2015-10-13 Nr. AB-19764-3-65-3-00287-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1721-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00287-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos prašymą pareiškėjai Ž. B. dėl visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Ž. B. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. liepos 30 d. pateikė Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija) skundą (b. l. 45) dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. Sr-3535 „Dėl piniginės socialinės paramos“ (toliau – ir SPS Sprendimas Nr. Sr-3535), kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjai socialinę pašalpą už 2014 m. gegužės–liepos mėnesius, panaikinimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 161 (toliau – ir AGK Sprendimas Nr. 161) (b. l. 42–43) skundą tenkino ir panaikino SPS Sprendimą Nr. Sr-3535.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su patikslintu prašymu (b. l. 36–37), kuriame prašė panaikinti Komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 161 ir pareiškėjos Ž. B. skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. Sr-3535 panaikinimo atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio mėn. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių (toliau – ir SP skyrius), kartu su kitais dokumentais pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą, kuriuo patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, pagal kurią buvęs sutuoktinis įsipareigojo per du mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti pareiškėjai 25 000 Lt kompensaciją už nekilnojamąjį turtą – butą, kuris po skyrybų atiteko pareiškėjos buvusio sutuoktinio nuosavybėn. SP skyrius, įvertinęs pateiktą informaciją, darė prielaidą, kad 2013 m. gruodžio mėnesiui minėta kompensacija pareiškėjai jau yra sumokėta, todėl priėmė sprendimą skirti Ž.

B. piniginę socialinę paramą. Apie tai, kad kompensacija nėra sumokėta ir kad ji yra pervedama kas mėnesį dalimis, pareiškėja SP skyriaus neinformavo ir šios aplinkybės prašyme-paraiškoje nenurodė. Atsižvelgdamas į pareiškėjos buvusio sutuoktinio D. B. 2014 m. balandžio 8 d. rašte SP skyriui pateiktą informaciją dėl pareiškėjos gaunamų lėšų ir siekdamas šią informaciją patikrinti SP skyrius kreipėsi į antstolį. Iš antstolio gautame rašte pažymima, kad Ž. B. nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. kas mėnesį gavo po daugiau nei 1050,00 Lt pajamų, tačiau šių piniginių lėšų nebuvo nurodžiusi.

SP skyrius minėtas pinigų sumas įvertino kaip faktiškai gautas pinigines lėšas, kas atitinka Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 22 punktą, nustatantį, jog tokios pajamos turi būti įskaitomos į asmens pajamas, skiriant piniginę socialinę paramą. Ta aplinkybė, kad gautos pajamos pareiškėjai atiteko po skyrybų su sutuoktiniu kaip kompensacija už nekilnojamąjį turtą ir dabar ši kompensacija išieškoma antstolio bei pervedama pareiškėjai kasmėnesinėmis įmokomis, atsakovo nuomone, nepaneigia Paramos įstatyme faktiškai gaunamų piniginių lėšų sąvokos.

Tokiu būdu pareiškėja, gavusi lėšas, neteko teisės į socialinę paramą, kadangi Paramos įstatymas suteikia teisę gauti paramą tik nepasiturintiems gyventojams, kurie atitinka šiame įstatyme numatytas sąlygas. Taigi, gavęs prašomą informaciją apie išieškotas sumas Ž. B. naudai, SP skyrius 2014 m. liepos 1 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. Sr-3535 neskirti piniginės socialinės paramos pareiškėjai. Atsakovo teigimu, Komisijos sprendimas Nr. 161, kuriuo panaikintas SPS Sprendimas Nr. Sr-3535, yra nepagrįstas ir neteisėtas, Komisijos sprendime nenurodytas nė vienas teisės aktas, kuriam prieštarauja Sprendimas Nr. Sr-3535.

Pareiškėja Ž. B. teismo posėdyje (b. l. 65–67) paaiškino, kad su atsakovo prašymu nesutinka. Po skyrybų su sutuoktiniu ji registravosi darbo biržoje kaip ieškanti darbo, kadangi tuo metu buvo bedarbė ir negavo kitų pajamų; 2013 m. gruodžio mėn. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių dėl piniginės socialinės pašalpos skyrimo, pateikė visus reikalaujamus dokumentus, tarp jų ir Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, pagal kurią pareiškėjai buvęs sutuoktinis įsipareigojo per du mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti 25 000 Lt kompensaciją. SP skyriaus darbuotoja, įvertinusi pateiktus dokumentus, neinformavo, kad pajamas, gaunamas kas mėnesį kaip kompensacija už turtą, kurias antstolis išieško iš pareiškėjos buvusio sutuoktinio, reikia pažymėti prašyme-paraiškoje. Pareiškėjai 2014 m. birželio mėnesį pakartotinai kreipusis į SP skyrių dėl piniginės pašalpos skyrimo, SP skyrius 2014 m. liepos 1 d. priėmė Sprendimą Nr. Sr-3535, kuriuo nusprendė neskirti socialinės pašalpos. Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Komisiją, kuri 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 461 panaikino SPS Sprendimą Nr. Sr-3535. Pareiškėjos įsitikinimu, kas mėnesį antstolio išieškotos sumos iš jos buvusio sutuoktinio neturėtų būti laikomos pajamomis, nes tai yra kompensacija už turtą, padalintą skyrybų metu. Jei buvęs sutuoktinis D. B. būtų tinkamai įvykdęs teismo sprendimą, t. y. sumokėjęs priteistą kompensaciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, socialinė pašalpa pareiškėjai būtų skiriama. Todėl pareiškėja mano, kad ji negali būti atsakinga ir negali nukentėti dėl to, kad jos buvęs sutuoktinis neįvykdė teismo sprendimu nustatytos pareigos sumokėti jai priteistą kompensaciją.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 74–78) atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos prašymą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninių ginčų komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 461.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl atsisakymo skirti pareiškėjai socialinę pašalpą teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. birželio 12 d. pateikė SP skyriui prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. 20236 (b. l. 6–12), prašydama skirti jai socialinę pašalpą už 2014 m. gegužės–liepos mėn. Prašyme - paraiškoje, be kita ko, nurodė, kad yra bedarbė, registruota darbo biržoje, prašymo-paraiškos skirsnyje „Pajamos“ nurodė negavusi jokių 1–26 eilutėse įvardytų pajamų, eilutėje 27, kuriame nurodytos kitos faktiškai gautos lėšos, pažymėtas „v“ ženklas. SP skyrius 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. Sr-3535 įformintu sprendimu informavo pareiškėją, kad socialinė parama jai nebus skirta, vadovaujantis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuriame nurodyta, kad pašalpa neskiriama, jei asmuo nevykdo Paramos įstatymo 25 straipsnio 3 ir 2 punktuose nustatytų pareigų (t. y. pareiškėja SP skyriui pateikė neteisingą informaciją apie gaunamas pinigų sumas).

Nagrinėdamas ginčą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymu (nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusi įstatymo Nr. XII-621 redakcija, galiojusi SP skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. Sr-3535 ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 161 priėmimo metu), kuris nustato piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimo juridinius pagrindus. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėja teisę į socialinę pašalpą įgyvendino kaip vienas gyvenantis asmuo, ir kad dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.

Vieno gyvenančio asmens sąvoka apibrėžiama Paramos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, kurioje numatyta, kad tai vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu. Paramos įstatymo 3 straipsnyje išskirtos dvi socialinės paramos rūšys:

1) socialinė pašalpa;

2) būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos. Teismas nustatė, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju pretendavo gauti socialinę paramą – socialinę pašalpą. Remiantis Paramos įstatymo 6 straipsniu, vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus, t. y.:

1) vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo;

2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas vienam gyvenančiam asmeniui;

3) vienas gyvenantis asmuo atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant turi teisę į piniginę socialinę paramą. Pagal Paramos įstatymo 20 straipsnio 1, 2 dalis, dėl piniginės socialinės paramos <...> asmuo kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją arba savivaldybės, kurios teritorijoje nuomojamas būstas, administraciją <...>. Asmuo prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie:

1) save ir bendrai gyvenančius asmenis;

2) veiklos pobūdį;

3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę;

4) gaunamas pajamas;

5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją. Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 punktas įpareigoja piniginę socialinę paramą gaunantį nepasiturintį gyventoją pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo–paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą teisingą informaciją, įrodančią inter alia vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus, o to paties straipsnio 3 punktas įpareigoja šį asmenį per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.

Pagal Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktą, savivaldybės administracija turi teisę 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą vienam gyvenančiam asmeniui, jeigu jis nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ir (ar) nevykdo 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, išskyrus atvejį, kai dėl šio punkto nuostatos nevykdymo nesusidarė piniginės socialinės paramos permoka – išmokėta ne didesnė negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, piniginė socialinė parama.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjai socialinę pašalpą atsisakyta skirti nustačius, kad Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 ir 3 punktų reikalavimai nebuvo įvykdyti, t. y. dėl to, jog pareiškėja Panevėžio miesto savivaldybės administracijai nenurodė ir nepranešė, kad ji kas mėnesį gauna antstolio iš jos buvusio sutuoktinio išieškotas pinigines sumas už skyrybų metu padalintą turtą.

Vienas iš pagrindų socialinei pašalpai skirti yra tai, kad asmens pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas, o asmens nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo. Paramos įstatymo 17 straipsnis reglamentuoja, kokios pajamos įskaitomos skiriant piniginę socialinę paramą, vertinant asmens pajamų dydį. Remiantis Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punktu, skiriant socialinę paramą įskaitomos asmens gaunamos pajamos, inter alia kitos faktiškai gaunamos piniginės lėšos (išskyrus pinigines lėšas, kuriomis kompensuojamos patirtos ir dokumentais pagrįstos su visuomenei naudinga veikla (savanoriška veikla ir pan.) susijusios išlaidos, ir labdarą piniginėmis lėšomis). Nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-132-589/2013 (b. l. 52–56) abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo nutraukta santuoka, įregistruota tarp D. B. ir Ž. B. (B.), patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje, be kita ko, numatyta, kad pareiškėja su buvusiu sutuoktiniu nekilnojamąjį turtą – dviejų kambarių butą, kuris buvo bendroji jungtinė jų nuosavybė, pasidalino taip: butas atiteko privačion asmeninėn D. B. nuosavybėn, o šis įsipareigojo pareiškėjai į jos sąskaitą sumokėti 25 000 Lt kompensaciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. balandžio 16 d. (b. l. 57–60). Teismo sprendimo dalis dėl 25 000 litų kompensacijos už butą sumokėjimo gera valia nebuvo įvykdyta, todėl 2013 m. birželio 25 d. išduotas vykdomasis raštas (b. l. 60), pagal kurį iš skolininko D. B. išieškota ir išieškotojai Ž. B. pervesta 2013 m. gruodžio 10 d. – 1076,40 Lt, 2014 m. sausio 8 d. – 1116,10 Lt, 2014 m. vasario 18 d. – 1066,37 Lt, 2014 m. kovo 19 d. – 1059,91 Lt, 2014 m. balandžio 18 d. – 1060,69 Lt (b. l. 13–14). Atsakovo nuomone, pareiškėjai kas mėnesį iš antstolio pagal vykdomąjį raštą Nr. VR-942 iš skolininko D. B. išieškomos sumos laikytinos kitomis faktiškai gaunamomis piniginėmis lėšomis, apie kurias pareiškėja Panevėžio miesto savivaldybės administracijai nepranešė, pareiškėjos gaunamos pajamos viršijo valstybės remiamas pajamas, todėl socialinė pašalpa pareiškėjai Sprendimu Nr. Sr-3535 neskirta.

Iš administracinės bylos duomenų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai 2013 m. gruodžio 23 d. pirmą kartą teikdama prašymą-paraišką Nr. 42729 (b. l. 19–27), kartu su kitais dokumentais pateikė ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą. SP skyrius, įvertinęs prašymą-paraišką ir prie jos pridėtus dokumentus, skyrė pareiškėjai socialinę pašalpą už 2013 m. gruodžio mėn. – 2014 m. vasario mėn. Pareiškėja 2014 m. kovo 13 d. prašyme-paraiškoje Nr. 2000 patvirtino, kad SP skyriui 2013 m. gruodžio 23 d. prašyme-paraiškoje pateikta informacija piniginei socialinei paramai gauti nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia (b. l. 28–29).

Pareiškėja 2014 m. birželio 12 d. prašyme-paraiškoje Nr. 20236 prašė skirti socialinę pašalpą nuo 2014 m. gegužės mėn. iki liepos mėn., taip pat nurodė, kad ji yra registruota darbo biržoje, prašymo-paraiškos skirsnyje „Pajamos“ 2014 m. vasario–balandžio mėn. laikotarpiu pareiškėja nurodė negavusi jokių 1–26 eilutėse įvardytų pajamų, eilutėje 27, kurioje nurodytos kitos faktiškai gautos lėšos, pažymėjo „v“ ženklą (b. l. 6–12). Teismo posėdyje liudytoja apklausta SP skyriaus specialistė L. K. patvirtino, kad iš pareiškėjos pateiktų dokumentų nustatė, jog pareiškėjai, 2013 m. gruodžio mėn. pateikusiai prašymą-paraišką socialinei paramai gauti, priklausė socialinė pašalpa, todėl ji buvo paskirta.

Liudytoja parodė, kad pareiškėja, pildydama prašymą-paraišką, nepažymėjo, kad gauna antstolio iš jos buvusio sutuoktinio išieškomas sumas, todėl vertinta, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis yra visiškai atsiskaitęs su pareiškėja, be to, pati pareiškėja patvirtino, jog buvęs sutuoktinis su ja yra atsiskaitęs (t. y. sumokėjęs jai teismo sprendimu priteistą 25 000 Lt kompensaciją už turėtą nekilnojamąjį turtą). Minėta liudytoja pabrėžė, kad tuo atveju, jei minėta kompensacija, kurią po ištuokos pareiškėjai privalėjo sumokėti jos buvęs sutuoktinis, būtų sumokėta teismo nustatytu terminu ir ši kompensacija būtų vertinama kaip turtas, pareiškėja būtų atitikusi turto normatyvus ir socialinė pašalpa pareiškėjai priklausytų.

Atsakovas antstolio išieškomas kasmėnesines kompensacijos sumas priskyrė prie kitų pareiškėjos gaunamų piniginių lėšų, įvardytų Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte, todėl, anot atsakovo, pareiškėjai socialinė pašalpa nuo 2013 m. gruodžio mėnesio negalėjo būti skiriama.

Teismas su pirmiau nurodyta atsakovo pozicija nesutiko ir pažymėjo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimu 25 000 litų kompensacija pareiškėjai skirta pasidalijant su buvusiu sutuoktiniu nekilnojamąjį turtą – dviejų kambarių butą, kuris buvo bendroji jungtinė pareiškėjų nuosavybė ir kuris atiteko privačion asmeninėn pareiškėjos buvusio sutuoktinio nuosavybėn, ši kompensacija pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą privalėjo būti sumokėta per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2013 m. birželio 16 d.

Atsižvelgdamas į tai, teismas šią kompensaciją vertino kaip pareiškėjos turtą, kuris atiteko jai ištuokos metu padalinus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe turėtą nekilnojamąjį turtą – butą. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai pareiškėjai antstolio iš jos buvusio sutuoktinio išieškomas sumas priskyrė prie kitų gaunamų pajamų. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei pirmiau minėta kompensacija būtų laikoma pareiškėjos turtu, pareiškėja būtų atitikusi turto normatyvų kriterijus ir jai priklausytų skirti socialinę pašalpą.

Be to, pagal Paramos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, bendrai gyvenančių asmenų arba vieno asmens mėnesio pajamos socialinei pašalpai gauti apskaičiuojamos pagal vidutines trijų praėjusių mėnesių iki mėnesio, nuo kurio skiriama parama, pajamas. Todėl net ir vertinant 25 000 litų pareiškėjai pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą priklausančią kompensaciją kaip jos gaunamas pajamas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog buvusiam sutuoktiniui D. B. tinkamai įvykdžius paminėtą Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą (t. y. sumokėjus Ž.

B. visą 25 000 litų sumą iki 2013 m. birželio 16 d.), šios pajamos skiriant pareiškėjai socialinę piniginę paramą nuo 2013 m. gruodžio mėnesio neturėjo būti vertinamos. Teismas konstatavo, kad tai, jog pareiškėjos buvęs sutuoktinis tinkamai gera valia neįvykdė teismo sprendimu nustatytos prievolės, ir ji vykdoma priverstine tvarka, antstoliui kas mėnesį pervedant pareiškėjai po daugiau nei 1000 Lt iš jos buvusio sutuoktinio išieškotas sumas, negali pabloginti pareiškėjos padėties ir dėl to ji neturi nukentėti. Taigi ta aplinkybė, kad pareiškėja gauna iš antstolio pervedamas iš jos buvusio sutuoktinio išieškotas sumas, nedaro įtakos pareiškėjos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasmę, asmens nevykdymas šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ir (ar) 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos sudaro pagrindą savivaldybės administracijai 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą vienam gyvenančiam asmeniui tik tuo atveju, kai dėl šio punkto nuostatos nevykdymo susidarė piniginės socialinės paramos permoka – išmokėta didesnė negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, piniginė socialinė parama.

Nors ginčo atveju pareiškėja nepranešė apie antstolio jai iš buvusio sutuoktinio kas mėnesį išieškomas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimu numatytos kompensacijos sumas, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tai nėra aplinkybė, turinti įtakos pareiškėjos teisei į piniginę socialinę paramą ar piniginės socialinės paramos dydžiui, ir ji nesudaro pagrindo atsisakyti skirti pareiškėjai socialinę pašalpą Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Remdamasis nurodytų motyvų visuma, teismas priėjo prie išvadų, kad SPS Sprendimas Nr. Sr-3535 yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Konstatavęs, kad Komisija 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 461 iš esmės pagrįstai pripažino SP skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. Sr-3535 neteisėtu ir jį panaikino, teismas atsakovo Panevėžio savivaldybės administracijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 80–83) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas prieštarauja Paramos įstatyme numatytam socialinės paramos skyrimo (socialinio teisingumo ir veiksmingumo) principui, taip iškraipo ir sumenkina socialinės paramos prasmę, skatina paramos gavėjus elgtis neatsakingai ir slėpti gaunamas pajamas, nepranešti apie materialinės padėties pasikeitimą.

Teismas neteisingai taikė Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkto ir 25 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas nepagristai vertino pareiškėjos gautas iš antstolio pinigines lėšas kaip pareiškėjos turtą, kuris atiteko jai ištuokos metu padalinus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe turėtą nekilnojamąjį turtą – butą. Apelianto nuomone, ta aplinkybė, kad gautos pajamos pareiškėjai atiteko po skyrybų kaip kompensacija ir dabar išieškomos antstolio ir pervedamos pareiškėjai, nepaneigia Paramos įstatyme numatytos faktiškai gaunamų piniginių lėšų sąvokos.

Pareiškėja gavusi lėšas neteko teisės į socialinę paramą, kadangi Paramos įstatymas suteikia teisę gauti paramą tik nepasiturintiems gyventojams, kurie atitinka Paramos įstatyme numatytas sąlygas. Pareiškėjos gautos iš antstolio piniginės lėšos pagerino jos materialinę padėtį, todėl tuo metu ji galėjo visiškai patenkinti savo buitinius poreikius ir Paramos įstatymo prasme socialinė parama jai buvo nereikalinga, tuo tarpu socialinės parama skiriama tada, kai jos labiausiai reikia. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas negalėjo gautų antstolio pervedamų pinigų vertinti kitaip, nė faktiškai gaunamos kitos piniginės lėšos (Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punktas).

Paramos įstatymas įpareigoja paramos gavėjus elgtis sąžiningai ir atsakingai, pranešti apie visas aplinkybes, turinčias įtakos teisei į socialinę paramą. Paramos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis nustato, kad piniginę socialinę paramą gaunantys gyventojai privalo per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Pareiškėjai iš antstolio pervesti pinigai rodo, kad jos materialinė padėtis pasikeitė, todėl apie tai ji turėjo informuoti savivaldybės administraciją, tačiau to nepadarė.

Net jei teismas nuspręstų, kad pareiškėjai pervedamos antstolio piniginės lėšos yra nelaikomos faktiškai gaunamomis piniginėmis lėšomis, apeliantas pažymi, jog pareiškėjos nepranešimas apie jos materialinės padėties pasikeitimą sudaro atskirą pagrindą, vadovaujantis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 mėnesius neteikti pareiškėjai piniginės socialinės paramos, nes socialinės paramos gavėja teikdama prašymus-paraiškas socialinei paramai gauti nesilaikė Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus, kadangi ji nei viename prašyme-paraiškoje (įskaitant 2014 m. birželio 12 d. prašymą-paraišką Nr. SP-20236) nenurodė, jog gauna pinigines lėšas iš antstolio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamam ginčo esmę sudaro Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkto aiškinimas.

Paramos įstatymo 5 straipsnis nustatė, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra šios: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos (toliau – kompensacijos). Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad socialinė pašalpa gali būti teikiama: pinigais; nepinigine forma (maisto produktais, drabužiais ir kitomis reikalingomis prekėmis, socialinėmis kortelėmis, maitinimo talonais, apmokant vaikų (įvaikių) maitinimo išlaidas mokyklose ar dienos centruose, apmokant suaugusių asmenų gydymosi nuo priklausomybių ligų išlaidas ir kitais savivaldybės tarybos nustatytais būdais); pinigais ir (ar) nepinigine forma teikiamą socialinę pašalpą derinant su socialinėmis paslaugomis (bendrosiomis, socialinės priežiūros).

Nagrinėjamam ginčui yra aktualios Paramos įstatymo nuostatos dėl piniginės socialinės paramos – socialinės pašalpos pinigais.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos Ž. B. 2014 m. birželio 12 d. prašymą – paraišką, 2014 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. Sr-3535 atsisakė skirti jai socialinę pašalpą už 2014 m. gegužės–liepos mėnesius vadovaudamasis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 25 straipsnio 3 dalimi.

Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1-14 punktuose nustatytos savivaldybės administracijos teisės teikiant piniginę socialinę paramą. Pagal Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktą savivaldybės administracija turi teisę 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą vienam gyvenančiam asmeniui, jeigu jis nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ir (ar) nevykdo 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, išskyrus atvejį, kai dėl šio punkto nuostatos nevykdymo nesusidarė piniginės socialinės paramos permoka – išmokėta ne didesnė negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, piniginė socialinė parama.

Paramos įstatymo 25 straipsnio 1- 6 punktuose įtvirtintos piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigos. Nustatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo: <...> 3) per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui; <...>“.

Bylai aktualios faktinės aplinkybės, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-132-589/2013 patvirtino D. B. ir Ž. B. (B.) santuokos nutraukimo pasekmių sutartį pagal kurią pareiškėjai bendrąją jungtinę nuosavybę – dviejų kambarių butą su rūsiu pasidalijo taip: butas su rūsiu atitenka privačion D. B. nuosavybėn; D. B. sumoka Ž. B. į jos sąskaitą banke 25 000 Lt kompensaciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo, kuriuo tvirtinama ši sutartis, įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. B. šią kompensaciją privalėjo sumokėti iki 2013 m. birželio 16 d., tačiau šios sprendimo dalies geruoju neįvykdė. Antstolis pagal 2013 m. birželio 25 d. išduotą vykdomąjį raštą pradėjo šio sumos išieškojimą iš skolininko ir 1999 m. gruodžio – balandžio mėn. Ž. B. pervedė atitinkamas pinigų sumas (2013 m. gruodžio 10 d. – 1076,40 Lt, 2014 m. sausio 8 d. – 1116,10 Lt, 2014 m. vasario 18 d. – 1066,37 Lt, 2014 m. kovo 19 d. – 1059,91 Lt, 2014 m. balandžio 18 d. – 1060,69 Lt). Byloje nustatyta, kad Paramos skyrius 2014 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. Sr-3535 netenkindamas Ž. B. 2014 m. birželio 12 d. prašymo – paraiškos skirti socialinę pašalpą nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. liepos mėnesio, antstolio pavestas lėšas už šios pašalpos skyrimui aktualius 3 paskutinius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio prašoma skirti socialinę pašalpą, priskyrė Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte numatytoms kitoms pajamoms, kurių pareiškėja 2014 m. birželio 12 d. prašyme – paraiškoje nenurodė. Komisija 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 161 patenkindama pareiškėjos Ž. B. skundą ir panaikindama Paramos skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. Sr-3535 kaip neteisėtą, motyvavo tuo, kad nutraukiant santuoką turto padalijimo atveju vieno sutuoktinio gauta iš kito sutuoktinio kompensacija nelaikoma pajamomis, nepagrįsdamas jokiomis Paramos įstatymo nuostatomis, kurios reglamentuoja kokios asmens gautos lėšos priskiriamos pajamoms šio įstatymo prasme. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundą ir palikdamas galioti šį Komisijos sprendimą, šios aplinkybės neįvertino.

Ginčui aktualus Paramos įstatymo 17 straipsnis yra šio įstatymo V skirsnyje, kuris reglamentuoja pajamų piniginei socialinei paramai gauti apskaičiavimą. Pagal Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos, išvardytos šios įstatymo normos 1-22 punktuose. Pagal Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punktą skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gautos dovanų, paveldėtos, užsienyje ar iš užsienio valstybės gautos arba kitos faktiškai gaunamos piniginės lėšos (išskyrus pinigines lėšas, kuriomis kompensuojamos patirtos ir dokumentais pagrįstos su visuomenei naudinga veikla (savanoriška veikla ir pan.) susijusios išlaidos, ir labdarą piniginėmis lėšomis).

Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies teisinė konstrukcija yra tokia, kad beveik visuose šios įstatymo normos punktuose yra nurodytos išimtys, t.y. įstatymų leidėjas aiškiai nustatė kokios pajamos neįskaitomos šio įstatymo prasme į pajamas, kurios apskaičiuojamos piniginei socialinei paramai gauti. Ginčui aktualiame 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte taip pat yra nurodytos išimtys.

Paramos įstatymo 17 straipsnio 2-10 dalys skirtos nustatyti atitinkamus paramos skaičiavimo ypatumus. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį jeigu iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pajamų yra išskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, šios pajamos įskaitomos išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Paramos įstatymo 17 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato kaip turi būti vertinamos piniginės socialinės paramos rūšys (socialinė pašalpa ir kompensacija) įskaitymo į pajamas prasme viena kitos atžvilgiu sprendžiant dėl socialinės pašalpos ar kompensacijos skyrimo. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piniginės lėšos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai) į jas mokančio asmens pajamas neįskaitomos. Paramos įstatymo 17 straipsnis taip pat reglamentuoja kaip turi būti įskaitomos išvardytų rūšių pajamos, kurios gaunamos kiekvieną mėnesį (6 ir 7 dalys), teismo priteista vaikui išlaikyti pinigų suma (8 dalis), pajamos iš žemės ūkio veiklos (9 dalis), taip pat pajamos teikiant žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas (10 dalis).

Atsižvelgdama į minėtą Paramos įstatymo 17 straipsnyje nustatyta teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pažymi, kad šiame įstatymo straipsnyje yra aiškiai nustatyta kokių rūšių pajamos (su išvardytomis išimtimis) šio įstatymo prasme įskaitomos į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamas, skaičiuojamas piniginei socialinei paramai skirti. Antstoliui vykdant išieškojimą iš skolininko pareiškėjos gautos piniginės lėšos nepatenka į Paramos įstatymo 17 straipsnyje nurodytas išimtis lėšoms, kurios neįskaitomos į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamas, skaičiuojamas piniginei socialinei paramai skirti. Atsakovas pareiškėjos gautas pagal antstolio išieškojimą kompensacijos už pasidalytą nekilnojamąjį turtą sumas, priešingai ne nusprendė Komisija ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priskyrė kitoms faktiškai gautoms pajamoms, numatytoms Paramų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte, kurios įskaitomos į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamas, skaičiuojamas piniginei socialinei paramai skirti. Kitaip vertinti minėtas pareiškėjos gautas lėšas, Paramos įstatymo 17 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Paramos įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiant šio įstatymo paskirtį, be kita ko nurodyta, kad šis įstatymas numato socialinės paramos teikimą nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Socialinė parama teikiam laikantis 3 straipsnyje numatytų principų, tarp jų socialinio teisingumo ir veiksmingumo principo, reiškiančio, kad piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius. Paramos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinant teisę į socialinę pašalpą nurodyta, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą.

Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 538 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis – 350 Lt per mėnesį vienam Lietuvos Respublikos gyventojui. Atsakovas, netenkindamas pareiškėjos 2014 m. birželio 12 d. prašymo – paraiškos skirti socialinę pašalpą nuo 2014 m. gegužės mėnesio trims mėnesiams, pagrįstai vertino, kad pirmiau minėtos pareiškėjos (vieno gyvenančio asmens) faktiškai gautos pajamos (Paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punktas) per tris praėjusius mėnesius viršijo valstybės remiamas pajamas, o pareiškėja, nepatikdama Paramos skyriui informacijos apie antstolio kiekvieną mėnesį pinigines lėšas, neįvykdė iš Paramos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies kylančios pareigos apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčius įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas , priėmė neteisėtą sprendimą. Todėl atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundas tenkintinas, Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. 161 naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Panevėžio miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 161 panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė