2015-11-09 Nr. AB-21732-3-65-3-00239-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-499-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00239-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos motinystės (tėvystės) išmokos dalies ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. spalio 4 d. skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų (toliau – ir atsakovas) neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. – 4 943,02 Lt; 2) priteisti teisės aktų nustatyto dydžio delspinigius už laiku neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokos dalį.

Pareiškėja paaiškino, kad dirba Panevėžio pataisos namuose. Jai laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d. buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Į darbą ji grįžo 2011 m. rugsėjo 22 d., kai vaikui suėjo dveji metai. Pareiškėja nurodė, jog įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuo 2010 m. liepos 1 d. jai buvo sumažintos motinystės (tėvystės) išmokos, taikant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat 10 straipsnio 2 ir 3 dalis. Pareiškėjos manymu, jos atžvilgiu Laikinojo įstatymo nuostatos neturėjo būti taikomos, kadangi teisę į motinystės (tėvystės) išmokas ji įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, jai suteiktos nuo 2009 m. lapkričio 18 d. Jos teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotas kompensuojamasis uždarbis viršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, todėl pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d. (iki vaikui sukako vieneri metai) išmoka buvo sumažinta taip, kad neviršytų 90 proc. Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, o laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. – taip, kad neviršytų 75 proc. Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Tokiu būdu dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios pripažintos antikonstitucinėmis, taikymo jai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. buvo nepriskaičiuota ir neišmokėta 4 943,02 Lt suma, kurią ir prašoma priteisti. Apie tai, kad motinystės (tėvystės) išmoka buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo 2010 m. spalio 8 d., kai į jos sąskaitą buvo pervesta sumažinta išmokos suma, todėl bendras trejų metų ieškinio senaties terminas išmokoms, priskaičiuotoms už 2010 m. liepos-rugsėjo mėn., netaikytinas. Pareiškėja nurodė kreipusis į atsakovą, kad šis sumokėtų neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokų dalį, tačiau tokio pareiškėjos prašymo atsakovas netenkino.

Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepime skundą (b. l. 11-14) prašė pareiškėjos skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymu (toliau – ir Statutas), 53 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas, iki 2011 m. liepos 1 d. pareigūnų nėštumo ir gimdymo atostogų, vaiko priežiūros atostogų išmokos skaičiuojamos vadovaujantis Statuto nuostatomis, o nuo 2011 m. liepos 1 d. – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, t. y tokia pačia tvarka, kaip ir skaičiuojant motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė socialinių išmokų, inter alia motinystės (tėvystės) išmokų, perskaičiavimo tvarką. Todėl atsakovas, atsižvelgdamas į Kalėjimų departamento rašytinį išaiškinimą, pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. motinystės (tėvystės) išmokas skaičiavo vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio nuostatomis kartu taikant Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatas. Panevėžio pataisos namai, perskaičiuodami pareiškėjai priklausančios motinystės (tėvystės) išmokos dydį, taikė galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas, be to, tuo metu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo dėl Laikinojo įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nebuvo. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog tik įstatymų leidėjas turi pareigą ir teisę nustatyti kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtinti teisės aktuose, kad teisės aktų nustatyta tvarka per protingą laikotarpį būtų atlyginti su motinystės (tėvystės) išmokų mažinimu susiję finansiniai praradimai, todėl šiuo metu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nagrinėjamas ginčas, ar atsakovas, taikydamas Laikinąjį įstatymą, pareiškėjai pagrįstai perskaičiavo motinystės (tėvystės) išmoką.

Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. VIII-1631 patvirtintas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. išdėstytas nauja redakcija. Statutas reglamentuoja Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, finansavimą, kontrolę, pareigūnų teisinę padėtį, specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas.

Laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, t. y. 2009 m. lapkričio 18 d., galiojusi Statuto 54 straipsnio redakcija, įtvirtinusi pareigūnų socialines garantijas, nustatė, jog laikinojo nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu pareigūnams mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų darbo užmokestis. Vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu už kiekvieną vaiką, kol vaikui sueis vieni metai, pareigūnams mokama 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai vidutinio jų darbo užmokesčio.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. Statutas išdėstytas nauja redakcija, kurioje pareigūnų kitos socialinės garantijos, inter alia vaiko priežiūros atostogų reglamentavimas, buvo nustatytas Statuto 53 straipsnyje, kuriame numatyta, jog vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu už kiekvieną vaiką, kol vaikui sueis vieni metai, pareigūnams mokama 100 procentų, o kol vaikui sueis 2 metai, – 85 procentai vidutinio jų darbo užmokesčio. 2010 m. liepos 2 d. priimtas Statuto 53 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-987 (toliau – Pakeitimo įstatymas) (šiuo metu galioja ši Statuto 53 straipsnio redakcija), kuriuo nustatyta, jog laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis.

Mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamų išmokų įsigalioja 2011 m. liepos 1 d.

Atsakovo teigimu, kadangi pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) išmoka viršijo 75 procentų patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. vaiko priežiūros atostogų išmokos buvo skaičiuojamos vadovaujantis Statuto 53 nuostatomis kartu taikant Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatas. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant išmokas, mokamas vaiko priežiūros atostogų metu, buvo vadovaujamasi Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) ir krašto apsaugos sistemos kariams jų vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų laikotarpiu iš valstybės biudžeto mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms nuo 2010 m. liepos 1 d. taikoma ta pati tvarka, kaip ir mokant motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas. Todėl pareiškėjai išmoka vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iš valstybės biudžeto skirta vadovaujantis Statuto 53 straipsniu, tačiau ši išmoka nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota ir mokėta vadovaujantis Laikinuoju įstatymu.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepaneigė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 3 dalies bei į poįstatyminius aktus perkeltas minėto įstatymo nuostatas ta apimtimi, jog „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. pasisakė dėl tam tikro dydžio paskirtų pašalpų mažinimo apribojimo.

Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) išmoką įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nėra. Pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjai mokėta motinystės (tėvystės) išmoka viršijo minėtus maksimalius dydžius, to neneigia ir atsakovas, todėl pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) išmoka buvo sumažinta atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 9-10 straipsnių nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Dėl Laikinajame įstatyme nustatyto ribojimo, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. nebuvo sumokėta 4 943,02 Lt (b. l. 5, 18).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja kelia ginčą dėl atsakovo veiksmų, kuriais atsisakyta išmokėti sumažintą motinystės (tėvystės) išmokos dalį po to, kai Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, jog atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijai, teisėtumo bei pagrįstumo. Todėl, teismo vertinimu, būtina išaiškinti, ar paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo galia gali būti taikoma ginčo santykiams, kurie susiklostė nuo 2010 m. liepos 1 d. (kai pareiškėjai buvo pradėta mokėti sumažinto dydžio išmoka) iki 2011 m. rugsėjo 22 d. (kai pareiškėjos vaikui suėjo dveji metai ir dėl to pasibaigė pareiškėjos teisė į paminėtą išmoką).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir sprendė, kad 2010 m. spalio mėnesį gavusi motinystės (tėvystės) išmoką už 2010 m. liepos-rugsėjo mėn., pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) apie atsakovo perskaičiuotą (sumažintą) motinystės (tėvystės) išmoką, tačiau, kaip pati teigė, iki 2013 m. sąmoningai delsė laukdama Konstitucinio Teismo išvadų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Konstitucijai.

Teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė 2011 m. rugsėjo 22 d., kai pasibaigė pareiškėjos teisė į išmoką, paskirtą jos vaiko priežiūrai. Teismas laikė, kad nuo šios dienos pasibaigė pareiškėjos šioje byloje skundžiamą išmokos sumažinimą nustačiusio paminėto atsakovo sprendimo veikimo galia. Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme šis atsakovo sprendimas turi būti laikomas įvykdytu sprendimu, kuriam Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia negali būti taikoma. Todėl šiam ginčui taikytina Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo dar neįvykdytiems sprendimams, nagrinėjamu atveju, negali būti taikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-790/2014).

Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju sprendimas dėl motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiavimo yra įvykdytas ir dėl to šiam ginčui netaikytinas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą pareiškėjai išmokėti neišmokėtą sumažintos išmokos dalį bei teisės aktų nustatyto dydžio delspinigius. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja L. S. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, iš esmės rėmėsi vieninteliu argumentu – kad sprendimas sumažinti motinystės (tėvystės) išmokas laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Minėta argumentacija yra nepagrįsta ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Taigi, nors pareiškėjos teisė į motinystės (tėvystės) išmoką pasibaigė 2011 m. rugsėjo 22 d., tačiau nepasibaigė teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme, ginant pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos vertinimu, sprendimas nemokėti visos pareiškėjai priklausiusios motinystės išmokos nebuvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m kovo 5 d. nutarimo paskelbimo.

Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo pareiškėjos teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, nurodydamas, kad pareiškėja apie sprendimą sumažinti motinystės (tėvystės) išmoką sužinojo 2010 m. spalio mėnesį, tačiau sąmoningai delsė apskųsti šį sprendimą. Pareiškėja teigia, kad 2010 m. spalio mėnesį sužinojo apie patį išmokų sumažinimo faktą, bet nežinojo, kad toks sumažinimas yra neteisėtas (apie tai sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. kovo 5 d. nutarimą). Po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pareiškėja kurį laiką nesikreipė į teismą, nes tikėjosi, kad Lietuvos valstybė įstatymu nustatys vieningą, visoms motinoms taikytiną praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsakovas Panevėžio pataisos namai pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime remiasi tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1504/2013), dėl aptariamos situacijos ypatumų delspinigiai nepriteisiami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos motinystės (tėvystės) išmokos dalies priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja dirba Panevėžio pataisos namuose (yra statutinė valstybės tarnautoja). Pareiškėjai Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. A-315 „Dėl atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam suteis treji metai, suteikimo L. S.“ nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 22 d. imtinai suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai (b. l. 6). Pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatų taikymo, apskaičiuojant motinystės išmoką laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d., nepriskaičiuota 4 943,02 Lt (b. l. 5).

Pareiškėja L. S. 2013 m. spalio 4 d. skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. – 4 943,02 Lt; 2) priteisti teisės aktų nustatyto dydžio delspinigius už laiku neišmokėtą motinystės (tėvystės) išmokos dalį.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje iš esmės išsiskyrė šalių – pareiškėjos ir atsakovo – pozicija dėl galimybės netaikyti Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) išmokos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, aiškinosi, ar 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo galia gali būti taikoma ginčo santykiams, kurie susiklostė nuo 2010 m. liepos 1 d. (kai pareiškėjai buvo pradėta mokėti sumažinto dydžio išmoka) iki 2011 m. rugsėjo 22 d. (kai pareiškėjos vaikui suėjo dveji metai ir dėl to pasibaigė pareiškėjos teisė į paminėtą išmoką). Teismas pažymėjo, jog teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė 2011 m. rugsėjo 22 d., kai pasibaigė pareiškėjos teisė į išmoką, paskirtą jos vaiko priežiūrai. Teismas laikė, kad nuo šios dienos pasibaigė pareiškėjos šioje byloje skundžiamą išmokos sumažinimą nustačiusio paminėto atsakovo sprendimo veikimo galia. Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme šis atsakovo sprendimas laikytas įvykdytu sprendimu, kuriam Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia negali būti taikoma.

Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje ne kartą pažymėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme įvykdytu viešojo administravimo sprendimu laikytinas sprendimas, kuriuo yra galutinai užbaigiama susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija. Taip pat pažymėta, kad teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011).

Taigi nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėja tinkamai pasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl jos teises pažeidžiančių veiksmų ir ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi.

Įvertinusi nagrinėjamu atveju aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, jog pareigūnų reikalavimams dėl neišmokėtos motinystės (tėvystės) išmokos pareikšti terminas Statute nėra nustatytas. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos tik šių išmokų dydžiams, maksimaliam kompensuojamojo uždarbio dydžiui ir mokėjimo trukmei nustatyti. Tuo tarpu, skirtingai nei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų atveju, tokiems ginčams dėl pareigūnams neišmokėtos motinystės (tėvystės) išmokos privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka nėra taikoma. Pareiškėja nagrinėjamu atveju kreipėsi į atsakovą, kuris atsisakė jai išmokėti motinystės (tėvystės) išmokos nepriemoką, šis atsisakymas traktuotinas kaip įrodymas, kad tarp šalių kilo ginčas. Taigi nagrinėjamu atveju nesant nustatyto specialaus kreipimosi į teismą termino ginčo teisiniams santykiams, taikytinas bendrasis ABTĮ nustatytas kreipimosi į teismą terminas. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pažymėtina, jog pareiškėjai L. S. paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. liepos 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos motinystės (tėvystės) išmokos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. spalio 8 d., t. y. kai į jos sąskaitą buvo pervesta pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, tam tikra apimtimi pripažintas prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, sumažinta motinystės (tėvystės) išmoka, išmokėta, be kita ko, ir už 2010 m. liepos-rugpjūčio mėnesius. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2013 m. spalio 4 d., taigi praleidusi minėtą 1 mėnesio terminą.

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Atsižvelgusi į nagrinėjamos administracinės bylos pobūdį, tai, kad teisės aktuose nebuvo nustatytas aiškus teisinis reguliavimas ir terminai, per kuriuos turėjo būti ginamos pažeistos pareigūnų teisės dėl sumažintų motinystės (tėvystės) išmokų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis (nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą) bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims būtų nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškinosi aplinkybes, susijusias su ginčo esme, t. y. pareiškėjos prašoma priteisti išmokos dalimi, tačiau neįvertino, ar pareiškėja tinkamai pasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl jos teises pažeidžiančių veiksmų, t. y. nenustatinėjo, ar pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleidusi nustatyto termino, ir nepasiūlė pareiškėjai pateikti prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, rėmęsis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir išnagrinėjęs pareiškėjos skundą iš esmės, prieš tai nenustatęs, ar buvo procesinės prielaidos kreiptis į teismą, padarė proceso teisės pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, todėl naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius