.) vienam asmeniui tenkantį kameros ploto reikalavimą, jam teko mažiau, nei 3 kv. m ploto kameroje, ir tai vertintina kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas ir Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat nustatė, kad iš 117 parų pareiškėjas 33 paras kamerose buvo vienas, o aptartas teisinis reglamentavimas imperatyviai nustato, kad plotas vienam asmeniui kalint tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl 5 kv. m ploto vienam asmeniui kameroje reikalavimo pažeidimo, kuris (5 kv. m plotas) teisės aktais nustatytas, kaip privalomas asmeniui kalint kitose pataisos įstaigose (ne Lukiškių TI-K), vertino kaip nepagrįstus.

9. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nepaneigė (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara), todėl teismas tai laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų ir pripažino, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo patalpintas ne vienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

10. Teismas nurodė, kad pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Pareiškėjas skunde nurodė konkrečias kameras, kuriose, jo teigimu, nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų, taip pat kalėjimo tokiose kamerose (be signalizacijos mygtukų) laikotarpį (23 paras), o atsakovo atstovas šių aplinkybių nei paneigė, nei patvirtino, nepateikė jokių argumentų. Todėl teismas, atsižvelgęs į teismų praktikoje suformuotą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę tokio pobūdžio bylose, pripažino institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Lukiškių TI-K savo veiksmų neteisėtumo jokiais įrodymais nepaneigė, o pareiškėjui dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo kamerose, t. y., jaučiantis nesaugiai, galėjo buvo padaryta žala.

11. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K paaiškino, jog vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir asmenims buvo suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, pažeidimo nepadarė.

12. Pareiškėjas neneigia, jog pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas 1 valandą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų teismas nenustatė, o dėl pareiškėjo teiginių, jog jam nebuvo užtikrintas pasivaikščiojimo laikas vidutiniškai 8 valandas per dieną buvo pažeisti Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis Antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/inf (92)3 išaiškinimai ir kiti tarptautiniai teisės aktai, pažymėjo, kad galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste, kurie numato 1 valandos pasivaikščiojimo trukmę.

13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje nenaudojami dirbiniai iš asbesto. Iš pareiškėjo prie skundo pateikto Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 15 d. rašto matyti, kad Lukiškių TI-K yra nurodęs, kad tik dalis pasivaikščiojimo kiemelių uždengti šiferio lakštais, tačiau 2017 m. planuojamas pasivaikščiojimo kiemelių stogų dengimas kita danga. Teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais duomenimis. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie negalavimai būtų nustatyti. Taigi pareiškėjas tik bendrai akcentuodamas žalą sveikatai dėl asbesto, neįrodė, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje galimai esantis asbestas, sukėlė pareiškėjui sveikatos negalavimus dėl kurių jam turėtų būti priteista žala, todėl šie argumentai taip pat negali būti vertinami kaip nepagrįsti.

14. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė viršutinius drabužius skalbti, tačiau tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Asmenys šia teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmuo, kuris nori pasinaudoti šia paslauga, tačiau neturi tam lėšų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Taigi, negalima teigti, kad drabužių skalbimas ir džiovinimas yra galimas vien tik kamerose.

15. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. 96-5233, nurodyta, jog vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu, su pareiškėju buvo vykdomas socialinis darbas bei organizuojamas jo užimtumas. Iš šio rašto turinio matyti, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal jo paties prašymus turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televiziją, gauti literatūrą bei spaudą, lankytis bibliotekoje, kur galėjo naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauti renginiuose. Teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K pakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa, o pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentus, kad Lukiškių TI-K nėra jokios veiklos už kamerų ribų, todėl pareiškėjui tenka 23 val. išbūti kameroje, atmetė.

16. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti (10 000 Eur) yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, į tai, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvykdavo tik periodiškai, o tai leidžia vertinti, kad skunde išdėstyti nusiskundimai nebuvo tokie intensyvūs, be to, pareiškėjas gana netrumpą laiką kamerose buvo patalpintas vienas, todėl tiek ploto reikalavimas, tiek kiti nepatogumai (pvz. privatumo užtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, ventiliacijos nepatogumai, baldų trūkumas ir kt.) neturėjo kelti didelių nepatogumų. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašomą priteisti sumą mažino ir priteisė pareiškėjui 700 Eur kompensaciją pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 17. Pareiškėjas M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad apskaičiuojant jam tekusį gyvenamosios patalpos plotą turėjo būti neįskaičiuojamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, o atsakovas pateikė netikslius duomenis apie kameroje buvusių asmenų skaičių, nes jis nuolat kito, kuomet vieni asmenys ryte iškeliami į kitas kameras, o į jų vietą atkeliami arba ne, kiti. Be to, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3,6 kv. m minimalaus ploto normatyvą, o ne 5 kv. m, nes Įsakymas Nr. V-124 neteko galios ir turi būti taikomas 2017 m balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punktas. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad teismas nenustatė pažeidimo dėl neįrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko, tvirtina, kad tai sukėlė jam nesaugumo jausmą, daug nepatogumų. Suteikiama teisė vieną kartą pasinaudoti dušu taip pat pažeidė pareiškėjo teises, o sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nesaugios kalinimo aplinkos dėl to, kad jo gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto junginių. Atsakovas turėjo įrodyti, kad visi kalinamieji turi galimybę užsiimti veiklomis už kameros ribų, o pareiškėjas turėjo teisę ne mažiau kai 8 valandas praleisti įvairiuose užsiėmimuose ne kameroje, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjas tvirtina patyręs kankinimus ir nežmonišką elgesį, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė netinkamas išvadas.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Lukiškių TI-K nurodo, jog byloje nenustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – valstybės institucijos neteisėti veiksmai, todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, todėl nėra pagrindo jos priteisti, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. V. kildino iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2017 m. spalio 23 d.

22. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 47 paras neužtikrino minimalaus 3,6 kv. m. kameros ploto, neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pripažino, jog pareiškėjui dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo kamerose, t. y., jaučiantis nesaugiai, galėjo buvo padaryta žala, o kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų laikymo sąlygų atmetė.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, tvirtina, kad apskaičiuojant kameros plotą turėjo būti išskaičiuotas baldų ir kitų įrenginių užimtas plotas ir taikomas 5 kv. m ploto normatyvas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytu neturtinės žalos dydžiu.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

26. CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

27. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

28. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl per mažo jam tekusio kameros ploto, sanitarinio mazgo bei baldų užimamo ploto tinkamai taikė teisės aktus ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma – šiuo atveju 3,6 kv. m, – atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo atžvilgiu padarytą pažeidimą – nustatė, kad pareiškėjas 47 paras buvo laikomas pažeidžiant Įsakymu Nr. V-124 nustatytą 3,6 kv. m ploto normatyvą bei Konvencijos 3 straipsnį. Pažymėtina, kad Įsakymas Nr. V-124 neteko galios nuo 2019 m. kovo 6 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui priėmus 2019 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktu taip pat nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu, dėl jo įrengimo būdo, Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą, taip pat pripažino, jog pareiškėjui dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo kamerose, t. y., jaučiantis nesaugiai, galėjo buvo padaryta žala.

30. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės. Nagrinėjamoje byloje dauguma pareiškėjo skunde nurodytų, o apeliaciniame skunde pakartotų nusiskundimų dėl asbesto buvimo, neužtikrintos veiklos už kameros ribų, naudojimosi dušu, yra abstraktūs, nepatvirtinti įrodymais, iš kurių galima būtų spręsti, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos įtakojo jam galbūt padarytą žalą CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nustatė pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį (700 Eur), kurio keisti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.

31. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų spręstina, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atlikti įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

32. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų nepažeidė, pareiškėjui iš atsakovo priteisė teisingą ir adekvatų neturtinės žalos atlyginimą, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. V. (M. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė