2018-05-30 Nr. AB-10761-3-61-3-04599-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1124-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04599-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 28-831(1) jam buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Jam Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimu buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Dėl paskirtų nuobaudų jam 2015 m. rugpjūčio ir 2016 m. rugsėjo mėnesiais Vilniaus PN administracija neskyrė nei vienkartinių pašalpų, nei išmokų, todėl jis negalėjo įsigyti būtinų higienos priemonių (dantų šepetuko, dantų pastos, skutimosi priemonių), kanceliarinių prekių (tušinuko ir sąsiuvinio), taksofono kortelės. Vilniaus PN administracija nurodytų priemonių neišduoda.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų neskiriant jam pašalpos ar išmokos 2015 m. rugpjūčio mėnesį ir 2006 m. rugsėjo mėnesį, jis neturėjo galimybės nusipirkti pirmojo būtinumo prekių, dėl to vieną mėnesį neturėjo galimybės valytis dantis, skustis, rašyti skundus į teismus, artimiesiems laiškų, negalėjo paskambinti jiems telefonu, dėl to su kai kuriais iš jų prarado socialinius ryšius. Dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų patyrė nepatogumų, moralinę ir psichologinę žalą, traumą, nenusiskutęs vengė bendrauti su kitais nuteistaisiais, psichologais, būrio viršininku. Jis tapo uždaras, atsirado daugybė kompleksų, patirtą žalą vertina iš viso 2 000 Eur suma.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad vienkartinės mėnesinės pašalpos ir išmokos skyrimas yra vykdomas atsižvelgiant į turimas Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas bei nuteistojo elgesį atliekant laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu du kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis už Vilniaus PN nustatyto bausmės atlikimo režimo pažeidimus, todėl ši aplinkybė eliminavo pareiškėjo galimybes pasinaudoti teise gauti vienkartines pinigines išmokas.

6. Vilniaus PN administracija nuolat skiria pareiškėjui vienkartines pašalpas ir išmokas. Skiriant pašalpas ir išmokas atsižvelgiama į esamas finansines galimybes bei kompleksiškai įvertinus nuteistųjų elgesį. Vilniaus PN administracija išmokų ir pašalpų neskyrimo pagrindus motyvuotai paaiškino 2016 m. spalio 24 d. atsakymuose į pareiškėjo prašymus, t. y. paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo mėnesį piniginė išmoka nebuvo paskirta dėl to, kad 2016 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, o vienkartines pašalpas administracija gali, bet neprivalo, skirti. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo mėnesį sąskaitoje turėjo 11 Eur.

7. Atsakas taip pat nurodė, kad pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio mėnesį nebuvo paskirta pašalpa ir išmoka, kadangi Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriuje. Vilniaus PN administracija neskirdama pareiškėjui pašalpų ir išmokų ginčo laikotarpiu nepažeidė jo teisių, veikė teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas skunde nepagrindžia prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad nuteistieji asmens higienos priemonėmis aprūpinami vadovaujantis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normoje nurodyta, kad mėnesiui nuteistam vyrui skiriama 200 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus. Nuteistų vyrų (kaip ir moterų) aprūpinimo skutimosi priemonėmis, dantų pasta ir dantų šepetėliais Aprūpinimo normos nenumato, todėl atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Vilniaus PN, neaprūpindami pareiškėjo minėtomis higienos priemonėmis, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, t. y. veikė taip, kaip privalėjo veikti.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su prašymais dėl piniginių išmokų skyrimo, kurie buvo netenkinti. Teismas nurodė, kad vienkartinių piniginių išmokų skyrimo tvarką reglamentuoja Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 (toliau – ir Išmokų skyrimo taisyklės). Išmokų skyrimo taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 4 ir 4.2 punktuose nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų: uždarymas į baudos izoliatorių ar karcerį; anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas; perkėlimas į drausmės grupę; perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Kreipdamasis su prašymais dėl išmokų skyrimo, pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad yra susipažinęs su piniginių išmokų nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN 2015 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjui paskirta nuobauda už narkotinių medžiagų vartojimą, 2016 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjui skirta nuobauda (patalpinimas į baudos izoliatorių) už tai, kad pareiškėjas nevykdė pareigūnų nurodymų duoti šlapimo mėginį atlikti greitos tyrimo priemonės testą. Pareiškėjas paskirtų nuobaudų nutarimuose nurodyta tvarka ir terminais neskundė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Vilniaus PN turėjo teisę, vadovaudamiesi Išmokų skyrimo taisyklėmis, pareiškėjui vienkartinių išmokų ar pašalpų ginčo laikotarpiu neskirti.

12. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus PN ginčo laikotarpiu prieš pareiškėją dėl skunde nurodytų aplinkybių atliko neteisėtus veiksmus. Remdamasis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, teismas nesvarstė kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimo.

III. 13. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo jo skunde nurodytų argumentų, sutinka, kad atsakovas Vilniaus PN turėjo teisę ginčo laikotarpiu pašalpų ir išmokų jam neskirti, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad būtinas higienos priemones – dantų šepetuką, dantų pastą ir skutimosi peiliukus galima įsigyti tik Vilniaus PN parduotuvėje, turėjo užtikrinti, kad jis būtų aprūpintas nurodytomis higienos priemonėmis. Vilniaus PN suteikta teisė, bet ne imperatyvi pareiga, neskirti išmokų, todėl išmokos galėjo būti skiriamos.

15. Pareiškėjas pažymi, kad jo sąskaita yra areštuota, artimųjų, kurie jam galėtų padėti finansiškai, neturi. Jeigu artimieji ir padėtų, tai turėtų į jo sąskaitą pervesti 2 700 Eur, nes tokiai sumai jo sąskaita areštuota. Pareiškėjo teigimu, perduoti jam higienos priemonių taip pat negalima, kadangi tai draudžia įstatymai, todėl vienintelė galimybė jam įsigyti higienos priemonių yra skiriant pašalpą ar išmoką, už kurias galėtų įsigyti higienos priemonių Vilniaus PN parduotuvėje. Jis kreipėsi su prašymu į Vilniaus PN dėl higienos priemonių jam išdavimo, tačiau jam buvo atsakyta, kad įstatymai to nenumato.

16. Pareiškėjo teigimu, siekiant apginti galbūt pažeistas jo teises, jis su skundais turi kreiptis į įvairias institucijas, todėl jam reikalingas popierius, tušinukas, vokai ir pašto ženklai, tačiau ir šios kanceliarinės priemonės nėra išduodamos, kadangi įstatymai to nenumato, o pašto išlaidas nuteistieji turi apmokėti patys. Neturėdamas darbo, negaudamas iš artimųjų paramos, Vilniaus PN neskiriant jam pašalpų ir išmokų, jis neturi galimybės įgyvendinti minėtos teisės. Jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu išsiųsti 5 jo laiškus, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas nenurodant jokių motyvų. Taigi jis vieną mėnesį neturėjo galimybės kreiptis dėl galbūt pažeistų jo teisių į institucijas.

17. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis negalėjo palaikyti socialinių ryšių su seserimi ir jai paskambinti, kadangi neturėjo lėšų įsigyti taksofono kortelės. Jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl taksofono kortelės jam išdavimo ar įstaigos sąskaita paskambinti, tačiau jo prašymą atsisakyta tenkinti.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsiliepime nurodoma, kad teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie teismo įvertinti pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Apeliantas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.

20. Vilniaus PN nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde teismui, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo G. B. skundas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl pareiškėjo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, teisėtumas ir pagrįstumas.

22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus.

24. Pažymėtina, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

25. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo reikalavimus grindė tuo, kad 2015 m. rugpjūčio mėnesį ir 2016 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus PN direktoriaus nutarimais paskyrus jam drausmines nuobaudas – uždarymą 15 parų į baudos izoliatorių ir perkėlimą 15 parų į kamerų tipo patalpas, jam nebuvo paskirta piniginė išmoka ir socialinė parama, todėl jis negalėjo įsigyti higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi priemonių), kanceliarinių priemonių (tušinuko ir sąsiuvinio) bei taksofono kortelės, dėl to negalėjo valytis dantų ir nusiskusti, rašyti skundus, laiškus artimiesiems, negalėjo paskambinti telefonu.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, vien tik konstatavęs, kad nuteistieji higienos priemonėmis aprūpinami vadovaujantis Aprūpinimo normomis, kuriose nurodyta, kad mėnesiui nuteistam vyrui skiriama 200 g tualetinio muilo ir vienas rulonas tualetinio popieriaus, o aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi priemonėmis Aprūpinimo normos nenumato, todėl Vilniaus PN veiksmai, neaprūpinant pareiškėjo higienos priemonėmis, yra teisėti, taip pat Vilniaus PN, remdamiesi Išmokų skyrimo taisyklėmis, turėjo teisę pareiškėjui neskirti vienkartinių išmokų ar pašalpų, nes jam (pareiškėjui) Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių, o 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimu paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas 15 parų į kameros tipo patalpas, pareiškėjas jam paskirtų nuobaudų neskundė.

28. Išmokų skyrimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. balandžio 2 d.) 4 punkte buvo nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų (4.2 p.): uždarymas į baudos izoliatorių ar karcerį (4.2.1 p.); anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas (4.2.2 p.); perkėlimas į drausmės grupę (4.2.3 p.); perkėlimas į kamerų tipo patalpas (4.2.4 p.). Išmokų skyrimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 2 d.) 4 punkte nustatyta, kad išmokos neskiriamos, jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų (4.2 p.): anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas (4.2.1 p.); perkėlimas į drausmės grupę (4.2.2 p.); perkėlimas į kamerų tipo patalpas (4.2.3 p.).

29. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo skundo aplinkybių (skundo pagrindo), kad jam (pareiškėjui) turėjo būti skirta ir socialinė parama, nes jis visiškai neturi lėšų ir buvo likęs be būtinų higienos reikmenų ir priemonių, reikalingų rašyti skundus ir bendrauti su artimaisiais.

30. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas su prašymais 2015 m. rugsėjo 4 d. ir 2015 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas skirti jam pašalpą (b. l. 5–7), taip pat 2016 m. rugsėjo 28 d. su prašymu skirti jam pašalpą už 2016 m. rugsėjo mėnesį bei 2016 m. spalio 4 d. su prašymu skirti jam piniginę išmoką už 2016 m. rugsėjo mėnesį (b. l. 8–9). Vilniaus PN 2016 m. spalio 24 d. raštais atsakė pareiškėjui, kad pagal Tvarkos aprašo nuostatas, vienkartinės pašalpos gali būti skiriamos iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų būtiniausiems reikmenims įsigyti, tačiau kadangi pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje turėjo 11 Eur, be to, 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimu buvo nubaustas drausmine nuobauda – 15 parų kamerų tipo patalpose, pašalpa jam nebus skiriama. Taip pat nebus skiriama ir piniginė išmoka.

31. Socialinės paramos suimtiesiems fondo ir Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintas Socialinės paramos suimtiesiems fondo ir Socialinės paramos nuteistiesiems fondo laisvės atėmimo vietose sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas (ginčui aktuali 2009 m. gegužės 24 d. redakcija), kurio 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti: vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos (7.1 p.). Taigi Tvarkos aprašas aiškiai nustato, kada laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti pašalpą.

32. Pažymėtina, kad minėtas Vyriausybės nutarimas priimtas, įgyvendinant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 132 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose atskaitoma 25 proc. bendros darbo užmokesčio sumos. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė.

33. Iš Vilniaus PN 2016 m. spalio 24 d. atsakymo pareiškėjui dėl pašalpos skyrimo (b. l. 8) matyti, kad pašalpą atsisakyta skirti dėl to, jog pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje 2016 m. rugsėjo mėnesį buvo 11 Eur, ir dėl to, kad jis buvo nubaustas drausmine nuobauda – 15 parų kamerų tipo patalpose. Pažymėtina, kad Vilniaus PN atsisakymas skirti pareiškėjui pašalpą tuo pagrindu, kad jam buvo paskirta drausminė nuobauda, nėra pagrįstas teisiniais argumentais. Taip pat ir byloje Vilniaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, teikdami atsikirtimus į skundą nepagrindė argumento, kad pagal Tvarkos aprašą pareiškėjui galėjo būti neskirta parama dėl to, jog pareiškėjas buvo nubaustas drausmine nuobauda.

34. Kaip jau buvo nurodyta, laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti pašalpą, t. y. jam suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar reikalinga skirti nuteistajam pašalpą įsigyti būtiniausiems reikmenims, kokio dydžio skirti pašalpą, ar yra galimybė tokią pašalpą skirti, atsižvelgiant į turimas fondo lėšas. Tačiau pabrėžtina, kad ši diskrecijos teisė yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Pažymėtina, kad įgyvendinant diskrecijos teisę turi būti laikomasi įstatymuose įtvirtintų procedūrų, priimtas sprendimas neturi prieštarauti galiojantiems teisės aktams (įskaitant ir juose įtvirtintus principus).

35. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nenustatė aplinkybių, susijusių su skundo argumentais ir atsakovo atsikirtimais dėl pašalpos pagal Tvarkos aprašą pareiškėjui neskyrimo nepagrįstumo / pagrįstumo. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, ar pareiškėjui jo nurodytos higienos priemonės ginčo laikotarpiu buvo būtinos; dėl kokių priežasčių jis jų neįsigijo, jei sąskaitoje turėjo pinigų; o jei pareiškėjas neturėjo sąskaitoje lėšų ir negalėjo įsigyti higienos reikmenų (nustatyta, kad jomis pareiškėjo neaprūpino Vilniaus PN), tai, kaip buvo sprendžiamas pareiškėjo būtiniausių higienos poreikių užtikrinimo klausimas.

36. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skunde teigė, kad jis neturėjo galimybės rašyti skundų, negalėjo paskambinti telefonu, tačiau ir šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo įvertintos ir dėl jų nepasisakyta. Pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta bendroji nuteistųjų teisė teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną, visuomeninę ar tarptautinę organizaciją, taip pat kitas įmones, įstaigas ir organizacijas, o 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta specialioji nuteistųjų, kuriems yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė: nuteistieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, visuomenines organizacijas bei tarptautines institucijas; prie nuteistųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, jei reikia, pridedami pataisos įstaigos administracijos aiškinamieji raštai. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjas, jo teigimu, neturėdamas lėšų, Vilniaus PN atsisakius skirti jam piniginę išmoką ir pašalpą, turėjo galimybę šią savo teisę realizuoti.

37. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų ABTĮ 56 straipsnio, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, t. y. neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

39. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo ginčo pagal pareiškėjo skundo ribas, nenustatė ir neįvertino teisiškai reikšmingų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, o joms išsiaiškinti ir nustatyti būtini papildomi įrodymai, kuriuos turėtų pateikti bylos šalys. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.). Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė