2019-05-29 Nr. AB-12035-3-61-3-00069-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1763-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00069-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.2; 37.3; 37.4; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 7-382 dėl pareiškėjo perkėlimo į 2 būrį; 2) panaikinti Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimą Nr. 28-786(1); 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 2S-54; 4) įpareigoti Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentą efektyviai taikyti papildomus pasimatymus bei telefoninius pokalbius; 5) įpareigoti Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentą tinkamai organizuoti profesinį rengimą, pasiūlyti nuteistiesiems kitas specialybes, jei paskirta specialybė negali būti užtikrinta dėl objektyvių priežasčių; 6) įpareigoti Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentą perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus; 7) panaikinti Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 2S-7299.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 7-382 jis buvo perkeltas iš 6 būrio 407 sekcijos į 2 būrio 202 sekciją. Įsakymas buvo nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. 2S-7299 nurodyta, kad nuteistieji negali pasirinkti, kur ir su kuo gyventi, kadangi teisės aktai nenumato tokios galimybės, tačiau nenurodo, kodėl pareiškėjo buvimas 6 būryje pažeidžia pataisos įstaigos režimo tikslus ir saugumo reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad už telefono laikymą jam nepagrįstai buvo paskirtos dvi nuobaudos, nepagrįstai nebuvo sutikta pareiškėjo perkelti į kitus pataisos namus. Pareiškėjas nesutiko su Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 2S-7299, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjo teisė į telefoninius skambučius nebuvo pažeista. Pareiškėjas taip pat nesutiko su rašte nurodytu teiginiu, kad pastaruoju metu jis nebuvo prašęs suteikti papildomo pasimatymo. Pareiškėjui priklausė ilgalaikis pasimatymas ir jis 2017 m. lapkričio 2 d. kreipėsi su prašymu, kad būtų suteiktas 2017 m. lapkričio 22 d., tačiau toks prašymas buvo užregistruotas tik 2017 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. lapkričio 11 d. buvo pateikęs prašymą dėl papildomo skambučio suteikimo, tačiau 2017 m. gruodžio 14 d. atsakymas dar nebuvo parengtas. Pareiškėjui nepagrįstai buvo apribota teisė mokytis, kadangi pataisos įstaigai yra įtvirtinta pareiga organizuoti profesinį mokymą, tačiau tokios pareigos nebuvo vykdomos, nepagrįstai atsisakyta leisti mokytis, kadangi jis jau turi vieną profesiją. Vilniaus PN nebuvo užtikrinta religijos laisvė, kadangi pareiškėjui esant drausmės grupėje, jis negalėjo atlikti religinių apeigų. Sekcijoje gyvena 10 – 12 asmenų, todėl tai sukėlė įvairius nepatogumus. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrinta saviraiškos laisvė, kadangi nebuvo aprūpintas naujausiais leidiniais pagal jį dominančias sritis. Šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas jį perkelti į kitus pataisos namus.

3. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad nuteistųjų paskirstymą į būrius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Perkėlimo klausimą svarsto drausmės komisija. Perkeliant pareiškėją iš vieno būrio į kitą jo teisinė padėtis nesikeičia, tai nėra nuobauda. Vilniaus PN 2-ajame ir 3-ajame būriuose apgyvendinami nuteistieji, linkę pažeidinėti bausmės atlikimo režimo reikalavimus, darantys neigiamą įtaką kitiems. Kadangi pareiškėjas 2017 m. lapkričio 13 d. padarė šiurkštų bausmės atlikimo drausmės pažeidimą (turėjo mobilaus ryšio telefoną), buvo nuspręsta pareiškėją perkelti į būrį, kuriame taikoma sustiprinta priežiūra. Atlikus patikrinimą bei apklausus kitus nuteistuosius, nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui 2-ame būryje grėstų realus pavojus gyvybei ar sveikatai, taigi pareiškėjas nepagrįstai nevykdo administracijos nurodymų, dėl to jam 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 28-786(1) buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę. Pareiškėjo teiginiai grįsti abstrakčiomis aplinkybėmis, todėl atmestini.

5. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN direktorius 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 28-749(1) skyrė pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas penkiolikai parų. Tą pačią dieną Vilniaus PN drausmės komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pasiūlė pareiškėją perkelti į l-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso 2-ąjį aukštą, kadangi šiame poste nuolatos budi įstaigos Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d.

įsakymu Nr. 7-382 pareiškėjas buvo perkeltas. Pareiškėjas šį nurodymą vykdyti atsisakė. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams. BVK 70 straipsnio 6 dalis numato, kad nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, tačiau nemotyvuotas atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo.

Nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą, o ne pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu – atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja BVK 94 straipsnio 1 – 8 dalys. BVK 94 straipsnio 7 dalis numato pataisos įstaigos teisę, o ne pareigą suteikti nuteistiesiems papildomus pasimatymus. Kiekvienu atveju ši teisė gali būti realizuojama pataisos įstaigos direktoriui (jo pavaduotojui) sprendžiant nuteistojo pateiktą prašymą.

Pareiškėjui nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. spalio 12 d. buvo suteikti trys ilgalaikiai ir du trumpalaikiai priklausantys pasimatymai. Vilniaus PN administracija Kalėjimų departamentą informavo, kad per paskutinius 3 mėnesius iš pareiškėjo nebuvo gautas nei vienas prašymas dėl papildomo pasimatymo suteikimo. Atsakovas teigė, kad nuteistųjų teisę paskambinti telefonu nustato BVK 102 straipsnis. Pareiškėjas priskirtas drausmės grupei, todėl jam taikomi BVK 75 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai, t. y. jis turi teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu.

Šio straipsnio 1 dalyje numatyta pataisos įstaigos administracijos teisė leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Vilniaus PN 2017 m. rugpjūčio 9 d. gavo pareiškėjo prašymą mokytis suvirintojo specialybės Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje. Pareiškėjo prašymas buvo registruotas Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti skirtoje Priėmimo į profesinio mokymo įtaigas informacinėje sistemoje. Priėmimus vykdė Vilniaus komunalinių paslaugų profesinė mokykla, mokinius taip pat atsirinko pati mokykla, o Vilniaus PN administracija tik priima nuteistųjų prašymus ir registruoja juos minėtoje sistemoje, tačiau klausimo, ką priimti į profesinę mokyklą ir ko nepriimti, Vilniaus PN administracija nesprendžia.

Pagal BVK 69 straipsnio 1 ir 4 dalis, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas įtvirtina atvejus, kada nuteistasis perkeliamas į kitą pataisos įstaigą, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 13 d., 22 val. 45 min., Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai l-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 407 atliko pareiškėjo miegamosios vietos kratą (2017 m. lapkričio 13 d. tarnybinis pranešimas Nr. 43-1185(1) ir protokolas Nr. 51-2986(1) dėl nuteistojo asmens kratos). Kratos metu po antklode buvo rastas ir paimtas įjungtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į aplinkybes, drausmės komisijos siūlymą bei vadovaudamasis BVK 142 straipsnio nuostatomis, 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 28-749(1) skyrė pareiškėjui nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas penkiolikai parų.

9. 2017 m. lapkričio 15 d. drausmės komisija, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pataisos įstaigos direktoriui rekomendavo pareiškėją perkelti į l-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso 2-ąjį aukštą, kadangi, būtent šiame poste nuolatos budi įstaigos Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Skundžiamu Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 7-382, pareiškėjas buvo perkeltas iš gyvenamosios patalpos Nr. 6-407-10 į gyvenamąją patalpą Nr. 2-202-09. Pareiškėjui atsisakius vykdyti šį nurodymą, Vilniaus PN buvo atliktas tarnybinis tyrimas ir 2017 m. lapkričio 23 d. išvadoje Nr. 33-205 nustatyta, kad pareiškėjas nenurodė, dėl kurių asmenų jaučiasi nesaugus, taip pat apklausti nuteistieji nurodė nežinantys, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisako pereiti į kitą būrį. Nustatyta, kad pareiškėjo atsisakymas vykdyti teisėtus administracijos nurodymus, yra nepagrįstas, todėl izoliuoti jį netikslinga.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atsisakymai eiti į paskirtą 2-ąjį būrį bei dėl to surašyti tarnybiniai pranešimai patvirtina, jog pareiškėjas 2017 m. gruodžio 8 d., 9 d., 10 d. atsisakė vykdyti Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 7-382. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 8 d., 9 d., 10 d. padarė drausmės pažeidimus – atsisakė eiti į paskirtą 2-ajį būrį – bei į Vilniaus PN drausmės komisijos 2017 m. gruodžio 11 d. teikimą Nr. 40-261(1), 2017 m. gruodžio 11 d. priėmė skundžiamą nutarimą Nr. 28-786(1), kuriuo pareiškėjui paskyrė nuobaudą – 6 mėnesius būti drausmės grupėje. Pareiškėjas minėtą nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2018 m. sausio 5 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 2S-54, kuriame nurodyta, kad nevykdant Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 7-382 pereiti į kitą būrį, buvo pažeisti BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimai, o paskirta nuobauda – teisėta ir pagrįsta, paskirta įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendime taip pat nurodoma, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 16 d. su skundu Nr. 2G-4500 kreipėsi į Kalėjimų departamentą skųsdamas perkėlimą į 2-ąjį nuteistųjų būrį, Kalėjimų departamentas 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 2S-7244 pateikė išsamų atsakymą; dėl skambučių nurodyta, kad papildomo skambučio suteikimas yra pataisos įstaigos teisė, bet ne pareiga, dėl šio klausimo pareiškėjui pateiktas detalus atsakymas 2017 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. 42-1224(1).

11. Pareiškėjas į Kalėjimų departamentą kreipėsi su skundais, prašydamas perkelti jį į kitas pataisos įstaigas, kadangi su pareiškėju norima susidoroti, neduodami papildomi skambučiai ir pasimatymai, jam nesudaroma galimybė mokytis. Kalėjimų departamentas 2017 m. gruodžio 21 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 2S-7299, kuriame nurodė, kad nuteistųjų skirstymas į būrius, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 1 dalimi, negali vykti pagal nuteistųjų pageidavimą, kadangi tai gali prieštarauti pataisos įstaigų režimo tikslams. Sprendime nurodoma, kad buvo atliktas išsamus tarnybinis tyrimas dėl pareiškėjo nurodomų priežasčių, dėl kurių jis atsisako eiti į paskirtą būrį, tačiau šios aplinkybės nepasitvirtino, dėl to nustatyta, jog pataisos įstaigos sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjas nepagrįstai atsisakė jį vykdyti. Sprendime pažymėta, kad suteikti papildomus pasimatymus yra pataisos įstaigos teisė, bet ne pareiga, įvertinus nuteistojo asmenybę, elgesį ir kitas aplinkybes. Pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikio pasimatymo per 3 mėnesius nebuvo gauta. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas yra priskirtas drausmės grupei, todėl jis turi teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu, dėl papildomo skambučio sprendžia pataisos įstaiga; paaiškinta, kad pataisos įstaiga tik priima ir registruoja nuteistųjų prašymus dėl specialybės mokymosi, tačiau negali daryti įtakos tam, kad profesinė mokykla pasirinktų mokinius; išaiškinta, jog nuteistasis laisvės atėmimo bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje, o išimtinių aplinkybių, dėl kurių to įgyvendinti nebūtų galima, šiuo atveju nenustatyta.

12. Teismas aptarė BVK 70 straipsnio 1 dalyje nustatytus nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslus, Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatas, reglamentuojančias nuteistųjų paskirstymą laisvės atėmimo vietoje ir nurodė, kad nuteistųjų perkėlimo iš vieno būrio į kitą klausimą sprendžia Vilniaus PN drausmės komisija, kuri 2017 m. lapkričio 15 d. posėdžio metu priėmė sprendimą pareiškėją perkelti iš gyvenamosios patalpos 6-407-10 į gyvenamąją patalpą 2-202-09, atsižvelgdama į BVK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus. Ginčijamas įsakymas priimtas šio Vilniaus PN drausmės komisijos sprendimo pagrindu, pareiškėjas su šiuo sprendimu buvo supažindintas, atsisakė jį vykdyti. Teismas atkreipė dėmesį, jog nuteistųjų perkėlimas iš vieno būrio į kitą ar iš vienos kameros į kitą yra pataisos įstaigos diskrecijos teisė. Vilniaus PN šia savo teise pasinaudojo tinkamai, t. y. laikėsi nustatytos procedūros – pareiškėjo perkėlimas buvo vertintas Vilniaus PN drausmės komisijoje. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad sprendimas perkelti jį į kitą būrį nėra motyvuotas, taip pat, jog toks perkėlimas prilygsta pakartotinei nuobaudai dėl 2017 m. lapkričio 13 d. pas pareiškėją kratos metu rasto mobiliojo telefono. Dėl šio pažeidimo pareiškėjui jau buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas penkiolikai parų, o į kitą būrį pareiškėjas perkeltas įvertinus visas sprendimui reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaujantis BVK 70 straipsnyje įtvirtintais tikslais.

13. Teismas sutiko su atsakovų išdėstyta pozicija, kad nuteistieji neturi teisės pasirinkti, kokiame būryje ir su kuo jie gali būti laikomi, o abstrakčius pareiškėjo argumentus, jog kitame būryje jam gresia pavojus, vertintino kritiškai, nes Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnai, atlikę išsamų tarnybinį tyrimą, jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti pareiškėjui kylančią grėsmę, nenustatė. Pareiškėjas perkėlimą į kitą būrį buvo apskundęs Kalėjimų departamentui, tačiau šiuo klausimu Kalėjimo departamento 2017 m. gruodžio 14 d. priimto sprendimo Nr. 2S-7244 jis neskundžia. Todėl teismas sprendė, kad skundžiamu Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 7-382 pareiškėjas į kitą gyvenamąją patalpą perkeltas teisėtai ir pagrįstai, laikantis visų nustatytų procedūrų.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo paskirta nuobauda 6 mėnesius būti drausmės grupėje, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas 2017 m. gruodžio 8 d., 9 d., 10 d. padarė drausmės pažeidimus – atsisakė eiti į paskirtą 2-ajį būrį, t. y. nevykdė Vilniaus PN direktoriaus įsakymo. Šiuos pareiškėjo atsisakymus patvirtina byloje esantys tarnybiniai pranešimai bei rašytiniai pareiškėjo atsisakymai vykdyti nurodymą. Skundžiamas nutarimas priimtas atsižvelgiant į Vilniaus PN drausmės komisijos 2017 m. lapkričio 11 d. teikimą, kuriame nurodyti sistemingi pareiškėjo pažeidimai, pareiškėjas buvo supažindintas su tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-205, pagal kurią pareiškėjo atsisakymas vykdyti teisėtus administracijos nurodymus yra nepagrįstas. Drausmės komisijos teikimu, be kita ko, įvertintos pažeidimo padarymo aplinkybės – tris kartus atsisakyta pereiti į kitą būrį, taip pat aplinkybė, jog tuo metu pareiškėjas turėjo tris nuobaudas, iš kurių paskutinė skirta 2017 m. lapkričio 15 d., remiantis šiuo teikimu priimtas skundžiamas Vilniaus PN direktoriaus nutarimas, pareiškėjas su juo supažindintas pasirašytinai. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasirinktas savo teisių gynimo būdas – piktybinis reikalavimo pereiti į kitą būrį nevykdymas – nebuvo teisėta priemonė, todėl Vilniaus PN direktorius skundžiamu nutarimu pagrįstai pareiškėjui paskyrė drausminę nuobaudą, atsižvelgus ir įvertinus visas nuobaudai reikšmingas aplinkybes. Kalėjimų departamentas savo 2018 m. sausio 5 d. sprendime Nr. 2S-54 pagrįstai ir išsamiai, grįsdamas surinkta dokumentine medžiaga, patikrino skundžiamą Vilniaus PN direktoriaus nutarimą Nr. 28-786(1), t. y. atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas sistemingai nevykdė teisėto administracijos nurodymo pereiti į kitą būrį, pažymėjo, kad pareiškėjo raštiški atsisakymai buvo abstraktūs ir nekonkretūs, o taip pat buvo paneigti tarnybinio patikrinimo, atlikto Vilniaus PN, išvadomis. Todėl teismas darė išvadą, kad Kalėjimų departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnyje, todėl jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Vilniaus PN nepagrįstai nesuteikė jam ilgalaikio pasimatymo, nustatė, jog pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, o nuo 2017 m. gruodžio 11 d. – drausmės grupei. Nuo 2017 m. vasario 22 iki 2017 m. spalio 12 d. pareiškėjui buvo suteikti 2 trumpalaikiai ir 3 ilgalaikiai pasimatymai (2017 m. vasario 22 d., 2017 m. gegužės 31 d. ir 2017 m. liepos 27 d.) ir tai atitinka įstatymo nuostatas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Papildomo pasimatymo suteikimas yra pataisos įstaigos diskrecijos teisė, o ne pareiga, taigi dėl papildomo pasimatymo suteikimo sprendžia pataisos įstaiga įvertinusi visas tokiam skyrimui reikšmingas aplinkybes. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymu dėl papildomo pasimatymo suteikimo, todėl teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN tinkamai įvertino pareiškėjo skundo argumentus dėl papildomo pasimatymo nesuteikimo ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, analogiškas išvadas padarė ir Kalėjimų departamentas skundžiamame sprendime.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Vilniaus PN nepagrįstai nesuteikė jam teisės paskambinti, nurodė, jog pagal BVK 102 straipsnio 1 dalį, skambinimo dažnumą nustato BVK 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Skambučių tvarką nustato Vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurių 125 punktą, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, priėmęs sprendimą leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu dėl svarbių aplinkybių arba neleisti, nuteistojo prašyme daro motyvuotus įrašus. Su šiais įrašais nuteistasis supažindinamas pasirašytinai. Nuteistųjų prašymai su pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno įrašais ir nuteistojo parašu įsegami į specialų segtuvą. Nuteistųjų papildomi telefoniniai pokalbiai taip pat registruojami specialiame žurnale arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Taigi, pareiškėjui turėjo būti pateiktas atsakymas dėl papildomo skambučio suteikimo arba nesuteikimo. 2017 m. lapkričio 17 d. Vilniaus PN buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. 29(3)-1271, tačiau 2017 m. gruodžio 14 d. atsakymas dar nebuvo parengtas byloje neginčijama. Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 24 d. pateikė pareiškėjui atsakymą į pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą Nr. 29(3)-1271. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 25 punktą, prašymai, išskyrus prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tą pačią darbo dieną, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje dienos. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN, nesuteikdamas atsakymo į pareiškėjo prašymą dėl papildomo skambučio suteikimo, pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl atsakymo pateikimo termino, tačiau tai nesudaro pagrindo manyti, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam nepagrįstai buvo apribota teisė mokytis jį paskyrus į drausmės grupę, o Vilniaus PN netinkamai organizavo profesinį mokymą, aptarė nuteistųjų profesinį mokymą reglamentuojančio BVK 148 straipsnio nuostatas. Profesinis mokymas pataisos įstaigose organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo organizavimo“, patvirtintu Nuteistųjų profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), kurio 7 punkte nurodyta, kad nuteistieji, norintys mokytis pagal pasirinktą laisvės atėmimo vietoje įgyvendinamą profesinio mokymo programą profesinio mokymo įstaigos vadovui pateikia rašytinį prašymą; 10 punkte numatyta, kad į profesinio mokymo įstaigas nepriimami nuteistieji, atliekantys drausminę nuobaudą – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į profesinio mokymo įstaigą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta profesinio mokymo sutartis.

18. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus PN buvo gautas pareiškėjo prašymas mokytis suvirintojo specialybės Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje, kuris 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo registruotas Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti skirtoje Priėmimo į profesinio mokymo įtaigas informacinėje sistemoje. Priėmimą vykdė Vilniaus komunalinių paslaugų profesinė mokykla, taigi mokinius atsirinko pati mokykla, atsižvelgusi į ribotą vietų skaičių ir tai, ar nuteistasis jau turi įgijęs kokią nors specialybę, bei į kitus kriterijus. Vilniaus PN administracija tik priima nuteistųjų prašymus ir registruoja juos minėtoje sistemoje, ką šiuo atveju ir padarė, tačiau klausimo, ką priimti į profesinę mokyklą ir ko nepriimti, Vilniaus PN administracija nesprendžia, taigi ir negalėjo daryti jokios įtakos tam, kokius mokinius pasirinko profesinė mokykla. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus PN neefektyviai organizuoja profesinį mokymą ir, jog pareiškėjui paskirta nuobauda sukliudė mokytis, atmetė.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Vilniaus PN nepagrįstai nesutiko jo perkelti į kitą pataisos įstaigą, nurodė, jog pagal BVK 69 straipsnio 1 dalį nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas, pagal kurio 3.2 punktą iš vienos pataisos įstaigos į kitą nuteistąjį leidžiama perkelti šia tvarka: 1) kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga; 2) išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas; 3) patvirtintos išvados dėl nuteistojo perkėlimo pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą; 4) nutarimo kopijos išsiunčiamos perkeliančiajai ir priimančiajai įstaigai; 5) nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.

20. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN atlikto tarnybinio tyrimo metu nenustatė, jog pareiškėjui Vilniaus PN grėstų koks nors pavojus sveikatai ar gyvybei, taip pat nebuvo nustatyta kitų aplinkybių, kliudančių pareiškėją toliau laikyti vienoje pataisos įstaigoje; šias aplinkybes taip pat motyvuotai ir tinkamai įvertino Kalėjimų departamentas skundžiamu sprendimu, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

21. Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti skundo išvestinių reikalavimų – įpareigoti Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentą efektyviai taikyti papildomus pasimatymus bei telefoninius pokalbius, įpareigoti tinkamai organizuoti profesinį rengimą, pasiūlyti nuteistiesiems kitas specialybes, jei paskirta specialybė negali būti užtikrinta dėl objektyvių priežasčių, įpareigoti Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentą perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus.

22. Teismas, įvertinęs, kad Vilniaus PN nepagrįstai delsė išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą Nr. 29(3)-1271 dėl papildomo skambučio suteikimo, Vilniaus PN įpareigojo pateikti atsakymą į šį prašymą.

III. 23. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą ir tenkinti pirmosios instancijos teismui pateiktus prašymus.

24. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nes spręsdamas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą būrį nurodė, kad perkėlimas buvo svarstomas drausmės komisijoje, nors nėra duomenų apie Vilniaus PN drausmės komisijos posėdžio metu vykusius svarstymus, kokios buvo komisijos narių nuomonės, kaip buvo balsuota, komisijos protokolai surašomi formaliai, iš anksto, todėl vien ši aplinkybė paneigia pareiškėjo perkėlimo ir nuobaudos paskyrimo teisėtumą. Be to, drausmės komisijos sprendimas perkelti pareiškėją į kitą būrį nemotyvuotas. Pareiškėjo nuomone, BVK 70 straipsnis taikytinas izoliuotam nuteistųjų laikymui, o ne perkėlimui, kaip buvo jo atveju, be to, nei Vilniaus PN sprendime, nei Vilniaus PN drausmės komisijos sprendime nenurodyta, kuriuo BVK 70 straipsnio punktu vadovautasi, todėl tokie sprendimai neargumentuoti ir nemotyvuoti, o teismas, nepastebėjęs tokių trūkumų, buvo šališkas. Pareiškėjas teigia, kad iš skundžiamų Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento sprendimų matyti, kad jis į kitą būrį buvo perkeltas prevencijos tikslais, o tokio pobūdžio sprendimai, kadangi jais įsiterpiama į asmens privatų gyvenimą, turi būti skundžiami teismui. Tačiau Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 7-382 nenumato teisės pareiškėjui jį apskųsti, atitinkamai nenumatyta galimybė apskųsti ir drausmės komisijos sprendimo, todėl tokie sprendimai savaime neteisėti. Kadangi pareiškėjo perkėlimas į kitą būrį neteisėtas, neteisėta ir nuobauda už atsisakymą pereiti į kitą būrį bei Vilniaus PN direktoriaus nutarimas Nr. 88-786(1) bei Kalėjimų departamento sprendimas Nr. 2S-54.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog BVK nenumato ilgalaikių pasimatymų suteikimo asmenims, esantiems drausmės grupėje, o pareiškėjas nebuvo pareiškęs tokio prašymo. Pareiškėjas tvirtina, kad nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų yra pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, o tai, jog Vilniaus PN nepateikė teismui ar neužregistravo pareiškėjo prašymo, nereiškia, jog jo nebuvo. Pareiškėjas tvirtina, kad pagrindinė pataisos įstaigos funkcija – socialinė kalinių reintegracija, todėl papildomi pasimatymai, skambučiai nėra diskrecijos teisė, o pozityvioji valstybės pareiga. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos neįvertino, todėl priimtas teismo sprendimas neteisėtas. Nors pirmosios instancijos teismas įpareigojo Vilniaus PN pateikti atsakymą į pareiškėjo prašymą dėl skambučio telefonu, jo nuomone, skundas iš esmės atmestas visiškai ir toks teismo sprendimas yra neteisėtas.

26. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Kalėjimų departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, mano, kad teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės pažeidimų nepadaryta, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

28. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, teisės normas, visiškai atskleidė bylos esmę, atsakė į visus pareiškėjo skundo reikalavimus, materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 7-382, kuriuo pareiškėjas R. V. perkeltas į kitą Vilniaus PN būrį, Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 28-786(1), kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – paskyrimas 6 mėnesiams į drausmės grupę už atsisakymą vykdyti teisėtus pataisos įstaigos administracijos nurodymus bausmę atlikti jam paskirtame antrame būryje bei Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2S-7299 ir 2018 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 2S-54, priimtų išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl Vilniaus PN veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentą efektyviai taikyti papildomus pasimatymus bei telefoninius pokalbius, tinkamai organizuoti profesinį rengimą, pasiūlyti nuteistiesiems kitas specialybes, jei paskirta specialybė negali būti užtikrinta dėl objektyvių priežasčių, perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Vilniaus PN nepažeidė teisės aktų, taip pat nenustatęs pagrindų naikinti Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentą sprendimus, pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas, su šiuo sprendimu, pareiškėjas padarė apeliacinį skundą.

32. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu (išskyrus pirmosios instancijos teismo motyvus dėl būtinybės Vilniaus PN pateikti pareiškėjui atsakymą į jo prašymą dėl telefoninio skambučio suteikimo) bei padarytomis išvadomis, dėl kurių tik detaliau pasisako pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų vertinimo kontekste.

33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jo atžvilgiu priimti Vilniaus PN drausmės komisijos sprendimai formalūs ir nemotyvuoti, nėra nurodyta jų apskundimo tvarka, dėl ko negali būti teisėti ir Vilniaus PN bei Kalėjimų departamento priimti sprendimai dėl jo perkėlimo į kitą būrį bei nuobaudos skyrimo, pažymi, kad Vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas numato, kad pataisos namų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. BVK 70 straipsnis nustato nuteistųjų atskiro ar izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje reikalavimus, o minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.

34. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 7-382 buvo perkeltas iš gyvenamosios patalpos Nr. 6-407-10 į gyvenamąją patalpą Nr. 2-202-09 (b. l. 6). Minėtas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis 2017 m. lapkričio 15 d. Vilniaus PN drausmės komisijos sprendimu (protokolo Nr. 41-174(1)), kuriame buvo apsvarstytas nuteistųjų perkėlimas (b. l. 34–35). Nors iš minėto protokolo dalies, esančios byloje ir nematyti, ką konkrečiai pasisakė kiekvienas drausmės komisijos narys, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, 2017 m. lapkričio 13 d., būdamas jam paskirtoje I-ojo korpuso 407 gyvenamojoje patalpoje, padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą: atlikus jo miegamosios vietos kratą, buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas (b. l. 36–39), tuo pažeisti BVK 112 straipsnio 4 dalis ir Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ reikalavimai; pareiškėjas jau turėjo 2 galiojančias nuobaudas ir minėtos aplinkybės buvo apsvarstytos 2017 m. lapkričio 15 d. Vilniaus PN drausmės komisijos posėdyje. Pažymėtina, kad Vilniaus PN drausmės komisijos sprendimas, įformintas 2017 m. lapkričio 15 d. protokolu Nr. 41-174(1), taip pat kita medžiaga, susijusi su pareiškėjo elgesiu, dėl kurio iš esmės buvo svarstytas pareiškėjo perkėlimo į kitą būrį klausimas (b. l. 36–39), laikytini sudedamąja Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. 7-382 dalimi, pareiškėjas su minėtais dokumentais buvo supažindintas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas žinojo ir suprato, dėl kokių priežasčių buvo perkeliamas į kitą būrį, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus PN direktorius pagrįstai ir teisėtai perkėlė pareiškėją į kitą gyvenamąją patalpą, siekdamas aptartų BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Pareiškėjas pasinaudojo BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka apskųsti Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 7-382 dėl jo perkėlimo į kitą būrį Kalėjimų departamentui, kuris 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 2S-7244 jo skundo netenkino, duomenų, kad šis sprendimas būtų panaikintas, nėra.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 28-786(1), kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – paskyrimas 6 mėnesiams į drausmės grupę, bei Kalėjimų departamento 2018 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 2S-54, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėtos nuobaudos, neteisėtumo ir nepagrįstumo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms šioje bylos dalyje ir jų nekartoja.

36. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad Vilniaus PN sprendimai, kurių pagrindu jis buvo perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą bei jam paskirta nuobauda, yra nemotyvuoti ir neteisėti, buvo šališkas, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo pasisakyta dėl priimtų nagrinėti pareiškėjo reikalavimų, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, nėra formalus.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jam neturėjo būti suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, nes jis laikomas drausmės grupėje, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį. Konvencijos 8 straipsnis numato, kad: kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas (1 d.); valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

38. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 28-786(1) paskirta nuobauda – jis 6 mėnesiams perkeltas į drausmes grupę (b. l. 36). Pagal BVK 94 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas nustato BVK 75 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (2 p.), o teisė gauti ilgalaikius pasimatymus drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems minėtame straipsnyje nenumatyta. Nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. spalio 12 d. pareiškėjui buvo suteikti 3 ilgalaikiai ir 2 trumpalaikiai pasimatymai (b. l. 93). Pareiškėjas dėl priklausančio ilgalaikio pasimatymo nesuteikimo 2017 m. gruodžio 22 d. su skundu buvo kreipęsis į Kalėjimų departamentą, kuris 2018 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 2S-224 pareiškėjo skundo netenkino, kadangi pagal BVK 75 straipsnio 1 dalies 2 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji neturi teisės į ilgalaikius pasimatymus (b. l. 65–66). Minėtas Kalėjimų departamento sprendimas šioje byloje BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka nėra skundžiamas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, be minėto prašymo 2017 m. gruodžio 22 d. suteikti ilgalaikį pasimatymą, buvo kreipęsis į Vilniaus PN dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų, kaip ir suimtųjų, teisės į pasimatymą realizavimą sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-187/2008, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1396-575/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-146/2017) pripažįstama, kad asmuo, laikomas drausmės grupėje ar jai prilyginto režimo sąlygomis (pataisos namuose ar kalėjime ypač paskyrus drausminę nuobaudą), neturi teisės į pasimatymus ir toks ribojimas yra teisėtas bei pagrįstas. Taigi, atsižvelgus į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatytas faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ginčo atveju buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas savo teiginių, jog jo prašymai dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo Vilniaus PN nebuvo užregistruoti, nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais, o Kalėjimų departamento 2018 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 2S-224 BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka šioje byloje neskundė.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetęs, motyvuojamojoje jo dalyje nurodė, jog Vilniaus PN nepagrįstai delsė išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą Nr. 29(3)-1271 dėl papildomo skambučio suteikimo ir Vilniaus PN įpareigotinas pateikti atsakymą į šį prašymą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 25 punktu, pagal kurį prašymai, išskyrus prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tą pačią darbo dieną, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje dienos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui į jo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą atsakyta Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 42-1224(1) (b. l. 112), jo prašymas išnagrinėtas per 20 darbo dienų, pareiškėjas dėl minėto Vilniaus PN sprendimo kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundu, kuris 2018 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 2S-54 (b. l. 63–64) jo netenkino. Taigi, konstatuotina, kad nebuvo ir nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus PN dar kartą pateikti pareiškėjui atsakymą į minėtą jo prašymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Kalėjimų departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl papildomo skambučio jam nesuteikimo, bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste teisingai sprendė dėl pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisės leisti pareiškėjui papildomai paskambinti telefonu (BVK 102 str. 1 d.), todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

41. Atsižvelgiant į aptartą, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė