2017-11-09 Nr. AB-20693-3-61-3-01953-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2194-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01953-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas. Nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama. Kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna. Nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Kamerose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta, buvo pelėsių. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, higienos priemonėmis, čiužiniai buvo netinkamos būklės. Šiukšlių konteineriai buvo statomi prie kamerų langų ir skleisdavo nemalonų kvapą. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Dušų būklė buvo netinkama. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebūdavo galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Nebuvo sąlygų išdžiovinti paties išskalbtus drabužius. Kamerose būdavo buitinių parazitų. Maistas buvo nepakankamai kaloringas ir neskanus, atšalęs, maisto dalintojai jį dalindavo be higieninių pirštinių. Lukiškių TI-K nebuvo patalpų ilgalaikiams pasimatymams, pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona. Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinių išgyvenimų, diskomfortą.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Asbestas Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose nenaudojamas. Maitinimas atitinka nustatytas normas. Suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Ilgalaikių pasimatymų patalpų Lukiškių TI-K nėra įrengta, jų suteikimo teisės aktai nenumato. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, 127, 130, 147, 165, 168, 177, 192, 294, 305, 306. Vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas, ne mažiau kaip 3,6 kv. m, nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 punkte, pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas 9 paras. Jam teko 2,65 kv. m kameros ploto. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,97 iki 8,09 kv. m ploto. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus.

6. Iš atsakovo atstovo pateiktų Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymų teismas nustatė, kad pareiškėjas turėjo galimybę naudotis fizinės reabilitacijos patalpomis, aprūpintomis sportiniu inventoriumi, treniruokliais. Lukiškių TI-K įrengta biblioteka, sudarytos sąlygos skaityti knygas bei spaudą gyvenamosiose kamerose. Visose gyvenamosiose kamerose įrengta kabelinė televizija. Be to, pareiškėjas dalyvavo laisvalaikio užimtumo, narkomanijos ir ŽIV prevencijos programose. Į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl dalyvavimo socialinėse programose pareiškėjas nesikreipė. Dėl paminėtų priežaščių teismas pareiškėjo teiginius, jog nebuvo pakankamai galimybių tenkinti socialinius poreikius ir dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, atmetė kaip nepagrįstus.

7. Teismas pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose, atmetė kaip deklaratyvius ir konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentų dėl pasivaikčiojimo gryname ore trukmės ir pasivakščiojimo kiemelių būklės pagrįstumą, teismas atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija fakto, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu konkrečiu jo buvimo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 įvairaus ploto pasivaikščiojimo kiemeliai, o pareiškėjas nenurodė konkrečių kiemelių ir galimų pažeidimų padarymo laiko, sprendė, kad atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, privatumo neužtikrinimu, teismas atsižvelgė į teisės aktų reikalavimus, nustatančius sanitarinio mazgo įrengimą, bei į atsakovo atsiliepime bei Ūkio skyriaus pažymoje pateiktą informaciją. Sprendė, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl kamerų vėdinimo, drėgmės ir pelėsių, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24, 26 ir 56 punktų reikalavimus bei analogiškus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 ir 17 punktų reikalavimus. Įvertinęs byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) pažymų dėl atliktų patikrinimų kamerose Nr. 108, Nr. 130 ir Nr. 147, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, turinį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio, yra atmestini kaip neįrodyti.

11. Atsižvelgęs į HN 76:2010 22 ir 23 punktų ir HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, taikomus gyvenamųjų patalpų apšvietai bei jau minėtų VVSC patikrinimo aktų išvadas dėl kamerose Nr. 108, Nr. 130 ir Nr. 147 esančio apšvietimo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus.

12. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su patalpų temperatūra žiemos ir vasaros metu pagrįstumo, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 26 punkto ir HN 134:2015 16 punkto nuostatas bei į VVSC patikrinimų, atliktų kameroje Nr. 147, Nr. 108, Nr. 130 išvadas, ir konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis higienos normų nustatytus reikalavimus laisvės atėmimo vietų temperatūrai ir šildymui.

13. Įvertinęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 nuostatas, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje pateiktą informaciją ir pateiktų į bylą kameros kortelių turinį, teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduotas nustatytas kiekis minkštojo inventoriaus, jam buvo leista naudotis savo paklodėmis, antklodėmis, užvalkaliukais pagalvei, rankšluosčiais (po 2 vnt.), todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jų būklės laikė neįrodytais.

14. Teismas iš VVSC 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akto nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo tikrinamas buitinių atliekų tvarkymas ir esminių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas jo laikymo metu šiais pažeidimais nesiskundė, o skunde nenurodė kada ir kokiose kamerose šiukšlių konteineriai buvo statomi prie kamerų langų, todėl sprendė, kad šiuo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, ir vertino juos kaip neįrodytus.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su šilto vandens nebuvimu ir galimybės praustis visą kūną po šiltu vandeniu nesudarymu, bei netinkamos dušų būklės, atsižvelgė į HN 76:2010 39 punkto ir HN 134:2015 28.2 ir 44 punkto nuostatas bei į atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją. Nurodė, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl šilto vandens nebuvimo ir galimybės nusiprausti nesudarymo nesikreipė. Tačiau iš VVSC patikrinimo aktų nustatęs, kad Lukiškių TI-K II-ojo korpuso 18 posto dušinėje lubų dažai vietomis buvo atšokę, šie paviršiai nebuvo tinkami lengvam valymui, vizualiai buvo nustatyti pelėsių požymiai, taip pat II-ojo korpuso 19 posto dušinėje esanti pertvara yra pažeista ir neatitiko higienos normų reikalavimų, pripažino, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu dušų būklė ne visuomet buvo tinkama.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo sąlygų išdžiovinti paties išskalbtus drabužius, teismas atsižvelgęs į HN 76:2010 64 punktą ir įvertinęs bylos medžiagą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, todėl atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstraktaus pobūdžio teiginius ir juos laikė neįrodytais.

17. Teismas įvertinęs HN 76:2010 60 punkto ir HN 134:2015 20 punkto nuostatas bei aplinkybę, kad atsakovas su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ yra sudaręs sutartį, o taip pat atsižvelgęs į tai, kad VVSC Lukiškių TI-K nenustatė pažeidimų šioje srityje bei į tai, kad savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, pareiškėjo teiginius dėl buitinių parazitų kamerose ir jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus.

18. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog maistas buvo nepakankamai kaloringas ir neskanus, atšalęs, maisto dalintojai jį dalindavo be higieninių pirštinių, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir teisės aktų, reglamentuojančių, nedirbančių vyrų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo sąlygas, reikalavimus, teismas pažymėjo, kad šių savo teiginių pareiškėjas įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

19. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo patalpų ilgalaikiams pasimatymams, pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona. Įvertinęs teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą dėl nuteistųjų (suimtųjų) teisės pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, teismas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT Lukiškių TI-K paaiškinimą, jog įstaiga neturėjo tinkamų sąlygų užtikrinti ilgalaikius pasimatymus su šeima, laikė Konvencijos prasme nepriimtinu, bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose. Pažymėjo, kad tiek EŽTT išnagrinėtoje byloje, tiek LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 pareiškėjai kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, bet Lukiškių TI-K administracijos sprendimais tai nebuvo leista. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad neturėjo ilgalaikių pasimatymų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada jis kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine suteikimo, kada pasimatymai jam nebuvo suteikti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan. Todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus.

20. Dėl pareiškėjo teiginių, jog pastato konstrukcijose yra asbesto, teismas atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą tuo klausimu, ir įvertinęs bylos medžiagą, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas, todėl šiuos jo teiginius vertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus byloje surinktais įrodymais, ir atmetė.

21. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, todėl patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

22. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, užtikrinančiomis jam teisę į teisės aktais nustatytą minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodoma 70 000 Eur suma neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams.

23. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką (LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016, 2016 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016) panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.

24. Spręsdamas dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kopijuojant dokumentus, teismas nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą pateikė 107 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatavo, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė, ir atsakovo atstovo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas 6,42 Eur išlaidas, atmetė.

III. 25. Pareiškėjas D. K. pateikė apeliacinį skundą skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilnai – atlyginti 70 000 Eur neturtinę žalą.

26. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, reikšmingus pareiškėjui padarytos žalos dydžiui nustatyti, netinkamai vertino laiko trukmę, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje nežmoniškomis sąlygomis, nepagrįstai jį sumažindamas, ir priteisė nepagrįstai mažą ir neteisingą padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl tam tikrų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, kaip neva neįrodytų, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui.

27. Nurodo, kad teismas, vertindamas pareiškėjui tenkantį kamerų plotą, dienomis, kuriomis anot teismo, nebuvo nustatyta tenkančio kameros ploto pažeidimų, neatsižvelgė į dienas, kai pareiškėjui tenkantis itin mažas ir nustatytų reikalavimų neatitinkantis kameros plotas, truko ne visą parą, bet atitinkamas jos dalis. Pažymi, kad buvo vykdomi asmenų perkėlimai iš vienos kameros į kitą kamerą, kurių metu pareiškėjas likdavo vienas savo kameroje, tačiau jie vyksta tarp 14 val. ir 18 val., tame tarpe, praktiškai visais atvejais, asmens įkėlimas į kamerą užtrunka iki pusės valandos, ir tik kartais (maždaug 10 procentų visų atvejų), asmenų perkėlimas iš kameros į kamerą užtrukdavo kelias valandas ir ilgiau. Teigia, kad teismas taip pat neįvertino dienų, kai atskaičius kamerose esančių baldų ir sanuitarinio mazgo užimamą plotą, asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

28. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį ir pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus dėl dauginių jo laikymo sąlygų pažeidimų, kurie buvo ilgalaikiai ir kurie laikyti nežmoniškomis ir kankinančiomis laikymo sąlygomis, todėl patirtą žalą nepagrįstai vertino tik 100 eurų.

29. Pareiškėjas teigia, kad teismas konstatavęs, jog pažeidimas, susijęs su tenkančiu plotu buvo padarytas, ir netgi neatsižvelgiant į netinkamai nustatytą jo trukmę, neatsižvelgė, jog ilgesnis laikas praleistas tokiomis sąlygomis daro didesnį neigiamą poveikį tiek žmogaus fizinei, tiek ir psichinei sveikatai per se, bei nepagrįstai sumenkino pareiškėjo patirtus išgyvenimus, dalį laiko praleidžiant iš esmės net 1 kv. m nesiekiančiame plote. Nurodo, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė fizines kančias, susijusias su judėjimo apribojimu, kadangi praktiškai visą laiką buvo priverstas būti gulimoje padėtyje bei itin daug neigiamų emocijų, dėl ko pakriko psichinė sveikata, sutriko miegas.

30. Teismas, vertindamas pažeidimą, susijusį su sanitarinių įrenginių kamerose įrengimu ir jų naudojimusi, neįvertino, kad šis pažeidimas truko visą bylos nagrinėjimui aktualų laikotarpį bei neatsižvelgė į dar didesnę dėl šio pažeidimo daromą žalą, kai pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas neatitiko netgi nustatytos 3,6 kv. m normos.

31. Pažymi, kad teismo sprendimo argumentai, apie tariamą kalinamų asmenų sąlygų gerinimą, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis, yra deklaratyvūs, nes tokios suimtųjų teisės yra įtvirtintos įstatyme, ir nepateisina žalos, kuri buvo padaryta dėl ilgalaikio pareiškėjo kalinimo nežmoniškomis ir žeminančiomis sąlygomis.

32. Nurodo, kad bylose, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, vertindamas padarytos žalos dydį, skiriasi ne tik bylų faktinės aplinkybės, bet ir tai, kad jose priteistos sumos buvo už atskirus pažeidimus, kai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo bent tris pareiškėjo atžvilgiu padarytus pažeidimus, tačiau nepaisant to, priteisė tik 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Tokia suma, neabejotinai yra neadekvati bei iš esmės sudaro pagrindą atsakovui ir toliau laikyti asmenis kankinančiomis ir nežmoniškomis sąlygomis, nes tokio dydžio žalos atlyginimas Lietuvos Respublikai iš esmės tampa finansiškai naudingesnis, nei priemonių pažeidimams pašalinti įvedimas.

33. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

34. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

36. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę ir patirtų išgyvenimų mastą, teigdamas, kad tam tikrus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, laikydamas neįrodytais, teismas perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui.

39. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog teismas dėl tam tikrų jo skunde nurodytų pažeidimų įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tokia praktika be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos pasivaikščiojimų kiemelių būklės, dėl kamerų vėdinimo, drėgmės ir pelėsio, dėl minkštojo inventoriaus trūkumo, dėl šiukšlių konteinerių statymo prie kamerų langų, dėl buitinių parazitų kamerose, dėl sąlygų išsidžiovinti paties išskalbtus drabužius, dėl maisto kaloringumo, skonio, jo dalinimo be pirštinių ir dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų atmetė, kaip neįrodytus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus paminėtais aspektais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas paminėtų pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą, pirmiausia atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas savo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų tam tikrais aspektais konkrečiai ir aiškiai nedetalizavo, į tai, jog pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų su skundais į Lukiškių TI-K nesikreipė, į Lukiškių TI-K pateiktus įrodymus, į teisės aktų reikalavimus, ir vien ta aplinkybė, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus šiame Nutarties punkte išdėstytais aspektais, juos įvardino neįrodytais, o ne nepagrįstais, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, ir konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K pateiktą medžiagą dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K, nurodant konkrečias kameras ir laikotarpius, ir asmenų, laikomų kamerose skaičių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K 9 paras buvo laikomas, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, nustatytą Įsakymo 1.3.1 punktu. Pažymėtina, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas, vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

41. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

42. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

43. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, į suformuotą EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 100 Eur. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.).

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė