2018-01-02 Nr. AB-292-3-61-3-04641-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3344-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04641-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2) ir jo papildymą (b. l. 10), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą (pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį (b. l. 12–13).

1.1. Nurodė, kad buvo laikomas Vilniaus AVPK perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Kadangi langai buvo uždažyti ir užkalti, kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas ir ventiliacija. Kamerose nebuvo muilo, tualetinio popieriaus, elektros lizdų, kriauklė buvo surūdijusi. Paaiškino, kad jam neišdavė patalynės, grįžęs iš komisariato negavo pietų, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nė karto nebuvo išvestas pasivaikščioti. Pažymėjo, kad Vilniaus AVPK pareigūnai nepriėmė jo skundų ir Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė irzlumu, nervingumu ir ramybės praradimu.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29–31) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 24 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK. Duomenų apie pareiškėjo buvimą 2008 m. Vilniaus AVPK areštinėje negali pateikti, kadangi asmenų, laikytų areštinėje, bylos saugomos 3 metus.

2.2. Paaiškino, kad buvimo areštinėje laikotarpiu skundų ar prašymų dėl laikymo areštinėje sąlygų ar nusiskundimų dėl sveikatos būklės nenustatyta.

2.3. Pažymėjo, kad Vilniaus AVPK nuolat tikrina Vilniaus visuomenės sveikatos centro pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka. Visi asmenys yra aprūpinami švariu minkštuoju inventoriumi, kuris yra dezinfekuojamas bei skalbiamas. Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos pagal sudarytas sutartis teikia skalbimo paslaugas, o UAB „Pontem“ – maitinimo paslaugas. Asmenims, kurie dienotvarkėje nustatytu laiku areštinėje nevalgė, maistas duodamas juos sugrąžinus į areštinę.

2.4. Kadangi pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. lapkričio 19 d., pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 59–64) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 24 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. būti kalinamam Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 24 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. buvo laikomas Vilniaus AVPK (b. l. 29–31, 37–38). Skunde pareiškėjas teigė, jog laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. jis taip pat buvo laikomas Vilniaus AVPK. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK teismui išsiuntė 2016 m. lapkričio 28 d. (žyma ant voko), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo kreiptis į teismą priežastys (kadangi jis kreipsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) nelaikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pažymėta, kad pareiškėjas skunde tvirtino, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų tapo irzlus, nervingas, todėl turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundui taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pritaikęs ieškinio senatį, teismas byloje vertino laikotarpius nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 24 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d., kuomet pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus AVPK atvyko 2014 m. spalio 23 d. ir buvo uždarytas į areštinės kamerą Nr. 7, kurios plotas – 27,6 kv. m, kurioje buvo dar 5 asmenys (asmeniui teko 4,6 kv. m kameros ploto). 2014 m. spalio 24 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į policijos komisariatą, iš kur buvo paleistas. 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas buvo sulaikytas ir nustatyta tvarka uždarytas į areštinės kamerą Nr. 11, kurios plotas – 17,4 kv. m, kartu su 2 asmenimis (asmeniui teko 5,8 kv. m kameros ploto); 2014 m. lapkričio 7 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 9 d. buvo areštinės kameroje Nr. 3, kurioje buvo 5 asmenys (asmeniui teko 3,48 kv. m); 2014 m. lapkričio 8 d. buvo areštinės kameroje Nr. 3, kurioje buvo 4 asmenys (asmeniui teko 4,35 kv. m). 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (b. l. 29–31, 37–38). Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 4 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (5 kv. m). Teismas konstatavo, kad Vilniaus AVPK CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

6. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto teismas nustatė, kad kameroje Nr. 3 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d.) vėdinimui užtikrinti įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, ji patikrinimo metu veikė, o tai atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą ir iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusį Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 23 punkto reikalavimą (b. l. 33–34). Iš Vilniaus AVPK pateiktų duomenų taip pat teismas nustatė, kad kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kamerų langai niekada nebuvo ir nėra užkalti, o yra tik iš dalies uždažyti, palikus viršutinę lango dalį skaidrią, natūralios šviesos sklidimui (b. l. 37–38). Be to, patikrinimo akte taip pat nurodoma, kad Vilniaus AVPK laikomi asmenys į pasivaikščiojimus vedami pagal sudarytus grafikus, o tai atitinka HN 37:2009 11 punkto reikalavimą. Tai, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti patvirtina ir byloje esantis asmenų, laikomų areštinėje, pasivaikščiojimo lapas (b. l. 42). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė su tuo susijusius pareiškėjo skundo argumentus.

7. Dėl muilo, tualetinio popieriaus ir patalynės neišdavimo teismas vadovavosi Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko 2017 m. sausio 2 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-148, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui buvo išduota patalynė su lovos skalbiniais bei būtinosios asmens higienos priemonės (muilas, tualetinis popierius). Minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas bei skalbiamas (b. l. 37–38, 43–50). Teismo vertinimu, tai rodo, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai teigė, jog jo rašytiniai prašymai ir skundai Vilniaus AVPK nebuvo registruojami. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Vilniaus AVPK pareigūnus dėl laikymo sąlygų. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su skundų ir prašymų neregistravimu, atmesti kaip neįrodyti.

9. Dėl pietų negavimo teismas vadovavosi Vilniaus AVPK paaiškinimais, kad areštinėje laikomiems asmenims, kurie dienotvarkėje nustatytu laiku areštinėje nevalgė, maistas duodamas juos sugrąžinus į areštinę (b. l. 29–31, 37–38). Byloje esanti sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutartis patvirtina, kad Vilniaus AVPK užtikrinamas laikomų asmenų maitinimas (b. l. 49–50). Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo laikotarpiu jis negavo pietų bei kuriomis dienomis buvo išvežtas į komisariatą, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus AVPK administraciją su skundu, jog negavo pietų. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.

10. Dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu teismas, vadovaudamasis HN 37:2009 20 punktu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, kuriame nustatyta, kad kameroje Nr. 3 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d.) įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas pertvara, t. y. atitiko HN 37:2009 20 punkto reikalavimą (b. l. 33–34), Vilniaus AVPK paaiškinimais, kad visos areštinės kameros yra įrengtos pagal HN 37:2009 reikalavimus, kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, sanitariniai mazgai yra atskirti 120–130 cm aukščio pertvaromis (b. l. 37–38), konstatavo, kad sanitarinis mazgas Vilniaus AVPK atitiko HN 37:2009 20 punkto reikalavimą, tačiau nagrinėjamu aspektu teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovo atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų objektyviai nuspręsti, kad Vilniaus AVPK areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai naudotis tualetu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu.

11. Teismas taip pat pažymėjo, jog areštinės įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta, kad kamerose privalo būti įrengti elektros kištukiniai lizdai, todėl ši aplinkybė (elektros kištukinių lizdų nebuvimas) negalėjo niekaip pažeisti pareiškėjo teisių. Nors pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog artimieji negalėjo perduoti kavos ir arbatžolių, šių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo, nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis iš jo artimųjų buvo atsisakyta priimti kavą ir arbatžoles. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas dėl surūdijusios kriauklės yra grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, yra gana abstraktus ir lakoniškas, be to, nepakankamai detalizuotas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimą, susijusį su surūdijusia kriaukle.

13. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

14. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK 2014 m. spalio 23 d., laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 9 d., kai kameros plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 24 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju teismas vertino ir tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymas areštinės kamerose turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatos būklei (b. l. 20–28). Tai, kad neturi jokių su sveikata susijusių nusiskundimų Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale pažymėjo pats pareiškėjas (b. l. 40–41). Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl laikymo sąlygų į Vilniaus AVPK. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą ir į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais pripažinimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 15. Pareiškėjas G. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69–70), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pareiškėjo pažeistų teisių pripažinimas sudaro sąlygas atsakovui ir toliau pažeidinėti teisės aktus. Teismų praktikoje už 5 paras kalinimo kaip ir pareiškėjo atveju tiek Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tiek kitose areštinėse yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

15.2. Pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrintas ne tik nuo kitų nuteistųjų, tačiau ir nuo pareigūnų. Tai teismas taip pat turėtų įvertinti pinigais.

16. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73–75) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, jog pareiškėjo kalinimo Vilniaus AVPK areštinėje metu (nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 24 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d.) 4 paras jam nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui areštinės kameroje tenkančio ploto norma bei visą kalinimo laiką neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog šiuo atveju turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog šiuo atveju ginčo dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo Vilniaus AVPK areštinėje sąlygų pažeidimų nėra, tačiau ginčas iš esmės kyla dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo ir dydžio.

21. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

22. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

23. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais taip pat apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kaip nustatyta šiuo atveju, pareiškėjui jo kalinimo Vilniaus AVPK areštinėje metu iš visų 7 parų tik 5 paras nebuvo užtikrintas minimalus (5 kv. m) vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (asmeniui teko nuo 3,48 kv. m iki 4,35 kv. m) ir visas 7 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidimai vertintini kaip mažareikšmiai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju pareiškėjui dėl minėtų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Minėti pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1056-1062/2017, 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1957-438/2017). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui pagrįstai nepriteistas.

26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius