2013-12-17 Nr. BB-2545-1-03-1-00349-2009-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-574/2013

Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00349-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.23.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Masioko, ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. V. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. V. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat nuteistas R. F. (R. F.), tačiau teismų sprendimai dėl jo kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. K. V. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. spalio 14 d. iki 2009 m. gruodžio 7 d., vykdydamas mobiliojo ryšio telefonu perduotus Marijampolės pataisos namuose Marijampolėje, Sporto g. 7, bausmę atliekančio R. F. nurodymus neteisėtai įgyti, gabenti ir siųsti, turint tikslą platinti, narkotinę medžiagą, 2009 m. gruodžio 2 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijo narkotinę medžiagą – 0,023 g heroino, kurią gabeno į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, ten heroinu įsodrino laišką, kurį išsiuntė įkalinimo įstaigoje bausmę atliekančiam R. F., taip platino narkotinę medžiagą, kuri 2009 m. gruodžio 7 d. Marijampolės pataisos namuose pareigūnų atlikto patikrinimo metu buvo surasta.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. V. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, o kitu raštu pateiktu prašymu – perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasaciniame skunde nuteistasis V. K. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Kasatoriaus manymu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas jo, kaip kaltinamojo teises, nes netenkino prašymo leisti jam, susipažinus su byla, suderinti su gynėju gynybos pozicijos. Kai jis (V. K. V.) atsisakė gynėjo paslaugų (BPK 52 straipsnis), teismas, vadovaudamasis BPK 52 straipsnio 2 dalimi, galėjo šio prašymo netenkinti, nes jis nemoka proceso kalbos ir kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu. To nepadaręs teismas suvaržė jo teisę į gynybą. Kasatorius nurodo, kad, prokuroro prašymu BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka kaltinamajame akte nurodytas faktines veikos aplinkybes pakeitus iš esmės skirtingomis, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, reikalaujančias pranešti kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nustatant konkretų pertraukos laiką, tačiau teismas to nepadarė ir taip suvaržė jo teisę į gynybą. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir dėl to, jog nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimų pateikti išsamų ir motyvuotą visų įrodymų vertinimą, aptarti prieštaraujančius bylos duomenis ir pagrįsti išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis paskelbtas pažeidžiant BPK 308 straipsnio nuostatas, nes jį skelbiant kasatorius nebuvo pristatytas į teismą, o nuosprendis jam tik atsiųstas. Tokią praktiką konstitucinis teismas yra pripažinęs neteisėta.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nepanaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas ir taip pat buvo šališkas, šio teismo nutartis naikintina dėl tų pačių pažeidimų, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Be to, kasatorius skunde nurodo, kad kito nuteistojo šioje byloje – R. F. teisės į gynybą pakeičiant kaltinimą taip pat buvo pažeistos, jam nepagrįstai ir neteisingai inkriminuotas tikslas platinti narkotines medžiagas, dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą (vadovaujantis BPK 320 straipsnio nuostatomis) įvertinti, ar paminėti esminiai BPK pažeidimai turėjo įtakos ir kitiems skundo nepadavusiems nuteistiesiems.

Kasatorius V. K. V. nurodo, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 22 straipsnį ir 264 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas padedant kitam asmeniui įsigyti narkotinės medžiagos. Kadangi jis vartoja narkotines medžiagas, tai suprato R. F. problemas ir jo prašomas padėjo šiam įsigyti narkotinių medžiagų, kurių pats R. F. neturėjo tikslo platinti kitiems asmenims. Be to, visuomenės saugumui reali grėsmė neiškilo ir negalėjo iškilti, nes nuo nusikalstamos veikos darymo pradžios ją kontroliavo teisėsaugos pareigūnai, veika nebuvo baigta. Kasatoriaus nuomone, 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtys iš esmės nesiskiria, tačiau teismai neargumentavo, kodėl netaiko kasatoriui palankesnio BK 264 straipsnio. Be to, teismai nepagrįstai nenustatė kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo nuteistojo V. K. V. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo teisėjo asmeninį tendencingumą, nėra pagrindo abejoti teisėjų, nagrinėjusių šią baudžiamąją bylą, nešališkumu nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. teisiamajame posėdyje prokurorui paprašius pertraukos pakeisti kaltinimą, teismas padarė pertrauką, o kaltinamajam ir gynėjui pasiruošti gynybai pertrauka buvo nustatyta iki 2012 m. gruodžio 20 d.

Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai, susiję su jo prašymo atsisakyti gynėjo tenkinimu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. K. V., vadovaujantis BPK 50 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, kurio jis atsisakė savo iniciatyva, o tokia situacija numatyta BPK 52 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad V. K. V. reikalingas gynėjas, jis proceso metu neakcentavo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis, dalyvaudamas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, rašydamas apeliacinį bei kasacinius skundus suprato bylos esmę.

Prokurorė taip pat pažymi, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis V. K. V. gynėją turėjo. Taigi kasatoriaus teisė į gynybą (ir turėti gynėją) nebuvo suvaržyta. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas, nes teismo sprendime išsamiai ir argumentuotai pasisakyta dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, padarytos išvados grindžiamos įrodymų visuma, nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

Teismai motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo V. K. V. veikos kvalifikavimo, nurodė ir kodėl neturi įtakos tai, ką su gauta narkotine medžiaga būtų daręs jos gavėjas R. F. Pagal teismų nuosprendyje ir nutartyje nurodytas faktines aplinkybes V. K. V. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Be to, prokurorė pažymi, kad BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta nusikalstama veika laikoma baigta ir tuo atveju, kai kaltininkas neteisėtai įgyja, gabena narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą platinti.

Dėl to aplinkybė, kad narkotinė medžiaga nepasiekė R. F. dėl nuo V. K. V. nepriklausančių aplinkybių, nėra pagrindas kvalifikuoti kasatoriaus veiką kaip pasikėsinimą (BK 22 straipsnio 1 dalis).

Nuteistojo V. K. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasatoriaus argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kuriais jis ginčija teismų sprendimus, yra nepagrįsti.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas suprantamas kaip sąmoningas siekis už atlygį ar be jo tokias medžiagas perduoti bent vienam asmeniui. Veikos kvalifikavimui pagal nuteistajam inkriminuotą straipsnį neturi reikšmės, ką su įgytomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis būtų daręs jų įgijėjas (ar jis tokias medžiagas suvartotų pats, parduotų, padovanotų, išmainytų į kitas medžiagas ir pan.).

Pagal nustatytas bylos aplinkybes taip pat nėra pagrindo teigti, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta atlikus bent vieną iš alternatyvių veiksmų, taigi ir tada, kai kaltininkas, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgyja, gabena narkotines ar psichotropines medžiagas. Šioje byloje teismų sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės yra tai, kad nuteistasis V. K. V. įgijo narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą ją išsiųsti įkalinimo įstaigoje esančiam nuteistajam R.

F., t. y. turėdamas tikslą platinti narkotinę medžiagą, ir tai ėmėsi daryti – išsiuntė į pataisos namus R. F. Teismai teisingai pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios R. F. tikslais – kaip jis toliau elgsis su narkotine medžiaga, neturi reikšmės nuteistojo V. K. V. veikos kvalifikavimui. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jo veiksmus galima vertinti kaip padėjėjo, nes nusikalstamą veiką jis padarė pats, įgyvendindamas objektyviuosius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, t. y. būdamas vykdytojas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti ir tai, kad V. K. V. padaryta veika galėtų būti teisiškai vertinama kaip BK 264 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (padėjimas asmeniui įsigyti, vertimas, lenkimas ar kitoks jo pratinimas ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas). Pažymėtina, kad ir pats kasatorius neginčija faktinių aplinkybių, kurias nustatė teismai, buvimo. Kasatorius nesutinka su jo veikos kvalifikavimu, tačiau skunde išdėstyti argumentai rodo, kad kasatorius neteisingai supranta BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. K. V. veika teisingai kvalifikuota pagal 260 straipsnio 1 dalį, t. y. nustačius faktines aplinkybes, sudarančias šio nusikaltimo sudėtį, taigi baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK normų pažeidimais

Dalis kasacinio skundo teiginių, susijusių su baudžiamojo proceso pažeidimais, yra tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Šį teiginį kasatorius argumentuoja dviem aspektais. Pirma, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų priimant apkaltinamąjį nuosprendį R. F., kuris nepadavė apeliacinio skundo. Tačiau kasatorius klaidingai interpretuoja BPK 320 straipsnio nuostatas, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, jomis vadovaudamasis, patikrino bylą ir išnagrinėjo tuos klausimus, kurie susiję su apeliacinį skundą padavusio V. K. V. nuteisimu tiek, kiek to buvo prašoma jo skunde. Antra, kad BPK 320 straipsnio pažeidimu kasatorius laiko tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepanaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir netenkino jo apeliacinio skundo (dėl to buvo šališkas). Tačiau kasatorius nepateikia jokių teisinių ar konkrečia bylos medžiaga paremtų argumentų, kurie leistų teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus ir buvo šališkas. Priešingai, iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad minėtų BPK nuostatų teismas nepažeidė, priimtoje nutartyje pateikė motyvuotas išvadas dėl visų nuteistojo paduoto apeliacinio skundo argumentų ir pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažįsta teisingu. Kasatoriaus pozicija, kad tik patenkinus jo apeliacinį skundą teismo sprendimą būtų galima laikyti priimtu nepažeidžiant jo nurodytų BPK normų reikalavimų, yra iš esmės neteisinga.

Kita dalis kasacinio skundo argumentų – dėl pirmosios instancijos teismo padarytų jo teisės į gynybą pažeidimų, apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo tvarkos nesilaikymo – nenagrinėtini, nes dėl šių klausimų apeliacinis skundas nebuvo paduotas ir jie nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš nuteistojo V. K. V. paduoto apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį jis skundė dėl to, kad šis teismas, neteisingai įvertinęs bylos įrodymus, netinkamai kvalifikavo jo veiką. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė neginčijantis teismo nustatytų faktinių aplinkybių (dėl narkotinės medžiagos įgijimo, gabenimo, siuntimo), tačiau manantis, kad nustatytų faktų vertinimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį neteisingas. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė tai, kad turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kad jis pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo). Būtent šiuos klausimus tikrindamas bylą ir nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas. Beje, pažymėtina, kad nuteistasis, kuris yra lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis ir moka lietuvių kalbą (ja pats rašė ir skundus), pats dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame turėjo ir gynėją. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pažeistos jo procesinės teisės. Nesant BPK 369 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo – esminių BPK pažeidimų, kasatoriaus prašymas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. K. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė