2016-06-30 Nr. AB-13632-3-61-3-02417-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3722-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02417-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.6.; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionui dėl įsakymų pakeitimo, vidutinio tarnybinio atlyginimo už viršvalandžius, butpinigių, maistpinigių ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. G. 2015 m. balandžio 29 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pakeisti Lietuvos kariuomenės vado 2015 m. kovo 27 d. įsakymą Nr. PK-465 „Dėl vyr. eil. E. G. išleidimo į atsargą ir jo skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ (toliau – ir įsakymas Nr. PK-465): pripažinti neteisėtu pareiškėjo atleidimą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, KASOKTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu ir pakeisti pareiškėjo atleidimo dieną į 2015 m. balandžio 21 d.; 2) pakeisti Lietuvos kariuomenės Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vado 2015 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. P-136 „Dėl eil. E. G. atsiskaitymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-136): papildyti, nurodant išmokėti vidutinį tarnybinį atlyginimą už viršvalandžius, už kuriuos nebuvo suteiktos laisvos dienos, ir išmokėti už atostogas papildomai butpinigius ir maistpinigius; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, 600 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, jis ir Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) sudarė Profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Sutartis), kurioje sutarta, jog pareiškėjas priimamas į profesinę karo tarnybą iki 2016 m. rugsėjo 1 d. bei nustatomas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. Pagal Sutarties 5 punktą Sutartis įsigalioja nuo kario skyrimo į pareigas dienos, pagal Sutarties 10 punktą Sutarties įsigaliojimo data – 2012 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 1 d. ik 2015 m. kovo 31 d. su pertraukomis sirgo 179 kalendorines dienas, pagrindinė tokio nedarbingumo priežastis – stuburo išvarža.

Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo (toliau – ir LDK Gedimino štabas) bataliono (toliau – ir Batalionas) vadas 2015 m. kovo 18 d. priėmė įsakymą Nr. P-121 „Dėl vyr. eil. E. G. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-121), 2015 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. P-136 nuspręsta išmokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjas po 2015 m. kovo 5 d. buvo išsiųstas į Gydytojų konsultacinę komisiją (toliau – ir GKK), kuri po patikrinimo nusprendė pareiškėją siųsti į Karinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir KMEK) dėl tinkamumo karo tarnybai nustatymo;

KMEK turėjo įvykti 2015 m. iki balandžio 15 d. Pareiškėjas 2015 m. kovo 31 d. pateikė prašymą suteikti jam nepanaudotas kasmetines atostogas, nukeliant atleidimo dieną į pirmą dieną po atostogų, tačiau vadovybė ne tik netenkino prašymo, bet Bataliono Personalo skyriaus viršininkas atsisakė priimti ir registruoti minėtą prašymą. Nurodė, kad Įstatymas, Lietuvos kariuomenės drausmės statutas (toliau – ir Drausmės statutas) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008 m. vasario 29 d. įsakyme Nr. V-163 patvirtintas Karo tarnybos statutas (toliau – ir Tarnybos statutas) nereglamentuoja nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimo, atleidžiant iš tarnybos, todėl būtina vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A261-760/2008).

Pagal DK 175 straipsnį, atleidžiant darbuotoją iš darbo (išskyrus atvejus, kai atleidžiama dėl jo paties kaltės), nepanaudotos kasmetinės atostogos jo pageidavimu suteikiamos, nukeliant atleidimo datą; tokiu atveju atleidimo iš darbo diena laikoma kita diena po kasmetinių atostogų pabaigos dienos. Mano, kad ginčijamas įsakymas privalo būti pakeistas, nurodant, kad pareiškėjui suteikiamos 20,5 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, nukeliant jo išleidimo į atsargą dieną į pirmą darbo dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos.

Kariuomenės vadas ir Bataliono SI viršininkas pažeidė ne tik pareiškėjo teises, tačiau sudarė sąlygas, kad Kariuomenė nepagrįstai pareiškėjui neapmokėjo už atostogų laikotarpį priklausančius maistpinigius ir butpinigius. Vadinasi, viena iš priežasčių, kuri nulėmė tokio skundžiamo įsakymo priėmimą ir pareiškėjo teisių nepaisymą, yra pareiškėjo sąskaita neteisėtais būdais vykdomas lėšų taupymas už neišmokėtus atostogų metu pareiškėjui priklausančius privalomus išmokėti maistpinigius ir butpinigius. Pareiškėjas nesutiko su įsakymu Nr. P-136, kadangi per visą tarnybą Batalione jis ištarnavo daug viršvalandžių, už kuriuos pagal Tarnybos statutą jam nesuteiktos laisvos dienos.

Atsižvelgiant į tai, kad laisvų dienų suteikimas šią dieną yra neįmanomas, pareiškėjui už viršvalandžius priteistinas vidutinis mėnesio tarnybinis atlyginimas. Įprastai kiekvienas karys atostogų metu gauna butpinigius ir maistpinigius, todėl atleidimas negali pabloginti pareiškėjo situacijos, lyginant su kitais kariais, t. y. siekdamas įgyvendinti konstitucinį lygiateisiškumo principą, Bataliono vadas privalėjo galutinai atsiskaitydamas išmokėti ne tik tarnybinį atlyginimą, bet ir butpinigius bei maistpingius, ką pareiškėjas būtų gavęs įprastai atostogaudamas.

Įsakyme Nr. PK-465 nurodytas atleidimo pagrindas – Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punktas, tačiau pareiškėjas turėjo būti atleistas kitu pagrindu, t. y. pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 5 punktą (kai paaiškėja ir nustatoma, kad karys negali atlikti pareigų dėl sveikatos būklės). Pagal Įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama dėl invalidumo (Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir sveikatos būklės (Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 5 punktas), karys atleidžiamas iš pareigų ir ne vėliau kaip per 28 dienas iš profesinės karo tarnybos išleidžiamas į atsargą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo siųstas į KMEK, o atleistas skubotai, nesulaukus KMEK išvados, darytina pagrįsta prielaida, kad vadovybė stengėsi nesulaukti KMEK išvadų, kurios, matyt, dėl būtų palankios pareiškėjui, t. y. pareiškėjas būtų pripažintas netinkamu tarnybai dėl sveikatos. Taigi, siekiant tinkamai išspręsti bylą, būtina skirti teismo ekspertą, kuris atsakytų į klausimą, ar pareiškėjas pagal savo sveikatos būklę buvo tinkamas vykdyti kario pareigas ir pareigas, nustatytas pareiginėse nuostatose.

Prašė priteisti neturtinę žalą. Nurodė, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškia dviem aspektais: pareiškėjo prašymo nepriėmimu 2015 m. kovo 31 d., kai pareiškėjas buvo pažemintas kitų Personalo skyriaus darbuotojų akyse; priimant įsakymą Nr. PK-465, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nesant tam teisinio pagrindo ir neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, dėl to pareiškėjas patyrė didelių dvasinių išgyvenimų dėl susirūpinimo išsilaikymu, dėl socialinio draudimo praradimo, dėl ateityje suprastėsiančių gyvenimo sąlygų.

Dėl šių atsakovių neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą. Pažymėjo, jog darbo netekimas vertinamas kaip vienas stipriausiai stresą sukeliančių veiksnių. Pareiškėjas nurodė, kad su skundžiamais įsakymais supažindintas 2015 m. kovo 31 d., todėl vieno mėnesio skundo padavimo terminas nepraleistas. Visgi, jeigu teismas manytų, kad skundo padavimo terminas praleistas, šis terminas atnaujintinas, kadangi VšĮ Karių teisių gynimo centro vadovas nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. balandžio 27 d. buvo išvykęs į komandiruotę, todėl anksčiau negu 2015 m. balandžio 28 d. negalėjo baigti rengti skundą.

Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu ir jame pateiktais motyvais nesutinka, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 38 straipsnyje imperatyviai nustatyti atvejai, kai profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (1 dalis), o 2 dalyje išvardytais atvejais Ministerijos ar Kariuomenės vadovybei suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje; 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šiame straipsnyje nustatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai.

Pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, vykdydamas įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas ar krašto apsaugos ministro pavestas funkcijas, kariuomenės vadas leidžia įsakymus ir duoda privalomus nurodymus kariuomenei (ginkluotosioms pajėgoms). Taigi, įsakymą Nr. PK-465 priėmė kompetentingas pareigūnas – Kariuomenės vadas, kuriam krašto apsaugos ministras 2009 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. V-649 suteikė teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartis ir atleisti iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, be kita ko, pagal įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punktą, profesinės karo tarnybos karius iki majoro imtinai, tarnaujančius Kariuomenėje.

Atsižvelgiant į LVAT administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010 pateiktą Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto aiškinimą, pareiškėjo reikalavimas dėl įsakymo Nr. PK-465 panaikinimo galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu, nesant Įstatyme nustatytų sąlygų, taip pat jeigu būtų nustatytas bent vienas iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų.

Remiantis minėta LVAT administracine byla, Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkte įtvirtintos dvi jo taikymo sąlygos: susirgimo (laikinojo nedarbingumo) trukmė ilgesnė kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių; susirgimas nesusijęs su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba. Faktas, kad pareiškėjas per paskutinius 12 mėnesių sirgo su pertraukomis ilgiau kaip 140 dienų patvirtintas rašytiniais įrodymais – laikinojo nedarbingumo pažymomis, todėl dėl šio fakto ginčo nėra, be to, ir pareiškėjas šios aplinkybės skunde neginčija.

Bataliono vadas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis buvo nedarbingas daugiau kaip 140 kalendorinių dienų, 2015 m. kovo 20 d. rašte Nr. S-192 pateikė duomenis pagal pavaldumą ir kompetenciją Kariuomenės Jungtiniam štabui ir Kariuomenės vadui dėl Sutarties nutraukimo ir pareiškėjo išleidimo į atsargą Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu. Kariuomenės vadas pasinaudojo įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise ir nutraukė su pareiškėju Sutartį. Pažymėjo, kad nėra įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog susirgimai, dėl kurių per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis pareiškėjas buvo nedarbingas ilgiau kaip 140 kalendorinių dienų, susiję su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba.

Vadinasi, Kariuomenė, priimdama įsakymą Nr. PK-465, nepažeidė Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto taikymo sąlygų. Nurodė, kad pareiškėjas prašymą „Dėl kasmetinių atostogų suteikimo“ parašė 2015 m. kovo 31 d., t. y. po to, kai buvo priimtas Bataliono vado 2015 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. P-121 ir Kariuomenės vado 2015 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. PK-465, kuriame pareiškėjas 2015 m. kovo 31 d. atleistas iš tarnybos. Taigi, pareiškėjas pavėlavo pateikti prašymą dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimo, nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną.

Be to, pareiškėjui nepanaudotos kasmetinės atostogos buvo suteiktos piniginės kompensacijos išmokėjimo būdu, todėl pareiškėjo teisės šiuo atveju nepažeistos. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikė išvestiniu, todėl nurodė, kad netenkinus pagrindinio reikalavimo – pakeisti įsakymo Nr. PK-465 1 punkte nurodytą atleidimo datą ir pagrindą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, neturtinė žala atlyginama tik įstatymuose nustatytais atvejais.

Neturtinė žala taip pat atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymuose nustatytais atvejais. Įstatyme neįtvirtintas neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėto kario atleidimo, todėl net ir pripažinus, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos pažeidžiant teisės aktų nuostatas (nors, kaip minėta, pagrindų tam nėra), nebūtų teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo, kaip nurodyta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Mano, kad valstybei dėl žalos atlyginimo turėtų atstovauti Kariuomenė, kuri pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį yra vientisa institucija, turinti viešojo juridinio asmens statusą.

Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo 2008 m. rugsėjo 1 d., nuo 2014 m. balandžio 22 d. pareiškėjas per metus su pertraukomis buvo laikinai nedarbingas daugiau kaip 140 dienų: nedarbingumo laikotarpiai tęsėsi nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. (39 d.) (laikinojo nedarbingumo pažyma (toliau – ir LNP) Nr. 001153), nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. (26 d.) (LNP Nr. 000819), nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. spalio 10 d. (19 d.) (LNP Nr. 000932), nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. (28 d.) (LNP Nr. 003700), nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. sausio 30 d. (33 d.) (LNP Nr. 003855) ir nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. kovo 5 d. (34 d.) (LNP Nr. 004128), iš viso per šį laikotarpį pareiškėjas su pertraukomis laikinai nedarbingas buvo 179 dienas.

Bataliono Garbės sargybos kuopos (toliau – ir GSK) vadas 2015 m. kovo 13 d. tarnybiniame pranešime Bataliono vadą informavo apie aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nedarbingumu, ir paprašė inicijuoti pareiškėjo atleidimą iš profesinės karo tarnybos Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu. Bataliono vadas, atsižvelgdamas į pateiktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punktu, 2015 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. P-121 atleido pareiškėją tą pačią dieną iš pareigų ir taip pradėjo atleidimo iš profesinės karo tarnybos procedūras.

Pareiškėjas su įsakymu Nr. P-121 pasirašytinai supažindintas 2015 m. kovo 25 d., kai pateikė laikinojo nedarbingumo pažymą (nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 24 d.). Kariuomenės vado 2015 m. kovo 27 d. įsakyme Nr. PK-465 pareiškėjas 2015 m. kovo 31 d. išleistas į atsargą, su šiuo įsakymu pareiškėjas pasirašytinai supažindintas 2015 m. kovo 27 d. Pareiškėjui 2015 m. kovo 27 d. buvo įteiktas profesinės karo tarnybos kario atsiskaitymo lapas ir pareiškėjas nuo šios dienos pradėjo atsiskaitymo procedūras su lape nurodytais Bataliono kariais / padaliniais.

Bataliono vadas 2015 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-136 su pareiškėju atlikti galutiniai atsiskaitymai, t. y. pareiškėjui išmokėta 2 mėnesių tarnybinio atlyginimo dydžio išeitinė pašalpa, 2 mėnesių tarnybinio atlyginimo dydžio papildoma kompensacija, piniginė kompensacija už 20,5 dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Kitą dieną, t. y. kovo 31 d. (paskutinė pareiškėjo tarnybos diena), pietų pertraukos metu pareiškėjas Bataliono Personalo skyriaus specialistams įteikė Kariuomenės vadui adresuotą 2015 m. kovo 31 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė išleisti jį kasmetinių atostogų, nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į pirmą darbo dieną po kasmetinių atostogų.

Pareiškėjo laikinas nedarbingumas su pertraukomis per metus iki jo atleidimo truko 198 dienas ir nedarbingumas nebuvo susijęs su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba, taigi, įsakymo Nr. PK-465 priėmimui egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas, todėl skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Faktinis ir teisinis pagrindas atleisti pareiškėją iš profesinės karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu kilo 2015 m. sausio 30 d., kai pareiškėjui buvo išduota LNP Nr. 003855 ir kada nuo pirmosios nedarbingumo dienos (2014 m. balandžio 22 d.) pareiškėjas su pertraukomis buvo laikinai nedarbingas 145 d.

Nurodė, kad remiantis Krašto apsaugos ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-1011 patvirtino Kasmetinių ir nemokamų atostogų išleidimo ir atšaukimo iš jų krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16–18 punktus karys gali būti išleistas nepanaudotų kasmetinių atostogų, jeigu prašymą dėl šių atostogų pateikia ne vėliau kaip iki įsakymo dėl jo išleidimo į atsargą priėmimo dienos; iki šios dienos prašymą išleisti nepanaudotų kasmetinių atostogų turi teisę pateikti ir iš laikinojo profesinės karo tarnybos rezervo į atsargą išleidžiamas karys, šiuo atveju prašymas turi būti pateiktas karinio vieneto, iš kurio į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą buvo perkeltas į atsargą išleidžiamas karys, personalą administruojančiam padaliniui.

Pareiškėjas iš pareigų atleistas 2015 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. P-121, su kuriuo pasirašytinai susipažino 2015 m. kovo 25 d., kai personalą administruojančiam padaliniui pateikė tą pačią dieną išduotą LNP Nr. 005827. Taigi, apie būsimą išleidimą į atsargą pareiškėjas sužinojo 2015 m. kovo 25 d. Kariuomenės vado įsakymas, kuriame pareiškėjas išleistas į atsargą, priimtas 2015 m. kovo 27 d., todėl pareiškėjas turėjo 2 dienas apsispręsti, ar pageidauja būti išleistas nepanaudotų kasmetinių atostogų atleidžiant pareiškėją iš profesinės karo tarnybos.

Prašymą suteikti nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjas pateikė paskutinę savo tarnybos dieną per pietus, kai su pareiškėju jau buvo galutinai atsiskaityta (2015 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. P-136). Be to, teisės aktų nuostatos nenustato, kad atleidžiamiems iš profesinės karo tarnybos kariams už tą patį laikotarpį būtų suteikiamos ir nepanaudotos kasmetinės atostogos, ir sumokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, o pareiškėjas tiek prašymo suteikti nepanaudotas kasmetines atostogas, tiek ir kreipimosi į teismą metu nepateikė įrodymų, kad teikdamas prašymą suteikti jam nepanaudotas kasmetines atostogas būtų grąžinęs jam išmokėtą atitinkamą kompensaciją.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 32 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių vidutinio atlyginimo apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 4.4 ir 4.7 punktus į kario vidutinį atlyginimą neįskaičiuojami kompensacija maitinimosi išlaidoms padengti (maistpinigiai) ir butpinigiai. Be to, pareiškėją 2015 m. kovo 31 d. išleidus iš profesinės karo tarnybos į atsargą ir šią dieną išmokėjus jam piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, jis po šios datos, nebūdamas profesinės karo tarnybos kariu, negalėjo patirti ir jokių profesinės karo tarnybos kario išlaidų, susijusių su gyvenamosios patalpos išlaikymu ir maitinimusi, dėl to taip pat negalėjo būti mokamos kompensacijos už nepatirtas išlaidas.

Nurodė, kad remiantis administracinių teismų praktika, atleidimo metu egzistuojant keliems atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindams, karys atleidžiamas tuo pagrindu, kuris kilo pirmiau. Bataliono vado 2015 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. P-121 neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad 2015 m. kovo 18 d. buvo pradėta pareiškėjo atleidimo iš profesinės karo tarnybos Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu procedūra (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis), kai pati atleidimo procedūra inicijuota 2015 m. kovo 13 d., Bataliono GSK vadui tarnybiniame pranešime Bataliono vadą informavus apie aplinkybes, susijusias su pareiškėjo besitęsiančiu nedarbingumu, ir paprašius inicijuoti pareiškėjo atleidimą iš profesinės karo tarnybos Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu.

Kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos karinė gydytojų konsultacinė komisija sprendimą siųsti pareiškėją atlikti karinę medicinos ekspertizę priėmė 2015 m. kovo 26 d., tačiau GKK 2015 m. kovo 26 d. priėmusi sprendimą siųsti Pareiškėją į KMEK, siekiant nustatyti jo tinkamumą tolesnei karo tarnybai po stacionarinio ar ambulatorinio gydymo, nebuvo informuota, jog sprendimo priėmimo metu dėl pareiškėjo buvo pradėtos atleidimo iš profesinės karo tarnybos procedūros, taigi, nebuvo informuota, jog pareiškėjo tolesnė karo tarnyba neplanuojama, dėl to šiuo pagrindu nebuvo poreikio ir pagrindo siųsti pareiškėją į KMEK.

Kita vertus, KMEK apie būsimą profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju nutraukimą (susipažino su įsakymu Nr. PK-465) buvo informuota, todėl nesant poreikio nustatyti pareiškėjo tinkamumą tolesnei tarnybai, karinė medicinos ekspertizė KMEN 32.1 punkto pagrindu pareiškėjui neatlikta. Be to, įsakymų Nr. P-121 ir Nr. PK-465 priėmimo metu galiojo pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 3 d. išduota ekspertinio nutarimo pažyma Nr. 4342, kurioje pareiškėjas buvo pripažintas tinkamu profesinei karo tarnybai ir tarnybai tarptautinėse operacijose pagal B sveikatos grupę.

Duomenų, kad pareiškėjo laikinas nedarbingumas, buvęs faktiniu pagrindu pareiškėjo atleidimui pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punktą, būtų susijęs su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybinės pareigas ar su tarnyba, Kariuomenės vadovybė pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu neturėjo, tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir su skundu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitiko Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punktą, todėl pareiškėjas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas pagal minėtą teisinį pagrindą. Pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo būti atleistas pagal krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kuriame nustatyta, jog profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai paaiškėja ir nustatoma, kad karys negali atlikti pareigų dėl sveikatos būklės, nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, o grįsti tik prielaidomis bei sąlygomis, nes pareiškėjo atleidimo momentu egzistavo tik Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytos faktinės aplinkybės, o minėto įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos aplinkybės neegzistavo.

Teismas akcentavo, kad skundžiamas Lietuvos kariuomenės vado įsakymas buvo priimtas 2015 m. kovo 27 d., pareiškėjas pats jau buvo pasirašytinai atsiskaitęs su darbdaviu, jo padaliniais (remiantis 2015 m. kovo 27 d. Profesinės karo tarnybos kario atsiskaitymo lapu, pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. kovo 31 d. atsiskaitė su Bataliono padaliniais / pareigūnais), Lietuvos kariuomenės Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vadas 2015 m. kovo 30 d. buvo priėmęs įsakymą Nr. P-136 „Dėl eil. E. G. atsiskaitymo“, todėl pareiškėjo prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo neturėjo būti ir pagrįstai nebuvo patenkintas, nes pateiktas pavėluotai.

Vadinasi, Lietuvos kariuomenės vado 2015 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. PK-465 „Dėl vyr. eil. E. G. išleidimo į atsargą ir jo skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ nėra teisinio pagrindo pakeisti. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas pakeisti Lietuvos kariuomenės Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vado 2015 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. P-136 „Dėl eil. E. G. atsiskaitymo“: papildyti, nurodant išmokėti vidutinį tarnybinį atlyginimą už viršvalandžius, už kuriuos nebuvo suteiktos laisvos dienos, ir išmokėti už atostogas papildomai butpinigius ir maistpinigius yra išvestinis reikalavimas, todėl taip pat negali būti tenkinamas.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad, išanalizavus pareiškėjo 2012 m. – 2015 m. tarnybos laiko apskaitos žiniaraščius, nustatyta, jog pareiškėjui buvo teikiamos laisvos dienos, todėl pareiškėjo reikalavimas papildyti įsakymą Nr. P-136, nurodant išmokėti vidutinį tarnybinį atlyginimą už viršvalandžius, už kuriuos nebuvo suteiktos laisvos dienos, yra visiškai nepagrįstas. Nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 11 d. nutarime Nr. 32 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių vidutinio atlyginimo apskaičiavimo tvarkos aprašo 4.4 ir 4.7 punktus į kario vidutinį atlyginimą neįskaičiuojama kompensacija maitinimosi išlaidoms padengti (maistpinigiai) ir butpinigiai.

Pareiškėjui už nepanaudotas kasmetines atostogas, kaip ir už įprastas kasmetines atostogas, turėjo būti ir buvo mokamas vidutinis pareiškėjo atlyginimas, į kurį maistpinigiai ir butpinigiai neįtraukti. Be to, Įstatymo 63 straipsnio 6 ir 8 dalyse butpinigiai ir maistpinigiai įvardyti kaip profesinės karo tarnybos kariui mokama piniginė kompensacija kario tarnybos metu patirtoms išlaidoms, susijusioms su gyvenamosios patalpos išlaikymu ir maitinimusi, kompensuoti. Pareiškėją 2015 m. kovo 31 d. išleidus iš profesinės karo tarnybos į atsargą ir šią dieną išmokėjus jam piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, jis po šios datos, nebūdamas profesinės karo tarnybos kariu, negalėjo patirti ir jokių profesinės karo tarnybos kario išlaidų, susijusių su gyvenamosios patalpos išlaikymu ir maitinimusi, dėl to taip pat negalėjo būti mokamos kompensacijos už nepatirtas išlaidas.

Teismas konstatavo, kad nenustačius viešojo administravimo institucijų neteisėtų veiksmų, nėra įrodyta esą patirta pareiškėjo neturtinė žala, todėl ir šioje apimtyje skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas E. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas laikosi skunde išdėstytos pozicijos dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimo pareiškėjo prašymu nukeliant jo atleidimo datą, taip pat dėl butpinigių ir maistpinigių priteisimo ir vidutinio atlyginimo priteisimo už viršvalandžius, atleidimo pagrindo. Nurodo, kad teismas visiškai nemotyvuotai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl vidutinio atlyginimo už viršvalandžius priteisimo, todėl sprendimas turi būti panaikintas ir klausimas perduotas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę, taip užkirsdamas pareiškėjui kelią rinkti įrodymus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo suteiktos ne visos laisvos dienos už viršvalandžius. Pateikia tarnybos laiko apskaitos lentelę ir teigia, kad jam nebuvo suteiktos laisvos dienos už 6,1 mėn. Nurodo, kad gavęs pareiškėjo prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo iki pareiškėjo išleidimo į atsargą dienos, atsakovas turėjo pakeisti priimtą įsakymą, kuriame, be kita ko, atleidimo data buvo nurodyta ankstesnė, nei numato įstatymas. Pažymi, kad įstatymas nenumato termino, per kurį pareiškėjas turėjo pateikti tokio pobūdžio prašymą. Pažymi, kad apie atleidimą sužinojo 2015 m. kovo 27 d., todėl pareiškėjui reikėjo laiko pasitarti su teisininkais. Atsakovas elgėsi nesąžiningai ir įsakymą pateikė prieš tris dienas iki atleidimo. Teismas pažodžiui perrašė atsakovo poziciją dėl butpinigių ir maistpinigių, tačiau pats sprendimo šioje dalyje nemotyvavo. Pakartoja skunde nurodytus motyvus, kad pareiškėjo manymu, atsakovo neteisėti veiksmai, sąlygoję neturtinės žalos atsiradimą pasireiškė dviem aspektais: pareiškėjo prašymo nepriėmimu 2015 m. kovo 31 d., kai pareiškėjas buvo pažemintas kitų Personalo skyriaus darbuotojų akyse; priimant įsakymą Nr. PK-465, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nesant tam teisinio pagrindo ir neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, dėl ko pareiškėjas patyrė didelių dvasinių išgyvenimų dėl susirūpinimo išsilaikymu, dėl socialinio draudimo praradimo, dėl ateityje suprastėsiančių gyvenimo sąlygų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Laikosi atsiliepime nurodytos pozicijos, naujų argumentų nepateikia.

Atsakovas Lietuvos kariuomenė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos. Laiko nepagrįstais pareiškėjo teiginius dėl neapmokėtų viršvalandžių, nurodo, kad pareiškėjas nepateikė tikslių skaičiavimų. Tvirtina, kad įvertinus pareiškėjo pateiktas lenteles yra akivaizdu, jog pareiškėjas neskiria atliktos karo tarnybos rūšių ir joms taikomų poilsio garantijų. Atsakovas tvirtina, kad remiantis KASOKTĮ ir Karo tarnybos statutu karių tarnybos trukmė yra neribojama ir priklauso nuo tarnybos poreikių. Pareiškėjo nurodytų viršvalandžių sąvoka nėra reglamentuota, o kariams pavedus atlikti užduotis jiems numatyto nepertraukiamo poilsio metu, šis laikas kompensuojamas suteikiant atitinkamą laisvą nuo tarnybos laiką. Pagal Karo tarnybos statuto 45 punktą karo tarnybos laiko apskaita atliekama pildant tarnybos laiko apskaitos žiniaraščius, kurie patvirtina, kad iš esmės visais atvejais, kai buvo viršytas 40 val. savaitės darbo laikas, šis laikas atsirado dėl pareiškėjo paskyrimo budėti ne tarnybos vietoje. Karo tarnybos statuto 84 punktas numato, kad viena laisva nuo tarnybos diena kariui suteikiama tik už 240 val. budėjimą ne tarnybos vietoje, už kurį pareiškėjui priklausė 4 laisvos dienos, kurios ir buvo suteiktos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai budėjimą ne tarnybos vietoje prilygino kasdienei tarnybai ar dienos tarnybos budėjimui, už kuriuos garantijos nėra numatytos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Lietuvos kariuomenės vado 2015 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. PK-465 „Dėl vyr. eil. E. G. išleidimo į atsargą ir jo skyrimo atlikti tarnybą rezerve“, Lietuvos kariuomenės Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vado 2015 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. P-136 „Dėl eil. E. G. atsiskaitymo“ įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašė pakeisti minėtus įsakymus ir pripažinti neteisėtu pareiškėjo atleidimą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto pagrindu, pakeisti pareiškėjo atleidimo dieną į 2015 m. balandžio 21 d.; išmokėti vidutinį tarnybinį atlyginimą už viršvalandžius, už kuriuos nebuvo suteiktos laisvos dienos, išmokėti už nepanaudotas atostogas papildomai butpinigius ir maistpinigius; priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Byloje nustatyta, kad ginčijamu Lietuvos kariuomenės vado 2015 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. PK-465 su pareiškėju buvo nutraukta karo tarnybos sutartis ir jis išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą bei paskirtas atlikti tarnybą rezerve. Karo tarnybos sutartis su pareiškėju nutraukta Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatytu pagrindu – pareiškėjo sirgimo (laikinojo nedarbingumo) trukmei esant 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu darbingumas buvo sutrikęs su pertraukomis ir jeigu susirgimas nesusijęs su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba.

Pareiškėjas nesutiko su tokiu įsakymu, nurodydamas, kad karo tarnybos sutartis su pareiškėju turėjo būti nutraukta remiantis Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu – paaiškėjus ir nustačius, kad karys negali atlikti pareigų dėl sveikatos būklės. Be to, pažymėjo, kad atsakovas nevertino, ar pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra susiję su tarnyba.

Dėl karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindo

Kaip jau minėta, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punktas numato, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai jo sirgimo (laikinojo nedarbingumo) trukmė ilgesnė kaip 120 kalendorinių dienų, jeigu darbingumas buvo sutrikęs nepertraukiamai, arba 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu darbingumas buvo sutrikęs su pertraukomis ir jeigu susirgimas nesusijęs su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba.

LVAT 2011 m. sausio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010 yra išaiškinęs, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto nuostatoje yra įtvirtintos dvi jos taikymo sąlygos; 1) susirgimo (laikinojo nedarbingumo) trukmė ilgesnė kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių; 2) susirgimas nesusijęs su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba.

Faktas, kad pareiškėjas per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. kovo 5 d.) sirgo su pertraukomis ilgiau kaip 140 dienų (iš viso 179 dienas) byloje nustatytas ir dėl šio fakto ginčo tarp šalių nėra. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą Nr. PK-465 turėjo, tačiau nepaisė duomenų, jog susirgimai, dėl kurių per paskutinius 12 mėnesių su pertraukomis pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo nedarbingas ilgiau kaip 140 kalendorinių dienų, yra susiję su sužeidimu ar suluošinimu atliekant tarnybines pareigas ar su tarnyba. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, jog priimdamas Įsakymą Nr. PK-465, atsakovas pažeidė antrąją KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkto taikymo sąlygą.

2015 m. kovo 13 d. Lietuvos kariuomenė, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas per paskutinius 12 mėnesių buvo nedarbingas daugiau 140 kalendorinių dienų, pasiūlė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo viršininkui inicijuoti profesinės karo tarnybos sutarties su E. G. nutraukimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatytu pagrindu. Lietuvos kariuomenės vadas pasinaudojo įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise nutraukti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį. Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kas skundžiamą įsakymą priėmė kompetentingas pareigūnas esant KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatytoms šios įstatymo normos taikymo sąlygoms.

KASOKTĮ 65 straipsnis reglamentuoja, kad Krašto apsaugos ministerija organizuoja ir atlieka profesinės karo tarnybos karių sveikatos priežiūrą ir sveikatinimo veiklą per krašto apsaugos sistemos sveikatos priežiūros institucijas ir naudodamasi kitų nacionalinės sveikatos sistemos asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis ir patarnavimais. Tikrosios karo tarnybos karių, civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų, asmenų, stojančių ar šaukiamų į tikrąją karo tarnybą, civilinę krašto apsaugos tarnybą ar Lietuvos šaulių sąjungos kovinius būrius, karių savanorių, kitų aktyviojo ir parengtojo rezervo karių sveikatos tikrinimo nustatant tinkamumą tarnybai, atrankos pagal sveikatos būklę tvarką nustato Vyriausybė ar arba jos įgaliota institucija (KASOKTĮ 65 str. 3 d. 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2401 redakcija). KASOKTĮ 67 straipsnio 3 dalis (2011 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XI-1509 redakcija) reglamentuoja, kad kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį nustato Lietuvos kariuomenės karinė medicinos ekspertizės komisija, sudaroma ir veikianti Vyriausybės nustatyta tvarka. Kario žūties, ligos ar sveikatos sutrikimo problemos priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Jos darbo tvarką nustato krašto apsaugos ministras. Įgyvendindama minėtas KASOKTĮ 65 straipsnio 3 dalies ir 67 straipsnio 3 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1125 patvirtino Karinės medicinos ekspertizės nuostatus, o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 sudarė Tarnybinio tyrimo komisiją ir patvirtino Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatus. Minėtos KASOKTĮ normos ir jas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad profesinės karo tarnybos karių sveikatos būklė visais su šia tarnyba susijusiais klausimais turi būti tiriama laikantis šiais teisės aktais nustatytų procedūrų bei taisyklių, kurios yra privalomos tiek kariui, tiek krašto apsaugos sistemos (KASOKTĮ 3 str.) vienetams.

Kaip jau minėta, įstatymu (KASOKTĮ 67 str. 3 d.) krašto apsaugos ministro sudaromai tarnybinio tyrimo komisijai yra suteikti įgaliojimai nustatyti kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba. Taigi tik ši komisija yra kompetentinga priimti sprendimą, ar tarp profesinės karo tarnybos kario sveikatos sutrikimo ir kario tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnybos yra priežastinis ryšys. Pagal Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatuose ((2014 m. spalio 3 d. redakcija) toliau – ir TTK nuostatai) reglamentuotą kario sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba procedūrą, karys (jo įgaliotas atstovas) dėl minėto priežastinio ryšio nustatymo turi kreiptis į Tarnybinio tyrimo komisiją su prašymu ir pateikti šių Nuostatų 11 punkte išvardytus medicininius dokumentus (tarp jų – asmens sveikatos priežiūros istoriją iš viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų, ne trumpesnę kaip 5 metų) ir kitus dokumentus. Minėtos nuostatos patvirtina, kad karys Tarnybinio tyrimo komisijai gali pateikti medicininius dokumentus iš visų asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose gydėsi. Atitinkamą medžiagą turi pateikti ir karinis vienetas bei Karo medicinos tarnyba (TTK nuostatų 12, 13 p.). Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad kario sveikatos sutrikimas gali būti pripažintas susijusiu su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba tik konstatavus atitinkamus teisiškai reikšmingus tarnybos faktus ir aplinkybes. Prieš priimdama sprendimą, kad kario liga susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba, komisija turi gauti tai patvirtinančią Karinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir KMEK) išvadą (28 p.). Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimas gali būti apskųstas teismui per 10 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo kariui, jo šeimos nariams ar jų prašymu kitam kario interesams atstovaujančiam asmeniui (KASOKTĮ 67 str. 4 d., TTK nuostatų 25 p.).

Remdamasi aptartu teisiniu reguliavimu teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl profesinės karo tarnybos kario sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustatymo (nenustatymo) pagrįstumo ginčas gali kilti ir gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme tik tuo atveju, kai Tarnybinio tyrimo komisija priima vieną iš TTK nuostatų 26 punkte numatytų sprendimų, o karys su juo nesutinka ir jį apskundžia teismui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Tarnybinio tyrimo komisiją dėl jo sveikatos sutrikimo galimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustatymo, t. y. nepasinaudojo KASOKT įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje ir TTK nuostatuose nustatyta tvarka.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl ekspertizės skyrimo yra atmestini. Pažymėtina, kad ginčo administracinėje bylos ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Taigi įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nebuvo iškeltas administracinis ginčas dėl priežastinio ryšio tarp sveikatos sutrikimo ir kario tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnybos nustatymo (nenustatymo) pagrįstumo, kadangi, kaip minėta pirmiau, priimti sprendimą dėl šio priežastinio ryšio nustatymo kompetencija suteikta Tarnybinio tyrimo komisijai, o pareiškėjas į šią Komisiją nesikreipė ir ji dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nėra priėmusi jokio sprendimo. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjo pareikštas prašymas, kad teismas skirtų teismo medicininę ekspertizę jo susirgimo priežastims nustatyti, prieštarauja pirmiau aptartu teisiniu reguliavimu nustatytai tikrosios karo tarnybos kario sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustatymo tvarkai ir išeina už nagrinėjamoje byloje iškelto administracinio ginčo ribų.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negali atlikti pareigų dėl sveikatos būklės. Kompetentinga institucija nėra priėmusi išvados dėl pareiškėjo netinkamumo tarnybai, kuri būtų pagrindas nutraukti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį, todėl pareiškėjo argumentas, kad sutartis su juo turėjo būti nutraukta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas. Priešingai, pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu galiojo Karinės medicinos ekspertizės komisijos 2013 m. rugsėjo 3 d. išduota ekspertinio nutarimo pažyma Nr. 4342, pagal kurią pareiškėjas buvo pripažintas tinkamu profesinei karo tarnybai ir tarnybai tarptautinėse operacijose pagal B sveikatos grupę.

Kaip jau minėta, pareiškėjas taip pat prašė teismo pakeisti pareiškėjo atleidimo dieną į 2015 m. balandžio 21 d., kadangi pareiškėjas 2015 m. kovo 31 d. pateikė Lietuvos kariuomenės vadui prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo nukeliant atleidimo dieną į pirmą darbo dieną po atostogų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasmetinių ir nemokamų atostogų išleidimo ir atšaukimo iš jų krašto apsaugos sistemoje tvarką reglamentuoja Krašto apsaugos ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-1011 (2013 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 684 redakcija) patvirtintas aprašas, kurio 17 punkte numatyta, jog tuo atveju, kai karys išleidžiamas į atsargą Ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva ar valia nesant jo kaltės ar dėl invalidumo ir jei teisės aktų nustatyta tvarka apie būsimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą iš anksto nebuvo įspėtas, gali būti išleistas nepanaudotų kasmetinių atostogų, jei prašymą dėl šių atostogų pateikia ne vėliau kaip iki įsakymo dėl jo išleidimo į atsargą priėmimo dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vado 2015 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. P-121 dėl jo atleidimo iš tarnybos. Pats pareiškėjas nurodo apie savo atleidimą iš tarnybos sužinojęs 2015 m. kovo 27 d. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo pateikti įsakymo dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir jo išleidimo į rezervą priėmimo dieną. Prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo pareiškėjas pateikė 2015 m. kovo 31 d., t. y. praėjus keturioms dienoms nuo įsakymo dėl jo išleidimo į rezervą priėmimo, todėl jis negalėjo būti patenkintas. Be to, 2015 m. kovo 30 d. Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vado įsakymu Nr. P-136 nustatyta sumokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl atleidimo dienos pakeitimo yra nepagrįstas.

Įstatymų leidėjas nustatė reikalavimus, kurių turi būti laikomasi nutraukiant profesinės karo tarnybos sutartį ne dėl kario kaltės (KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6, 12, 13 punktai) ir išleidžiant jį į atsargą: 1) Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybė savo iniciatyva arba valia gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį karį įspėjusi ne mažiau kaip prieš du mėnesius arba ir neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą papildomą kompensaciją (KASOKTĮ 39 str. 1 d.); 2) kai išleidžiamas į atsargą karys neturi teisės į kario valstybinę pensiją, jam išmokama išeitinė pašalpa, kurios dydis priklauso nuo kario tarnybos krašto apsaugos sistemoje stažo (KASOKTĮ 40 str. 1 d. 1-4 p.), o kai išleidžiamas į atsargą karys turi teisę į kario valstybinę pensiją, jam išmokama 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa neatsižvelgiant į tarnybos krašto apsaugos sistemoje stažą (KASOKT įstatymo 40 str. 2 d.); 3) visiems kariams, su kuriais nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis ne dėl jų kaltės ir jei jie iš anksto neįspėjami, išmokama 1 mėnesio tarnybinio atlyginimo dydžio, o kariui, auginančiam vaiką ar vaikų iki 14 metų, išmokama 2 mėnesių tarnybinių atlyginimų dydžio papildoma kompensacija (KASOKT įstatymo 40 str. 3 d.).

Byloje esantis Lietuvos kariuomenės Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vado 2015 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. P-136 patvirtina, kad nutraukiant su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį KASOKT įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 13 punktu ir išleidžiant jį į atsargą bei atsiskaitant su pareiškėju buvo pritaikytos KASOKT įstatymo 39 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos. Kadangi profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta ir pareiškėjas buvo atleistas iš profesinės karo tarnybos prieš tai neįspėjus, jam buvo išmokėta dviejų mėnesių tarnybinio atlyginimo dydžio papildoma kompensacija, kaip to reikalauja KASOKT įstatymo 39 straipsnio 1 dalis ir 40 straipsnio 3 dalis. Be to, pareiškėjui buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Dėl apmokėjimo už viršvalandžius

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam atlyginimo už viršvalandžius, už kuriuos nebuvo atlyginta laisvomis dienomis. Nurodė, kad jam nebuvo suteiktos laisvos dienos už 1025 val., todėl už šį laiką turi būti atlyginta kaip už viršvalandinį darbą.

Teisėjų kolegija tokius pareiškėjo argumentus laiko nepagrįstais.

Pažymėtina, kad remiantis Karo tarnybos statuto 43 punktu karo tarnyba, atsižvelgiant į jos pobūdį, skirstoma į: 43.1. kasdienę tarnybą; 43.2. budėjimą; 43.3. kareivinių režimo tarnybą; 43.4. tarnybą tarptautinėse operacijose, pratybose ir kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose; 43.5. tarnybą, atliekamą kitose ne KAS valstybės institucijose, užsienio valstybių ir tarptautinėse karinėse ir gynybos institucijose. 43.6. tarnybą, atliekamą karių stažuotės, mokymosi ir komandiruotės laikotarpiu. Pagal Karo tarnybos statuto 67 punktą budėjimai, atsižvelgiant į jų paskirtį ir organizavimo ypatumus, skirstomi į: 67.1. dienos tarnybą; 67.2. kovinį budėjimą; 67.3. sargybą; 67.4. budėjimą ne tarnybos vietoje.

Karo tarnybos statuto 50 punktas numato, kad kario tarnybos dienos ir suminė savaitės tarnybos trukmė nėra apribota ir priklauso nuo tarnybos poreikių, tačiau vadai (viršininkai) privalo suteikti kariui paros ir savaitės poilsį, užtikrinantį jo sveikatos ir darbingumo atgavimą: 50.1. paros nepertraukiamojo poilsio trukmė paprastai negali būti trumpesnė kaip 11 valandų iš eilės; 50.2. savaitės nepertraukiamasis poilsis paprastai turi trukti ne mažiau kaip 24 valandas. Kasdienės tarnybos laikas paprastai yra 40 valandų per savaitę, o kasdienės tarnybos laiko trukmė per parą paprastai yra 8 valandos (Karo tarnybos statuto 51 punktas). Esant tarnybiniam būtinumui, kai neatidėliotinai reikia užtikrinti KAS institucijos ar jos padalinio užduočių įgyvendinimą, vado (viršininko) įsakymu karys gali būti paskirtas vykdyti pavestas užduotis po nustatyto kasdienės tarnybos laiko, o raštišku įsakymu – ir švenčių, poilsio dienomis. Pagal vado (viršininko) įsakymu patvirtintą KAS institucijos ar jos padalinio karių iškvietimo schemą joje nustatyta tvarka kariai užduotims vykdyti gali būti iškviesti po kasdienės tarnybos laiko. Kariui, kuriam šio Statuto 52 punkte nustatyta tvarka pavesta vykdyti užduotis jam priklausančio nepertraukiamojo 11 valandų paros poilsio metu, poilsio ar švenčių dienomis, už kiekvieną tarnybos valandą kompensuojama laisva nuo tarnybos valanda (Karo tarnybos statuto 51 punktas).

Tarnybos laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuota, kad pareiškėjas taip pat atliko dienos tarnybą. Pagal Karo tarnybos statuto 71 punktą profesinės karo tarnybos kariams po dienos tarnybos budėjimo suteikiamas poilsio laikas sveikatai ir darbingumui atgauti: 71.1. už 24 valandų budėjimą suteikiama viena laisva nuo tarnybos diena. Nurodyta poilsio diena profesinės karo tarnybos kariams KAS institucijos ar pagrindinio karinio vieneto vado (viršininko) arba jo įgalioto vado (viršininko) raštišku įsakymu paprastai suteikiama sekančią darbo dieną iš karto po budėjimo. Jei dėl priežasčių, susijusių su tarnybos užduočių atlikimo specifika (tarnybos tarptautinėje operacijoje, mokymuose ir pan.), iš karto po budėjimo laisvos nuo tarnybos dienos suteikti nėra galimybės, ji suteikiama šioms priežastims išnykus (Karo tarnybos statuto 72 p.).

Tarnybos laiko apskaitos žiniaraščiuose taip pat užfiksuota, kad pareiškėjas budėjo ne tarnybos vietoje. Remiantis Karo tarnybos statuto 84 punktu už 240 valandų budėjimą ne tarnybos vietoje profesinės karo tarnybos kariui suteikiama viena laisva nuo tarnybos diena. Laisva nuo tarnybos diena KAS institucijos ar pagrindinio karinio vieneto vado (viršininko) arba jo įgalioto vado (viršininko) raštišku įsakymu turi būti suteikta einamąjį mėnesį.

Susipažinus su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktais tarnybos laiko skaičiavimais akivaizdu, jog pareiškėjas visą savo tarnybos laiką prilygino kasdienei tarnybai ir apskaičiavo jį pagal kasdienei tarnybai nustatytus paros ir savaitės poilsio reikalavimus, tačiau toks vertinimas neatitinka objektyvių, tarnybos laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuotų duomenų, pagal kuriuos, kaip jau minėta, pareiškėjo tarnybą sudarė ne tik kasdienė tarnyba, bet ir dienos tarnyba, budėjimai ne tarnybos vietoje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jam nebuvo suteiktos laisvos nuo tarnybos valandos dėl pavestų vykdyti užduočių po nustatyto kasdienės tarnybos laiko, ar nebuvo suteiktos laisvos dienos po dienos tarnybos bei laisvos dienos už budėjimus ne tarnybos metu. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikiamos laisvos dienos po dienos tarnybos bei už budėjimus ne tarnybos metu.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinus bylos duomenis darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginimą už 1025 val. viršvalandžių yra visiškai nepagrįstas.

Dėl butpinigių ir maistpinigių priteisimo

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo už nepanaudotas kasmetines atostogas maistpinigius ir butpinigius.

KASOKTĮ 59 straipsnio 1 dalis numato, kad kasmetinių atostogų metu profesinės karo tarnybos kariams mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų atlyginimas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 32 patvirtinto profesinės karo tarnybos karių vidutinio atlyginimo apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punktą į kario vidutinį atlyginimą įskaitoma: 2.1. kario tarnybinis atlyginimas (toliau vadinama – tarnybinis atlyginimas); 2.2. priedai prie tarnybinio atlyginimo už pareigas, susijusias su didesne vadų atsakomybe, už pareigas, susijusias su ypatinga pareigų specifika ir už ypatingų karinių specialybių kvalifikacines kategorijas; 2.3. premijos. Į kario vidutinį atlyginimą neįskaitoma kompensacija maitinimosi išlaidoms padengti ir butpinigiai, kompensacija gyvenamųjų patalpų nuomos išlaidoms padengti (Aprašo 4.4, 4.7 punktai). Remiantis išdėstytomis nuostatomis pareiškėjo reikalavimas dėl butpinigių ir maistpinigių priteisimo pagrįstai nebuvo patenkintas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl Įsakymo Nr. PK-465 ir įsakymo P-136 panaikinimo. Šie įsakymai, kaip minėta pirmiau, priimti kompetentingų pareigūnų esant KASOKT įstatyme numatytoms sąlygoms. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje numatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų nenustatyta. Nepatenkinęs pagrindinio reikalavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir kitus (išvestinius) pareiškėjo skundo reikalavimus. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų pagrįstai atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. G. (E. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė