2013-10-21 Nr. AB-6609-3-64-3-00566-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1292/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00566-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4.; 16.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už visą pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2-4), kuriame prašė panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių apskrities VMI, atsakovas) viršininko 2011 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. P1-251 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. G.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo be kita ko, pripažinta, jog A. G. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį jai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo (I t., b. l. 5-6), ir grąžinti ją į darbą, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką bei bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad atsakovas nesurinko duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, nenustatė jos kaltės, Įsakymą priėmė vadovaudamasi prielaidomis, jog pareiškėja iš V. V., tariamai siekusio užmegzti gerus santykius su jį tikrinančiomis tarnybomis ir pasigerinti, kad nebūtų tikrinamas ateityje, priėmė dovaną. Pasak pareiškėjos, komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, nevertino visų duomenų ir padarė klaidingą išvadą. Atsakovas neatsižvelgė į liudytojo A. U. parodymus. Vietoje to rėmėsi kritiškai vertintinais M. S. Z. bei E. B. paaiškinimais. Pareiškėjos manymu, tarnybinė nuobauda jai paskirta dėl konfliktų su Telšių apskrities VMI vadovu, kuriam nepatiko, kad pareiškėja ginčijo anksčiau jai skirtas tarnybines nuobaudas. Įsakymas priimtas, siekiant susidoroti su pareiškėja.

Atsakovas Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 115-120) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Įsakyme aiškiai įvardyti veiksmai, kurie laikytini šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, bei nurodyti teisės aktai, kurie buvo pažeisti ir kurių pagrindu pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda. Nors ikiteisminis tyrimas pareiškėjos ir V. V. atžvilgiu buvo nutrauktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 2 punktu, tačiau, atsakovo nuomone, liko nepaneigta tikimybė, jog nusikalstama veika visgi buvo padaryta (ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galimybių surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo). Atsakovas nurodė, kad komisija, tyrusi tarnybinį nusižengimą, nustatė, jog pareiškėja tarnybinį nusižengimą padarė tyčia, t. y. suprato savo atliekamos veikos priešingumą teisei, numatė žalingus šios veikos padarinius ir jų siekė. Paimdama dovaną, ji diskreditavo Telšių apskrities VMI autoritetą. Komisija tinkamai įvertino liudytojų parodymus, kurie nebuvo šališki, nes tyrimo metu nenustatyti konfliktai tarp pareiškėjos ir liudytojų. Pažymėjo, kad 2011 m. spalio 4 d. Telšių apskrities VMI įvyko reorganizacija. Pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta. Galimybės grąžinti į darbą pareiškėją nėra, kadangi laisvų etatų nėra, kiti etatai nefinansuojami.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas advokatas V. P. teismo prašė pareiškėjos skundą patenkinti. Panaikinus ginčijamą Įsakymą, grąžinti pareiškėją į iki įvykio jos turėtas pareigas. Nurodė, kad valstybės tarnautojams gali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo kaltę, į veiklą. Pareiškėjai paskirta pati griežčiausia nuobauda, t. y. atleidimas iš pareigų. Ši nuobauda gali būti skiriama tik už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą nusižengimą, jei prieš tai per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobaudą – griežtas papeikimas.

Manė, kad pareiškėja nepadarė šiurkštaus drausmės pažeidimo. Negalima žmogaus pripažinti kaltu, jei nėra pakankamai įrodymų, jog asmuo padarė nusižengimą. Byloje surinkti duomenys yra prieštaringi. Pareiškėja ir du liudytojai aiškina, kad teiginiai, jog buvo priimtas kyšis, yra neteisingi. Telšių apskrities VMI pareigūnė M. S. Z., kuri kartu su pareiškėja dalyvavo patikrinime, nurodė, kad ji matė, kaip pareiškėjai buvo perduotas kyšis, o liudytojas E. B. teigė, kaip pareiškėja atsinešė maišelį, nurodė, kad girdėjo stiklo dūžį.

Tačiau, atstovo nuomone, byloje tiesą sako pareiškėja, ji tikrai galėjo būti apkalbėta, jog prieš pareiškėją buvo nusiteikęs V. D., A. L.. Tai, kad pareiškėja neėmė jokio kyšio, patvirtina ir tai, jog M. S. Z. tarnybinį pranešimą surašė ne iškart po įvykio, o po įvykio praėjus beveik mėnesiui laiko. Manė, jog M. S. Z. buvo ilgokai įkalbinėjama teikti galimai melagingą informaciją, ji nurodė, kad už tai viršininkas jai pareiškė žodinę pastabą. E. B. taip pat ne iškart po įvykio pateikė tam tikrus paaiškinimus.

E. B. galėjo pasinaudoti dviejų asmenų, tai V. D., kuris buvo atsakingas už pareiškėjos darbą, susitarimu su liudytoju V. G., nes paaiškėjo, kad jie buvo pažįstami. Žinoma, kad kitą dieną po įvykio į Mažeikių VMI buvo atvykęs V. D., kur buvo pasiaiškinimui iškviesta M. S. Z. Atsitiko taip, kad M. S. Z. nenorėjo teikti galimai melagingos informacijos, dėl tos priežasties buvo kreiptasi į V. G., kuris pasirūpino, kad šie įrodymai būtų pateikti per E. B. Tik gavus iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos E. B. paaiškinimą dėl įvykio, M.

S. Z. buvo priversta rašyti tarnybinį pranešimą bei užfiksuoti melagingą informaciją. Manė, kad nėra tikrų įrodymų, kad pareiškėja gavo ir paėmė dovaną.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (II t., b. l. 122–127) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. Išvadoje Nr. P13-6 „Dėl A. G., (duomenys neskelbtini), galimo tarnybinio nusižengimo“ konstatuota, jog pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 19 d., atlikdama operatyvų patikrinimą su M. S. Z. bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės bei Plungės rajono policijos komisariato darbuotojais, kurio metu gavo dovanų iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininko V. V., šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktus, 29 straipsnio 6 dalies l, 3, 4 punktus ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (Žin., 1997, Nr. 67-1659; 2000, Nr. 18-431; 2008, Nr. 81-3177) 3 straipsnio 2 punktą – teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, bei 14 straipsnio 1 dalį – asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali priimti dovanų ar paslaugų arba jas teikti, jeigu tai gali sukelti šio įstatymo 2 straipsnyje numatytą viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Taip pat pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo elgesio kodekso, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-141 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo elgesio kodekso patvirtinimo“, 6.2, 7.3, 9.1, 9.6, 13.7, 15.1, 15.4 punktus. Tarnybinį nusižengimą padarė tyčia (I t., b. l. 41-45).

2012 m. rugsėjo 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja M. S. Z. nurodė, kad ankstesniuose parodymuose, paaiškinime įvykio aplinkybes išdėstė tiksliau, šiuo metu prisimena tai, kad pagal pavedimą ji, pareiškėja, pasienietis, kurio vardo ir pavardės neprisimena, atliko operatyvų patikrinimą Plungės mieste. Tikrino statomą namą, kurio 2 aukšte rado pilietį. Paėmė iš jo paaiškinimą. Atvyko namo savininkas, iš kurio taip pat paėmė paaiškinimą. Surašė operatyvaus patikrinimo pažymą. Surašė visus dokumentus ir nuėjo į automobilį, o iš paskos atėjo pareiškėja. Tiksliai neprisimena, kaip atsirado maišelis. Pareiškėja jį atsinešė į automobilį. Grįžtant su pareiškėja šiek tiek kalbėjo apie tą dovaną. Pareiškėja norėjo pasidalyti ta dovana su ja. Ji pareiškėjai nieko nesakė, nes galbūt buvo pasimetusi, tiesiog nežino, kodėl jai nieko nesakė. Atvykus į vietą, išlipo iš mašinos ir nežino, kur buvo padėta dovana.

Liudytojos M. S. Z. paaiškinime, kuris Telšių apskrities VMI gautas 2010 m. rugpjūčio 31 d., reg. Nr. R12-13358, nurodė, kad pradėjus tikrinti pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), jo savininko V. V. nebuvo. Jam atvykus, buvo surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma, kurios vienas egzempliorius pateiktas V. V.. Kol kitą pažymos egzempliorių M. S. Z. įsidėjo į dokumentų segtuvą, grįžo prieš tai trumpam išėjęs V. V. su nepermatomu maišeliu, iš kurio buvo išlindusi saldainių dėžutė. Savininkas pasakė: „čia – jums kažkas“, M. S. Z. pasakiusi, kad nieko nereikia ir pasiėmusi dokumentus išėjo. Įsėdus jai į automobilį, iš paskos įlipo ir pareiškėja, kuri rankoje turėjo aukso spalvos maišelį, kuris prieš tai buvo pasiūlytas M. S. Z. Jai įlipant, pasigirdo stiklo skambesys. Grįžtant inspekcijos darbuotojoms iš Plungės į Mažeikius, pareiškėja pasiūlė M. S. Z. šampano butelį, tačiau ši atsisakė, tada buvo pasiūlyta saldainių. M. S. Z. dar kartą atsisakė pasidalyti gauta dovana (I t., b. l. 93-94).

Tiriant baudžiamąją bylą Nr. 86-2-00060-10 2010 m. rugsėjo 30 d. liudytojo apklausos metu M. S. Z. nurodė, kad vykdė operatyvius patikrinimus statybos objektuose. Kartu su bendradarbe A. G. atvažiavo į statomą namą, jį apžiūrėjo, antrame aukšte rado sėdintį žmogų, apsirengusį paprastais rūbais, kai jo paklausė, ką jis čia veikia, tas žmogus pasakė, kad laukia savo draugo – statomo namo savininko V. V.. Tada ji pradėjo rašyti operatyvaus patikrinimo pažymą, o pareiškėja ėmė to rasto žmogaus ir statomo namo savininko paaiškinimus. Pasienio darbuotojas tik apžiūrėjo namą ir iš karto nuėjo į automobilį. Baigus patikrinimą, ji jau surašytus dokumentus dėjo į segtuvą, kai statomo namo savininkas išėjo kelioms minutėms ir tuoj grįžo, rankose laikydamas plastikinį nepermatomą maišelį aukso, bronzos spalvos, ir pasakė: „čia jums“. Ji iš karto pasakė, kad ne, jai nieko nereikia ir iš karto apsisukusi išėjo iš namo ir įsėdo į automobilį. Po kelių minučių atėjo pareiškėja, kuri su savimi turėjo tą maišelį, įsėdusi į automobilį, maišelį pasidėjo prie savo kojų. Kas ten buvo, ji negali pasakyti, nes nežino, tik matė išlindusį saldainių dėžutės galą bei girdėjo stiklo skambesį. Ar pareiškėja paėmė kyšį (dovaną), ji nematė, tačiau į automobilį ji atėjo su tuo pačiu maišeliu, kurį siūlė V. V. ir sėsdama sumurmėjo, kad gavo dovanų ar kažką panašaus. Atvykus į Plungę ir jai su pareiškėja persėdus į VMI automobilį, jį vairavo pareiškėja, kuri jai pasiūlė pasidalyti dovana. Liudytoja pasakė, kad jai nieko nereikia, tada pareiškėja dar užsiminė, kad ji paimtų nors saldainių dėžutę, tačiau ji dar kartą jai pakartojo, kad jai nieko nereikia ir tuo pokalbis pasibaigė (I t., b. l. 111, Baudžiamoji byla Nr. 86-2-00060-10, b. l. 57-60). Šių parodymų liudytoja M. S. Z. laikėsi ir 2011 m. vasario 15 d. atliktoje akistatoje su pareiškėja (I t., b. l. 111, Baudžiamoji byla Nr. 86-2-00060-10, b. l. 101-102).

2011 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio metu liudytojas E. B. nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. dalyvavo operatyviniame patikrinime Plungės r. Atvažiavo prie pastato, jame buvo vienas žmogus. Darbuotojos pradėjo apklausinėti, o jis grįžo į automobilį užpildyti savo dokumentus, nes matė, jog nėra ten reikalingas. Į automobilį pareiškėja parsinešė maišelį. Neprisimena, kaip atrodė maišelis, nes nuo įvykio praėjo nemažai laiko, tik prisimena, kad jame buvo stiklo tara, nes girdėjo garsą. Tiksliai neatsimena, bet jis tada lyg paklausė: „ar dovanų gavai“. Neprisimena, ką jam atsakė pareiškėja. Apie tai niekam nepranešė, ką matė, papasakojo operatyviniam darbuotojui, važiuodamas namo. Po to dėl šio įvykio jis pateikė paaiškinimą, kurį surašė V. G. (I t., b. l. 164-166).

2010 m. rugpjūčio 27 d. paaiškinime E. B. nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. kartu su inspekcijos darbuotojais vykdė bendras kontrolės priemones. Nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), matėsi, kad yra vykdomi statybos darbai: gyvenamojo namo su komercinės paskirties patalpomis. Atvykus pareigūnams, keletas darbininkų išsilakstė. Inspekcijos darbuotojoms pradėjus pildyti operatyvaus patikrinimo dokumentus, atvyko statomo namo šeimininkas V. V.. Po to liudytojas nuėjo į savo tarnybinį automobilį pildyti žiniaraščio. Po kurio laiko į automobilį grįžo pareiškėja ir M. S. Z. E. B. pastebėjo, kad pareiškėja turi polietileninį aukso spalvos maišelį, kurio anksčiau neturėjo. Lipant pareiškėjai į automobilį, pasigirdo stiklo garsas. E. B. paklausus, ar pareiškėja gavo dovanų, ši atsakiusi, kad taip. Po patikrinimo M. S. Z. ir pareiškėja E. B. automobiliu grįžo prie inspekcijos administracinio pastato Plungėje. Pastaroji kartu su savimi pasiėmė ir gautą iš V. V. polietileninį maišelį (I t., b. l. 105).

Tiriant baudžiamąją bylą Nr. 86-2-00060-10 2010 m. spalio 13 d. liudytojo apklausos metu E. B. nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. kartu su mokesčių inspekcija tikrino nelegaliai dirbančius asmenis. Su dviem mokesčių inspekcijos darbuotojomis nuvyko prie gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini). Įėjo į namo vidų ir pamatė ten stovintį vieną žmogų, kurio klausė, kas jis toks ir ką čia veikia. Tas žmogus atsakė, kad atėjo pasižiūrėti, gal dirbs, gal nedirbs. Netrukus atvažiavo to namo savininkas, kurio mokesčių inspektorės pradėjo klausinėti, o po to pradėjo traukti savo dokumentus ir juos pildyti, daugiau klausinėjo pareiškėja, jam taip atrodė. Pamatęs, kad jos pildo dokumentus, jis nuėjo į automobilį pildyti savo dokumentų. Netrukus į automobilį sugrįžo abi inspektorės, pareiškėja nešėsi maišelį. Kas jame buvo, jis nežino, tik girdėjo stiklo skambesį. Taip pat nežino, ar tas maišelis buvo duotas joms abiems, ar vienai pareiškėjai. Kai jos grįžo į automobilį, jis paklausė: „tai dovanų gavot“, pareiškėja jam atsakė, kad taip. Tačiau daugiau nieko nesakė, nei dėl ko buvo duota, nei kas buvo duota, o jis nieko ir neklausė (I t., b. l. 111, Baudžiamoji byla Nr. 86-2-00060-10, b. l. 53-56).

Įvertinęs minėtus liudytojų E. B. ir M. S. Z. parodymus, teismas nusprendė, jog jie yra nuoseklūs nuo pat tarnybinio tyrimo pradžios. Liudytojai savo parodymų nekeitė ir išsamiai tvirtino faktines aplinkybes, jog pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 19 d., atlikdama operatyvų patikrinimą, paėmė dovaną iš V. V.. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog liudytojai galėtų būti šališki ir asmeniškai suinteresuoti duoti netikslius parodymus pareiškėjos atžvilgiu. Todėl teismas nusprendė, kad liudytojų E. B. ir M. S. Z. parodymai yra patikimi ir jų pakanka konstatuoti pareiškėjos tarnybinio nusižengimo faktą. Tai, kad liudytojo E. B. paaiškinimą 2010 m. rugpjūčio 27 d. paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos specialistas V. G. (I t., b. l. 111, Baudžiamoji byla Nr. 86-2-00060-10, b. l. 15-16), o VMI darbuotoja M. S. Z. 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštu parašė paaiškinimą Telšių apskrities VMI viršininkui (I t., b. l. 111, Baudžiamoji byla Nr. 86-2-00060-10, b. l. 22-24), nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, juo labiau, įstatymas nenumato konkretaus laikotarpio, per kurį raštu galima pranešti apie galimą neteisėtą veiką.

Be to, pareiškėjos tarnybinio nusižengimo fakto nepaneigia ir ikiteisminio tyrimo Nr. 86-2-00060-10, kuris, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 2 punktu, nutrauktas, medžiaga. Plungės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. kovo 31 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 86-2-00060-10 nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia daryti prielaidas, kad V. V. davė kyšį pareiškėjai, o ši jį priėmė, tačiau tyrimo metu nėra surinkta pakankamai pagrįstų ir objektyvių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų A. G. ir V. V. kaltę padarius nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta, kokie konkretūs daiktai buvo maišelyje ir kokia jų vertė, šie daiktai pas A. G. nerasti (I t., b. l. 111, Baudžiamoji byla Nr. 86-2-00060-10, b. l. 107-110). Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartyje nurodyta, jog teisine prasme svarbu yra tai, kad nutraukiant ikiteisminį tyrimą Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punkto pagrindu, lieka nepaneigta galimybė, kad nusikalstama veika galimai buvo padaryta. Tiesiog nėra galimybių (jos visos išnaudotos) surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teismas pripažino, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai, jo metu buvo atlikti visi būtini proceso veiksmai. Neliko neištirta jokių aplinkybių, kurios turėtų įtakos priimtam procesiniam sprendimui nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tyrimo metu nenustatyti visi būtini nusikalstamos veikos požymiai, kadangi tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokie konkretūs daiktai buvo minėtame maišelyje, kokia jų vertė, nes šie daiktai nebuvo surasti. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad tyrimo metu nesurinkti jokie daiktiniai įrodymai, kurie patvirtintų galimą nusikalstamos veikos faktą (I t., b. l. 51-52).

Teismas pritarė atsakovo nuomonei, jog V. V. dovanos perdavimu galėjo siekti atsilyginti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą valstybės tarnautojai, užmegzti gerus ryšius su jį tikrinančiomis tarnybomis, kad ateityje nebūtų tikrinamas (I t., b. l. 43). Todėl teismas vertino kritiškai liudytojų V. V. bei A. U. parodymus, kuriais jie nepatvirtino galimo dovanos perdavimo fakto ir tikėjo liudytojų E. B. ir M. S. Z. parodymais. Juo labiau, kaip nurodė liudytojai V. V. ir A. U., jie yra draugai (Baudžiamoji byla Nr. 86-2-00060-10, I t., b. l. 111, b. l. 6, 7, 70, 83-84, I t., b. l. 144), todėl jų parodymai vertintini kaip neobjektyvūs, kaip siekimas padėti išvengti galimos atsakomybės.

Liudytojas H. M. – Plungės rajono policijos komisariato tyrėjas, kuris įvykio dieną dalyvavo reide su E. B., A. G., M. S. Z. dėl nelegalaus darbo statybose, tikrinant objektą (duomenys neskelbtini), nedalyvavo. Liudytojas V. G. – VSAT operatyvinis darbuotojas, sužinojęs iš pasieniečio E. B. faktą apie galimą dovanos (maišelio) gavimą, apklausė E. B., paėmė paaiškinimą ir išsiuntė į VMI (I t., b. l. 188-189). Liudytojai A. L., V. D. ir I. L. nurodė, kad gavę informaciją apie pavaldinės A. G. galimai neteisėtą veiką, aiškinosi aplinkybes, vertino gautus kitų institucijų raštus, prokuratūros, teismų procesinius dokumentus.

Išdėstyti argumentai teismui leido pripažinti, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingas aplinkybes. Objektyviais įrodymais nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėties elementų visuma, tarp jų esminis tarnybinio nusižengimo sudėties elementas – pažeidimo padarymo faktas. Pareiškėjai inkriminuoto pažeidimo esmė (tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė), visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai aptarti išvadoje, kurios pagrindu atsakovas pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą. Teismas nenustatė, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, būtų pažeidęs Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisykles, kitų tarnybinės nuobaudos neteisėtumo argumentų neišsakė ir pati pareiškėja.

Konstatuota, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo – yra teisėta, naikinti ginčijamą Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2011 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. P1-251 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. G.“ teisinio pagrindo nėra, tuo pačiu netenkinti ir kiti pareiškėjos reikalavimai – grąžinti ją atgal į darbą, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką. Kadangi šis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja A. G. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 130–134) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai šališkai įvertino bylos įrodymus apie pareiškėjos tariamai padarytą tarnybinį nusižengimą ir todėl sąmoningai priėjo prie klaidingos išvados, kad jai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo – yra teisėta, todėl naikinti ginčijamą atsakovo vadovo Įsakymą nėra teisinio pagrindo.

2. Pirmosios instancijos teismas neva yra gavęs „objektyvius“ įrodymus apie esminį pareiškėjos tarnybinio nusižengimo sudėties elementą – pažeidimo padarymo faktą, nors byloje yra vien tik subjektyvūs duomenys, gauti iš atsakovui artimų valstybės tarnautojų, kuriuos pareiškėja vertina šmeižtu. Taip pat pirmosios instancijos teismas pats pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys apie pareiškėjos tariamo tarnybinio nusižengimo faktą, kurie yra grindžiami tų pačių teismo „patikimų“ liudytojų E. B. ir M. S. Z. parodymais, laikytini prielaidomis, tačiau savo sprendime kartu teigia, kad šie duomenys visgi yra tikri. Skundžiame sprendime nevertinamos pareiškėjos skunde ir teisme nurodytos faktinės aplinkybės, leidžiančios pagrįstai manyti, kad melagingi įrodymai prieš pareiškėją buvo surinkti ir jų pagrindu iškelta tarnybinio nusižengimo byla vien tik todėl, kad, kaip teismo 2012 m. sausio 19 d. posėdyje atvirai pasakė liudytojas V. G., pareiškėja, pasak atsakovo vadovo pavaduotojo V. D., buvo „per daug mandra“. Pastarasis vadovas pareiškėją buvo įspėjęs, kad neskųstų viršininko A. L. įsakymų dėl tarnybinių nuobaudų, bet pareiškėja nepaklausė ir laimėjo bylą teisme, todėl, mano, kad dėl to buvo atleista.

3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojos M. S. Z. prisipažinimą 2011 m. spalio 13 d. posėdyje, kad ji iš atsakovo vadovo netgi susilaukė įspėjimo už ilgai trukusį pareiškėjos neįskundimą raštu, kaip ir liudytojo V. G. prisipažinimas, kad jis yra gerai pažįstamas kaip buvęs bendradarbis su asmeniu, kuris pareiškėją buvo perspėjęs neiti prieš atsakovo viršininko valią, ir kad V. D. buvo pagirtas kaip šaunuolis, kad irgi ne iš karto po įvykio savo ranka surašė E. B. šmeižikišką paaiškinimą apie pareiškėją.

4. Kadangi pareiškėja jokio kyšio iš V. V. negavo ir tai nuosekliai nuo pat pirmosios apklausos momento pati tvirtino ir tai paliudijo V. V. bei prisiekęs liudytojas Ą. U., teismas, esant aukščiau nurodytoms faktinėms aplinkybėms apie tarnybinio nusižengimo bylos iškėlimo aplinkybes, privalėjo ypač atidžiai vertinti, ar E. B. ir M. S. Z. parodymai iš tikrųjų yra tokie „objektyvūs“, kad jais netikėti nėra jokio pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismo posėdžiuose paaiškėjusias abejones dėl pareiškėjos įskundimo aplinkybių, buvo visiškai neobjektyvus, nes jų galutinai neįvertino, o tik apsiribojo teiginiu, jog „įstatymas nenumato konkretaus laikotarpio, per kurį raštu galima pranešti apie galimą neteisėtą veiką.“

5. Iš liudytojų E. B., M. S. Z. ir V. G. parodymų bei pirmųjų dviejų asmenų paaiškinimų, pareiškėjos manymu, galima daryti išvadą, kad V. D. kitą po įvykio dieną išsikvietė M. S. Z. ir nurodė jai parašyti pranešimą apie nebūtą pareiškėjos tarnybinį pažeidimą. Kad V. D. turėjo būtent tokius ketinimus, galima manyti iš to, kad, kaip teisme parodė liudytoja I. L., į vakarykščio operatyvaus patikrinimo aptarimą buvo pakviesta vienintelė iš dalyvių – M. S. Z. Sprendžiant iš ilgos M. S. Z. ir V. D. „pasitarimo“ trukmės ir jos pranešimo surašymo datos, pirmoji nesutiko pareiškėjos melagingai įskųsti. Tuomet V. D. į pagalbą pasitelkė gerą savo pažįstamą V. G., kuris jam parūpino reikalingus įrodymus tyrimui pradėti. O kai pas atsakovą buvo atsiųstas E. B. paaiškinimas, M. S. Z. žodiniu A. L. įspėjimu (neatmestina, kad galėjo būti ir kitoks vadovo poveikis jai) buvo priversta parašyti atsakovui reikalingo turinio paaiškinimą, nes V. D. paaiškinime buvo minima ir ji, todėl priešingu atveju jai irgi grėsė „korupcinio pobūdžio įtarimai“. O kai šie du liudytojai savo darbus padarė, tuomet jie jau nebegalėjo keisti savo parodymų, nes visur ir visada jiems grėsė baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą.

6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir liudytojo H. M. paaiškinimo, kad jis pas Telšių apskrities VMI darbuotojus kokio nors įtartino „maišelio“ nepastebėjo, tik matė, kad darbuotojos turi rankines, ir jo teisme duotų parodymų, kad jis netgi negirdėjo, kad pareiškėjos tariamai gautas ir tolimesnio patikrinimo metu su juo vežiotas po kaimus duobėtu keliu butelis nė karto nesubildėjo. Pažymi, kad šis liudytojas nebuvo tik tariamo įvykio metu, o po pietų pertraukos jis visą laiką važiavo kartu viename automobilyje, todėl negalėjo nematyti ar negirdėti, kad „moterys iš VMI“ turėjo ir kitų nei rankinės daiktų.

7. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nusprendė ir tai, kad V. V. ir A. U. yra solidarūs bei nepatikimi kaip draugai, kadangi neįvertino, ar aukščiau nurodytomis aplinkybėmis E. B. bei M. S. Z. taip pat nebuvo tokie pat solidarūs kaip dirbantys valstybės tarnyboje.

8. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio nuostatų nesilaikė, nes bylos aplinkybes išnagrinėjo neobjektyviai, stengdamasis pateisinti vien tik atsakovą. Tai matyti vien jau iš teismo sprendimo teiginių, kad pareiškėjai esą buvo „inkriminuotas“ tarnybinis pažeidimas ir kad teismui tikrai yra žinoma (nes pritaria atsakovui), kad „V. V. dovanos perdavimu galėjo siekti atsilyginti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą valstybės tarnautojai, užmegzti gerus ryšius su jį tikrinančiomis tarnybomis ir pasigerinti, kad ateityje nebūtų tikrinamas“.

Atsakovas Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 138–139) su juo nesutinka prašo atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, tačiau iš tikrųjų jame tik išdėsto pakartotinai savo 2012 m. rugsėjo 5 d. skundo argumentus bei 2013 m. sausio 28 d. pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, iš ko neįmanoma suprasti, kokias konkrečiai procesinės teisės normas teismas pažeidė ir priėmė jos atžvilgiu nepalankų sprendimą.

2. Pareiškėjos teiginys, jog M. S. Z. ir E. B. jos atžvilgiu veikė piktavališkai susitarę, siekdami apšmeižti, o teismas nepagrįstai jų parodymus pripažino nuosekliais, atmesdamas lygiai taip pat nuosekliai duotus jos, V. V. ir A. U. parodymus, yra visiškai nepagrįstas, juolab, kad pati pareiškėja apklausiama yra nurodžiusi, jog E. B. iki ginčijamo įvykio nepažinojo ir niekada nebuvo jo mačiusi, o su M. S. Z., kaip kolege, niekada neturėjo jokių konfliktinių situacijų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju „Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog liudytojai galėtų būti šališki ir asmeniškai suinteresuoti duoti netikslius parodymus pareiškėjos atžvilgiu“.

Be to, pažymėtina, jog V. V. prieš save neduos parodymų, suvokdamas, kad pareigūno papirkimas užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę, o A. U., būdamas V. V. draugu, taip pat neliudys prieš, nenorėdamas jam pakenkti. Šios aplinkybės neatmetė ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog šių liudytojų parodymus vertina kritiškai, kaip siekimą išvengti galimos atsakomybės. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis, tiek remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi, kur pasakyta, kad „nutraukiant ikiteisminį tyrimą BPK 212 straipsnio 2 dalies pagrindu, lieka nepaneigta galimybė, kad nusikalstama veika galimai buvo padaryta, tiesiog nėra galimybių surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo“, pripažino, jog pareiškėjos nepatraukimas baudžiamojon atsakomybėn nepaneigia fakto, jog galimai tokia veika galėjo būti padaryta.

Todėl, tokiu atveju, vertinant iš to kilusias pasekmes ir pačios pareiškėjos veiklą iki ginčijamos tarnybinės nuobaudos paskyrimo, skiriant tarnybinę nuobaudą, negalima buvo apsiriboti vien formaliu fakto konstatavimu (apie galimai padarytą veiką), bet buvo privaloma atsižvelgti ir būtina taikyti papildomus tarnybinį nusižengimą charakterizuojančius kriterijus, kurių pagrindu laikoma, kad pareiškėja padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o būtent: skiriant tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 3 punktą, kuriame pasakyta, jog šiurkščiu pažeidimu laikoma „korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn“, taip pat buvo atsižvelgta į blanketinę VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto normos dalį ir papildomai vadovautasi Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatomis, nustatančiomis dirbančio valstybinėje tarnyboje asmens elgesio taisykles, kurių jis privalo laikytis, t. y. vengti interesų konflikto, nepriimti dovanų ar paslaugų (3 straipsnis, III ir IV skirsniai), į Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo elgesio kodekso nuostatas, nurodančias saugoti nepriekaištingą valstybės tarnautojo reputaciją, nepažeisti įstatymų (6.2, 7.3, 9.1 p.).

Be to, pareiškėjai tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – paskirta atsižvelgiant, jog per pastaruosius metus jai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, nuo kurios paskyrimo iki ginčijamos nuobaudos buvo praėję (beveik) 10 mėnesių. Šiuo atveju buvo vadovautasi VTĮ 29 straipsnio 4 dalimi, kurioje nurodyta, kad „Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas“.

Remiantis tuo, atmestinas pareiškėjos skundo argumentas, jog atsakovas nesilaikė VTĮ 29 straipsnio nuostatų, todėl tarnybinę nuobaudą paskyrė nepagrįstai.

3. Su teiginiu, kad ginčijamo tarnybinio nusižengimo byla pradėta dirbtinai dėl pareiškėjos laimėtos teisme bylos dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos, dėl ko jos atžvilgiu specialiai buvo pradėti trys nauji tarnybiniai nusižengimai (įskaitant ginčijamą), atsakovas nesutinka ir atkreipia dėmesį, jog pareiškėja paskirtų jai tarnybinių nuobaudų – papeikimo ir griežto papeikimo neginčijo, kas tik įrodo, jog jai paskirtas nuobaudas pripažino.

4. Tai, kad ginčijamas tarnybinis tyrimas buvo pradėtas iki paskirtų tarnybinių nuobaudų – papeikimo ir griežto papeikimo paskyrimo, įtakos ginčijamu atveju neturi, nes, priešingu atveju, VTĮ įtvirtintos nuostatos dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo netektų prasmės. Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra laikoma išvados dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo surašymo ir pateikimo diena, o ne diena, kai padarytas tarnybinis nusižengimas turėjo paaiškėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-720/2003; 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-793/2003). Be to, pažymėtina, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo eiliškumas VTĮ nėra įtvirtintas, kadangi valstybės tarnautojui gali būti paskirta bet kuri VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje nurodyta tarnybinė nuobauda, priklausomai nuo tarnybinio pažeidimo padarymo pobūdžio, įvertinus asmens kaltę, priežastis, aplinkybes ir padarinius. Todėl, pareiškėjos argumentas, jog atleisti iš valstybės tarnybos darbuotoją galima tik tuo atveju, jei naujas nusižengimas padarytas po griežto papeikimo paskyrimo, yra visiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl valstybės tarnautojui (pareiškėjai) skirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – teisėtumo ir pagrįstumo.

Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2011 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. P1-251 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. G.“ pripažinta, jog pareiškėja šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 5, 6 punktus, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 14 straipsnio 1 dalį, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo elgesio kodekso, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-141 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo elgesio kodekso patvirtinimo“, 6.2, 7.3, 9.1, 9.6, 13.7, 15.1, 15.4 punktus, todėl, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies l, 3, 4 punktais, pripažinta, jog pareiškėja padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį jai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą panaikinti minėtą įsakymą, nustatęs, jog pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingas aplinkybes, todėl pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo – yra teisėta ir pagrįsta.

Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės neigia paties tarnybinio nusižengimo padarymo faktą, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

Pažymėtina, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, pripažindami, jog pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, iš esmės rėmėsi tarnybinio nusižengimo tyrimo bei ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais pareiškėjos paaiškinimais bei liudytojų parodymais, kadangi kitokių duomenų (įrodymų) nei tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, nei ikiteisminio tyrimo metu, atlikus visus būtinus tyrimo veiksmus, nebuvo surinkta.

Dėl pareiškėjos paaiškinimų ir liudytojų parodymų vertinimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi (ABTĮ 57 str. 5 d.). Be to, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nors proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ), tačiau, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006). Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Pareiškėjos argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtą ABTĮ 57 straipsnio nuostatą, kadangi bylos įrodymus įvertino šališkai, neobjektyviai, stengdamasis pateisinti vien atsakovo argumentus, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Nagrinėjamu atveju atsakovui, anot pareiškėjos, artimų valstybės tarnautojų parodymai laikytini objektyviais duomenimis, pagrindžiančiais tarnybinio nusižengimo padarymo faktą, kadangi, visų pirma, jie tinkamai, t. y. įstatymų nustatyta tvarka, užfiksuoti tiek 2011 m. rugpjūčio 2 d. Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos atlikto tyrimo metu bei pateikti išvadoje „Dėl A. G., (duomenys neskelbtini), galimo tarnybinio nusižengimo“ (I t., b. l. 41-45), tiek ikiteisminio tyrimo metu bei pateikti 2011 m. kovo 31 d. Plungės rajono apylinkės prokuratūros nutarime (I t., b. l. 67-68). Antra, liudytojų M. S. Z. bei E. B. parodymais nėra pagrindo abejoti, kadangi šie asmenys bei pati pareiškėja nenurodė esant tarp jų kokių nors asmeninių nesutarimų, be to, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas E. B. įvykio metu pareiškėją apskritai matė antrą kartą, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu net jos vardo ir pavardės negalėjo pasakyti, M. S. Z. taip pat E. B. įvykio metu matė pirmą kartą (I t., b. l. 139-144; 164-166). Todėl vertinti, kad šie liudytojai galėjo kokiu nors būdu būti suinteresuoti pakenkti pareiškėjai, siekti ją sukompromituoti, nėra pagrindo.

Pareiškėjos argumentai, kad Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojas V. D. vertė M. S. Z. pateikti rašytinį paaiškinimą apie įvykį bei ilgai ją įkalbinėjo, o už ilgą delsimą netgi žodžiu ją įspėjo, nagrinėjamu atveju yra tik pareiškėjos teiginiai, jos nuomonė, kurios pareiškėja niekaip nepagrindė objektyviais duomenimis. Taip pat nėra pagrįstas ir pareiškėjos teiginys, jog V. D. inicijavo tarnybinio nusižengimo tyrimą, būtent siekdamas atleisti pareiškėją iš pareigų todėl, kad pareiškėja apskundė anksčiau (2010 m. vasario 24 d.) jai paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą, ir administracinę bylą dėl šios nuobaudos laimėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog administracinė byla dėl 2010 m. vasario 24 d. pareiškėjai paskirtos pastabos buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. balandžio 4 d. priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį, todėl 2010 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, kai buvo inicijuotas nagrinėjamo tarnybinio pažeidimo tyrimas pareiškėjos atžvilgiu, V. D. dar nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atsakovo sprendimas dėl pastabos pareiškėjai skyrimo bus panaikintas.

Nepagrįstas ir pareiškėjos argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojos M. S. Z. prisipažinimą 2011 m. spalio 13 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad ši iš atsakovo vadovo susilaukė įspėjimo už ilgai trukusį pareiškėjos neįskundimą raštu. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2011 m. spalio 13 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole, liudytojos M. S. Z. parodymuose, nėra užfiksuotas minėtas prisipažinimas, tačiau, priešingai, liudytoja parodė, jog po įvykio pati apie tai pranešė vadovybei, pirmiausia žodžiu, o po to raštu, niekas jos neprašė liudyti, darė tai savo iniciatyva.

Tiek pareiškėjos tiesioginė vadovė I. L., tiek liudytoja M. S. Z., tiek pavaduotojas V. D. parodė, kad kiekvieną penktadienį V. D. važiuodavo į Mažeikius, t. y. į Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skyrių, kuriame dirbo pareiškėja, kadangi šį skyrių kuravo, todėl ir po 2010 m. rugpjūčio 19 d. (ketvirtadienio) įvykio kitą dieną – penktadienį, atvyko į Telšių apskrities VMI (duomenys neskelbtini), kur M. S. Z. ir pranešė apie įvykį (I t., b. l. 139-144). Nors liudytojos M. S. Z. rašytinis pranešimas apie galimai pareiškėjos padarytą tarnybinį nusižengimą buvo surašytas 2010 m. rugpjūčio 30 d., o E. B. rašytinis paaiškinimas – 2010 m. rugpjūčio 27 d., tai negali patvirtinti V.

D. atliktų spaudimo veiksmų liudytojų M. S. Z. ar E. B. atžvilgiu, siekiant inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjos atžvilgiu. Be to, tai negali būti pagrindas vertinti tarnybinio tyrimo veiksmų kaip neteisėtų, kadangi VTĮ 30 straipsnis ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 3-6 punktai numato, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba jiems gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą.

Įvertinus tai, kad Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse įtvirtinami įvairūs veiksmų atlikimo terminai (pvz., Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 p.), jose nurodytus veiksmus, pavyzdžiui, tarnybinio patikrinimo procedūros inicijavimą rekomenduotina įforminti raštu, nes priešingu atveju gali būti apsunkintas procedūrinių veiksmų atlikimo atitikties teisės aktų reikalavimams įrodinėjimas ir vertinimas bylą nagrinėjant teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1364/2012).

Todėl nagrinėjamu atveju, kol nebuvo gauti tiesioginių liudytojų oficialūs, t. y. rašytiniai, duomenys apie galimai pareiškėjos padarytą tarnybinį nusižengimą, tol nebuvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas.

Atsižvelgusi į minėtas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog liudytojų M. S. Z. ir E. B. parodymai pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertinti kaip patikimi, kadangi pirmosios instancijos teismo posėdžiuose pareiškėjos pateiktos aplinkybės apie tikslingą pareiškėjos įskundimą ir tyčinius minėtų liudytojų bei V. D. veiksmus, siekiant atleisti pareiškėją iš pareigų dėl tariamo tarnybinio nusižengimo, nebuvo pagrįstos jokiais objektyviais, įstatymo nustatyta tvarka užfiksuotais duomenimis (įrodymais), kuriuos būtų galima tirti ir vertinti, tačiau bylos medžiaga liudijo priešingas aplinkybes, kuriomis pirmosios instancijos teismas negalėjo nesiremti.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjos minimi liudytojų V. V. bei A. U. parodymai pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertinti kaip nepatikimi, atsižvelgiant į šių asmenų tarpusavio santykį bei asmeninį suinteresuotumą jų tvirtinamomis aplinkybėmis. Akivaizdu, kad šie asmenys negalėjo tvirtinti, jog V. V. davė dovaną pareiškėjai, kadangi už tai jam grėstų baudžiamoji atsakomybė už papirkimą, o A. U. taip pat negalėjo to tvirtinti, būdamas artimas V. V. asmuo. Taigi, šių asmenų parodymai negali paneigti kitų liudytojų – M.

S. Z. ir E. B., kurie, kaip nustatyta, nėra asmeniškai suinteresuoti kokiu nors būdu specialiai pakenkti pareiškėjai, patvirtintų aplinkybių. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojo H. M. parodymai šioje byloje negali nei patvirtinti, nei paneigti reikšmingų bylai faktinių aplinkybių, kadangi šis asmuo, 2010 m. rugpjūčio 19 d. atliekant patikrinimą V. V. priklausančiame statomame pastate, nedalyvavo, o grįžęs po pietų ir minėto patikrinimo į tarnybinį automobilį, kaip pats tvirtino, nematė ir nepastebėjo, kad kuri nors iš VMI darbuotojų turėtų kokius nors pašalinius daiktus be rankinių ir darbo dokumentų, kadangi nežiūrėjo ir nestebėjo šių darbuotojų, neatkreipė dėmesio į pašalinius garsus automobilyje, nes ir pats tarnybinis automobilis girgždėjo, nepamena ar automobilyje grojo muzika, gilinosi į tai, kur reikia važiuoti, o ne kas ir ką vežasi, t. y. nieko negalėjo pasakyti apie tai, ar pareiškėja po V.

V. statomo pastato patikrinimo vežėsi kokius nors daiktus (I t., b. l. 164-166). Taigi, šio asmens parodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, kadangi jie neturėjo ir neturi jokios reikšmės pareiškėjos tarnybinio pažeidimo padarymo faktui įrodyti ar paneigti.

Kaip nurodoma Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 3 punkte, šiurkščiu pažeidimu laikoma ir korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Todėl nors nagrinėjamu atveju Plungės rajono apylinkės prokuratūra 2011 m. kovo 31 d. nutarimu ir nutraukė ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 86-2-0060-10 dėl pareiškėjos ir V. V. galimai paimto ir duoto kyšio (I t., b. l. 67-68), tačiau šio ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepaneigia pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo fakto. Teisėjų kolegija pažymi, jog nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalyje (kyšininkavimas), padarymui įrodyti būtina nustatyti įtariamojo (kaltinamojo) veikoje šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kad padaryta veika būtų kvalifikuojama kaip nusikalstama. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 86-2-0060-10 Plungės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. kovo 31 d. nutarimu buvo nutrauktas dėl to, kad tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai pagrįstų ir objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių pareiškėjos ir V. V. kaltę padarius būtent kyšininkavimo bei papirkimo nusikalstamas veikas, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nesudarė pagrindo pripažinti, kad tokia veika yra nusikalstama Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalies ir 227 straipsnio 3 dalies prasme, tačiau visgi nebuvo paneigta aplinkybė, jog V. V. davė kyšį pareiškėjai (I t., b. l. 67-68). Todėl pareiškėjos veiksmuose likus kyšio (dovanos) paėmimo požymių, nustatytų ikiteisminio tyrimo metu, jos veika visiškai pagrįstai buvo pripažinta kaip turinti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių ir įvertinta, kaip šiurkštus tarnybinis pažeidimas VTĮ 29 straipsnio 5 dalies prasme, diskreditavęs Telšių apskrities VMI autoritetą.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjos tarnybinio patikrinimo išvadoje yra pateikti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu atliktais tyrimo veiksmais surinkta medžiaga paremti duomenys, patvirtinantys, jog pareiškėja priėmė dovaną iš V. V., atlikdama tarnybines pareigas, ir šioje jos veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingas aplinkybes; objektyviais įrodymais nustatyta tarnybinio nusižengimo sudėties elementų visuma, tarp jų esminis tarnybinio nusižengimo sudėties elementas – pažeidimo padarymo faktas; pareiškėjai inkriminuoto pažeidimo esmė (tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė), visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai aptarti išvadoje, kurios pagrindu atsakovas pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą; nenustatyta, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, būtų pažeidęs Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisykles.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas