2020-08-19 Nr. AB-15180-3-61-3-02632-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1350-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02632-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro (toliau – ir Kultūros ministras) 2018 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. ĮV-471 „Dėl kvalifikacinių kategorijų restauratoriams suteikimo“ dalį, kuria pareiškėjui suteikta auksuotės restauratoriaus antroji kvalifikacinė kategorija (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. liepos 4 d. nutarimą Nr. 56/76 „Dėl pakartotinio kilnojamųjų kultūros vertybių restauratoriaus S. S. atestavimo“ (toliau – ir Nutarimas); 3) įpareigoti Kultūros ministrą pašalinti padarytą pažeidimą ir priimti naują įsakymą suteikiant pareiškėjui auksuotės restauratoriaus pirmąją kvalifikacinę kategoriją; 4) priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Komisija 2018 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 55/75 „Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo ir kvalifikacinių kategorijų suteikimo“ (toliau – ir 2018 m. gegužės 28 d. nutarimas) priėmė sprendimą suteikti pareiškėjui auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją. Kultūros ministras Įsakymu suteikė pareiškėjui auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją. Pareiškėjas pateikė Kultūros ministerijai 2018 m. birželio 6 d. prašymą „Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos nutarimo 2018-05-28 Nr. 55/75 peržiūrėjimo“. Šio prašymo pagrindu Komisija sudarė naują darbo grupę, kuri Nutarimu paliko galioti Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimu priimtą sprendimą suteikti pareiškėjui auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją. Komisija netinkamai taikė Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. ĮV-266 patvirtintus Kilnojamųjų kultūros vertybių restauravimo atestavimo komisijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Netinkamas Nuostatų taikymas sąlygojo neteisėto Įsakymo priėmimą.

2.2. Komisija vertindama pareiškėjo auksuotės restauratoriaus kvalifikacine kategoriją nenustatė fakto, kad jo vykdoma restauratoriaus veikla žalotų ar kažkaip naikintų kultūros vertybes. Vertinant Komisijos 2018 m. sausio 11 d. posėdžio protokolą Nr. 60/80 (toliau – ir 2018 m. sausio 11 d. protokolas) ir jos darbo grupės 2018 m. liepos 3 d. posėdžio protokolą (toliau – ir 2018 m. liepos 3 d. protokolas) matyti, kad pastabų turėta iš esmės tik dėl pareiškėjo pateiktoje dokumentacijoje aptiktų techninių klaidų, dėl pateiktų darbų nuotraukų išdėliojimo tvarkos ir restauravimo pasų atitinkamo užpildymo. Iš 2018 m. liepos 3 d. protokolo matyti, kad Komisijos (jos darbo grupės) narių teigiami ir neigiami vertinimai pasiskirstė po lygiai, be to, kaip minėta, pastabų būta tik dėl dokumentacijos tinkamo pateikimo, o ne dėl restauratoriaus praktinės veiklos, žalojančios ar naikinančio kultūros vertybes, ar kompetencijos stokos (Nuostatų 32 p.). Nėra aišku, kas lėmė Komisijos sprendimą naikinti pirmąją ir suteikti antrąją restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją pareiškėjui.

2.3. Komisija dėl pareiškėjo kvalifikacinės kategorijos suteikimo nebalsavo nei vienu svarstymo atveju, taip pažeisdama Nuostatų 16 punkte įtvirtintą pareigą. Todėl nėra aišku, kas sąlygojo vieną ar kitą Komisijos sprendimo priėmimą, nes objektyvių kriterijų tam nustatyti Komisija nepateikė, o subjektyvi atskirų Komisijos narių nuomonė buvo labiau teigiama nei neigiama. Komisijos balsavimo rezultatai nefiksuoti.

2.4. Restauratorių atestavimas susideda iš jų profesinio pasirengimo, kompetencijos ir praktinės veiklos įvertinimo (Nuostatų 5 p.), todėl, esant įtvirtintiems plačios apimties reikalavimams restauratorių kvalifikacijos vertinimui, Komisija nepagristai susiaurino pareiškėjo atestavimo įvertinimą, taip netinkamai taikydama bendruosius ir specialiuosius auksuotės restauratorių kvalifikacinius reikalavimus. Komisija neturėjo ir nereiškė pastabų dėl pareiškėjo nepakankamo profesinio pasirengimo, kompetencijos stokos ar praktinės veiklos netinkamo atlikimo. Priešingai, pareiškėjas, turėdamas 15 metų restauratoriaus darbo patirtį, pirmąją auksuotės restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją, kuri suteikta 2003 m., ir neturėdamas jokių pastabų, įspėjimų ar pastebėjimų dėl netinkamo restauravimo darbų atlikimo, atitiko kvalifikacinius reikalavimus. Pareiškėjas yra išugdęs keletą sėkmingai dirbančių restauratorių, vadovavęs labai sudėtingiems konservavimo-restauravimo darbams, jo vadovaujamoje įmonėje nuolat (iki antrosios auksuotės restauratoriaus kvalifikacinės kategorijos suteikimo) dirbo 4–6 darbuotojai. Pareiškėjo atlikti praktiniai restauravimo darbai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priimti be pastabų kaip visiškai tinkami, buvo pateikti ir Komisijai.

2.5. Kultūros ministerijos 2018 m. liepos 12 d. rašte Nr. S2-1931 „Dėl prašymo peržiūrėti nutarimą“ (toliau – ir 2018 m. liepos 12 d. raštas Nr. S2-1931) nėra nurodyta apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į pakankamai trumpą laiko tarpą kreiptis i teismą, ginant savo pažeistas teises, tai traktuotina kaip teisės i teisminę gynybą ribojimas.

2.6. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad Komisija, spręsdama dėl auksuotės restauratoriaus kvalifikacinės kategorijos suteikimo pareiškėjui, netinkamai taikė ir pažeidė Nuostatų 16, 32 punktus, o tai sąlygojo Įsakymo, kuriuo pareiškėjui suteikta auksuotės restauratoriaus antroji kvalifikacinė kategorija, priėmimą. Komisija nepasiekė atestavimui keliamų tikslų, numatytų Nuostatų 6 punkte, suteikdama auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją nepagrįstai apribojo pareiškėjo teises dalyvauti valstybės organizuojamose konkursuose, vadovauti žemesnės kvalifikacijos restauratoriams, atlikti tam tikro sudėtingumo restauravimo darbus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad restauratorių kvalifikacinės kategorijos tiesiogiai sietinos su darbo užmokesčio dydžiu.

2.7. Ginčijamas Įsakymas (Komisijos nutarimai) nėra motyvuotas, nenurodyta jokių argumentų. Nėra nurodyto nė vieno motyvo, kuriuo remiantis pareiškėjo atžvilgiu priimtas būtent toks sprendimas. Toks deklaratyvus Įsakymas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Nurodyti pažeidimai yra esminiai, kurie sudaro pakankamą pagrindą panaikinti ginčijamą Įsakymą. Todėl Įsakymas, kuriuo pareiškėjui suteikta auksuotės restauratoriaus antroji kvalifikacinė kategorija, naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

3. Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Nuostatai buvo keisti 6 kartus, ir kai kurios nuostatos pakito. Į tai pareiškėjas galėjo neatkreipti dėmesio. Po Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. ĮV-893 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. ĮV-266 „Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ Nuostatuose neliko teisės pratęsti atestuotam restauratoriui turimos kvalifikacinės kategorijos galiojimą. Tai, kad pareiškėjas neatkreipė į tai dėmesio, galima numanyti, nes jis 2018 m. gegužės 10 d. prašyme prašo „pratęsti I-os kvalifikacinės auksuotės restauratoriaus kategorijos galiojimą“. Komisija, kaip ir Kultūros ministras, turi teisę suteikti restauratoriui jo kvalifikaciją atitinkančią kategoriją, atidėti restauratoriaus atestavimą arba panaikinti restauratoriaus turimos kvalifikacinės kategorijos galiojimą. Teisės pratęsti turimos restauratoriaus kvalifikacinės kategorijos neturi nei Komisija, nei Kultūros ministras.

3.2. Pareiškėjo teiginys, kad jam, kaip turėjusiam auksuotės restauratoriaus pirmąją kvalifikacinę kategoriją, o Komisijai suteikus jam žemesnę auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją, taip buvo pažeistas Nuostatų 32 punktas, suteikiantis teisę Komisijai panaikinti restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją ar suteikti žemesnę tik tais atvejais, jeigu ši Komisija nustato, kad restauratoriaus veikla žaloja ar naikina kultūros vertybę, yra nepagrįstas. Iš Komisijos posėdžio, vykusio 2018 m. gegužės 24 d., protokolo Nr. 61/81, matyti, kad pareiškėjas dar 2017 m. lapkričio 29 d. dalyvavo Komisijos posėdyje, kuriame Komisija pasiūlė atestavimą atidėti, nes pareiškėjo pateikta dokumentacija buvo neišsami. Kadangi pareiškėjas šį Komisijos sprendimą apskundė, 2018 m. sausio 4 d. buvo sudaryta nauja Komisijos darbo grupė pakartotinei restauratoriaus atestacijai. Net ir ši nauja darbo grupė (darbo grupių veikla numatyta Nuostatų 36 p.) posėdžiavusi 2018 m. sausio 11 d., pasiūlė palikti galioti ankstesnį Komisijos sprendimą ir pasiūlyti pareiškėjui papildyti dokumentaciją darbais, atitinkančiais auksuotės restauratoriaus pirmajai kvalifikacinei kategorijai įgyti keliamus reikalavimus. Atsižvelgusi į šios darbo grupės išvadą, Komisija nusprendė atidėti pareiškėjo atestavimą iki kito posėdžio, kuris turėjo įvykti 2018 m. paskutinę gegužės mėnesio dekadą, kaip nustatyta Nuostatų 19 punkte. Visa motyvacija ir konkretūs reikalavimai fiksuoti minėto Komisijos posėdžio protokole. Taigi šiuo atveju suteikiant restauratoriui auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją, sąlyga, kad restauratorius savo veikla prieš tai būtų žalojęs ar naikinęs kultūros vertybes (o Komisija vertinimą atliktų tik nustačiusi būtent tokį faktą), yra nebūtina. Komisija veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi ne tik Nuostatuose numatytų reikalavimų, bet ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. ĮV-266 patvirtintų Auksuotės restauratorių kvalifikacinių reikalavimų (toliau – ir Auksuotės restauratorių kvalifikaciniai reikalavimai), vienas kurių yra tai, kad restauratorius turi rašyti restauravimo dienyną ir rengti restauravimo dokumentaciją.

3.3. Komisija vertina visumą, t. y. nėra taip, kad praktinės restauratoriaus veiklos vertinimas būtų prioritetinis, vertintinas atsietai nuo restauratoriaus pateiktų dokumentų, kaip atlikto darbo įrodymo. Pareiškėjo motyvas, kad jam nėra aišku, kodėl buvo suteikta auksuotės restauratoriaus antroji kvalifikacinė kategorija, yra nepagrįstas dėl išdėstytų motyvų ir tos faktinės aplinkybės, kad Komisija, kaip ir jos sudaryta darbo grupė, veikė viešai, pasikviesdama pareiškėją, taip pat dėl to, kad pareiškėjas dalyvavo posėdžiuose, bendravo su Komisijos nariais.

3.4. Nuostatų 16 punktas numato slaptą Komisijos narių balsavimą. Jeigu Nuostatai numatytų atvirą balsavimą, tuomet būtų aišku, kuris Komisijos narys ir kaip balsavo. Balsavimo rezultatai dėl pareiškėjo pateikti šioje byloje.

3.5. Komisijos darbą galėtų plačiau pakomentuoti R. Š., kuris yra Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro (toliau – ir Centras) aukščiausios kvalifikacinės kategorijos meninių baldų restauratorius, ir J. S., kuri yra Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja restauravimui, Centro vedėja, Komisijos pirmininkė.

3.6. Pareiškėjo profesionalumo neneigia nei Komisija, nei Kultūros ministerija, tačiau apie pareiškėjo profesionalumo lygmenį iš esmės sprendžia tik Komisija. Kadangi vertinimas buvo atliekamas pakartotinai kelis kartus, ir vertino vis skirtingi, bet profesionalūs asmenys, prielaida, kad galbūt Komisija nepagrįstai atliko pareiškėjo vertinimą, nėra pagrįsta.

3.7. Nors pareiškėjas akcentuoja aplinkybę, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Restauravimo taryba (toliau – ir Restauravimo taryba) jo atliktus praktinius restauravimo darbus įvertino kaip visiškai tinkamus ir priėmė be pastabų, tačiau akivaizdu, kad vadovautis šia pareiškėjo nurodytą aplinkybe ir daryti prielaidą, kad Komisija netinkamai atestavo pareiškėją, yra neteisinga ir nepagrįsta. Restauratorių tarybos veikla vykdoma jau po Komisijos sprendimų, kai jau yra patikrintas restauratoriaus profesionalumas, jo žinios, profesinis pasirengimas. Be to, atliktų restauravimo darbų Komisija nepriima, o juos vertina tik tiek, kiek tai reikalinga įvertinti restauratorių kvalifikaciją. Pareiškėjo nurodyti Restauravimo tarybos protokolai ir teismui pateikta medžiaga apie ankstesnes jo turėtas kvalifikacines kategorijas kaip tik tai ir patvirtina, nes Restauravimo tarybos patvirtinti pareiškėjo praktiniai darbai įrodo buvusią kvalifikacinę kategoriją, suteiktą pareiškėjui ir galiojusią tik iki 2017 m. liepos 1 d.

3.8. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Kultūros ministerijos 2018 m. liepos 12 d. rašte Nr. S2-1931 nebuvo nurodyta šio rašto apskundimo tvarka, negali būti juridiniu pagrindu panaikinti Įsakymą, nes vien ši aplinkybė neįrodo šio rašto ir jame pateiktos informacijos neteisėtumo. Kultūros ministras tvirtina Komisijos sprendimą. Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad priimtas deklaratyvus, nemotyvuotas Įsakymas. Priimtam Įsakymui pagrįsti motyvacija būtų reikalinga tik tuomet, jei Kultūros ministras nesutiktų su Komisijos sprendimu.

4. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Komisija konstatavo, kad pareiškėjo atestavimui nurodyti restauruoti objektai yra nedidelės apimties ir pagal pažeidimų pobūdį nelaikytini labai suirusiomis kultūros vertybėmis (pateiktas pasas „Kauno bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekso (duomenys neskelbtini) Šv. Antano altoriaus (duomenys neskelbtini) kairiojo ir dešiniojo piliastrų ažūrinė ornamentika“ ir pasas „Alytaus r. Pivašiūnų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios (duomenys neskelbtini) Didžiojo altoriaus (duomenys neskelbtini) konsolės“). Pareiškėjas buvo prašomas pateikti Nuostatų bendruosius ir auksuotės specialybės pirmosios kvalifikacinės kategorijos reikalavimus atitinkančių objektų restauravimo dokumentaciją, tačiau restauratorius į tai neatsižvelgė ir pateikė tuos pačius 2 restauravimo pasus. Pareiškėjo atestavimui pateiktuose pasuose nėra aprašytų restauruojamų objektų technologinių tyrimų, kurių metu analizuojamos tiems objektams sukurti panaudotos medžiagos ir technikos, atliekamas ankstesnių pakeitimų (uždažymų) prigimties ir apimties nustatymas, irimo priežasčių atskleidimas; nėra išvadų apie auksavimo bei sidabravimo technikas, vėlesnius uždažymus ir jų pobūdį, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331 patvirtintas Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo tvarkos aprašas.

4.2. Komisija nustatė, kad, remiantis pareiškėjo pateikta dokumentacija, restauruojant padaryta šiurkščių metodinių klaidų. Šv. Antano Paduviečio altoriaus defektiniame akte konstatuota, kad dalis dekoro elementų stipriai pažeista entomologinių kenkėjų; konservavimo ir restauravimo darbų programos ir užduoties, 2015 m. birželio 10 d. patvirtintos Restauravimo tarybos narių parašais, 17 punkte numatyta dezinsekuoti medieną, griežtai laikantis saugumo technikos taisyklių, tačiau nei pirminėje (pateiktoje Komisijos posėdžiui 2017 m. lapkričio 29 d.), nei redaguotoje (pateiktoje Komisijos posėdžiui 2018 m. gegužės 24 d.) dokumentacijoje nenurodyta, kad piliastrų ornamentikos dezinsekcija būtų buvusi atlikta.

Komisijos darbo grupė, apsilankiusi Kauno Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje 2018 m. sausio 9 d., pastebėjo, kad piliastrų medienoje yra vabzdžių-medžio kenkėjų (entomologinio) pažeidimo židinių, kurie ryškūs ir po restauravimo. Pareiškėjas neįvertino, kad nesustabdyta vabzdžių-medžio kenkėjų biologinė veikla gali būti didelė grėsmė visam Šv. Antano Paduviečio mediniam altoriui. Šv. Antano Paduviečio altoriaus piliastrų ornamentikos restauravimo dokumentacijoje aptiktos ir kitos restauravimo technologijų klaidos, pvz., neteisingai parinktos auksuotės grunto tvirtinimo tirpalų koncentracijos ir šių tirpalų panaudojimo seka.

Dėl šių dokumentacijos klaidų pareiškėjas buvo klausiamas, siekiant išsiaiškinti, ar tai tik techninės aprašymo klaidos. Vis dėlto tikėtina, kad šios klaidos buvo padarytos ir praktinio restauravimo metu, kurios galėjo lemti itin greitas pasekmes, nes Komisijos darbo grupė, apsilankiusi Kauno Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje 2018 m. sausio 9 d., konstatavo, kad restauruotoje piliastrų ornamentikoje yra naujai ištrupėjusių auksuotės su gruntu fragmentų. Kaip šiurkščią restauravimo technologinę klaidą reikėtų vertinti Pivašiūnų Švč.

M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Didžiojo altoriaus konsolių restauravimo vieną iš paskutinių procesų, t. y. autorinės sidabro dangos padengimą apsauginiu damaros laku. Damaros lakas po gana trumpo laiko tampa labai rūgštus ir sukelia aktyvią sidabro koroziją, kuri gali visiškai sunaikinti kreidinį gruntą ir sidabruotą, todėl nenaudotinas kaip apsauginis lakas metalų dangoms. Kaip didelę restauravimo technologinę klaidą taip pat reikėtų vertinti polimento atkūrimą restauruojant Šv. Antano Paduviečio altoriaus piliastrų ažūrinę ornamentiką ir Pivašiūnų bažnyčios Švč.

M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Didžiojo altoriaus konsoles. Iš atliktų restauravimo darbų eigos aprašymo akivaizdu, kad pareiškėjas polimentą atskiedė kiškio odos klijais ir jį tepė 2 sluoksniais, nors paruoštas polimentas turi būti atskiedžiamas pūdyto kiaušinio baltymu, tepamas minkštu voveraitės šerių teptuku 8–12 kartų. Į klausimus, kodėl pareiškėjas taip drastiškai nesilaikė polimento atkūrimo metodikos, jis argumentuotų atsakymų nepateikė. Pareiškėjo teiginiai, kad jis pats „pūdyto kiaušinio baltymo nenaudoja, kad suklaidintų kitus metodikas nusirašinėjančius restauratorius“ ir kad klasikinės polimento metodikos „dabar niekas nebesilaiko“, rodo, kad pareiškėjui galbūt nepakanka žinių ir kompetencijos, arba jis per atsainiai ir per laisvai traktuoja kultūros paveldo išsaugojimo principus.

Komisijos darbo grupė, apžiūrėdama restauruotą Šv. Antano Paduviečio altoriaus piliastrų ornamentiką, padarė išvadą, kad pareiškėjas atlieka restauravimo procesus atsainiai ir netvarkingai: matomi likę paviršiaus nešvarumai, pilkšvos spalvos pigmentinės dėmės, nekokybiškai sutvarkyti mechaniniai pažeidimai, palikti baltos spalvos polimentu neretušuoti grunto fragmentai. Komisija konstatavo, kad pareiškėjas nesilaiko Tarptautinės paminklų ir kompleksų (vietų bei vietovių) konservavimo ir restauravimo chartijos (Venecijos chartija, 1964) pagrindinio reikalavimo – išsaugoti restauruojamo paminklo autentiškumą.

Tai patvirtina:

i) autentiškos auksaspalvės lesiruotės sunaikinimas, restauruojant Pivašiūnų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Didžiojo altoriaus konsoles; ii) autentiškos sidabro dangos su žalia lesiruote, būdingos baroko laikmečiui, nedokumentavimas, restauruojant Kauno Šv. Jurgio kankinio bažnyčios piliastrų ornamentiką. Nurodyti motyvai, atleidžiantys pareiškėjo profesines klaidas ir žinių bei kompetencijos stoką, sudarė pagrindą Komisijai įvertinti pareiškėją kaip antrosios kvalifikacinės kategorijos auksuotės restauratorių.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui suteikta auksuotės restauratoriaus antroji kvalifikacinė kategorija.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2012 m. birželio 28 d. buvo suteikta pirmoji restauratoriaus kvalifikacinė klasė ir ji galiojo 5 metus, t. y. iki 2017 m. liepos 1 d. Byloje nėra pateikta duomenų, kad restauratoriaus kvalifikacinė klasė pareiškėjui būtų suteikta neterminuotai. Komisija 2018 m. gegužės 28 d. nutarimu priėmė sprendimą suteikti pareiškėjui auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją ir Kultūros ministras Įsakymu pareiškėjui suteikė antrąją auksuotės restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją. Pareiškėjas 2018 m. birželio 6 d. Kultūros ministrui pateikė prašymą peržiūrėti Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimą. Iš byloje pateikto 2018 m. sausio 11 d. protokolo matyti, kad vyko pakartotinis pareiškėjo atestacijos vertinimas ir jis buvo atidėtas, nes pareiškėjo pateikta atestacijai dokumentacija buvo paruošta netinkamai ir neatitiko auksuotės restauratoriaus pirmosios kvalifikacinės kategorijos reikalavimų. Pareiškėjas neatsižvelgė į darbo grupės, sudarytos 2018 m. sausio 4 d. jo pakartotiniam atestavimui, rekomendaciją tinkamai paruošti dokumentaciją bei papildyti darbais, atitinkančiais auksuotės restauratoriaus pirmąją kvalifikaciją ir pateikti kitam Komisijos posėdžiui. Nustatyta, kad darbo eigos aprašas dalinai redaguotas ir papildytas restauravimo procesais, tačiau esminių pakeitimų nėra; dokumentacija netiksli ir neišsami, tokiu būdu ji negali būti laikoma archyviniu dokumentu. Darbo grupė taip pat pateikė išvadas, kad nesutampa darbų užduotys ir vykdyti procesai, restauruojamų objektų būklės aprašymas labai paviršutiniškas, kai kurie procesai, ypač užtapymų zondavimas, fotofiksacija, neaprašyti, nėra pateikti technologiniai tyrimai. Restauravimo požiūriu, pateikti restauruotų piliastrų fragmentai nėra sudėtingi.

8. Teismas pažymėjo, kad Nuostatuose yra aiškiai nustatyta, jog restauratorius privalo tinkamai (tvarkingai) vesti dokumentaciją. Nustatytos aplinkybės įrodo, kad dėl netinkamai sutvarkytos dokumentacijos pareiškėjo atestacija buvo atidėta, suteikiant galimybę pareiškėjui tinkamai paruošti pateiktą dokumentaciją. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, šis Komisijos reikalavimas nebuvo įvykdytas ir pareiškėjas pateiktos dokumentacijos tinkamai neparengė. Pareiškėjas neneigia, kad dokumentacija neparuošta tinkamai, tačiau mano, kad dokumentacijos trūkumai yra neesminiai, jie negalėjo lemti kvalifikacinės kategorijos sumažinimo. Tačiau teismas su tokiu argumentu nesutiko, nes, kaip matyti iš Komisijos 2018 m. gegužės 24 d. posėdžio protokole Nr. 61/81 (toliau – ir 2018 m. gegužės 24 d. protokolas) padarytų darbo grupės išvadų, toks reikalavimas buvo esminis, nulėmęs sprendimą siūlyti suteikti pareiškėjui antrąją kvalifikacinę kategoriją. Pagal Nuostatų 22.6 punktą restauratorius privalo pateikti Lietuvos Respublikos valstybine kalba užpildytą konkrečios specialybės ar specializacijos kvalifikacinės kategorijos reikalavimus atitinkančią kultūros vertybių restauravimo, konservavimo, tyrimų ar prevencinio konservavimo darbų dokumentaciją (restauravimo pasus, tyrimų ataskaitas, prevencinio konservavimo darbų ir tyrimų ataskaitas, metodinę ar mokymo medžiagą, publikuotų darbų kopijas). Todėl žemesnės kvalifikacinės kategorijos pareiškėjui suteikimą lėmė ne tai, kad pareiškėjas savo veikla prieš tai buvo žalojęs ar naikinęs kultūros vertybes, kaip tai numato Nuostatų 32 punktas ir su kuo nesutinka pareiškėjas, o tai, kad pareiškėjas neparengė tinkamai dokumentacijos ir jos nepapildė darbais, atitinkančiais pirmąją kvalifikacinę kategoriją. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad restauratoriaus profesionalumą lemia ne tik jo atlikti darbai, bet ir tinkamai vedama dokumentacija, kuri yra svarbi tiek kaip restauratoriaus atliktų darbų įrodymas, tiek kaip archyvinė medžiaga, turinti išliekamąją vertę.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo Komisijos posėdžiuose, bendravo su Komisijos nariais, taip pat įrodyta, kad Komisijos posėdis buvo atidėtas būtent dėl to, kad dokumentacija buvo nepilna ir neišsami, pasiūlant pareiškėjui tinkamai sutvarkyti dokumentaciją. Todėl nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad pareiškėjui nebuvo aišku, kodėl buvo priimtas sprendimas suteikti jam antrąją auksuotės restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją. Tuo pagrindu pareiškėjo teiginys, kad jam nesuprantama, kokiu pagrindu priimtas Įsakymas, yra nepagrįstas.

10. Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad Komisija pažeidė Nuostatų 16 punkte numatytą reikalavimą, nes nebalsavo nė vienu iš šiame punkte nurodytų būdų. Byloje nėra pateikta duomenų, kad vykstant balsavimui buvo nesilaikoma Nuostatų 16 punkto reikalavimų.

11. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad jam pateiktame 2018 m. liepos 12 d. rašte Nr. S2-193I „Dėl prašymo peržiūrėti nutarimą“ nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl tokiu būdu buvo apribota jo galimybė jį skųsti, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju šio rašto pareiškėjas neskundė ir jo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl šio rašto nepasisakė.

12. Teismo vertinimu, Įsakymo teisiniai ir faktiniai pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Įsakyme pakankamai aiškiai ir suprantamai išdėstyti pagrindiniai faktai, argumentai ir nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis priimtas sprendimas suteikti auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją pareiškėjui. Nėra jokių teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant Nutarimą ir Įsakymą nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų – sprendimas suteikti pareiškėjui antrąją kvalifikacinę kategoriją yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas.

13. Teismas konstatavo, kad Įsakymas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Įsakymo panaikinimo pagrindų. Teismas reikalavimo įpareigoti Kultūros ministrą priimti naują įsakymą suteikiant pareiškėjui auksuotės restauratoriaus pirmąją kvalifikacinę kategoriją netenkino kaip išvestinio reikalavimo, atmetęs pagrindinį reikalavimą. Teismas netenkinęs pareiškėjo skundo, netenkino ir jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Kultūros ministro Įsakymą (atitinkamai ir Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimą, kuris laikytinas sudėtine Įsakymo dalimi) ir Komisijos Nutarimą, o ginčo klausimą (pareiškėjo prašymą skirti jam pirmąją auksuotės restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją) perduoti iš naujo nagrinėti institucijoms pagal kompetenciją ir nustatytas procedūras. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) prie šios bylos medžiagos prijungti teikiamus papildomus įrodymus (Lietuvos dailės muziejaus oficialaus internetinio portalo www.ldm.lt duomenis apie tai, kad Centro vadovė yra J. S.; Lietuvos dailės muziejaus oficialaus internetinio portalo www.ldm.lt duomenis apie Centre dirbančius restauratorius ir kitus ekspertus; Kultūros ministro 2017 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-994 „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos sudėties patvirtinimo“ redakciją, aktualią laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. spalio 17 d.; Kultūros ministro 2017 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-994 „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos sudėties patvirtinimo“ redakciją, aktualią laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 18 d. iki šio apeliacinio skundo pateikimo dienos; Kultūros ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymą Nr. ĮV-1110); 2) iš naujo išspręsti pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir priteisti atlyginti solidariai iš atsakovų Kultūros ministerijos ir Komisijos pirmosios instancijos teisme patirtas 1 132,50 Eur bylinėjimosi išlaidas; 3) priteisti atlyginti solidariai iš atsakovų Kultūros ministerijos ir Komisijos apeliacinės instancijos teisme patirtas 2 817 Eur bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimas yra sudėtinė Kultūros ministro Įsakymo dalis. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimu ir vadovaudamasis Nuostatų 43 punktu, pateikė Kultūros ministrui 2018 m. birželio 6 d. prašymą dėl Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimo peržiūrėjimo. Šiuo pagrindu 2018 m. liepos 2 d. buvo sudaryta darbo grupė pareiškėjo atestavimui pateiktų dokumentų ir atliktų darbų įvertinimui, kurią sudarė Komisijos narys R. Š. (darbo grupės pirmininkas) ir 3 kviestiniai ekspertai: eksperto kvalifikacinės kategorijos restauratorė technologė G. G., eksperto kvalifikacijos kategorijos restauravimo technologė E. T. ir pirmosios kvalifikacinės kategorijos restauravimo technologas R. V. Šios darbo grupės 2018 m. liepos 3 d. posėdyje tiek E. T., tiek G. G. išsakė savo nuomones, kad pareiškėjas, kaip restauratorius, yra vertas pirmosios kvalifikacinės kategorijos. Tik šio darbo grupės primininkas ir Komisijos narys R. Š. manė, kad pareiškėjui turi būti suteikta antroji kvalifikacinė kategorija. R. V. apskritai neišsakė savo nuomonės. Esant tokiai faktinei situacijai, darbo grupės pirmininkas ir Komisijos narys R. Š. reziumavo, kad darbo grupės narių nuomonės išsiskyrė, todėl pasiūlė rekomendaciją dėl kvalifikacinės kategorijos suteikimo pareiškėjui suformuoti Komisijos 2018 m. liepos 4 d. posėdyje. Komisija Nutarimu be jokių konkrečių argumentų ir motyvų nutarė palikti galioti Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimu priimtą sprendimą suteikti pareiškėjui auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją.

15.2. Ginčijami sprendimai (Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimas, Kultūros ministro Įsakymas, Komisijos Nutarimas) yra visiškai nemotyvuoti ir neargumentuoti. Minėti sprendimai nėra pagrįsti nei objektyviais duomenimis (faktais), nei teisės aktų normomis, juose nėra nurodyta jokių faktų, argumentų ir teisės normų, iš kurių būtų aiškūs jų priėmimo motyvai. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui žemesnės kvalifikacinės kategorijos suteikimą lėmė ne tai, kad jis savo veikla prieš tai buvo sužalojęs ar naikinęs kultūros vertybes, kaip numato Nuostatų 32 punktas, o tai, kad pareiškėjas tinkamai neparengė dokumentacijos.

Tačiau šią išvadą teismas padarė, įvertinęs ne ginčijamų sprendimų (Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimo, Kultūros ministro Įsakymo, Komisijos Nutarimo) turinį, o visai kitų procesinių dokumentų (2018 m. sausio 11 d. protokolo ir 2018 m. gegužės 24 d. protokolo) turinį. Pareiškėjui minėti dokumentai, kuriais teismas grindė sprendimą, iki šios administracinės bylos inicijavimo niekada ankščiau nebuvo įteikti, dėl to jie negali būti laikomi aptariamų sprendimų sudėtine dalimi, atskleidžiančia jų priėmimo motyvus.

Šiuos argumentus patvirtina ir byloje esantys objektyvūs įrodymai. Pareiškėjo atestavimo proceso metu Kultūros ministras 2018 m. sausio 23 d. raštu Nr. S2-298 atsiuntė pareiškėjui Komisijos 2018 m. sausio 11 nutarimą Nr. 54/74 „Dėl pakartotinio kilnojamųjų vertybių restauratoriaus S. S. atestavimo“ (toliau – ir 2018 m. sausio 11 d. nutarimas) ir Komisijos 2018 m. sausio 11 d. protokolo išrašą, kuriuose abiejuose nurodoma tik tai: „atidėti restauratoriaus S. S. atestavimą, nes atestacijai pateikta dokumentacija paruošta netinkamai bei neatitinka prašomos pirmos kvalifikacinės kategorijos reikalavimų“.

Pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Kultūros ministrą, nurodydamas, kad jam nėra aišku, kokius dokumentacijos trūkumus jis turėtų ištaisyti, bei gavo iš Kultūros ministerijos 2018 m. vasario 5 d. raštą Nr. S2-413 „Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos nutarimo peržiūrėjimo“, kuriame nurodyta, jog Kultūros ministerija 2018 m. sausio 23 d. rašto Nr. S2-298 pridėjo ne tik Komisijos 2018 m. sausio 11 d. nutarimo kopiją, bet ir Komisijos posėdžio protokolo išrašą, iš kurio turėtų būti aišku, ką konkrečiai pareiškėjas turėtų teikiamuose Komisijai dokumentuose patikslinti.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, Komisijos 2018 m. sausio 11 d. protokolo išraše buvo nurodyta tik tai: „atidėti restauratoriaus S. S. atestavimą, nes atestacijai pateikta dokumentacija paruošta netinkamai bei neatitinka prašomos pirmos kvalifikacinės kategorijos reikalavimų“, o tai tikrai nesudarė jokios objektyvios galimybės sužinoti konkrečių Komisijos neva nustatytų dokumentacijos trūkumų. Pažymėtina ir tai, kad nei viename iš ginčijamų sprendimų nėra nurodyta, jog pareiškėjui suteikiama antroji, o ne jo prašyta pirmoji kvalifikacinė kategorija dėl netinkamai paruoštos dokumentacijos.

Būtent ta aplinkybė, kad pats teismas ginčijamų sprendimų (Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimo, Kultūros ministro Įsakymo, Komisijos Nutarimo) priėmimo pagrįstumą (nepagrįstumą) aiškino ne pačiuose sprendimuose nurodytais argumentais ir motyvais, o kituose dokumentuose, kurie niekada pareiškėjui nebuvo įteikti, nurodytais argumentais ir motyvais, suponuoja vienareikšmišką išvadą, jog ginčijami sprendimai neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų (VAĮ 8 str. 1 ir 2 d.).

15.3. Vien tos aplinkybės, kad pareiškėjas prieš tai net 2 kadencijas laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 12 d. iki 2008 m. birželio 30 d. ir laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. liepos 1 d. turėjo pirmąją auksuotės restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją ir tai, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo, kaip restauratoriaus, veikla būtų žalojusi ar naikinusi kultūros vertybes, nesudarė jokio objektyvaus pagrindo Komisijai net svarstyti galimybę pareiškėjui skirti žemesnę nei auksuotės restauratoriaus pirmąją kvalifikacinę kategoriją. Teismas sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjui žemesnės kvalifikacinės kategorijos suteikimą lėmė ne tai, kad pareiškėjas savo veikla prieš tai buvo sužalojęs ar naikinęs kultūros vertybes, kaip numato Nuostatų 32 punktas, o tai, kad pareiškėjas tinkamai neparengė dokumentacijos. Šią išvadą dėl dokumentacijos trūkumų teismas sprendime grindė Komisijos 2018 m. sausio 11 d. protokolu ir 2018 m. gegužės 24 d. protokolu. Tačiau vėlesnės darbo grupės 2018 m. liepos 3 d. protokolas atskleidžia, kad pareiškėjas, net ir turėdamas labai ribotą informaciją apie Komisijos neva nustatytus dokumentacijos trūkumus, pagal galimybes darė dokumentacijos korekcijas. Nei viename iš ginčijamų sprendimų (Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarime, Kultūros ministro Įsakyme, Komisijos Nutarime) net nėra užsimenama apie tai, kad pareiškėjui sukeikta ne pirmoji, o antroji auksuotės restauratoriaus kvalifikacinė kategorija dėl dokumentacijos trūkumų. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės rėmėsi neaktualiais, nereikšmingais duomenimis.

15.4. Vadovaujantis Nuostatų 5 ir 29 punktais, Nuostatų 1 priedo IV skyriumi, Auksuotės restauratorių kvalifikacinių reikalavimų 11 punktu (šio punkto papunkčiais), formalūs dokumentacijos trūkumai patys savaime negali būti laikomi pakankamu pagrindu nesuteikti pareiškėjui jo kompetenciją atitinkančią pirmąją kvalifikacinę kategoriją. Nebent dokumentacijos trūkumais būtų nustatytas ir konstatuotas restauratoriaus neatitikimas konkretiems pirmosios kvalifikacinės kategorijos reikalavimams. Nagrinėjamu atveju nei Komisija, nei Kultūros ministras tokių aplinkybių nenustatė.

15.5. Tai, kad pati Komisija nelabai gali motyvuotai ir argumentuotai pagrįsti, kodėl pareiškėjui buvo skirta antroji, o ne pirmoji auksuotės restauratoriaus kvalifikacinė kategorija, patvirtina ir pačios Komisijos (jos pirmininkės J. S.) procesinis elgesys šios administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Komisija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė daugybę neva pareiškėjo atliktų restauravimo technologinių klaidų ir pažeidimų, kurios niekur ankščiau prieš tai nebuvo nurodomos ir akcentuojamos. Be to, prie atsiliepimo nebuvo pridėta jokių įrodymų, patvirtinančių tokius deklaratyvius teiginius. Teismo posėdžio metu Komisijos pirmininkė pripažino, jog „žalojimo fakto mes jokiu būdu nenustatėme“ (2019 m. sausio 24 d. teismo posėdžio garso įrašo 26 min. 25 s–26 min. 32 s). Po to Komisijos priminkė pabandė paaiškinti, kad pareiškėjui buvo suteikta antroji, o ne pirmoji kvalifikacinė kategorija vien dėl to, kad pareiškėjas Komisijai nepateikė tyrimų išvadų (tikėtina, kad turėta omenyje restauruotino objekto medžiagos mėginių tyrimų išvadų), kurių, pasak Komisijos pirmininkės, pareiškėjas negalėjo pateikti, kadangi jų atlikimo nefinansavo užsakovai. Tačiau, atsakydama į pareiškėjo atstovės užduotą klausimą, Komisijos pirmininkė taip pat pripažino, jog tokio pobūdžio tyrimų išvados yra būtinos net ir trečiajai kvalifikacinei kategorijai (2019 m. sausio 24 d. teismo posėdžio garso įrašo 26 min. 32 s–27 min. 48 s). Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad 2019 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu Komisijos pirmininkė iš esmės negalėjo aiškiai ir konkrečiai paaiškinti, kodėl pareiškėjui buvo suteikta būtent antroji, o ne pirmoji kvalifikacinė kategorija, kadangi jos nurodytas argumentas dėl „tyrimo išvadų“ yra aktualus visų kategorijų atžvilgiu. Kita vertus, Komisijos pirmininkės argumentai neatitinka objektyvios tikrovės, kadangi visais atvejais restauravimo darbai, tarp jų ir restauruotinos medžiagos mėginių tyrimai, buvo atliekami, laikantis visų būtinųjų reikalavimų, atsižvelgiant į restauruotiną objektą, jo būklę, taikytą restauravimo metodiką, jau atliktus mėginių tyrimus bei kitas reikšmingas aplinkybes. Be to, šis procesas buvo nuodugniai kontroliuojamas ir vertinamas kompetentingų institucijų.

15.6. Pareiškėjas Komisijos vertinimui pateikė dokumentaciją dėl dviejų savo, kaip restauratoriaus, atliktų darbų: i) Pivašiūnų Švč. M. Marijos Ėjimo į dangų bažnyčios (duomenys neskelbtini) Didžiojo altoriaus (duomenys neskelbtini) konsolės konservavimo ir restauravimo darbus (toliau – ir Objektas Nr. 1); ii) Kauno bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekso (duomenys neskelbtini) Šv. Antano altoriaus (duomenys neskelbtini) kairiojo ir dešiniojo piliastrų restauravimo darbus (toliau – ir Objektas Nr. 2). Tokio pobūdžio restauravimo darbus įvertinti ir priimti pagal kompetenciją privalo Restauravimo taryba. Pareiškėjo tiek Komisijai, tiek šioje byloje pateiktas Restauravimo tarybos 2016 m. kovo 2 d. protokolas Nr. 17 patvirtina, kad Restauravimo taryba įvertino gerai ir priėmė be pastabų atliktus Objekto Nr. 1 konservavimo, restauravimo darbus. Pareiškėjo tiek Komisijai, tiek į šią administracinę bylą pateiktas Restauravimo tarybos 2015 m. rugsėjo 29 d. protokolas Nr. 80 ir 2016 m. liepos 21 d. protokolas Nr. 65 taip pat patvirtina, kad Restauravimo taryba, įvertinusi ir apžiūrėjusi atliktus Objekto Nr. 2 restauravimo darbus, juos priėmė be jokių pastabų. Šiuose protokoluose detaliai aprašyta, kokie konkretūs darbai buvo atlikti. Restauravimo tarybos 2015 m. rugsėjo 29 d. protokole Nr. 80 akcentuojama ir tai, jog konservavimo restauravimo programą parengė pirmosios kvalifikacinės kategorijos auksuotės restauratorius (t. y. pareiškėjas), programa buvo patvirtinta 2015 m. birželio 10 d. Taip pat pažymima, kad cheminius tyrimus atliko Centras. Centro, kuris ir atliko restauruotinos medžiagos cheminius tyrimus, vadovė yra ta pati Komisijos pirmininkė J. S. Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas atliko konservavimo, restauravimo darbus, laikantis visų būtinųjų reikalavimų, taip pat ir esant būtinoms tyrimo išvadoms.

15.7. Darbo grupės, 2018 m. liepos 2 d. sudarytos pareiškėjo atestavimui pateiktų dokumentų ir atliktų darbų įvertinimui, narė E. T. 2018 m. liepos 3 d. posėdžio metu pastebėjo, kad pareiškėjo atestavimui pateikti darbai yra atlikti tikrai ne pagal žemesnę kvalifikacinę kategoriją nei pirmoji; nurodė, kad metodikos gali skirtis dėl skirtingų apsaugos sąlygų muziejiniams eksponatams ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektams; pažymėjo, kad pareiškėjas vertas pagyrimo, nes yra išbandęs apie 10 įvairių technologijų, nuo seniausių iki naujų; pareiškėjas domisi, siunčia medžiagą iš Lenkijos, Italijos, todėl žino, kaip dirba restauratoriai kitose šalyse; nurodė, kad jis yra parengęs daug mokinių ir pateikęs naujų restauravimo metodikų; akcentavo, jog restauratorius turi daug fantazijos, yra itin kūrybingas, jis pirmas pritaikė aliejinės auksuotės metodiką lipdiniams. Kita darbo grupės, 2018 m. liepos 2 d. sudarytos pareiškėjo atestavimui pateiktų dokumentų ir atliktų darbų įvertinimui, narė G. G. 2018 m. liepos 3 d. posėdžio metu taip pat nurodė, jog pagal sudėtingumą pareiškėjo restauruojami darbai atitinka pirmąją kvalifikacinę kategoriją bei pažymėjo, jog tam tikri dokumentacijos trūkumai galėtų būti ištaisyti įvertinus visą dokumentaciją iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, kuris ir priėmė vertinimui pateiktus restauravimo darbus be jokių pastabų.

15.8. Nagrinėjamu atveju tokia situacija iš esmės susiklostė dėl to, kad pati Komisija iš esmės yra sutelkta vieno didžiausių pareiškėjo konkurento, t. y. Centro, rankose, kuris nėra suinteresuotas, jog aukštos kvalifikacinės kategorijos būtų suteikiamos šiam Centrui nepriklausantiems restauratoriams. Šiuos savo nuogąstavimus pareiškėjas buvo išsakęs ir pačiai Komisijai, tai ir sąlygojo būtent tokį pareiškėjo, kaip restauratoriaus, vertinimą. Šias reikšmingas aplinkybes pagrindžia objektyvūs duomenys, t. y., kaip minėta, Komisijos pirmininkė Centro vadovė, o Centre iš viso dirba net 61 restauratorius ar kitokio pobūdžio ekspertas, kuriems nuolatos reikia sugeneruoti tam tikrą darbų krūvį. Laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. spalio 17 d., kai buvo priimti pareiškėjo ginčijami sprendimai, Komisijos nariais, be pačios pirmininkės J. S., buvo dar 6 Centro darbuotojai, t. y. net 6 Komisijos nariai, kurie turėtų būti nepriklausomi ir nešališki, yra Komisijos pirmininkės J. S. pavaldiniai Centre. Akivaizdu, kad tokiu būdu galima daryti įtaką ir kitiems Komisijos nariams. Be to, visų darbo grupių, kurios buvo organizuojamos dėl pareiškėjo, kaip restauratoriaus, veiklos įvertinimo, primininku buvo skiriamas tas pats Komisijos narys ir Centro darbuotojas R. Š., kuris labai neigiamai pasisakydavo pareiškėjo, kaip restauratoriaus, atžvilgiu ir taip bandydavo paveikti kitų kviestinių darbo grupės narių nuomonę, nors pastarieji turėdavo visiškai priešingą.

15.9. Auksuotės antrosios kvalifikacinės kategorijos restauratorius gali dirbti tik su žymiai rečiau praktikoje naudojamu aliejiniu-lakiniu auksuotės būdu, o pirmosios kvalifikacinės kategorijos restauratorius turi teisę dirbti su pagrindiniu ir dažniausiai praktikoje naudojamu auksuotės polimentiniu būdu. Būtent teisė restauratoriui naudoti pagrindinę auksuotės polimentiniu būdu technologiją, kurią suteikia pirmoji kvalifikacinė kategorija, daugeliu atveju sąlygoja restauratoriaus galimybę dalyvauti viešuose konkursuose dėl reikšmingų konservavimo ir restauravimo darbų atlikimo. Tokio pobūdžio darbų užsakymais yra suinteresuotas ir Centras, kuris tiesioginių konkurentų ratą ir gali sumažinti Komisijos, kurios didelę dalį narių sudaro būtent Cento darbuotojai-restauratoriai, veikla.

15.10. Išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėjo prašymas skirti jam auksuotės restauratoriaus pirmąją kvalifikacinę kategoriją iš esmės nebuvo nagrinėtas objektyviai, nešališkai ir nesuinteresuotai. Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad ginčijami sprendimai (Kultūros ministro Įsakymas (atitinkamai ir Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimas, kuris laikytinas sudėtine Įsakymo dalimi) ir Komisijos Nutarimas) turėtų būti panaikinti kaip neatitinkantys individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų (VAĮ 8 str. 1 ir 2 d.), kaip visiškai nemotyvuoti ir neargumentuoti (VAĮ 3 str. 13 p.), kaip neobjektyvūs ir šališki (VAĮ 3 str. 1 d. 2 p.), kaip nepagrįsti, neteisingi ir neteisėti (ABTĮ 91 str.), o pats klausimas perduotas iš naujo nagrinėti institucijoms pagal nustatytas procedūras.

15.11. Bylos duomenys patvirtinta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 1 132,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis; už teisines paslaugas advokato padėjėjai iš viso sumokėta 1 110 Eur). Suteiktų teisinių paslaugų išsami detalizacija atskleista išrašytose sąskaitose už teisines paslaugas. Taigi patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų iš naujo išspręsti pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimo išlaidų atlyginimo klausimą. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 2 817 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėtas 12 Eur žyminis mokestis; 2 805 Eur sumokėti advokatui už suteiktas teisines paslaugas, t. y. susipažinimą su bylos medžiaga ir apeliacinio skundo paruošimą). Suteiktų teisinių paslaugų išsami detalizacija atskleista išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Todėl iš atsakovų Kultūros ministerijos ir Komisijos priteistina atlyginti 2 817 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

16. Pareiškėjas pateikė prašymą prie bylos prijungti naujus įrodymus (Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos 2017 m. balandžio 6 d. prašymą Nr. RS17-1706 „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos nuostatų“ (toliau – ir 2017 m. balandžio 6 d. prašymas Nr. RS17-1706); Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2017 m. liepos 3 d. raštą (atsakymą) Nr. S2-1754 „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos nuostatų“ (toliau – ir 2017 m. liepos 3 d. raštas Nr. S2-1754); Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštą Nr. RS17-0807 „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos nuostatų“ (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. RS17-0807).

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis, įvertinęs jo atstovo surinktus papildomus įrodymus apie Komisijos neobjektyvią, šališką ir suinteresuotą sudėtį ir veiklą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungą (toliau – ir Sąjunga), vienijančią visus restauratorius ir ginančią jų interesus, siekdamas pateikti reikšmingus duomenis apie Komisijos veiklą. Iš Sąjungos atstovų pareiškėjas išgirdo informacija, kad Sąjungai ši akivaizdi restauratorių problematika žinoma ilgą laikotarpį ir ne kartą bandyta ją spręsti.

Šiems teiginiams pagrįsti Sąjungos atstovai pateikė rašytinius įrodymus. Sąjunga dar su 2017 m. balandžio 6 d. prašymu Nr. RS17-1706 kreipėsi į tuometinę Kultūros ministrę ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkę, kuriame akcentavo, kad pagal Komisijos sudarymo tvarką restauratoriai teikti savo kandidatūras į sudaromą Komisiją kviečiami Kultūros ministro, taip pat restauratorių kandidatūras gali siūlyti kadenciją baigiančios Komisijos pirmininkas. Iš esmės tai reiškia, kad Komisijos sudėtis nustatoma siaurame ir uždarame rate, kadangi įgalinimai pratiškai yra sutelkti kadenciją baigiančio pirmininko rankose, nes Kultūros ministras arba jo vardu veikiantis Kultūros ministerijos tarnautojas negali (ir neturi) pats pažinoti visų restauratorių.

Sąjunga pateikė siūlymus, kad tokią situaciją pasikeistų. Į šį Sąjungos prašymą Lietuvos Respublikos kultūros ministerija pateikė 2017 m. liepos 3 d. raštą Nr. S2-1754, kuriame nurodė, jog nesutinka su Sąjungos nurodytais argumentais ir pateiktas siūlymais; patvirtino, kad Komisijos pirmininkė J. S. yra Centro vadovė, tačiau taip pat nurodė, jog tame nieko blogo neįžvelgia, kadangi iki šiol Kultūros ministerija nėra gavusi jokių skundų dėl galimo interesų protegavimo. Į minėtą Kultūros ministerijos raštą Sąjunga pateikė papildomą 2017 m. rugpjūčio 7 d. raštą Nr. RS17-0807, kuriame nurodė, jog toks Kultūros ministerijos atsakymas restauratorių bendruomenę labai nuvylė; akcentavo, kad restauratorių bendruomenei labai aktualiems ir gyvybiškai svarbiems klausimams spręsti pasikliaujama vienos biudžetinės įmonės – Centro – vadovės nuomone; pažymėjo, kad jai praktiškai suteikiama visiškai laisvė, kadangi jau ne vieną kadenciją Komisijos narių daugumą sudaro Centro darbuotojai, o tokia situacija anaiptol neprisideda prie to, kad jie laisvai galėtų reikšti savo nuomonę Komisijoje.

Į šį Sąjungos raštą Kultūros ministerija jokio atsakymo nepateikė. Visi šie papildomi įrodymai, kuriais pareiškėjas pradėjo disponuoti tik po apeliacinio skundo padavimo, labai reikšmingi tuo, jog atspindi ne tik jo, tačiau visos restauratorių bendruomenės oficialių atstovų poziciją dėl Komisijos sudėties suformavimo ir tokios Komisijos sudėties veikimo neobjektyvumo, šališkumo ir suinteresuotumo. Pareiškėjas taip pat papildomai pažymi, kad Kultūros ministro Įsakymas (Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimas, kuris laikytinas sudėtine Įsakymo dalimi) turėtų būti panaikintas tik ta dalimi, kuri buvo priimta dėl pareiškėjo.

18. Pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojus: R. Š., E. T., G. G., A. P. Pareiškėjas nurodo, kad:

18.1. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme suponuoja galimybę pagrįstai prašyti bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, kartu pridėjo duomenis, turinčius ypatingos reikšmės šio ginčo išsprendimui (be to, naujus įrodymus pateikė ir Kultūros ministerija). Net 6 Komisijos nariai yra Centro restauratoriai. Šią aplinkybę patvirtina prie apeliacinio skundo pridėta dokumentacija. Šis, nors ir atrodytų bereikšmis, faktas leidžia teigti, kad pareiškėjas buvo atestuojamas ne ko kito, o savo tiesioginių konkurentų. Todėl kyla poreikis vertinti pačios Komisijos šališkumą ir gebėjimą tinkamai atlikti paskirtas pareigas. Minima aplinkybė nebuvo vertinama pirmosios instancijos teisme, o tai galėjo lemti priimto sprendimo neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas turi visas galimybes tinkamai įvertinti naujai pateiktus įrodymus. Dėl šios priežasties yra pagrindas ne tik prijungti naujus įrodymus, tačiau ir apklausti pareiškėją dėl teikiamų įrodymų sąsajų ir reikšmės bylos kontekste.

18.2. Kultūros ministerija tik teismo proceso metu pateikė papildomus įrodymus, dėl kurių pareiškėjas visiškai neturėjo teisės pasisakyti ir būti išklausytas. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog pareiškėjas liko nelygiavertėje procesinėje padėtyje. Individualaus administracinio akto turinys papildytas papildomais protokolais (2018 m. sausio 11 d. protokolas ir 2018 m. gegužės 24 d. protokolas), kurie pareiškėjui buvo matomi tik jau po priimto sprendimo, o tai reiškia, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos įvertinti ir pasisakyti dėl teikiamų papildomų įrodymų reikšmės.

18.3. Siekiant teisingo ginčo išnagrinėjimo yra būtinas byloje reikšmingų liudytojų apklausimas, kuris nebuvo atliktas pirmosios instancijos teisme. Neabejotina liudytojų apklausos svarba egzistuoja ir dėl Komisijos narių išsiskyrusių nuomonių dėl kvalfikacinės kategorijos suteikimo. Dvi nepriklausomos ekspertės , t. y. E. T. ir G. G., pateikė visiškai priešingą nuomonę nei visa Komisija. Pastarosios yra neabejotiną eksperto kvalifikaciją turinčios ekspertės, galinčios pateikti nešališką nuomonę ir tinkamai įvertinti, ar pareiškėjo darbai atitinka auksuotės restauratoriaus pirmosios kvalifikacinės kategorijos keliamus reikalavimus. Dėl tos priežasties būtina iškviesti minėtas Komisijos nares liudytojomis. Ne mažiau svarbu apklausti R. Š., kuris atstovauja Komisiją, priėmusią pareiškėjui nepalankų sprendimą. Taip pat būtina apklausti A. P., t. y. asmenį, turintį privatų verslą ir esantį tiesioginiu pareiškėjo konkurentu, dalyvavusiu vertinant pareiškėjo veiklą. Tik tokiu būdu įmanoma visiškai įvertinti visas ginčo aplinkybes.

18.4. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra sudėtingos, todėl jas tikslinga detaliau paaiškinti žodinio teismo posėdžio metu. Pareiškėjas, kaip ilgą restauratoriaus patirtį turintis asmuo, itin gerai suvokia restauratorių atestavimo ypatybes. Jo turimos žinios leistų geriau suvokti ginčo kontekstą ir Komisijos argumentų nepagrįstumą.

18.5. Žodinio proceso pagrindus apeliacinės instancijos teisme suponuoja aplaidus bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog atsisakymas suteikti auksuotės restauratoriaus pirmąją kvalifikacinę kategoriją yra teisiškai nepagrįstas, nemotyvuotas ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, keliamų viešojo administravimo subjekto priimtam individualiam administraciniam aktui.

18.6. Tad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turi leisti šalims pasisakyti, apklausti liudytojus ir tinkamai įvykdyti teisingumą. Tai yra efektingesnė priemonė pasiekti proceso operatyvumo ir koncentracijos principų įgyvendinimą, nei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

19. Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą. Pabrėžia, kad:

19.1. Teisės pratęsti turimos restauratoriaus kvalifikacinės kategorijos neturi nei Komisija, nei Kultūros ministras, todėl teigti, kad Komisija privalėjo atsižvelgti, jog pareiškėjui dvi 5 metų kadencijas buvo skirta pirmoji auksuotės restauratoriaus kvalifikacinė kategorija, teisinio pagrindo nėra. Jokiame teisės akte nėra numatyta ir prievolė Komisijai rekomenduoti Kultūros ministrui skirti kiekvieno restauratoriaus prašomą jam suteikti kvalifikacinę kategoriją. Komisija neturėjo pareigos pareiškėjui suteikti tokią kvalifikacinę kategoriją, kurios jis prašė, neįvertinusi visų aplinkybių.

19.2. Nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad Komisija, vertindama pareiškėją, tiesiog be jokių motyvų ir argumentų nepagrįstai sumažino jo, kaip restauratoriaus, kvalifikacinę kategoriją. Įsakyme, kaip individualiame administraciniame teisės akte, laikantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, pakankamai aiškiai yra nurodytos ir teisės normos, ir faktai, ir argumentai, kurių pagrindu šis administracinis aktas priimtas. Teismas rėmėsi visais tiek pareiškėjo, tiek atsakovų pateiktais dokumentais, kurie nėra nuginčyti, vertino visas faktines aplinkybes.

19.3. Komisija turėjo teisę sušaukti abu posėdžius, įvykusius tiek 2018 m. sausio 11 d., tiek 2018 m. liepos 4 d. (šio Komisijos posėdžio protokolo kopija pateikta su atsiliepimu į apeliacinį skundą), kad galėtų pakartotinai atestuoti pareiškėją per 15 darbo dienų nuo naujos sudėties darbo grupės sudarymo dienos, vadovaudamasi Nuostatų 45 punktu, tačiau ne Nuostatų 20.2 punktu, kuris būtų taikomas tik tuo atveju, jei Komisija būtų gavusi oficialų pranešimą apie kultūros vertybės galimo sužalojimo faktą.

19.4. Pareiškėjo darytos dokumentų korekcijos buvo nepakankamos, o pareiškėjas yra neteisus, teigdamas, kad Komisijos Nutarime nėra užsimenama apie tai, kad jam suteikta ne pirmoji, o antroji auksuotės restauratoriaus kvalifikacinė kategorija. Šio Komisijos Nutarimo 1 punkte pabrėžta, kad paliekamas galioti Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimu priimtas sprendimas suteikti pareiškėjui antrąją auksuotės restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją.

19.5. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Komisijos nariai, būdami Centro darbuotojais, konkuruoja su pareiškėju. Įžvelgtinas nepagrįstas ir tendencingas kaltinimas Komisijos nariams ne tik neobjektyvumu, bet ir galimu kenkimu pareiškėjo veiklai. Šis nurodytas kaltinimas yra tendencingas, subjektyvus, neteisingas, nes Centras yra valstybės Lietuvos dailės muziejaus struktūrinis padalinys, o Centro veikla susijusi tik su šalyje veikiančiuose muziejuose esančių kilnojamųjų kultūros vertybių restauravimu, o dėl bažnytinio paveldo restauravimo teikiamos restauravimo paslaugos tik VšĮ „Sakralus menas“. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Komisijoje yra 6 Centro darbuotojai, o Komisijos pirmininkė yra ir Centro vadovė, nesudaro priežasčių teigti, kad Komisijos nariams yra daroma įtaka priimti tam tikrus sprendimus. Komisijos nariai sprendimus priima slaptu balsavimu laikydamiesi diskretiškumo principo. Be to, Nuostatų 7 punkte nurodyta, kad Kultūros ministras kviečia tik aukščiausiąją arba eksperto kvalifikacinę kategoriją turinčius restauratorius teikti savo kandidatūras į sudaromą Komisiją, o tai tik įrodo Centro restauratorių profesionalumą. Pareiškėjo užuominos, kad Komisijos nariai dėl menamos konkurencijos neteisingai įvertino pateiktus jo darbus ir dokumentaciją, yra nepagrįstos jokiais įrodymais.

19.6. Teismas nuosekliai išnagrinėjo administracinę bylą ir įvertino visas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo įvertinimu, tarp jų ir Komisijos veiksmus, vertinant pareiškėjo ne tik darbus, bet ir pateiktą dokumentaciją, tačiau nenustatė jokių Komisijos procedūrinių pažeidimų, leidžiančių teismui priimti kitokį sprendimą dėl pareiškėjo restauratoriaus veiklos vertinimo pagrįstumo ir objektyvumo.

19.7. Dėl pareiškėjo nurodytų patirtų 1132,50 Eur bylinėjimosi išlaidų akcentuotina, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų apie tai, kad būtent tokio dydžio išlaidos buvo patirtos.

20. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

20.1. Komisija vertino pareiškėjo atestavimui pateiktą restauracinę dokumentaciją – 2 objektų restauravimo pasus (i) Kauno bernardinų vienuolyno ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekso (duomenys neskelbtini) Šv. Antano altoriaus (duomenys neskelbtini) kairiojo ir dešiniojo piliastrų pasą; ii) Pivašiūnų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios (duomenys neskelbtini) Didžiojo altoriaus (duomenys neskelbtini) net 4 posėdžiuose: 2017 m. lapkričio 29 d. (rekomenduota atidėti restauratoriaus atestavimą), 2018 m. sausio 11 d. (rekomenduota atidėti restauratoriaus atestavimą), 2018 m. gegužės 24 d. (rekomenduota suteikti antrąją kvalifikacinę kategoriją), 2018 m. liepos 4 d. (rekomenduota suteikti antrąją kvalifikacinę kategoriją).

Vadovaujantis Nuostatų 11.3 ir 44 punktais, prieš kiekvieną Komisijos posėdį, t. y. tiek eilinį, tiek neeilinį, buvo sudarytos 3 skirtingų personalinių sudėčių darbo grupės. Komisijos teiktame atsiliepime į skundą buvo išvardinta visų darbo grupių personalinė sudėtis, iš ko matosi, kad jas sudarė kompetentingi aukštos kvalifikacijos restauratoriai ir restauravimo technologai. Buvo pateiktos ir darbo grupių posėdžių išvados apie pareiškėjo padarytas technologines ir restauravimo etikos klaidas, esminius dokumentacijos netikslumus ir trūkumus, kurie buvo pakankamas pagrindas atestavimą atidėti.

Išsamiai supažindinant pareiškėją su pastabomis kaskart buvo prašoma papildyti ir patikslinti restauravimo dokumentaciją, kuri leistų Komisijos nariams objektyviai įvertinti restauratoriaus motyvacijas priimant restauravimo sprendimus bei keičiant Restauravimo tarybos patvirtintą restauravimo metodiką. Pareiškėjas su visomis Darbo grupių išvadomis buvo supažindinamas pasirašytinai. Tos išvados, kurias pareiškėjas atsisakydavo pasirašyti, jam būdavo susipažinimui išsiunčiamos elektroniniu paštu. Įvertinusi pareiškėjo profesinę kompetenciją ir žinias, Komisija kiekviename posėdyje teikė rekomendacijas Kultūros ministrui dėl kvalifikacinės kategorijos pareiškėjui atidėjimo ar suteikimo.

Pareiškėjas nė karto neatsižvelgė į darbo grupių ir Komisijos rekomendacijas, restauravimo dokumentacijos iš esmės nepapildė ir nepatikslino, profesionalių paaiškinimų nepateikė. Pareiškėjo restauravimo dokumentacijoje, kurią jis pateikė 2018 m. gegužės 24 d. posėdžiui, buvo nustatyti tie patys trūkumai: nepateikti technologinių tyrimų duomenys; zondavimų rezultatai ir išvados; nebuvo argumentacijos, kodėl buvo keičiamos restauravimo, polimentinio auksavimo metodikos; kokiais motyvais vadovaujantis negrįžtamai pašalinta autentiška auksaspalvė lesiruotė restauruojant Pivašiūnų Švč.

Marijos Ėmimo į Dangų didžiojo altoriaus konsoles. Be to, dokumentacijoje nebuvo Restauravimo tarybos priimties protokolų, kuriuos pridėti įpareigoja Nuostatų 23 punktas. Šiuos protokolus pareiškėjas pateikė tik paduodamas skundą teismui.

20.2. Klaidos ir trūkumai pareiškėjo restauravimo dokumentacijoje ir restauravimo procesuose, neargumentuoti žodiniai paaiškinimai, klaidinantys restauratoriaus pasiteisinimai Komisijos posėdžių metu rodo, kad pareiškėjas neįsigilinęs į kultūros vertybių esmę ir principus, restauravimo medžiagų atrankos kriterijus, restauravimo etikos ir kūrinio autentiškumo išsaugojimo reikalavimus bei nuostatas, kurios įtvirtintos ir pabrėžtos tarptautinėse paveldosaugos chartijose, konvencijose bei rekomendacijose ir kuriomis be išlygų privalo vadovautis pirmosios kvalifikacinės kategorijos restauratorius. Antrosios kvalifikacinės kategorijos restauratoriui tokie reikalavimai nėra privalomi. Šie motyvai buvo reikšmingas ir pakankamas pagrindas rekomenduoti Kultūros ministrui suteikti pareiškėjui antrąją auksuotės restauratoriaus kvalifikacinę kategoriją.

20.3. Darbo grupės narės E. T. pastaba „kad metodikos gali skirtis dėl skirtingų apsaugos sąlygų muziejiniams eksponatams ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektams. S. S. vertas pagyrimo, nes yra išbandęs apie dešimt įvairių technologijų, nuo seniausių iki naujų. Jis domisi, siunčiasi medžiagų iš Lenkijos, Italijos, todėl žino, kaip dirba restauratoriai kitose šalyse. Jis yra parengęs daug mokinių ir pateikęs naujų restauravimo metodikų. Jis turi daug fantazijos. Restauratorius yra itin kūrybingas; jis pirmasis pritaikė aliejinės auksuotės metodiką lipdiniams“ yra emocinio pobūdžio ir nesisieja su pareiškėjo atestavimui pateiktos dokumentacijos įvertinimu. Be to, pareiškėjas nėra paskelbęs nė vienos publikacijos, kurioje atsispindėtų E. T. teiginiai apie pareiškėjo naujų restauravimo technologijų ir medžiagų bandymus, apie naujų restauravimo metodikų pateikimą ar įdiegimą.

20.4. E. T. nuomonė, kad pareiškėjo pateikta dokumentacija atitinka pirmosios kvalifikacinės kategorijos kvalifikacinius reikalavimus, laikytina subjektyvia, kadangi ji, kaip Restauravimo tarybos narė, tvirtino šių objektų restauravimo metodikas ir užduotis, bet neįvertino, kad pareiškėjas, nemotyvuodamas ir be Restauravimo tarybos leidimo jas keitė, kad jos tarpusavyje neatitinka, kad dokumentacija itin padrika ir netiksli (nėra sąsajų tarp restauruojamų objektų būklės ir atliktų restauravimo procedūrų, neišryškintos pažeidimų priežastys, nepagrįsta motyvacija konkretiems restauravimo veiksmams).

20.5. Darbo grupės narė G. G. pastebėjo esminius netikslumus ir klaidas atestacijai pateiktoje dokumentacijoje (pvz., klaidingai nurodyta, kad polimeras „Paraloid B72“ tirpintas vandens ir spirito mišinyje; abejotinas tanino naudojimas valant rūdis iš medienos; trūksta [restauruojamų objektų] tyrimų; pasai yra neišbaigti). Akivaizdu, kad G. G. teiginį „Pagal sudėtingumą Jūsų restauruojami darbai atitinka pirmąją kategoriją“ pareiškėjas suprato klaidingai. Restauruojami objektai buvo labai vertingi, tačiau jie restauruoti žemesniu nei pirmuoju kvalifikacinės kategorijos lygmeniu. Laikydamasis nešališkumo ir objektyvumo principų, darbo grupės vadovas R. Š. pasiūlė rekomendaciją dėl kvalifikacinės kategorijos suteikimo pareiškėjui suformuluoti neeiliniame Komisijos posėdyje, dalyvaujant visiems Komisijos nariams.

20.6. Pareiškėjas nei vienam Komisijos posėdžiui nepateikė restauruotinos medžiagos mėginių tyrimų. Be to, darbo grupės išvažiuojamame posėdyje, įvykusiame 2018 m. sausio 9 d. Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, pareiškėjas teigė, kad tyrimai nebuvo atliekami, nes tam nebuvo skirtas finansavimas.

20.7. Pareiškėjo teiginiai (t. y., kad Komisija iš esmės sutelkta vieno didžiausių jo konkurento – Centro – rankose, kuris nėra suinteresuotas, jog aukštos kvalifikacinės kategorijos būtų suteikiamos Centrui nepriklausantiems restauratoriams; jis šiuos nuogąstavimus buvo išsakęs ir pačiai Komisijai, o tai ir sąlygojo būtent tokį pareiškėjo, kaip restauratoriaus, veiklos vertinimą) yra neatitinkantys tikrovės. Iš Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. ĮV-994 „Dėl Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos sudėties patvirtinimo“ akivaizdu, kad Komisijoje dirba 15 įvairių restauravimo sričių specialistų, iš kurių 8 specialistai atstovauja svarbias kultūros paveldo apsaugos institucijas tiek praktiniame, tiek akademiniame lygmenyje:

Lietuvos nacionalini muziejų, Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją, Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus universiteto Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro Restauravimo skyrių, Vilniaus dailės akademiją, Kultūros paveldo centrą, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedrą, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrių. Šie specialistai yra lipdybos, natūralaus ir dirbtinio akmens skulptūros, sienų tapybos, vargonų, archeologinių radinių, prevencinio konservavimo, dokumentų restauravimo ir tapybos restauravimo sričių profesionalai.

Dalis šių specialistų dirba kultūros paveldo statiniuose restauruodami vertingąsias savybes. Komisijoje dirbantys Centro darbuotojai atstovauja Lietuvos muziejų eksponatų restauravimo sritis. Centras nėra ir negali būti pareiškėjo konkurentas dėl šių aplinkybių:

i) Centras yra Lietuvos dailės muziejaus padalinys, vykdantis darbus pagal Lietuvos nacionalinių, respublikinių, savivaldybių ir žinybinių muziejų projektus, finansuojamus iš Kultūros rėmimo fondo, muziejų ir kitų lėšų. Centras yra pagrindinė ir didžiausia Lietuvos muziejinio fondo mokslinė metodinė ir technologinių tyrimų bei restauravimo institucija Lietuvoje. Čia tyrinėjamos, konservuojamos ir restauruojamos visų rūšių Lietuvos muziejų kilnojamosios kultūros vertybės: tapyba, grafika, pastelė, senieji žemėlapiai, pergamentai, skulptūra, keramika, stiklo ir gintaro dirbiniai, tekstilė, gobelenai, istoriniai baldai, metalo dirbiniai ir archeologiniai radiniai.

Visi kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo darbai atliekami tik Centro laboratorijose ir dirbtuvėse; ii) Centre dirba 67 aukštos kvalifikacijos specialistai, tarp jų 6 mokslų daktarai, 19 restauravimo ir restauravimo technologijų ekspertų, 40 aukščiausios kvalifikacinės kategorijos įvairių specialybių restauratorių, tarp jų tokių retų, kaip gintaro ir kaulo dirbinių, pergamento, meno kūrinių ant popieriaus, restauravimo technologų, turinčių cheminių, fizikinių, biologinių, foto tyrimų specializacijas. Centro darbuotojai yra paskelbę per 400 straipsnių, išleidę seriją vadovėlių ir kitų knygų restauravimo ir technologinių tyrimų klausimais; iii) Centro svarbią veiklos dalį užima tarptautiniai restauravimo ir tyrimų projektai, rengiamos konferencijos, mokymai bei seminarai muziejų rinkinių saugotojams ir restauratoriams.

Tai liudija Centro įvairiapusę praktinio darbo patirtį ir didelį mokslinį potencialą.

20.8. Nors pareiškėjas teigia, kad Centro darbuotojams nuolatos reikia sugeneruoti tam tikrą darbo krūvį darbų, tačiau šis teiginys yra visiškai nepagrįstas, nes Centro planai ir darbuotojų darbo krūvis yra sietinas išimtinai tik su Lietuvos muziejų eksponatų rinkiniais, jų restauravimu ir išsaugojimu. Lietuvoje veikia 104 muziejai, kuriuose saugoma ir eksponuojama per 7,5 mln. eksponatų. Remiantis Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos inicijuoto projekto „Lietuvos muziejų rinkinių būklės įvertinimas“ duomenimis, beveik 8 proc. visų muziejinių eksponatų, taigi apie 600 000 kūrinių, yra kritiškos ir labai blogos būklės. Šie eksponatai yra labai sudėtingi ir problematiški restauravimo požiūriu, todėl gali būti restauruojami restauravimo centruose, turinčiuose tyrimų laboratorijas bei aukščiausios ir eksperto kvalifikacinės kategorijos restauratorius ir tyrėjus. Tokios būklės eksponatus pajėgūs konservuoti ir restauruoti tik Centras ir Lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo centras. Centro misija yra tyrinėti, konservuoti ir restauruoti Lietuvos muziejinio fondo eksponatus. Centras nedalyvauja ir ateityje nenumato dalyvauti viešuose konkursuose valstybės saugomo paveldo objektams tyrinėti, restauruoti, konservuoti, atkurti ir pan.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmesti visi pareiškėjo reikalavimai (žr. nutarties 1 p.), apeliaciniame skunde pateiktas argumentų daugetas, tarp kurių daug dėmesio skiriama apskųstų teisės aktų nesuderinamumui su VAĮ 8 straipsnio reikalavimais.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, struktūrine prasme, visų pirma, ir būtų tikslinga pasisakyti dėl šio aspekto, kaip esminio, galinčio eliminuoti poreikį atsakyti į kitus apeliacinio skundo argumentus. Tačiau prieš atliekant vertinimą šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys į bylos faktines aplinkybes bei teisinį ginčo klausimo reguliavimą.

23. Restauratoriaus atestavimo tvarka apibrėžta Nuostatų VI skyriuje (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2019 m. lapkričio 4 d.). Pagal Nuostatų 39 punktą Komisija, susipažinusi su pateikta kultūros vertybių tyrimo, konservavimo, restauravimo ar prevencinio konservavimo dokumentacija, metodine, mokymo ar projektine medžiaga, Komisijos darbo grupės įvertinimu ir išklausiusi atestuojamąjį restauratorių, nusprendžia rekomenduoti Kultūros ministrui (vienas iš Komisijos turimų įgalinimų) suteikti restauratoriui jo kvalifikaciją atitinkančią kategoriją (Nuostatų 39.1 p.), kas ir buvo padaryta 2018 m. gegužės 28 d. nutarimu – siūlyti S. S. suteikti auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją.

24. Kultūros ministras, atsižvelgdamas į Komisijos sprendimą, per 10 darbo dienų nuo Komisijos sprendimo gavimo dienos įsakymu suteikia restauratoriui jo kvalifikaciją atitinkančią kategoriją (Nuostatų 40.1 p.) – Kultūros ministras 2018 m. birželio 5 d. priėmė Įsakymą, patvirtindamas 2018 m. gegužės 28 d. nutarime suformuluotą siūlymą. Šis teisės aktas ir sukėlė tiesiogines teisines pasekmes, kadangi pasibaigus restauratoriaus atestavimo procedūrai pareiškėjui (apeliantui) iki 2023 m. liepos 1 d. buvo suteikta antroji kvalifikacinė kategorija ir būtent aptariamas teisės aktas apibrėžė restauratoriaus teises ir pareigas laikotarpiui iki 2023 m. liepos 1 d. Įsakymo patikra, kilus ginčui, galėjo ir turėjo būti atlikta tik teismine tvarka. Jokio kito paskesnio teisės akto priėmimas nei Komisijos, nei Kultūros ministro galiojančio teisino reguliavimo pagrindu jau nebuvo galimas.

25. Nuostatų 43 punkte buvo numatyta, kad jei atestuojamas restauratorius nesutinka su Komisijos siūlomu sprendimu, per 10 darbo dienų nuo Komisijos sprendimo priėmimo dienos pateikia Kultūros ministrui prašymą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. Kultūros ministrui patenkinus prašymą peržiūrėti Komisijos sprendimą, pirmininkas per 10 darbo dienų nuo Kultūros ministro sprendimo priėmimo dienos sudaro naujos sudėties darbo grupę (Nuostatų 44 p). Tikrinamoje administracinėje byloje Kultūros ministras po Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimo (siūlymo) priėmė ginčo Įsakymą, todėl tolimesnė Komisijos siūlymo (2018 m. gegužės 28 d. nutarimo), o kartu ir Įsakymo patikra, kilus ginčui, galėjo persikelti tik į teismą, todėl Komisijos Nutarimas buvo priimtas viršijant suteiktus įgaliojimus ir turėjo būti naikinamas.

26. Minėtos pozicijos teisėtumą įtvirtina ir kita Nuostatuose suformuluota taisyklė, pagal kurią restauratoriai, kuriems buvo suteikta žemesnė kvalifikacinė kategorija nei anksčiau įgytoji arba panaikinta turima kvalifikacinė kategorija, pakartotinai atestuojami ne anksčiau kaip po trejų metų nuo Kultūros ministro įsakymo, patvirtinančio žemesnės kvalifikacinės kategorijos suteikimą arba turimos kvalifikacinės kategorijos panaikinimą, dienos ir Nuostatų 22 punkte nurodytus dokumentus bei papildytą ir (ar) pataisytą dokumentaciją pateikia Komisijos sekretoriui likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki eilinio atestavimo posėdžio (Nuostatų 25 p).

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į nurodytą teisinį reguliavimą – Komisijos Nutarimas paliktas galioti be teisinio pagrindimo.

28. Tikrindamas Įsakymą pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai interpretavo ginčo visuomeninius santykius reguliuojančias nuostatas, nulėmusias neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą ir kitoje apskųsto teismo sprendimo dalyje.

29. Įsakymas buvo priimtas remiantis Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimo pagrindu, t. y. šis dokumentas laikytinas sudėtine Įsakymo dalimi, todėl pasisakant dėl Įsakymo turi būti atliekamas ir 2018 m. gegužės 28 d. nutarimo vertinimas.

30. Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarime yra nurodoma, kad Komisija, susipažinusi su restauratorių pateiktais kultūros vertybių restauravimo pasais bei papildoma medžiaga, išklausiusi darbo grupių įvertinimus, remdamasis bendraisiais kvalifikaciniais reikalavimais, taip pat konkrečios specialybės-specializacijos restauratorių atestavimo reikalavimais, nutaria atestuoti išvardintus restauratorius ir siūlyti Kultūros ministrui suteikti šiems restauratoriams atitinkamas kvalifikacines kategorijas, tarp kurių nurodytas ir pareiškėjas, kuriam pasiūlyta suteikti antrąją kvalifikacinę kategoriją.

31. Iš karto būtina pabrėžti, kad 2018 m. gegužės 28 d. nutarime neįvardytas absoliučiai joks teisinis reguliavimas, kurio pagrindu S. S. suteikiama antroji kvalifikacinė kategorija, t. y. nėra aišku bei suprantama, dėl ko šis restauratorius, prieš tai turėjęs pirmąją kvalifikacinę kategoriją, jos nebeatitinka, koks faktinis pagrindas bei teisinis pagrindas tai suponuoja.

32. Kultūros ministro 2008 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. ĮV-266 patvirtinti Auksuotės restauratorių kvalifikaciniai reikalavimai, be kita ko, ir pirmosios (I) kvalifikacinės kategorijos auksuotės restauratoriams. Pavyzdžiui, minėtame teisės akte nustatyta, kad šios kvalifikacijos restauratorius išmano chemines ir fizines pigmentų, dažiklių, dervų, lakų, klijų, molio ir kitų medžiagų, naudojamų auksuotės restauravime, savybes, kitimą senstant, poveikį restauruojamam dirbiniui ir aplinkai darbo procese (Auksuotės restauratorių kvalifikacinių reikalavimų 11.4 p.); rengia specialistus, vadovauti tos pačios specialybės žemesnės kvalifikacinės kategorijos restauratorių darbui, konsultuoti žemesnės kvalifikacinės kategorijos auksuotės restauratorius (Auksuotės restauratorių kvalifikacinių reikalavimų 12.2 p.), tačiau nei priimant Įsakymą, nei 2018 m. gegužės 28 d. nutarimą nebuvo atskleista, kokio konkretaus bendrojo kvalifikacinio reikalavimo ir (ar) kokio konkretaus specialiojo kvalifikacinio reikalavimo neatitiko S. S., kas ir nulėmė žemesnės kvalifikacinės kategorijos, nei turėtą, pareiškėjui suteikimą.

33. Komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarime yra ranka darytas prierašas, iš kurio galima tik numanyti, kad galbūt žemesnė kvalifikacinė klasė buvo nulemta netinkamai paruošta dokumentacija, netinkamai bei nekokybiškai atliktomis užduotimis, tačiau, darant šiais išvadas, yra apsiribojama bendrine informacija, jos nesusiejant su konkrečiais laike apibrėžtais darbais bei pavestomis užduotimis. Tokio pobūdžio tikslumas yra keliamas tam, kad asmuo (restauratorius), nesutikdamas su Komisijos siūlymu, o vėliau ir su Kultūros ministro įsakymu, galėtų tinkamai apsiginti, o jeigu ginčas persikeltų į teismą, būtų galima patikrinti, ar tai iš tikrųjų yra pagrįsta.

34. Viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas ginčo teisės aktus, rėmėsi tik abstrakcija, kurią palaikė ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, susiaurinęs ginčo klausimą iki bendrine prasme neįvykdytos pareigos pirmosios kvalifikacinės kategorijos siekiančiam restauratoriui pateikti dokumentus, kai Nuostatų priedas, apibrėžiantis reikalavimus auksuotės restauratoriui, reikalauja atestacijai pristatyti restauruotas kultūros vertybes ir pateikti restauravimo dokumentaciją. Vadinasi, paneigiant aukštesnės kvalifikacinės kategorijos suteikimą, turėjo būti ir nurodyta, kad tiriamu atveju buvo restauruota atitinkama kultūros vertybė, bet nepateikta jos restauravimo dokumentacija, tačiau tai neatlikta. Pirmosios instancijos teismo bandymas papildyti skundžiamus teisės aktus kitais administracinėje byloje buvusiais dokumentais, taip stengiantis užpildyti viešojo administravimo sistemos subjekto Įsakymo spragas, teisiškai nėra pagrįstas. Būtent Komisija ir Kultūros ministras turėjo suformuluoti Įsakymo pagrindą ir dalyką, o pirmosios instancijos teismas jį patikrinti, atlikdamas savo tiesioginę funkciją – vykdyti teisingumą.

35. Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, atsižvelgusi į nurodytus argumentus (žr. nutarties 34 p), pastebi, jog valdžios institucijų sistema yra sukurta taip, kad kiekviena institucija turi jos paskirtį atitinkančias priskirtas funkcijas, kompetenciją, kurių privalo laikytis.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

37. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).

38. Gautoje patikrinti administracinėje byloje, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas, nėra pagrindo daryti išvadai, kad pareiškėjas (apeliantas) galėjo tiksliai žinoti ir suprasti, o teismas patikrinti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, todėl padaryta pažaida yra pakankamas pagrindas kvalifikacinės kategorijos suteikimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Komisijai ir Kultūros ministrui. Priimtinas sprendimas suponuoja naikinimą ne tik Komisijos Nutarimo, Įsakymo, bet ir 2018 m. gegužės 28 d. nutarimo. Pastarasis dokumentas naikintinas apeliacinės instancijos teismo iniciatyva tam, kad būtų teisinis aiškumas ir ginčo klausimą būtų galima spręsti pakartotinai, laikantis Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, Nuostatuose bei kituose teisės aktuose numatytos tvarkos.

Dėl išlaidų atlyginimo

39. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

40. Pareiškėjas nurodo pirmosios instancijos teisme iš viso patyręs 1 132,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios patvirtintos prie bylos pridėtais dokumentais ir atitinka ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus (I t., b. l. 10–12, 89–90) bei suderinamos su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju turint omenyje, kad ginčo klausimas iki galo nėra išspręstas pareiškėjo naudai, itin specifinės žinios nebuvo reikalingos, nagrinėtinas dalykas nepasižymi išskirtinumu, atlygintinų išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma yra mažintina per pusę iki 566,25 Eur.

41. Nekyla jokių abejonių ir dėl išlaidų, patirtų pareiškėjo (apelianto) bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, realumo bei teisės į jų atlyginimą (I t., b. l. 133–137) (ABTĮ 40–41 str.).

42. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia (liet. be kita ko) į bylos sudėtingumą (nelaikytina sudėtinga), trukmę (byla išnagrinėta operatyviai), teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir realiai reikalingas darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, spręstina, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma turi būti sumažinta iki 900 Eur sumos.

43. Administracinėje byloje dalyvauja du atsakovai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija, iš kurių ir prašyta solidariai priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, bet, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė Kultūros ministro Įsakymas, todėl būtent iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir priteistinos atlyginti nutarties 40 ir 42 punktuose nurodytos bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Panaikinti Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos 2018 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 55/75 „Dėl kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo ir kvalifikacinių kategorijų suteikimo“ dalį, kuria pareiškėjui pasiūlyta suteikti auksuotės restauratoriaus antrąją kvalifikacinę kategoriją, panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2018 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. ĮV-471 „Dėl kvalifikacinių kategorijų restauratoriams suteikimo“ dalį, kuria pareiškėjui S. S. suteikta auksuotės restauratoriaus antroji kvalifikacinė kategorija, panaikinti Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijos 2018 m. liepos 4 d. nutarimą Nr. 56/76 „Dėl pakartotinio kilnojamųjų kultūros vertybių restauratoriaus S. S. atestavimo“ bei įpareigoti Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją kvalifikacinės kategorijos suteikimo klausimą S. S. išnagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui S. S. iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1 466,25 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt šešis eurus ir dvidešimt penkis centus) išlaidoms atlyginti už bylos nagrinėjimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius