0a63df93-ec8d-49f3-bd79-5773cf02afb9 · Kauno apygardos teismas

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-563-317/2015Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00008-2014-7 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.; 2.4.7. KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 3 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorei Inesai Gulbinienei, išteisintajam A.

L., jo gynėjai advokatei Jelenai Koltakovai, nukentėjusiajai I. A., jos atstovui advokatui Mindaugui Vagoniui, nukentėjusiajam V. S., jo atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei, specialistei M. K., vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiųjų I. A. ir V. S. bei prokurorės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Nukentėjusiųjų praÅ¡ymus dėl atstovavimo iÅ¡laidų priteisimo ir nukentėjusiųjų V.

S., I. A., Kauno teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Kauno skyriaus civilinius ieÅ¡kinius nuspręsta atmesti. Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,n u s t a t ė :A. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 9 d., apie 18 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) kieme, tyčia deÅ¡inės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. S. du kartus į galvÄ bei du kartus į kaktÄ , padarydamas kraujosruvas virÅ¡ugalvyje, kaktos kairėje pusėje, t. y. tokiu bÅ«du nežymiai sutrikdė V.

S. sveikatÄ .Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje (Kaune, (duomenys neskelbtini)) tyčia vienÄ kartÄ deÅ¡inės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajai I. A. į veidÄ , padarydamas poodinę kraujosruvÄ kairiame žande, pereinant į pažandę, odos nubrozdinimÄ ir poodinę kraujosruvÄ kairiame žaste, deÅ¡inio smilkininio–apatinio žandikaulio sÄ nario panirimÄ , tokiu bÅ«du nesunkiai sutrikdė I. A. sveikatÄ .Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , padarė iÅ¡vadÄ , kad, iÅ¡naudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl, nesant A.

L. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukė.Nesutikdama su iÅ¡teisinamuoju nuosprendžiu, prokurorė apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismo praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo pripažinti A. L. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymÄ â€“ 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį bÅ«ti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu; už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymÄ â€“ 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį bÅ«ti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Prokurorė taip pat prašo bausmes subendrinti apėmimo būdu esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir paskirti A. L. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Pripažinus A. L. kaltu, prokurorė paršo iš dalies tenkinti I. A. bei V. S. civilinius ieškinius, priteisiant iš A. L. I. A. naudai 1113,86 Eur turtinei žalai ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. S. naudai – 100 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Prokurorė praÅ¡o Kauno teritorinės ligonių kasos ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai ir priteisti iÅ¡ A. L. 111,6 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ . Nukentėjusiųjų atstovavimo iÅ¡laidas, kurias sudaro 347,5 Eur, pripažinti proceso iÅ¡laidomis ir priteisti: iÅ¡ A. L. 260,7 Eur I. A. naudai, o 86,9 Eur – V. S. naudai. A. L. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti – panaikinti.

Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir nepagrįstai rėmėsi iÅ¡imtinai kaltinamojo A. L. bei liudytojo A. S. parodymais, atmesdamas nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymus. Prokurorės nuomone, teisminio bylos nagrinėjimo metu teismas itin nuodugniai aiÅ¡kinosi praneÅ¡imo apie įvykį aplinkybes, jo turinį, laikydamas, kad pirminis praneÅ¡imas labiausiai atspindi tikrÄ sias įvykio aplinkybes ir nepagrįstai Å¡iuos duomenis laikė neginčytinais.

Juolab, kad liudytojais apklausti pareigÅ«nai parodė, jog telefoniniai praneÅ¡imai paprastai bÅ«na netikslÅ«s ir įvykio aplinkybes jie aiÅ¡kinasi nuvykę į įvykio vietÄ , o Å¡iuo konkrečiu atveju, atvykus – I. A. paaiÅ¡kino, kad A. L. sudavė smÅ«gį iÅ¡ pykčio. Anot apeliantės, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad liudytojo A. S. parodymai patvirtina kaltinamojo parodymus, jog Å¡is nebuvo įėjęs į namo kiemÄ , kuriame kilo konfliktas, nes, kaip teigia A. S., jis į namus žmonių nesiveda.

Prokurorė akcentuoja, kad A. S. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas 5,7 promilių girtumas, jis parodė, kad buvo praradęs sÄ monę ir iÅ¡samių parodymų apie įvykio aplinkybes dėl girtumo duoti negalėjo. Todėl A. S. parodymai negali bÅ«ti pripažinti objektyviais duomenimis, pagrindžiančiais kaltinamojo nekaltumÄ . Be to, prokurorės nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai ir Ž. S. parodymus įvertino kaip objektyvius ir A. L. teisinančius. Å i liudytoja, apklausta praėjus metams po įvykio, duodama parodymus, teigė, kad, bÅ«dama gatvėje, tamsiu paros metu matė daug konfliktuojančių asmenų, o kas vyko kieme, nematė.

Taigi, Ž. S. galimai matė kas vyko po įvykio, kuomet buvo susirinkę ne tik įvykio dalyviai, bet ir kaimynai. Tačiau tokie Å¡ios liudytojos parodymai nesuteikia informacijos apie patį įvykį ir negalėjo bÅ«ti vertinami kaip A. L. teisinantys. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu A. L. neigė kam nors sudavęs tiesioginius smÅ«gius, tačiau parodė, jog nuo savęs kažkÄ atstÅ«mė gindamasis. Taigi, iÅ¡ to matyti, kad A. L. neneigia kontaktavęs su kažkokiu asmeniu, tik, siekdamas iÅ¡vengti atsakomybės, tiksliai nenurodo tokio kontakto turinio.

Kita vertus, akivaizdu, kad I. A. neatliko jokių veiksmų, nuo kurių bÅ«tų galima gynyba ar kiltų grėsmė A. L.. Atvirkščiai, R. A. patvirtino, kad A. L., žiÅ«rėdamas į I. A., sudavė jai smÅ«gi, taigi – A. L. veikė tyčia. Be to, specialisto iÅ¡vadoje konstatuota, o specialistės pateiktais paaiÅ¡kinimais teisme nustatyta, kad nukentėjusiajai I. A. buvo padarytas deÅ¡inio smilkininio–apatinio žandikaulio sÄ nario panirimas vieno smÅ«gio pasėkoje ir nebÅ«dingas griuvimui ar stÅ«mimui.Prokurorės teigimu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji I.

A., V. S., liudytojas R. A. davė nuoseklius ir tarpusavyje sutampančius parodymus, kad V. S. ir I. A. smÅ«gius A. L. sudavė, bÅ«damas ant laiptelių tarp vartelių, ribojančių namo kiemÄ su gatve. V. S. parodė, kad išėjęs į kiemÄ , ties varteliais pamatė neblaivų savo tėvÄ A. S. su A. L.. Tuomet jis liepė A. L. iÅ¡eiti, nes nenorėjo, kad bÅ«tų girtaujama jų namuose, ir pavedė A. L. link gatvės, tačiau A. L. sugrįžo. A. S. suklupo ties varteliais, sugriebė V. S. ties lytiniais organais, o tuo metu A.

L. sudavė V. S. du smÅ«gius į galvos sritį ir du smÅ«gius į kaktos sritį, jis užsidengė veidÄ ir iÅ¡girdo sesers I. A. riksmÄ . I. A. parodė, kad, iÅ¡girdusi triukÅ¡mÄ , iÅ¡bėgo į kiemÄ ir matė, jog kieme, ties varteliais A. L. sudavė smÅ«gius broliui V. S. į galvos sritį, ji bėgo link brolio jo ginti, tačiau jai priartėjus, A. L. jai sudavė kumščiu vienÄ smÅ«gį į kairę veido pusę. Liudytojas R. A. parodė, kad girdėjo močiutę sakant, kad nesivesi į namus, o išėjęs į kiemÄ pamatė, jog senelis A.

S. laiko dėdę V. S., o A. L. kumščiais daužė V. S. veidÄ . Tuomet pribėgo mama, o A. L. kumščiu jai sudavė į veidÄ . Prokurorė skunde nurodo, kad Å¡iuos parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto iÅ¡vados, kuriose konstatuota, jog V. S. buvo nustatytos kraujosruvos kaktoje bei virÅ¡ugalvyje, o I. A. – kraujosruva kairiame skruoste ir žandikaulio sÄ nario panirimas. Be to, iÅ¡girdę triukÅ¡mÄ Ä¯ kiemÄ atbėgo kaimynai D. J. Å ., V. J., S. J., kurie parodė, kad įvykio nematė, tačiau, iÅ¡girdę triukÅ¡mÄ , atėjo, ir jiems I.

A. sakė, kad skauda ir kad smÅ«gį sudavė A. L.. Taigi, specialistų iÅ¡vados, minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra nuoseklÅ«s, vienas kitÄ papildo, todėl iÅ¡analizuoti duomenys laikytini įrodymais ir jais remiantis A. L. pripažintinas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Prokurorė, pasisakydama dėl civilinių ieÅ¡kinių ir proceso iÅ¡laidų atlyginimo, nurodo, kad Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieÅ¡kinys tenkintinas visiÅ¡kai, o nukentėjusiųjų ieÅ¡kiniai – iÅ¡ dalies, atsižvelgiant į padarytÄ sužalojimo mÄ stÄ , paties A.

L. turtinę padėtį bei turtinės žalos pagrindimÄ dokumentais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieÅ¡kinys paliktinas nenagrinėtas. Nukentėjusiųjų patirtos atstovavimo iÅ¡laidos laikytinos proceso iÅ¡laidomis ir priteistinos iÅ¡ A. L..Dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio apeliacinį skundÄ taip pat pateikė nukentėjusieji I. A. ir V. S., praÅ¡ydami panaikinti šį iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriuo A.

L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje; civilinius ieškinius tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepaskyrė ekspertinio tyrimo ir neatliko objektyvaus specialisto išvados vertinimo, analizės, nepalygino jos su kitais byloje esančiais įrodymais, juolab, kad yra pagrįstos abejonės dėl specialisto išvados, nes nevisapusiškai, neobjektyviai įvertinti sužalojimų sukelti padariniai, gydymosi procesas, jo užsitęsimo priežastys.

Be to, apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. neobjektyviai ir Å¡aliÅ¡kai A. L. naudai vertino liudytojų parodymus bei kitus bylos įrodymus, kas lėmė baudžiamojo įstatymo netinkamÄ taikymÄ bei neteisingų teismo iÅ¡vadų padarymÄ . Apeliaciniame skunde pažymima, kad I. A. sumuÅ¡imo faktÄ patvirtina ne tik liudytojo R. A. ir pačios nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojo D. V., kaimynų parodymai. Anot nukentėjusiųjų, iÅ¡ liudytojo D. V. parodymų bei suraÅ¡ytų paaiÅ¡kinimų matyti, kad jam bÅ«tent pats A.

L. nurodė, jog konflikto metu jis sudavė nukentėjusiajai. O visi kaimynai patvirtino, kad iÅ¡girdus I. A. Å¡auksmÄ ir atbėgus, ji buvo susiėmusi veidÄ , buvo nurodyta, kad bÅ«tent A. L. sudavė, kuriam dėl to neleido pasiÅ¡alinti nuo namų valdos, jis buvo „iÅ¡praÅ¡ytas“ į gatvę ir visi laukė policijos. Apeliantų teigimu, jeigu bÅ«tų kaltas A. S., logiÅ¡ka ir dėsninga, kad tiek policijos pareigÅ«nams, tiek kaimynams bÅ«tų nurodyta Å¡i aplinkybė ir niekas nebÅ«tų stengęsis sulaikyti nekaltÄ A.

L. prie namų valdos gatvėje. Kadangi konfliktas buvo kilęs tarp I. A. ir A. L. ginant V. S., o tėvui sėdint ant laiptelių, teigti, kad tai buvo smurtas artimoje aplinkoje –neįtikėtina. Be to, tai, kad A. L. sudavė nukentėjusiajai, patvirtino faktiÅ¡kai ir jo paties pirminiai parodymai, kuriuose jis pripažino sudavimÄ , tačiau netyčinį. O įraÅ¡as policijos sistemoje apie smurtÄ artimoje aplinkoje, nukentėjusiųjų manymu, buvo klaidingas, nes nei I. A. tėvas A. S., nei I. A. brolis V.

S., nei nukentėjusiosios sÅ«nus R. A. nesmurtavo I. A. atžvilgiu. Kita vertus, vien tai, kad policijos budinčioje dalyje buvo užregistruotas iÅ¡kvietimas dėl smurto artimoje aplinkoje, nesant jokių kitų įrodymų, nesudaro pagrindo spręsti apie smurto artimoje aplinkoje buvimo faktÄ . PrieÅ¡ingai, visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad bÅ«tent A. L. nesunkiai sutrikdė I. A. sveikatÄ . Pasisakydami dėl V. S. sužalojimo, apeliantai teigia, kad teismas taip pat padarė niekuo nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ .

Anot jų, V. S. sužalojimÄ patvirtino I. A., kuri atbėgo gelbėti brolio ir vėliau pati nukentėjo. Be to, A. S. buvo labai girtas ir jis įvykio metu, atėjus V. S. ir vėliau konfliktuojant prisėdęs ant laipto tarpuvartėje laikė sÅ«nų, kad pastarÄ jį galėtų muÅ¡ti A. L.. Sėdint ant žemės lygyje esančio laipto ir laikant sÅ«nų už apatinės kÅ«no dalies, jis neturėjo jokios galimybės suduoti smÅ«gius sÅ«nui į galvÄ . Anot nukentėjusiųjų, Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad bÅ«tent A.

L. nežymiai sutrikdė ir V. S. sveikatÄ . Atsiliepimuose į apeliacinius skundus iÅ¡teisintasis A. L. praÅ¡o atmesti tiek prokurorės, tiek nukentėjusiųjų I. A. ir V. S. apeliacinius skundus kaip nepagrįstus ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. IÅ¡teisintasis taip pat praÅ¡o priteisti solidariai iÅ¡ I. A. ir V. S. jo turėtas advokato iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme.Apeliacinių skundų nagrinėjimo teismo posėdyje metu prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovai prašė pateiktus apeliacinius skundus tenkinti, o iÅ¡teisintasis ir jo gynėja – atmesti.Nukentėjusiųjų ir prokurorės apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytÄ nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), o tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali bÅ«ti grindžiama prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi bÅ«ti neprieÅ¡taringi, nuoseklÅ«s, tarpusavyje susiję, iÅ¡ jų analizės turi logiÅ¡kai iÅ¡plaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios iÅ¡vados ir turi bÅ«ti paneigti kaltinimui prieÅ¡taraujantys duomenys.Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ , atlikusi dalinį įrodymų tyrimÄ ir pati įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

IÅ¡ apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai iÅ¡ esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu teigdami, kad iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi iÅ¡imtinai kaltinamojo A. L. bei liudytojo A. S., kuriam po įvykio nustatytas 5,7 promilių girtumas, parodymais, juos pripažindamas įrodymais, o nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymus atmesdamas, taip pat neatliko objektyvaus specialisto iÅ¡vados vertinimo ir nepalygino jos su kitais byloje esančiais įrodymais.BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.

Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesÄ . Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiÅ¡kiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu.

BylÄ nagrinėjantis teismas turi iÅ¡skirtinę kompetencijÄ Ä¯vertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga – turi bÅ«ti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ ir tik po to darant apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios, neprieÅ¡taringos, logiÅ¡kos.Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neginčytinai yra nustatytas tik faktas, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2013 m. lapkričio 9 d., apie 18 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini), tarp A.

L., A. S. ir jo Å¡eimos narių įvyko konfliktas, po kurio, praėjus kelioms dienoms A. S. sÅ«nui V. S., Å¡ioje byloje pripažintam nukentėjusiuoju, buvo nustatytos kraujosruvos virÅ¡ugalvyje, kaktos kairėje pusėje, t. y. sužalojimai, nežymiai sutrikdę nukentėjusiojo sveikatÄ (T. 1, b. l. 78), o A. S. dukrai I. A., Å¡ioje byloje taip pat pripažintai nukentėjusiÄ ja, konstatuotos poodinės kraujosruvos kairiame skruoste, kairiame žande, pereinant į pažandę, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva kairiame žaste, deÅ¡inio smilkininio–apatinio žandikaulio sÄ nario panirimas, t. y. sužalojimai, nesunkiai sutrikdę nukentėjusiosios sveikatÄ (T. 1, b. l. 80-81, 88-89).

Tačiau, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, nors ir nėra pagrindo abejoti specialisto išvadomis dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, tačiau byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad šiuos sužalojimus padarė būtent A. L.. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad tiek nukentėjusieji I. A. ir V. S., tiek liudytojas R. A. davė nuoseklius ir tarpusavyje sutampančius parodymus apie tai, kad V.

S. ir I. A. smÅ«gius sudavė A. L., tačiau, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, Å¡ie parodymai nėra nuoseklÅ«s, nesutampa su kitų proceso dalyvių parodymais, todėl negali bÅ«ti laikomi neabejotinais įrodymais, leidžiančiais pagrįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį. Pirmiausia pastebėtina, kad pati nukentėjusioji nurodė, jog jai buvo suduotas vienas smÅ«gis, tačiau iÅ¡ specialisto iÅ¡vados akivaizdu, kad jai konstatuoti sužalojimai tiek kairėje veido pusėje, tiek deÅ¡inėje, o taip pat ir žasto srityje, kas verčia abejoti, kad visi Å¡ie sužalojimai buvo padaryti vieno smÅ«gio metu.

Tai, neabejotinai, kelia abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Be to, liudytojas R. A. teisme aiÅ¡kino, kad kol atvyko pareigÅ«nai, kaltinamasis daug stumdėsi, prieÅ¡inosi, galimai norėjo pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos. Tačiau tokie parodymai prieÅ¡tarauja liudytojos D. J. Å . parodymams, kuri teisme paaiÅ¡kino, kad, kai ji atėjo į įvykio vietÄ , kaltinamasis stovėjo prie tvoros su Å¡uniuku, tylėjo ir nieko nesakė. Anot Å¡ios liudytojos, gatvėje kaltinamÄ jį buvo apstoję žmonės, varė jį, kad jis pasitrauktų iÅ¡ ten.

Kita vertus, aukÅ¡tesnysis teismas neturi pagrindo abejoti iÅ¡teisintojo pateikta nuoseklia ir logiÅ¡ka įvykių seka apie tai, kad konflikto dienÄ , apie 18 valandÄ , vedžiodamas gatve Å¡uniukÄ , sutiko iÅ¡ žvejybos grįžtantį savo pažįstamÄ A. S., su kuriuo kartais žvejoja. Kartu su juo ėjo link jo namų, nes buvo pakeliui. A. S. įėjus į savo namo kiemÄ , jis su Å¡uniuku buvo viduryje Linksmosios gatvės, apie tris metrus nuo (duomenys neskelbtini), kiemo vartelių. Kieme tuo metu buvo daug žmonių, kurie puolė namo sugrįžusį A.

S.. Pamatęs, kad žmonės puola A. S., jis paklausė ar nesigėdija visi pulti vieno žmogaus. Kai jis tai pasakė, į gatvę iÅ¡bėgo V. S., kuris jį pastÅ«mė, pasakydamas, kad dingtų iÅ¡ ten. Trinktelėjo, nuo V. S. smÅ«gio jis nukrito ant gatvės, o kai nukrito, gatvėje buvo sumuÅ¡tas iÅ¡ minėto kiemo iÅ¡bėgusių asmenų. Jis, atsistodamas ir besigindamas, kažkÄ nustÅ«mė ir tiek. SmÅ«gių nesudavė, tik pastÅ«mė V. S. ar kažkurį kitÄ asmenį, buvusį arčiausiai jo, po to, kai buvo pargriautas gatvėje.

Pripažįsta, kad įvykio metu jis buvo vartojęs alkoholio, tačiau kategoriÅ¡kai neigia, kad buvo įėjęs į kiemÄ . Jis laukė policijos, nes jautėsi pats nukentėjęs, tačiau, kai atvyko policija, jį kartu su A. S. iÅ¡vežė į nuovadÄ . A. L. versijÄ , kad bÅ«tent jo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, patvirtina ir visiÅ¡kai neÅ¡aliÅ¡ka liudytoja Ž. S.. Å i liudytoja parodė, kad kaltinamojo nepažįsta ir neturi jokio intereso liudyti jo naudai. Teigia, kad pamatė skelbimÄ , kuriame ieÅ¡koma žmonių, mačiusių Å¡ioje byloje analizuojamÄ Ä¯vykį, todėl ir atsiliepė.

Nurodo, kad įvykio metu ir vietoje ji vaikščiojo su Å¡uniuku ir matė kaltinamÄ jį, gulintį gatvėje ant žemės, kurį buvo užpuolę 4-5 žmonės. Tvirtina, kad tikrai matė, jog kaltinamasis gulėjo ant žemės, o jį mušė vyrai ir moterys. Mano, kad visi asmenys buvo neblaivÅ«s, nes jie visi elgėsi neadekvačiai. Å iais liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, kadangi liudytoja tiesiogiai matė įvykį, apie kurį parodymus teisme davė bÅ«dama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ .

Liudytojas A. S. taip pat patvirtino A. L. nurodomÄ Ä¯vykių sekÄ . Parodė, kad kaltinamÄ jį pažįsta iÅ¡ matymo. Su juo kartais žvejoja, susitinka prie Neries, tačiau jis niekada nėra buvęs pas jį namuose. TÄ dienÄ , kai buvo įvykis, jis susitiko su A. L. prie Panerių gatvės. Jis ėjo iÅ¡ žvejybos, o kaltinamasis vedžiojo Å¡uniukÄ . Kaltinamasis iki jo namų ėjo kartu su juo. Jie kalbėjo apie žvejybÄ . Atėjus iki jo namų, kaltinamasis su Å¡uniuku nuėjo tolyn link savo namų, o jo žmona I.

S., dukra I. A., sÅ«nus V. S., anÅ«kas R. A. neleido į namus jam įeiti sakydami ,,eik į katilinę miegoti“. Tačiau jis nesutiko, sakydamas, kad yra namo savininkas ir niekas negali jo neleisti namo. Dėl to kieme įvyko susistumdymas tarp jo ir jo Å¡eimos narių. Nors jis pripažįsta, kad įvykio metu buvo neblaivus ir dėl girtumo nepamena kai kurių aplinkybių, tačiau teigia, jog matė kaip kaltinamasis A. L. su Å¡uniuku ėjo ir nuėjo, kai jis įėjo į savo kiemÄ . Vis dėlto, ar kaltinamasis vėliau sugrįžo atgal, jis nebematė, nes jam dingo sÄ monė.

Kadangi po Å¡io įvykio jam apie mėnesį laiko skaudėjo Å¡onkaulį, A. S. mano, kad sÄ monės jis neteko, jo sÅ«nui V. S. panaudojus smurtÄ jo atžvilgiu. Taigi, nors pats A. S. tam tikrÄ laiko tarpÄ buvo be sÄ monės ir nematė visų aplinkybių, tačiau jo parodymai bet kuriuo atveju patvirtina, kad konflikto tarp Å¡eimos narių metu jis pats taip pat buvo sužalotas. O tai sutampa su A. L. parodymais, kad jis bandė sugėdinti A. S. Å¡eimos narius, smurtaujančius prieÅ¡ A. S.. Be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, bÅ«tent dėl smurto artimoje aplinkoje ir buvo kviečiami policijos pareigÅ«nai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nors tiek prokurorė, tiek nukentėjusieji apeliaciniuose skunde nurodo, kad šių liudytojų parodymai nelaikytini patikimais, o pats A. L., neneigdamas, kad kontaktavo su kažkokiu asmeniu, tačiau siekdamas išvengti atsakomybės, tiksliai nenurodo tokio kontakto turinio, vis dėlto, aukštesniojo teismo vertinimu, tokie apeliantų argumentai vertintini kritiškai. Pažymėtina, jog konfliktas, kurio metu nukentėjo I. A. bei V. S. kilo ne dėl A. L. veiksmų, o dėl neteisėtų pačių nukentėjusiųjų veiksmų, kuomet šie neleido į namus girto A.

S., jį užsipuolė, išstūmė jį iš savo namo kiemo bei reikalavo eiti toliau išgėrinėti su A. L. kur nors kitur, o A. L. tokiems jų veiksmams prieštaravo. Teismas visiškai pagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog nėra pagrindo tikėti nenuosekliais suinteresuotų nukentėjusiųjų ir bei jų naudai liudijusių asmenų parodymais, kadangi jie prieštaringi ne tik tarpusavyje, bet ir prieštarauja tiek A. S., A. L., tiek ir visiškai nesuinteresuoto asmens - liudytojos Ž. S. parodymams, jog nukentėjusieji bei kartu su jais buvę asmenys gatvėje, o ne namo kieme, kaip kad teisme teigė I.

A., V. S., mušė A. L., o ne A. L. mušė nukentėjusiuosius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konflikte, pasibaigusiame smurtu dalyvavo ir A. S., kuris teisme parodė, jog jo atžvilgiu sÅ«nus bei dukra naudojo smurtÄ , neleido į namus, stÅ«mė iÅ¡ kiemo, dėl ko jie susistumdė. Å ias aplinkybes patvirtina ir A. L., kuris stebėjo įvykį iÅ¡ Å¡alies ir prieÅ¡taravo tokiems nukentėjusiųjų veiksmams. Tiesa, jis neneigia, jog galėjo kažkam iÅ¡ nukentėjusiųjų ir suduoti, kuomet jo paties atžvilgiu gatvėje buvo panaudotas smurtas t.y. smurto jo atžvilgiu panaudojimo metu galėjo prieÅ¡indamasis suduoti kuriam nors iÅ¡ nukentėjusių asmenų, tačiau tai padarė ne siekdamas juos sužaloti, o gindamasis nuo jų neteisėtų veiksmų.

Tai, kad A. L. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, patvirtina ne tik jis pats, bet ir Ž. S., kuri įvykio vietoje atsidÅ«rė visiÅ¡kai atsitiktinai ir neturi jokio pagrindo apkalbėti nukentėjusius.LR BK 28 str. yra nustatyta, jog kiekvienas asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį ir Å¡iÄ teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi. LR BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Taikant ir aiÅ¡kinant Å¡iÄ nuostatÄ teismų praktikoje bÅ«tinÄ ja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje.

Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius.

Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiÅ¡kai aiÅ¡ki. Taip paprastai bÅ«na, kai nukentėjusieji patiria smÅ«gius, sužalojimus, girdi aiÅ¡kiai iÅ¡sakomus grasinimus ir pan. Tiesioginio pavojaus sÄ lygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smÅ«gis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybÄ sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimÄ .

Ä®statymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis bÅ«tų smulkmeniÅ¡kai apskaičiuotas ir visiÅ¡kai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius.BÅ«tina atkreipti dėmesį į tai, jog ne A. L. pradėjo konfliktÄ ir ne jis pradėjo smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, o prieÅ¡ingai – nukentėjusieji panaudojo jo atžvilgiu smurtÄ , siekdami A. S. bei A. L. neįleisti į A. S. namus, o A. L. tik prieÅ¡inosi tokiems jų veiksmams ir galėjo sužaloti nokentėjusius tokio prieÅ¡inimosi metu.

Negalima nepažymėti ir tos aplinkybės, jog A. L. įvykio metu buvo stipriai girtas, o jo amžius jau artėja prie 60 metų. Gi nukentėjusieji įvykio metu buvo blaivÅ«s, abu yra beveik 20 metų jaunesni, o V. S. savo fiziniais duomenimis gerokai pranaÅ¡esnis už iÅ¡teisintÄ jį. Susidariusioje konkrečioje situacijoje jėgų santykis buvo akivaizdžiai nukentėjusiųjų pusėje. Besiginančiojo fiziniai duomenys bei veiksmai negalėjo bÅ«ti tokie efektyvÅ«s, kad sukelti nukentėjusiems bÅ«tent jų nurodytus sužalojimus.

Nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tÄ Å¾alÄ , kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiÅ«riu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kuriÄ sukėlė kėsinimasis. Tai, kad A. L., siekdamas iÅ¡vengti jo atžvilgiu panaudoto kelių asmenų smurto, ir galėjo padaryti bent kokius sužalojimus V. S. bei I. A., leidžia pripažinti, jog savo veiksmais jis nevirÅ¡ijo savo teisės į bÅ«tinÄ gintį.

Todėl ir dėl šios priežasties jo veiksmai negali būti pripažinti nusikalstamais. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :nukentėjusiųjų I. A. ir V. S. bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Kolegijos pirmininkas                                                                                                            Algirdas Jaliniauskas Teisėjai:                                                                                                                            Albinas Antanaitis Valdas Vitunskas