2017-04-03 Nr. AB-7473-3-65-3-00119-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-176-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00119-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 2–3), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovas) 2015 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. NI_SP1-877 neskirti nedarbo socialinio draudimo išmokos (toliau – ir nedarbo išmoka) ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą paskirti pareiškėjai nedarbo išmoką.

Pareiškėja skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad ji nuo 1993 m. birželio 9 d. iki 2013 m. liepos 19 d. dirbo akcinėje bendrovėje „ORLEN Lietuva“ (toliau – ir AB „ORLEN Lietuva“). Darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m. liepos 19 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalį (šalių susitarimu), išmokant 17 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Po atleidimo pareiškėja 2015 m. vasario 24 d. užsiregistravo teritorinėje darbo biržoje, jai buvo suteiktas bedarbio statusas. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio l dalies 1 punktu, įvertinęs tai, kad pareiškėjos nedarbo socialinio draudimo stažas iki įsiregistravimo darbo biržoje yra 16 mėnesių ir 25 dienos per paskutinius 36 mėnesius, t. y. mažesnis nei 18 mėnesių, skundžiamu 2015 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. NI_SP1-877 neskyrė nedarbo socialinio draudimo išmokos.

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. NI_SP1-877, jį apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV). VSDFV 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr.(11.1) I-2702 ginčijamą VSDFV Utenos sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėja manė, kad ginčijamas VSDFV Utenos sprendimas yra neteisėtas. Paaiškino, kad, nutraukus darbo sutartį ir gavus išeitinę kompensaciją, ji netrukus skambino į teritorinę darbo biržą tikslu išsiaiškinti, kada ir kaip jai reikia registruotis darbo biržoje, kad galėtų gauti bent minimalias socialines garantijas. Pagal darbo biržos darbuotojos, kurios pavardės ji neatsimena, paaiškinimą telefonu, ji suprato, kad į darbo biržą registruotis jai reikia ateiti po to, kai bus pasibaigęs išeitinės kompensacijos laikas, t. y. po 17 mėnesių. Praėjus 17 mėnesių, ji kreipėsi į darbo biržą registruotis ir tada paaiškėjo, kad ji daugiau kaip mėnesį pavėlavo nedarbo išmokai gauti. Tikriausiai dėl to, kad ji esanti rusakalbė, lankė darželį, mokyklą, kurioje buvo mokama rusų kalba, dirbo kolektyve, kuriame dažniausiai buvo kalbama tik rusų kalba, neteisingai suprato darbo biržos darbuotojos paaiškinimą. Nurodė, kad kasdieniniame bendravime jai lietuvių kalba didelių sunkumų nesudaro, tačiau kai kurie terminai, įstatymai jai nėra visiškai aiškūs ir suprantami. Be to, turi du nepilnamečius vaikus, kurie turi sveikatos problemų, dažnai serga. Susidarė tokia situacija, kad ji, išdirbusi vienoje darbovietėje ir turinti dvidešimties metų darbo stažą, šiuo metu neturi teisės gauti nedarbo išmokos.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius prašė skundo netenkinti ir atsiliepime nurodė bei jo atstovas V. K. teismo posėdyje paaiškino, kad nedarbo išmokas skiria VSDFV Utenos skyrius pagal Lietuvos darbo biržos VSDFV teikiamus duomenis, Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) ir kitų registrų duomenis.

Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog teisę į nedarbo išmoką turi asmenys, kurie teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę bedarbiais ir jiems nebuvo pasiūlytas tinkamas darbas ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, jeigu jie per paskutinius 36 mėnesius iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje bedarbiu dienos turi ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą. Todėl, priimant sprendimą dėl nedarbo išmokos skyrimo ar neskyrimo, pirmiausia vertinama, ar bedarbis turi reikalaujamą nedarbo socialinio draudimo stažą. Ir tik nustačius, kad bedarbis turi reikalaujamą nedarbo socialinio draudimo stažą, t. y. teisę į nedarbo išmoką, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu, vertinama, nuo kokios datos galima skirti ir mokėti nedarbo išmoką. Pareiškėja teritorinėje darbo biržoje įsiregistravo 2015 m. vasario 24 d. Pagal Registro duomenis, jos nedarbo socialinio draudimo stažas per paskutinius 36 mėnesius (laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2015 m. vasario 23 d.) iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje yra 16 mėnesių ir 25 dienos. Kadangi pareiškėja iki įsiregistravimo darbo biržoje dienos neturėjo reikiamo ne mažesnio kaip 18 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažo, VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis minėtais teisės aktais, pagrįstai 2015 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą Nr. NI_SP1-877 neskirti pareiškėjai nedarbo išmokos. Pažymėjo, kad, pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, tik teritorinė darbo birža gali patikslinti, pakeisti pareiškėjos bedarbio statuso duomenis, tarp jų ir įregistravimo bedarbiu datos duomenis. VSDFV Utenos skyrius, tik gavęs iš teritorinės darbo biržos elektroniniu būdu patikslintą, pakoreguotą informaciją, kad pareiškėja per paskutinius 36 mėnesius iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje bedarbiu dienos turi ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą, privalės panaikinti 2015 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. NI_SP1-877 ir priimti naują sprendimą skirti pareiškėjai nedarbo išmoką.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. NI_SP1-877. Įpareigojo VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjai nedarbo socialinio draudimo išmoką.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. NI_SP1-877, kuriuo atsakovas nusprendė neskirti pareiškėjai nedarbo išmokos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Asmens teisė gauti nedarbo išmoką, susijusi su teise į socialinį aprūpinimą. Nedarbo išmoka siekiama užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą per socialinio draudimo sistemą, iš dalies kompensuojant dėl nedarbo kilusias neigiamas pasekmes. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1997 m. kovo 12 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenų teise į socialinį aprūpinimą yra išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas socialinės vertybės statusas.

Nedarbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas ir Nedarbo socialinio draudimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 (toliau – ir Nuostatai).

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsniu numatyta, jog nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį ir (arba) finansuoja Užimtumo rėmimo įstatymo nustatytas aktyvios rinkos politikos priemones. Teismas pažymėjo, kad 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 4-2620; 2012, Nr. 127-6395) 20 straipsnio pakeitimai, kurių pagrindu nedarbo socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo funkcijas perėmė VSDFV, VSDFV direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-644 VSDFV Utenos skyrius paskirtas vykdyti funkcijas dėl nedarbo socialinio draudimo išmokų. Nedarbo išmokas skiria VSDFV Utenos skyrius pagal Lietuvos darbo biržos VSDFV teikiamus duomenis, Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro ir kitų registrų duomenis.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 5 straipsnyje yra nustatytos teisės į nedarbo išmoką sąlygos, o Įstatymo 6 straipsnyje – nedarbo išmokos skyrimo sąlygos, t. y. nuo kokios datos gali būti skiriama ir mokama nedarbo išmoka. Todėl, vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, priimant sprendimą dėl nedarbo išmokos skyrimo ar neskyrimo, pirmiausia turi būti vertinama, ar bedarbis turi reikalingą nedarbo socialinio draudimo stažą, ir, tik nustačius, kad bedarbis turi teisę į nedarbo išmoką, sprendžiama, nuo kokios datos galima skirti ir mokėti nedarbo išmoką.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja nuo 1993 m. birželio 9 d. iki 2013 m. liepos 19 d. dirbo AB „ORLEN Lietuva“. Darbo sutartis su ja buvo nutraukta 2013 m. liepos 19 d. pagal Darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalį (šalių susitarimu), išmokant 17 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (žr. 2015 m. rugsėjo 28 d. pažymą Nr. P7(5.15-1)-173. Iš elektroninių duomenų langelių „Skirti nedarbo draudimo išmoką apdraustajam (b. l. 16), „Bedarbių statusas“ (b. l. 17) matyti, kad pareiškėja įsiregistravo teritorinėje darbo biržoje ir jai suteiktas bedarbio statusas 2015 m. vasario 24 d.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 patvirtinto Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo 5.1 punktą, kiekviena teritorinė darbo birža vykdo jai priskirtos teritorijos darbo rinkos stebėseną. Nuostatų 27 punkte konstatuota, kad teritorinė darbo birža, gavusi asmens prašymą skirti nedarbo draudimo išmoką, bedarbio jame pateiktą informaciją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šio prašymo gavimo elektroniniu būdu perduoda VSDFV. Prašymai skirti nedarbo išmokas registruojami ir saugomi teritorinėje darbo biržoje.

Pagal Registro duomenis nustatyta, kad pareiškėjos nedarbo socialinio draudimo stažas per paskutinius 36 mėnesius iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2015 m. vasario 23 d., yra 16 mėnesių ir 25 dienos. Iš byloje esančio paskaičiavimo (b. l. 15) matyti, kad teisei į nedarbo išmoką nustatyti buvo vertinamas pareiškėjos nedarbo socialinio draudimo stažas nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2013 m. liepos 19 d., įgytas jai dirbant AB „ORLEN Lietuva“. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėja iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos neturėjo reikiamo 18 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažo. Teisei gauti nedarbo išmoką pareiškėjai pritrūko 1 mėnesio ir 5 dienų nedarbo socialinio draudimo stažo. Taigi pareiškėja, neturėdama 18 mėnesių reikiamo nedarbo socialinio draudimo stažo, per paskutinius 36 mėnesius iki įsiregistravimo darbo biržoje, neatitiko Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų.

VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis minėtais teisės aktais bei Lietuvos darbo biržos elektroniniu būdu pateiktais duomenimis, 2015 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą Nr. NI_SP1-877 neskirti pareiškėjai nedarbo išmokos.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir nurodytas teisės normų nuostatas, teismas darė išvadą, jog VSDFV Utenos skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas teisės aktuose jiems nustatytos kompetencijos ribų, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neturi reikalaujamo nedarbo socialinio draudimo stažo, neturėjo pagrindo priimti kitokį sprendimą ir privalėjo neskirti pareiškėjai nedarbo išmokos. Todėl konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas formaliai yra teisėtas, tačiau šioje byloje aktualus klausimas, ar toks sprendimas yra teisingas.

Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas.

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Teismas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011; 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1375/2014).

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.

Teismas, vertindamas ginčijamą sprendimą jo teisingumo aspektu, atsižvelgė išskirtinai į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėja yra rusakalbė, lankė darželį, mokyklą, kurioje buvo bendraujama ir mokoma tik rusų kalba, dirbo kolektyve, kuriame dažniausiai buvo kalbama tik rusų kalba, todėl nors kasdieniniame bendravime jai lietuvių kalba didelių sunkumų nesudarė, tačiau kai kurie terminai, įstatymo formuluotės jai nėra visiškai aiškūs ir suprantami. Pareiškėjos įsitikinimu, dėl nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo ji suklydo, ne taip suprato darbo biržos darbuotojos telefoninį paaiškinimą apie registravimąsi darbo biržoje.

Pareiškėja teismui paaiškino, kad po darbo sutarties nutraukimo skambino į teritorinę darbo biržą, tikėdamasi išsiaiškinti, kada ir kaip jai reikia registruotis darbo biržoje, kad galėtų gauti bent minimalias socialines garantijas. Pagal darbo biržos darbuotojos, kurios pavardės ji neatsimena, paaiškinimą telefonu, ji suprato, kad darbo biržoje registruotis jai reikia ateiti po to, kai bus pasibaigęs išeitinės kompensacijos laikas, t. y. po 17 mėnesių. Kai po 17 mėnesių ji kreipėsi į darbo biržą registruotis, paaiškėjo, kad ji daugiu kaip mėnesiu pavėlavo ir neturi teisės gauti nedarbo išmokos. Šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes teismo posėdyje patvirtino liudytojos I. U. ir R. R.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, bedarbiui, atleistam iš darbo ir gavusiam išeitinę išmoką arba šalių susitarimu kompensaciją, nedarbo išmoka skiriama ne anksčiau kaip praėjus tiek kalendorinių mėnesių po darbo sutarties nutraukimo, už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija jam buvo išmokėta.

Atsižvelgiant į minėtą Įstatymo formuluotę, į tai, kad pareiškėja kreipėsi į teritorinę darbo biržą pasibaigus išeitinės kompensacijos laikui, t. y. po 17 mėnesių, bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, tikėtina, kad pareiškėja, būdama rusakalbė, nepakankamai teisiškai išprususi, sunkiai suprantanti kai kuriuos terminus, neteisingai suprato darbo biržos darbuotojos paaiškinimą ir sąžiningai suklydo, ko pasėkoje pavėlavo kreiptis dėl registravimosi darbo biržoje ir jai buvo skundžiamu sprendimu atsisakyta skirti nedarbo išmoką. Be to, pareiškėja turi du nepilnamečius vaikus, iš pateiktų į bylą medicinos dokumentų išrašų matyti, kad pareiškėjos vaikai 2014 m. pabaigoje bei 2015 m. pradžioje sirgo.

Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėja ilgą laiką išdirbo vienoje darbovietėje – AB „ORLEN Lietuva“, turi 19 metų socialinio draudimo stažą ir teisei gauti nedarbo išmoką pritrūko tik 1 mėnesio ir 5 dienų nedarbo socialinio draudimo stažo, kai Įstatymas nenumato jokių išlygų ateityje pareiškėjai gauti nedarbo išmokos, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. NI_SP1-877, nors ir atitinka formalius Įstatymo reikalavimus, tačiau yra neteisingas pareiškėjos atžvilgiu, todėl naikintinas.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 62–66) prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti arba bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes negali būti įvykdytas teisėtu būdu ir teisėtomis priemonėmis. Teismo sprendime nurodyto įpareigojimo įvykdymui reikalingi 2 rodikliai: pareiškėjos nedarbo socialinio draudimo stažas ir pareiškėjos įsiregistravimo darbo biržoje data. Visos išmokos apdraustiesiems yra apskaičiuojamos pagal Registro duomenis. Atsakovas neturi teisės prie pareiškėjos socialinio draudimo stažo kažkaip pridėti trūkstamus 1 mėnesio ir 5 dienų ar padaryti atitinkamus pakeitimus Registre. Akcentuoja, kad nedarbo išmokos skiriamos atsižvelgiant į Lietuvos darbo biržos teikiamus duomenis apie bedarbio statuso būklę. Atsakovas nei teisiškai, nei techniškai neturi prieigos prie šių duomenų. Pareiškėjos įsiregistravimo darbo biržoje nustatymas priklauso išimtinai Lietuvos darbo biržos kompetencijai. Pareiškėja dėl bedarbio statuso suteikimo privalėjo kreiptis atleidimo iš darbo dieną. Mano, jog pareiškėjos nurodytos priežastys, kad ji suklydo, turi du nepilnamečius vaikus, nelaikytinos objektyviomis priežastimis, kurios pateisintų pareiškėjos neveikimą. Ypač pabrėžia, kad tik teritorinė darbo birža gali patikslinti pareiškėjos bedarbio statuso duomenis, tarp jų ir įregistravimo bedarbiu datą. Mano, kad pareiškėja dėl duomenų patikslinimo turėtų kreiptis į Telšių teritorinę darbo biržą.

Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjos keliamam ginčui yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, tačiau pareiškėja VSDFV sprendimo, kuriuo ginčas buvo nagrinėtas, teismui neskundė. Atsižvelgdamas į tai, mano, jog yra pagrindas bylą nutraukti remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu.

Pareiškėja E. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, jog yra silpnesnė proceso šalis, neišprususi teisiškai, rusakalbė. Akcentuoja, kad telefonu skambino į Mažeikių darbo biržą, norėdama gauti informaciją, tačiau gavo klaidingą arba pareiškėjai nesuprantamą informaciją. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes įvertino tinkamai ir teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. NI_SP1-877, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai nedarbo socialinio draudimo išmokos, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja E. S. nuo 1993 m. birželio 9 d. iki 2013 m. liepos 19 d. dirbo AB „ORLEN Lietuva“. Darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m. liepos 19 d. pagal Darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalį (šalių susitarimu), išmokant 17 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Po atleidimo pareiškėja 2015 m. vasario 24 d. užsiregistravo teritorinėje darbo biržoje. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo, tačiau ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė tai padaryti, konstatavęs, jog pareiškėja neturi sukaupusi Įstatymo reikalaujamo nedarbo socialinio draudimo stažo.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. NI_SP1-877 ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą paskirti pareiškėjai nedarbo socialinio draudimo išmoką.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. NI_SP1-877. Įpareigojo VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjai nedarbo išmoką.

Teisės į nedarbo išmoką įgijimo sąlygos yra numatytos Įstatymo 5 straipsnyje, kurio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio Įstatymo 4 straipsnyje nurodyti apdraustieji, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 18 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 36 mėnesius. Taigi nagrinėjamu atveju būtina sąlyga, kad pareiškėjai būtų paskirta nedarbo išmoka, buvo įstatymo reikalaujamo nedarbo socialinio draudimo stažo turėjimas.

Kadangi pareiškėja teritorinėje darbo biržoje įsiregistravo 2015 m. vasario 24 d., pagal Registro duomenis, jos nedarbo socialinio draudimo stažas per paskutinius 36 mėnesius (laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2015 m. vasario 23 d.) iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje buvo 16 mėnesių ir 25 dienos. Taigi pareiškėja iki įsiregistravimo darbo biržoje dienos neturėjo reikiamo ne mažesnio kaip 18 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažo. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra, su jomis iš esmės sutinka ir pareiškėja.

Pareiškėja, neturėdama 18 mėnesių reikiamo nedarbo socialinio draudimo stažo per paskutinius 36 mėnesius iki įsiregistravimo darbo biržoje (kad įgytų teisę gauti nedarbo išmoką pareiškėjai pritrūko 1 mėnesio ir 5 dienų nedarbo socialinio draudimo stažo), neatitiko Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, todėl VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis minėtais teisės aktais bei Lietuvos darbo biržos elektroniniu būdu pateiktais duomenimis, 2015 m. kovo 15 d. priėmė teisėtą sprendimą Nr. NI_SP1-877 neskirti pareiškėjai nedarbo išmokos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas teismui daryti kitokią išvadą. Pareiškėja nurodė, kad yra rusakalbė ir dėl nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo suklydo, ne taip suprato darbo biržos darbuotojos telefoninį paaiškinimą apie registravimąsi darbo biržoje. Pareiškėja paaiškino, kad po darbo sutarties nutraukimo skambino į teritorinę darbo biržą tikėdamasi išsiaiškinti, kada ir kaip jai reikia registruotis darbo biržoje, kad galėtų gauti bent minimalias socialines garantijas. Pagal darbo biržos darbuotojos, kurios pavardės ji neatsimena, paaiškinimą telefonu, ji suprato, kad į darbo biržą registruotis jai reikia ateiti po to, kai bus pasibaigęs išeitinės kompensacijos laikas, t. y. po 17 mėnesių. Kai po 17 mėnesių ji kreipėsi į darbo biržą registruotis, paaiškėjo, kad ji daugiu kaip mėnesiu pavėlavo ir neturi teisės gauti nedarbo išmokos. Taip pat nurodė, kad turi du nepilnamečius vaikus, kurie dažnai serga.

Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad darbo biržos darbuotoja, su kuria ji šnekėjo telefonu, ją neteisingai informavo dėl kreipimosi į darbo biržą, t. y. nepagrindė, jog pareiškėja suklydo dėl darbo biržos darbuotojos kaltės. Pareiškėja iš esmės teigia, kad minėto pokalbio gerai nesuprato, nes yra rusakalbė, tačiau ši aplinkybė yra subjektyvi ir priklausanti nuo pareiškėjos, todėl negali būti pagrindu teigti, jog viešojo administravimo institucijos darbuotojai veikė netinkamai. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta būtent dėl VSDFV Utenos skyriaus priimto sprendimo teisėtumo, atsakovu byloje yra minėtas VSDFV Utenos skyrius. Todėl teritorinės darbo biržos darbuotojų veiksmų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Norėdama pagrįsti, jog egzistuoja pagrindas panaikinti ginčijamą VSDFV Utenos skyriaus sprendimą, pareiškėja skunde teismui turėjo nurodyti aplinkybes, susijusias su nurodytos institucijos, kuri yra atsakovas šioje byloje, kompetencijai priklausančiais veiksmais, kurie būtų pagrindas abejoti šios institucijos priimto sprendimo teisėtumu. Tokių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nenurodė. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog turi nepilnamečius vaikus, kurie dažnai serga, nėra pagrindas daryti priešingą išvadą, nes nėra pagrindas spręsti dėl atsakovo priimto sprendimo teisėtumo.

Akcentuotina ir tai, kad pareiškėja į darbo biržą kreipėsi praėjus net 17 mėnesių po darbo sutarties nutraukimo, nors, pretenduodama į nedarbo išmoką, pagal teisės aktų reikalavimus, tai turėjo padaryti iškart. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ilgas laiko tarpas rodo pareiškėjos neveikimą ir pasyvumą. Net jei pareiškėja buvo suklaidinta pokalbio su darbo biržos darbuotoja metu, per minėtą laiko tarpą pareiškėja turėjo ir galėjo pasidomėti nedarbo išmokos skyrimo tvarka ir įsiregistruoti darbo biržoje anksčiau, nei praėjus 17 mėnesių.

Atsakovas apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 8 punkte numatytas bylos nutraukimo pagrindas. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka yra pasinaudojusi – kartu su skundu pareiškėja pateikė VSDFV 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2702, kuriame išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. NI_SP1-877 (b. l. 5–6). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka yra pasinaudojusi, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ABTĮ 101 straipsnio 8 punktą ir administracinę bylą nutraukti.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. NI_SP1-877 laikytinas teisėtu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, netinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos E. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė