2016-05-02 Nr. AB-10592-3-62-3-00398-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2744-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00398-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 5-10), patikslintu skundu (t. I, b. l. 18-19) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2013 m. birželio 11 d.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, nes jam tenkantis plotas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. Nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas 1 lokalinio sektoriaus 1 būrio ketvirtoje 36 kv. m. gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno 20 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko tik 1,8 kv. m. gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės apsilankyti bibliotekoje, nespėdavo nusimaudyti duše, reikėdavo laukti eilėje, kad galėtų atlikti gamtinius reikalus. Nebuvo įrengta atskira patalpa rūkymui, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, emocinius išgyvenimus, baimę aplinkai, nemigą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 31-34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 1 būrio 4 gyvenamoje patalpoje, kurios plotas 44,81 kv. m., miegamųjų vietų skaičius – 20. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamąsias patalpas sudaro atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, nes nuteistieji pristatomi į teismo posėdžius, atlikinėja nuobaudas kamerų tipo patalpose, gydomi ligoninėje, todėl likusiems nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Nurodė, jog ploto trūkumas miegamuosiuose kambariuose kompensuojamas judėjimo laisve. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, kuriomis bet kada gali naudotis nuteistieji. Nuteistieji laisvai vaikšto po bendrojo naudojimo patalpas, lankosi bibliotekoje. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjas savo skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų, kad Alytaus pataisos namai nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių jų laikymo sąlygas, reikalavimų. Minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (t. I, b. l. 93-97) pareiškėjo R. G. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kurių plotas neatitinka nustatytų higienos normų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 1 lokalinio sektoriaus 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 44,81 kv. m., miegamųjų vietų yra 20, todėl vidutiniškai jam teko 2,24 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,86 kv. m. mažiau negu nustato higienos norma.

Įvertinęs byloje esamus duomenis teismas sprendė, jog, pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose, jam nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl sąlyginai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą akcentavo bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Be to, teismas pabrėžė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Alytaus pataisos namų I lokalinio sektoriaus, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, teritorijos plotas sudaro net 2550 kv. m., bendras bendrabučio plotas – 1958,49 kv. m., o gyvenamasis plotas – 1093,82 kv. m. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė ir pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, jis patyrė neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pripažino iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas jam sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau, pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (išvykimai į pasimatymus, kitas įstaigas ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.

Teismas sutiko su atsakovo atstovo nurodyta aplinkybe, kad nors pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo 20 lovų, tačiau joje gyveno nuo 10 iki 15 nuteistųjų, nes į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo perkėlimus patvirtina, kad jis pats buvo etapuotas 9 kartus ir Alytaus pataisos namuose per nurodytą laikotarpį nebuvo 169 dienas.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas buvo tokio pobūdžio, kad to nekompensuotų teismo pripažinimas, jog atsakovas neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos. Pažymėjo, kad asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų, taip pat reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas. Pabrėžė, jog atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, teismo pripažinimas, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:1999, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos). Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų trūkumą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir būtino priežastinio ryšio. Ši argumentacija buvo taikytina ir pareiškėjo skundų argumentams dėl negalėjimo patekti į biblioteką, apribotos galimybės nusimaudyti duše, kvėpavimu dūmais užterštu oru. Be to, nurodė, jog bibliotekos naudojimosi tvarka patvirtinta direktoriaus 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. I-24, patvirtintas nuteistųjų maudymosi duše grafikas, o iš Alytaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. I-275 akivaizdu, jog yra įrengtos rūkymui skirtos patalpos. Šios aplinkybės nenuneigtos leistinais įrodymais.

Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Akcentavo ir tai, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Alytaus pataisos namus nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu.

Teismas, įvertinęs byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, pažymėjo, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Pažymėjo, jog kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atitinkamai, teismas šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau jis pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas R. G. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 128-137, t. II, b. l. 6-7) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašo, vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 2 punktu, perleisti šį reikalavimą neregių draugijos narei I. G.. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo jam priteisti 10 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. II, b. l. 8).

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog nors Alytaus pataisos namų teritorijos plotas yra 2550 kv. m., ji yra skirstoma į devynias dalis, t. y. lokalinius sektorius. Nuteistieji, paskirti gyventi atskiruose gyvenamuose sektoriuose, nesusitinka (jie gali susitikti tik mokykloje, pasimatymuose). Tarp nuteistų asmenų, kurie paskirti gyventi atskiruose sektoriuose, tarpusavio bendravimas yra draudžiamas. Pažymi, jog pirmojo lokalinio sektoriaus teritorijos plotas neviršija 500 kv. m., kur yra įrengtos krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelės, todėl vaikščioti pirmojo lokalinio sektoriaus teritorijoje vietos nelieka. Pažymi, jog pareiškėjo gyvenamo bendrabučio plotas – 1958,49 kv. m., o gyvenamasis plotas – 1093,83 kv. m. Be to, prie gyvenamojo bendrabučio patalpų yra priskirtos ir pagalbinės patalpos daiktams sudėti ar socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkų kabinetai. Į biblioteką buvo galima eiti tik nustatytu laiku ir tik po du asmenis. Šios aplinkybės lemia, kad nuteistieji visą laiką praleidžia gyvenamojoje aplinkoje, kur jiems tenkantis plotas neatitinka nustatytų normų. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nebuvo galima tinkamai išsimaudyti po dušu. Taip pat gyvenamosios sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normų numatytų sąlygų ir tai liudija pateikiami patikrinimo aktai.

Pareiškėjas taip pat buvo nurodęs, jog einant į kiemą jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais ir atitinkamai buvo daroma žala jo sveikatai. Dėl visų nurodytų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 161-163) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas atsikirsdamas į skundą turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pabrėžia, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita – su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita – su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Be viso to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Taigi tik nuo nuteistojo noro, teisingo prasmingos veiklos susiplanavimo priklauso, ar jis dienas leidžia miegamojoje patalpoje, ar užsiima naudinga sau, konstruktyvia, prasminga veikla. Be to, galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja didelis 1-ojo lokalinio sektoriaus kiemo plotas – 2550 kv. m.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė esant priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų ir nurodytos neturtinės žalos. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardina valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Tuo tarpu pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje esančias faktines aplinkybes, teismo pripažinimas, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. G. prašomos priteisti 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose 2012 m. kovo 9 d. – 2013 m. birželio 11 d. laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau jis pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo nurodytus Alytaus pataisos namų neteisėtus veiksmus, tai, kad Alytaus pataisos namuose nėra galimybių tinkamai pasivaikščioti kieme, į biblioteką buvo galima eiti tik nustatytu laiku ir tik po du asmenis, šios aplinkybės lemia, kad nuteistieji visą laiką praleidžia gyvenamojoje aplinkoje, kur jiems tenkantis plotas neatitinka nustatytų normų, be to, nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nes jam tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, dėl didelio kalinčių asmenų skaičiaus jis neturėjo galimybių apsilankyti bibliotekoje, nespėdavo nusimaudyti duše, reikėdavo laukti eilėje, kad galėtų naudotis tualetu, nebuvo įrengta atskira patalpa rūkymui, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru (t. I, b. l. 5-10).

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau jis pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 93-97).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, jog teismas netinkamai įvertino jo nurodytus Alytaus pataisos namų neteisėtus veiksmus (t. I, b. l. 128-137), jo patirtą žalą, dėl šių nurodytų aspektų pasisako atskirai.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Šio reikalavimo užtikrinimas susijęs ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, šio straipsnio 3 dalimi, liudijančia, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pirmiau minėto reikalavimo užtikrinimas taip pat yra susijęs ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) teikiamais išaiškinimais, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2011 m. vasario 15 d., 2012 m. vasario 15 d., 2012 m. balandžio 1 d., 2012 m. liepos 1 d. redakcijos) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus), 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą siejo su netinkamo kalinimo sąlygomis 2012 m. kovo 9 d. – 2013 m. birželio 11 d. laikotarpiu, taigi būtent Taisyklėse numatyto reguliavimo laikymasis yra aktualus.

Vertinant, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos būtina atkreipti dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013). Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygomis gyvenamojoje patalpoje, inter alia ir su kalinčių asmenų skaičiumi ir jų kaita, pareiškėjo įvardintu laikotarpiu, t. y. kad buvo laikytasi nurodyto teisinio reguliavimo.

Įvertinusi administracinės bylos medžiagą teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 1 lokalinio sektoriaus 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 44,81 kv. m., miegamųjų vietų yra 20. Tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno šioje kameroje, taip pat tikslesnių duomenų dėl konkretaus gyvenamojo ploto, leidžiančių įvertinti pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, nebuvo pateikta. Taigi šiuo aspektu teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokie atsakovo pateikti duomenys yra neišsamūs ir atitinkamai vertintini pareiškėjo naudai bei skaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą atsižvelgtina į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir spręstina, jog jam vidutiniškai jam teko 2,24 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,86 kv. m. mažiau negu nustato Taisyklėse įtvirtintas reguliavimas (t. I, b. l. 87-88, 89). Taigi šiuo atveju konstatuotinas būtent Taisyklėse, o ne higienos normose įtvirtinto reguliavimo nesilaikymas pareiškėjo nurodytu kalinimo Alytaus pataisos namuose laikotarpiu. Be to, teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nurodytas gyvenamasis plotas taip pat buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekusi erdvė dar labiau sumažėjo (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją) (t. I, b. l. 128-137). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, atsakovo pateiktos nepakankamos detalizacijos, egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų buvimą, t. y. kad pareiškėjo kalinimo Alytaus pataisos namuose 2012 m. kovo 9 d. – 2013 m. birželio 11 d. laikotarpiu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, kad įvardintu laikotarpiu pareiškėjas buvo etapuojamas iš kalinimo įstaigos į kitas kalinimo įstaigas 9 kartus ir negyveno Alytaus pataisos namuose 169 dienas per nurodytą laikotarpį (t. I, b. l. 86-88).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje, kitiems suteikiama teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, asmenims yra suteikta judėjimo laisvė įkalinimo įstaigoje ir todėl jeigu pareiškėjas de facto tokia teise nesinaudojo tam tikrais laikotarpiais, tai savaime nepaneigia bendro režimo buvimo, be to, administracinėje byloje nebuvo paneigta ir tai, kad su pareiškėju kalinami kiti asmenys tokia teise naudojosi ir dėl šių priežasčių asmenų, nuolat būnančių gyvenamoje patalpoje, skaičius taip pat kito (t. I, b. l. 31-34).

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad dėl didesnio nei numatyta asmenų, kalinčių Alytaus pataisos namuose, skaičiaus, jam reikėdavo laukti eilėje, kad galėtų pasinaudoti tualetu (t. I, b. l. 5-10), teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekiai yra numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos). Normos numato, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Atsakovas pateikė duomenis, jog pirmojo lokalinio sektoriaus pirmame aukšte, kuriame apgyvendinti pirmo būrio nuteistieji, yra 10 miegamųjų, kuriuose nuolat gyvena 80–100 nuteistųjų, abiejuose koridoriaus galuose yra įrengti tualetai ir prausyklos, kuriose yra 10 klozetų, 9 pisuarai, 20 prausimosi kriauklių (t. I, b. l. 86), taigi šiuo konkrečiu aspektu yra užtikrintas Normų numatytų reikalavimų laikymasis. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti šiuo aspektu kitokias išvadas. Be to, nėra pateikta pareiškėjo prašymų įkalinimo įstaigos administracijai, kuriuose būtų nurodoma, jog pareiškėjui kyla faktinės problemos naudojantis įkalinimo įstaigos infrastruktūra ir prašoma šias problemas spręsti, tačiau nepagrįstai tai būtų atsisakyta daryti.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų maudantis, kad dėl didesnio kalinčių asmenų skaičius jam tekdavo trumpesnis maudymosi laikas, pažymi, jog Taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (2010 m. balandžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Vis dėlto iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Vis dėlto teisėjų kolegija mano, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Šiuo atveju Alytaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. I-24 yra patvirtintas nuteistųjų maudymosi duše grafikas (t. I, b. l. 39). Alytaus pataisos namai 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m. gruodžio 13 d. taip pat yra patvirtinę maudymosi duše grafikus. Iš Alytaus pataisos namų 2012 m. gruodžio 13 d. nuteistųjų maudymosi duše grafiko Nr. 4-522 matyti, jog 1 lokalinio sektoriaus nuteistieji prausiasi duše nuo 10.00 val. iki 12 val. ir nuo 14.30 val. iki 16.30 val. (t. II, b. l. 3). Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, be to, Alytaus pataisos namai imasi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę maudytis duše (skiriant jiems atitinkamą konkretų maudymosi laką) ir atsakovas nurodė, jog Alytaus pataisos namuose nuteistiesiems prausimosi po karštu vandeniu skiriama nuo 15 min. iki 20 min. vienam nuteistajam (t. II, b. l. 1-3). Taigi tokiu reglamentavimu pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo savaime nėra pažeidžiamas. Be to, administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų dėl de facto maudymosi metu kylančių sunkumų, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitinka teisės aktų numatytų reikalavimų, nėra pakankamas, kas leistų abejoti atsakovo pateikiama informacija.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl rūkymo koridoriuose, tualete, kad einant į kiemą jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais ir atitinkamai buvo daroma žala jo sveikatai, pažymi, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2011 m. rugpjūčio 1 d., 2012 m. liepos 1 d., 2012 m. rugsėjo 1 d. redakcijos) (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Alytaus pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas nurodė, jog miegamuosiuose nuteistiesiems yra draudžiama rūkyti ir juose nerūkoma, be to, rūkyti galima tik rūkymui skirtose vietose, kurios yra įrengtos taip, kad cigarečių ar kitų tabako gaminių skleidžiami dūmai nepatektų į bendro naudojimo patalpas (t. II, b. l. 1). Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo teiginių dėl rūkymo gyvenamosiose ir kitoje patalpose, taip pat pataisos namų administracijos toleravimo tokio elgesio nepatvirtina jokie įrodymai. Administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų dėl to, kad buvo nesilaikoma numatytų rūkymosi taisyklių, teisinio reguliavimo, nors jis ir pats nurodė, jog asmenys rūkydavo koridoriuose, tualete (t. I, b. l. 5-10). Taigi nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės kitiems asmenims rūkant gyvenamosiose patalpose, koridoriuose, nesant konkrečių faktų, duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys būtų skundęsi, kad yra rūkoma gyvenamosiose patalpose ir nebūtų užtikrinamas pirmiau minėto reguliavimo laikymasis. Kita vertus, atsakovas nurodo, jog rūkyti galima tik rūkymui skirtose vietose, kurios yra įrengtos taip, kad cigarečių ar kitų tabako gaminių skleidžiami dūmai nepatektų į bendro naudojimo patalpas. Iš tiesų iš Alytaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1-275 matyti, kad Alytaus pataisos namuose yra įrengtos rūkymui skirtos patalpos (t. I, b. l. 31-34, 40), tačiau šis aktas negaliojo galimų neteisėtų veiksmų atlikimo metu. Atsakovas buvo įpareigotas pateikti duomenis dėl rūkymo vietų laike įrengimo, tačiau aktų, galiojusių ginčijamų veiksmų metu, jis nepateikė (t. I, b. l. 174-180), taigi nėra patvirtinti atsakovo argumentai, kad ginčui spręsti aktualiu metu laike buvo tinkamai įrengtos specialios rūkymo vietos, kad dūmai nepatektų į gyvenamąsias patalpas, kas leidžia vertinti, kad šiuo aspektu galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės (CK 6.271 str.). Kita vertus, pareiškėjas nors ir nurodo, jog nebuvo įrengta šiukšlinės nuorūkoms mesti, tačiau kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimais ir jo nurodoma galima patirta žala, nepaaiškina.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi biblioteka sunkumų, kad dėl didesnio kalinčio asmenų skaičiaus jo galimybės naudotis biblioteka buvo apsunkintos, visų pirma pabrėžia, jog Europos tarybos ministrų komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtų 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d. (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės), 28.5 punkte nurodoma, jog kiekvienoje kalinimo įstaigoje turi būti biblioteka, kuria galėtų naudotis visi kaliniai. Alytaus pataisos namuose Alytaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. I-24 yra patvirtinta bibliotekos naudojimosi tvarka, kuria, be kita ko, siekiama, atsižvelgus į ribotus išteklius, užtikrinti galimybę naudotis biblioteka visiems asmenims. Nurodytos taisyklės numato galimybę ne tik skaityti knygas bibliotekos patalpose (kai yra numatytas ribotas asmenų skaičius galinčių vienu metu būti bibliotekos patalpose), bet ir jas išsinešti (t. I, b. l. 41-43). Šiuo atveju pareiškėjas nors teigia, kad jis nespėdavo pasinaudoti biblioteka, jam buvo skiriama nepakankamai laiko, tačiau nėra pateikta jo prašymų kalinimo įstaigos administracijai, nurodant šias aplinkybes ir kad jie nebūtų tenkinti. Taigi esant abstraktiems pareiškėjo nusiskundimams, nesant konkrečių prašymų, nurodymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo interesų, prašant užtikrinant jam teisę naudotis biblioteka, nurodant de facto naudojantis šia infrastruktūra jam kylančių sunkumų, kad pareiškėjas neturėjo konkrečios galimybės patekti į biblioteką dėl jos perpildymo, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Alytaus pataisos namų neteisėtus veiksmus. Be to, iš bibliotekos knygas galima išsinešti skaityti (t. I, b. l. 41-43).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog Alytaus pataisos namuose gyvenamosios sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normų numatytų sąlygų ir tai liudija pateikiami patikrinimo aktai (t. I, b. l. 128-137, t. II, b. l. 6-7). Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui Alytaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. kovo mėn. atsakymą Nr. R1-362(2.6) (t. I, b. l. 140-141), 2012 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro atsakymą Nr. R1-1932(2.6) (t. I, b. l. 142), tačiau vertinant šiuos pateiktus dokumentus pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš esmės ši nuostata reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, paprastai remiantis jau byloje esančia medžiaga, be to, šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą.

Vertinant pateiktus nurodytus dokumentus akcentuotina, jog, atsižvelgus į jų datą, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kodėl jie nebuvo pateikti laiku ar kodėl jų pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atitinkamai, įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, šiuos gautus dokumentus atsisakytina prijungti prie bylos medžiagos. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas teikiamuose skunduose skundėsi apšvietimo stoka gyvenamojoje patalpoje ir atsakovas nepateikė duomenų, leidžiančių spręsti, ar konkrečiu metu buvo laikomasi su tuo susijusių teisės aktų reikalavimų (t.

I, b. l. 5-10) (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 p.), todėl galima sutikti, kad tam tikrais atvejais apšvietimas gyvenamoje patalpoje galėjo neatitikti teisės aktų numatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus Alytaus pataisos namų veiksmus, sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kitų konstatuotų reikalavimų nesilaikymas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Alytaus pataisos namuose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą ir toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr. 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Aktualu ir tai, kad EŽTT vis dėlto atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Tuo tarpu tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Gultyayeva prieš Rusiją).

Akcentuotina, kad EŽTT jau 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąjį kalinimo pataisos namuose režimą, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu Živulinskas prieš Lietuvą, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Iš esmės analogiškos pozicijos EŽTT laikėsi ir 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, nurodęs, kad asmens padėtis, kalinčio bendrabučio tipo patalpose, yra skirtinga nuo tos, kai pareiškėjai laikomi kamerose visą parą, išskyrus vieną valandą kasdieninio pasivaikščiojimo lauke, ir kur kamerose asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m. asmeninės erdvės (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą Orchowski prieš Lenkiją, 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Tunis prieš Estiją). Svarbu tai, kad pataisos įstaigos nėra griežto režimo kalėjimas ta prasme, kad kaliniai turi judėjimo laisvę dienos metu, taip kompensuojant asmeninės erdvės stoką nakties metu. Atitinkamai, EŽTT, atsižvelgęs į laikymo sąlygų visumą ir ypač į pataisos namuose taikytiną režimą, sprendė, kad nors pareiškėjo kalinimo sąlygos nebuvo tinkamos, jos nepasiekė atitinkamo žiaurumo lygio, leidžiančio teigti, kad pareiškėjas patyrė nežmonišką ir žeminantį orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio požiūriu.

Taigi, kaip matyti, iš EŽTT praktikos, pataisos namų režimas, asmenims suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl jų atžvilgiu įvykdyto teisių pažeidimo, sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių nesilaikymo, nes ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad administracinėje byloje konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai, aplinkybė dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, visų nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Šiame kontekste akcentuotinos ir bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Buvimo Alytaus pataisos namuose laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Atsižvelgus į bendrą pareiškėjo situaciją, jam suteiktą judėjimo laisvę, nors ir ribotai suteikiamą teisę maudytis, kitas įvardintas sąlygas nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad iš proceso šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kyla ir dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo patirtą žalą ir nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl šiuo aspektu toliau apeliacinės instancijos teisme pasisakytina plačiau (t. I, b. l. 128-137, t. II, b. l. 6-7).

Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą Meilus prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pataisos namuose pareiškėjui suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi sprendžiant ne tik dėl Konvencijos 3 straipsnio galimo pažeidimo pagal pirmiau minėtus EŽTT išaiškinimus, bet ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) būdo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus jam suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (CK 1.138 str. 8 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-63/2014, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015, kt.).

Vis dėlto iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad atitinkamo subjekto kalinimas pataisos namuose per se neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kai konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią situaciją yra sprendžiama dėl tokio dydžio priteisimo. Iš esmės toks vertinimas pateiktas šio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015, 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-901-858/2015.

Toks požiūris, teismui suteikiama vertinimo laisvė yra susijusi su aplinkybe, kad sprendžiant nurodytos kategorijos ginčus yra priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Tai susiję su tuo, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, kitų neteisėtų veiksmų buvimas, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Toks sprendimas taip pat priklauso nuo byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui sukeltos žalos tokių veiksmų atlikimu masto, poveikio.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgusi į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (t. I, b. l. 128-137), tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog 2012 m. balandžio 11 d. pareiškėjo sveikatos istorijoje yra nurodoma, kad pareiškėjas skundžiasi pablogėjusiu miegu, nervinasi dėl teismo (t. I, b. l. 24), 2012 m. gegužės 11 d. psichiatro yra nurodoma, jog pareiškėjas skundžiasi nemiga, nuolatine įtampa, dirglumu, nervinasi dėl sąlygų, kuriomis yra laikomas, kad nesprendžiamos jo problemos, 2012 m. birželio 11 d. pareiškėjas skundėsi dirglumu, tuo, kad jaučia nervinę įtampą (t. I, b. l. 21-24). Taigi iš esmės nurodyti duomenys patvirtina pareiškėjo teiginius dėl jo patirtos žalos, tačiau, atsižvelgus į nurodytos žalos pobūdį, būtent konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjui kompensuojant jo patirtą žalą turi būti priteisiamas būtent neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo, vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 2 punktu, perleisti byloje pateiktą reikalavimą neregių draugijos narei I. G. (t. I, b. l. 128-137).

Vertindama nurodytą prašymą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad CK 6 knygos VI skyrius reguliuoja reikalavimo perleidimą. CK 6.101 straipsnio 1 dalis numato, jog kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad galima perleisti ir būsimą reikalavimą. CK 6.101 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu šiais atvejais: 1) kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas; 2) kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai; 3) kai skolininko laiduotojas arba įkaito davėjas, kurie nėra užtikrintos prievolės šalys, prievolę įvykdo už skolininką; 4) kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį; 5) kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.102 straipsnis numato, kad draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, draudžiama perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui ar advokatui, kurie dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas. Be to, draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.) (CK 6.102 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal CK kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 str. 1 d.), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 str. 2 d.). Kreditoriaus teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį (cesija) reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsniai. Šia sutartimi kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Tai reiškia, kad sudaryti šią sutartį kaip cedentas gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Taigi cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu. Reikalavimo perleidimui galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 str.), disponavimo turima teise veiksmas sukelia jos turėtojo siekiamus teisinius padarinius, tik jeigu jis yra teisėtas, t. y. nepažeidžia įstatyme įtvirtintų draudimų ir atliekamas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Taigi cecijos sutartį gali sudaryti tik kreditorius. Tuo tarpu CK 6.101 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu, kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai, šiuo atveju pareiškėjas tokio pagrindo buvimo nepagrindė ir jo nenustatė teisėjų kolegija. Tokio pagrindo nenumato ir ABTĮ 55 straipsnis. Atitinkamai, dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo ir įgaliojimų tenkinti pareiškėjo pateiktą prašymą. Be to, pažymėtina, jog šiuo atveju teismo sprendimu konstatuojama, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (10 Eur), nes jis patyrė išlaidų vokams, pašto ženklams, popieriui, rašomosioms priemonėms įsigyti. Pareiškėjas paaiškino, jog jis teikė skundus, paklausimus teismams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (t. II, b. l. 8).

Vertinant nurodytą prašymą pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atitinkamai, teisinė prielaida taikyti ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį yra nustatymas, ar byloje priimtas galutinis teismo sprendimas yra priimtas šalies, prašančios atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, naudai. Iš ABTĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos.

Pareiškėjo patirtos pašto išlaidos inter alia potencialiai galėtų būti priskirtinos prie ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytų išlaidų ir gali būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-283/2010). Vis dėlto teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą (t.

I, b. l. 93-97). Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, manydamas, kad teismas nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais (t. I, b. l. 128-137, t. II, b. l. 6-7), tačiau šiuo procesiniu sprendimu buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo tenkinti pateiktą apeliacinį skundą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad teismo sprendimas apeliacinės instancijos teisme nėra priimamas pareiškėjo naudai, nebuvo tenkinti jo interesai, siekiai siekti inicijuojant apeliacinį procesą pareiškėjui nepriteisia apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne pirmosios instancijos baigtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2186/2011). Atitinkamai, pareiškėjo pateiktas prašymas nurodyta apimtimi yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2014 m. balandžio 15 d. Nuteistųjų maudymosi duše grafiką Nr. 4-3758 (t. I, b. l. 143), Alytaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 28 d. įsakymą „Dėl naudojimosi biblioteka taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1-27 (t. I, b. l. 144-146), Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 28 d. nutarimą „Dėl nuteistojo nubaudimo“ Nr. 49-326 ir paaiškinimus (t. I, b. l. 147-149), tačiau šie dokumentai jau yra pateikti į administracinę bylą, todėl juos papildomai prijungti prie bylos nėra tikslinga (t. I, b. l. 36-43).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nurodyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė