2022-10-10 Nr. BB-5861-1-01-0-00158-2021-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-4779/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-0-00158-2021-1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. spalio10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aleno Piesliako, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo D. E. kasacinio skundo dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nutarties, priėmimo klausimą

n u s t a t ė :

Kasatorius kasaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų nuosprendį bei Kauno apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Kasaciniame skunde kasatorius nurodė, kad teismai nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos ir netinkamai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 241 straipsnio 2 dalį, kadangi akivaizdžiai dominuoja administracinio nusižengimo faktinių aplinkybių nustatymas ir byloje surinktų įrodymų vertinimas pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį. Netinkamas veikos kvalifikavimas ir pataisos namų pareigūnų provokacinių veiksmų vertinimas sudaro pagrindą panaikinti žemesnių teismų sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą kasatorius motyvuoja tuo, kad teismai visapusiškai neįvertino įrodymų, nes nagrinėjant bylą kasatorius buvo pateikęs registratorių naudojimo tvarkos aprašą ir prašė gauti registratoriaus įrašus, tačiau pareigūnai liudijo, kad registratoriai jiems išduoti nebuvo ir jie jų neturėjo, kas prieštarauja registratorių naudojimo tvarkai. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad dėl netinkamo pareigų vykdymo ir pataisos namų pareigūnų aplaidumo buvo tyčinė kasatoriaus provokacija.

Kasatorius bylos nagrinėjimo metu prisipažino, kad Marijampolės PN pareigūnų konvojuotas į Vilkaviškio ligoninę jis mėgino pabėgti, o sulaikomas priešinosi pareigūnams taip nevykdydamas jų nurodymų, tačiau teismai pripažino jį kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį 241 straipsnio 2 dalį tik remdamiesi kaltinamuoju aktu ir pareigūnų parodymais, nors nuosprendžio teiginius dėl kasatoriaus veiksmų neteisingo kvalifikavimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo paneigia paties kasatoriaus parodymai, nukentėjusiųjų parodymai ir netiesioginiai įrodymai. Apklausti pareigūnai paaiškino, kad jie liepė kasatoriui sustoti ir nusiraminti, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą nenurodė motyvų, kodėl šie liudytojų parodymai nebuvo vertinami kitų įrodymų kontekste ir kodėl priimant nuosprendį buvo remtasi išimtinai selektyviais pareigūnų parodymais kaltinamojo naudai, kadangi buvo akivaizdi pareigūnų provokacija kol bus padaryta nusikalstama veika dėl netinkamo pareigų vykdymo. Žemesnių teismų pozicija pažeidė įrodymų pakankamumo reikalavimą, kadangi tais atvejais, kai teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik nustačius, jog tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Priimdami sprendimus teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo principus.

Kasatorius motyvuoja, kad buvo pažeistas non bis in idem principas, kadangi dėl to paties įvykio jis už Marijampolės vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą buvo nubaustas 30 parų areštu.

Teisėjų kolegija atsisako priimti kasacinį skundą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais kodekso pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Gausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatant bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas nurodyta, kad pagal BPK kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus arba nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014).

Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Kasacinėse nutartyse ne kartą pasisakyta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2013, 2K-172/2014, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).

Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kartu su BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimu kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka teisinius argumentus, reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui paduodame kasaciniame skunde turi būti pateikiami racionalūs teisiniai argumentai, išdėstyti nuosekliai siejant teismų nustatytas faktines aplinkybes arba procese susidariusią situaciją su taikytomis ar netaikytomis įstatymo nuostatomis.

Motyvuojant, kad žemesni teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kasaciniame skunde turi būti racionalūs teisiniai argumentai, atskleidžiantys pritaikyto baudžiamojo įstatymo turinį ir jo neatitinkančias nustatytas faktines aplinkybes, o teigiant, kad turėjo būti pritaikytas kitas įstatymas, skunde turi būti motyvuota, kaip kitas įstatymas atitinka nustatytas faktines aplinkybes. Deklaratyvūs, turinio neturintys, nekonkretūs, nelogiški, žemesnių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nesiremiantys ar deklaratyviai jiems prieštaraujantys teiginiai negali būti laikomi tinkamais ir racionaliais teisiniais argumentais.

Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjant žemesniuose teismuose jis buvo pateikęs reikšmingą prašymą gauti pareigūnų registratorių įrašus, padarytus pagal registratorių naudojimo tvarkos aprašą, tačiau nustačius, kad registratoriai jiems nebuvo išduoti, kasatorius daro išvadą, kad dėl netinkamo pareigų vykdymo ir pataisos namų pareigūnų aplaidumo buvo tyčinė kasatoriaus provokacija. Pagal Lietuvos Respublikos Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Provokacija siejama su aktyviais pareigūnų veiksmais, kuriais siekiama, kad provokuojamasis padarytų nusikaltimą, kurio asmuo, be jų aktyvių veiksmų, neketino daryti, o kasaciniame skunde nėra nurodyti jokie pareigūnų veiksmai, kuriais kasatorius galėjo būti provokuojamas pabėgti. Teisiniu požiūriu labai prieštaringas kasacinio skundo argumentas, kad pareigūnai provokavo kasatorių pabėgti netinkamai ir aplaidžiai vykdydami savo pareigas, kas galėtų būti siejama su neatsargiu jų elgesiu, taip tyčia jį provokuodami.

Kasaciniame skunde kasatorius nurodė daug prieštaringų aplinkybių, susijusių su įrodymų vertinimu. Kasatorius ginčija žemesnių teismų atliktą įrodymų vertinimą remdamasis tik savo parodymais ir iš konteksto išimta maža pareigūnų parodymų dalimi bei teigia, kad teismai rėmėsi selektyviai atrinktais pareigūnų parodymais, kai tuo tarpu pats selektyviai atrinko sau palankius pareigūnų parodymus. Kasatorius nepateikė jokios įtikinamos žemesnių teismų atlikto įrodymų vertinimo analizės, kuri rodytų teismų padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo klaidas. Skyręs daug dėmesio netiesioginių įrodymų panaudojimui baudžiamajame procese taisyklėms kasatorius nenurodė, kokie netiesioginiai įrodymai buvo neteisingai įvertinti, kokie tarpiniai faktai ir kokios išvados tarpusavyje nebuvo sujungtos į nuoseklią ir logišką grandinę bei kokią įtaką tai galėjo padaryti kitokiam tiesioginių įrodymų – įvykio vietoje buvusių pareigūnų parodymų ir jo paties prisipažinimo vertinimui. Skunde nėra jokių argumentų, pagrindžiančių nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo pažeidimus

Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka Kauno apygardos teismas pasisakė dėl kasatoriaus skundo argumentų, susijusių su non bis in idem principo taikymu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė savo motyvus ir šiuo klausimu aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuria rėmėsi atmesdamas šį kasatoriaus argumentą. Kasaciniame skunde kasatorius nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl nesutinka šioje dalyje nurodytais Kauno apygardos teismo sprendimo motyvais ir teismo naudota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bei kokie argumentai tokį sprendimą paneigia.

Remdamasis iš konteksto išimta maža pareigūnų parodymu dalimi kasatorius motyvuoja galimai neteisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kuomet vietoje turėjusios būti pritaikytos ANK 506 straipsnio 4 dalies kasatorius buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 241 straipsnio 2 dalį. Šioje dalyje kasatorius nurodė šių straipsnių tekstus, tačiau nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį.

Atsižvelgiant į tai kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neturintį teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir neatitinkantį BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo D. E. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė

Alenas Piesliakas