2015-11-24 Nr. AB-22934-3-62-3-01001-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2015-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01001-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro skundą atsakovei T. R., trečiajam suinteresuotam asmeniui L. R. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, BĮ Palangos miesto rinkliavų centras) su skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės T. R. (toliau – ir atsakovė) 3 100 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kauno apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugpjūčio 20 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo mažinimo, kuriame nurodoma, jog BĮ Palangos miesto rinkliavų centras panaikino atsakovei 1 000 Lt dydžio vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už 5 nesudėtingus statinius, skirtus trumpalaikiam apgyvendinimui, perskaičiavo vietinę rinkliavą už kempingą – turistinę stovyklą, pagal prašyme nurodytą plotą ir liko nesumokėtas įsiskolinimas 1 350 Lt, kurį prašoma priteisti (b. l. 28).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad BĮ Palangos miesto rinkliavų centras yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263, pakeistu 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Palangos savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje.

Pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis atsakovė Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja 1 500/2 000 žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, atlikdamas patikrą vietoje nustatė, kad atsakovės nuosavybės teise valdomame sklype stovi 5 nesudėtingi statiniai, skirti trumpalaikiam apgyvendinimui, kurie nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl vadovaujantis Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Tarybos) 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 1 priedo 15 punktu buvo apskaičiuota 500 Lt dydžio metinė vietinė rinkliava už 2012 m. ir 2013 m.

Taip pat pareiškėjas nustatė, kad atsakovės žemės sklype yra verčiamasi komercine veikla, teikiamos kempingo, turistinės stovyklos paslaugos, todėl vadovaujantis Tarybos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. T2-350 2 priedo 41 punktu atsakovei buvo apskaičiuota 900 Lt dydžio metinė rinkliava už 2011 metus, o vadovaujantis Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 2 priedo 41 punktu apskaičiuota 600 Lt dydžio metinė vietinė rinkliava už 2012 m. ir 2013 m. Atsakovė 2014 m. liepos 31 d. raštu kreipėsi į BĮ Palangos miesto rinkliavų centrą, siekdama, kad jai apskaičiuota vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą būtų panaikinta.

Palangos miesto rinkliavų centras, išnagrinėjęs atsakovės prašymą, 2014 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą prašymą tenkinti iš dalies, t. y. panaikino 1 000 Lt dydžio vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už 5 nesudėtingus statinius skirtus trumpalaikiam apgyvendinimui, ir perskaičiavo vietinę rinkliavą už kempingą – turistinę stovyklą, pagal prašyme nurodytą plotą. Pareiškėjo atstovas sutiko, kad atsakovės vykdoma veikla adresu: (duomenys neskelbtini), neatitinka turistinės stovyklos sąvokos, tačiau atsakovei vykdant veiklą susidaro komunalinės atliekos, o LR atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, todėl vadovaujantis juo atliekų turėtojas privalo apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas.

Atsakovė prašė skundą atmesti (b. l. 84).

Atsakovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančioje 1 500 arų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje vasaros ir rudens laikotarpiu kilnojamuose nameliuose ant ratų apsistoja ji su šeimos nariais ir draugais, nes užsiima aktyviu sportu, t. y. jėgos aitvarais ir buriavimu. Tačiau jokios komercinės veiklos nevykdo, kempingo paslaugų niekam neteikia. Žemės sklype nėra jokių statinių, nėra komunikacijų, t. y. vandens ir kanalizacijos, todėl reikiamomis paslaugomis (tualetu, dušu, maitinimusi) ji su svečiais naudojasi šalia esančiose įstaigose, paplūdimyje, kurios teikia šias paslaugas, ir už tai susimoka. Sklype nesusidaro jokių atliekų, už kurias pareiškėjas reikalauja susimokėti. Pažymėjo, jog su pareiškėju atsakovė nėra sudariusi jokių sutarčių, kadangi minėtame sklype negyvena ir jokios veiklos nevykdo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 89–93) pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro skundą atmetė. Teismas iš BĮ Palangos miesto rinkliavų centro atsakovei T. R. priteisė 250 Lt (72,40 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos mokėti Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T3-83, pakeistu 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais.

Teismas nurodė, kad byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso 1 500/2 000 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Iš pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos mokėjimų Nr. (3.35)-C29-664 matyti, kad pareiškėjas vadovaudamasis aptartais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis suformavo atsakovei mokėjimo pranešimus, kurių pagrindu 2011–2013 metų laikotarpiu apmokestino laikinai nesudėtingus statinius, skirtus trumpalaikiam apgyvendinimui, už kuriuos susidarė 3 100 Lt įsiskolinimo suma ir tai pažymėta priminimuose sumokėti vietinę rinkliavą.

Atsakovė 2014 m. liepos 31 d. Palangos miesto rinkliavų centrui pateikė prašymą „Dėl vietinės rinkliavos“, iš kurio matyti, jog ji nesutiko su paskaičiuotu įsiskolinimu, susidariusiu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Palangos miesto rinkliavų centras 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. (1.14.)-1452-C23-565 informavo atsakovę, jog jos 2014 m. liepos 31 d. prašymas tenkintas iš dalies: apskaičiuota 1 000 Lt dydžio vietinė rinkliava už 5 nesudėtingus statinius, esančius žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), panaikinta, o vadovaujantis Nuostatų 2 priedo 41 punktu apskaičiuota 2 100 Lt vietinė rinkliava už 20 arų dydžio kempingą – turistinę stovyklą, bus sumažinta ir perskaičiuota pagal prašyme nurodytą plotą.

Taigi byloje ginčo dėl reikalavimo už vietinę rinkliavą, siejamą su nesudėtingų statinių žemės sklype buvimu, nėra. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. (1.14.)-1452-C23-565 pripažino, jog minėtame sklype statinių nėra, tačiau konkrečiu atveju vietinės rinkliavos už 2011–2013 metų laikotarpį reikalaujama Nuostatų 2 priedo 41 punkto pagrindu už teikiamas kempingo (turistinės stovyklos) paslaugas. Nuostatai kempingo, turistinės stovyklos paslaugų sąvokos nepateikia. Tačiau minėtų paslaugų sąvoka ir jos požymiai bei esminiai reikalavimai yra išdėstyti Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) bei iki 2011 m. rugsėjo 16 d. galiojusiuose Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 27 d.

įsakymu Nr. 28-V patvirtintuose Turistinės stovyklos paslaugos teikimo reikalavimuose (toliau – ir Reikalavimai). Reikalavimuose numatyta, jog turistinės stovyklos paslauga yra trumpalaikio poilsio organizavimas ir (ar) nakvynės suteikimas palapinėse ar apgyvendinimui skirtose patalpose tam tikslui įrengtoje stovyklavietėje (1 punktas). Turistinės stovyklos paslaugas gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys, turi turėti savivaldybės išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad turistinės stovyklos paslaugos teikimo reikalavimai įvykdyti.

Turistinės stovyklos paslaugas teikiantys asmenys turi turėti verslo liudijimą (2 punktas). Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo paskirtis – nustatyti turizmo verslo organizavimo principus, reikalavimus turizmo paslaugų teikimui ir turistų teisių apsaugai, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją turizmo srityje (1 str.). Įstatymo 2 straipsnio 30 punkte nurodoma, jog turistinė stovyklavietė – tai specialiai įrengta teritorija, kurioje aikštelės nuomojamos turistams nakvoti palapinėse, kemperiuose ar kilnojamuosiuose nameliuose.

Įstatymo 2 straipsnio 31 punktas turistinės stovyklos paslaugą apibrėžia kaip savarankišką, už užmokestį turistams teikiamą paslaugą, kai turistinėje stovyklavietėje išnuomojama aikštelė palapinei, kemperiui ar kilnojamajam nameliui statyti. Pagal Įstatymo 3 straipsnyje numatytų turizmo paslaugų rūšį turistinės stovyklos paslauga atitinka apgyvendinimo paslaugas (3 str. 3 p.). Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas numato, jog privataus apgyvendinimo paslaugų teikėjas, teikdamas apgyvendinimo paslaugas, turi turėti teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas gyvenamosios paskirties patalpas, jų grupę ar sodybą, vasarnamį ar turistinę stovyklavietę, atitinkančius turistų apgyvendinimo saugumo ir higienos normų reikalavimus, to paties straipsnio 7 punktas įtvirtina, jog turistinės stovyklos paslaugos gali būti teikiamos turistinėje stovyklavietėje, kurioje yra maisto ruošimo, higienos poreikių tenkinimo, atliekų surinkimo ir kita trumpalaikiam poilsiui organizuoti reikalinga įranga.

Pareiškėjo atstovas pripažino, jog atsakovės vykdoma veikla neatitinka turistinės stovyklos sąvokos, tačiau, vadovaujantis LR atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintu principu „teršėjas moka“, atsakovė privalo apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas, kurios susidaro dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu. Tačiau pareiškėjas, tvirtindamas, jog dėl atsakovės ir kitų asmenų naudojimosi ginčo žemės sklypu, susidaro atliekos, privalo šią aplinkybę įrodyti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Konkrečiu atveju iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, jog ginčo žemės sklype yra užfiksuoti keli stovintys nameliai ant ratų, tačiau jokių duomenų apie tai, kad atsakovė užsiimtų veikla, kuri atitiktų turistinės stovyklos, kempingo bent minimalius požymius, įtvirtintus Įstatyme, Reikalavimuose, nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad žemės sklypas būtų suskirstytas į atskiras aikšteles, jog jame būtų nutiestos vandens ir kanalizacijos komunikacijos (apie tai nėra įrašų viešojo registro pažymėjime).

Nėra jokių duomenų, kad tame žemės sklype būtų įrengtas tualetas, jog būtų sudarytos galimybės ruošti maistą, sudarytos tam tikslui minimalios sanitarinės-higieninės sąlygos. Atsakovė šias aplinkybes kategoriškai neigia. Jos nurodytos aplinkybės apie asmenų, kurie pasistato namelius jos žemės sklype, naudojimąsi paslaugomis (tualetu, dušu, maitinimusi), dėl kurių atsiranda atliekų, kitose įstaigose, paplūdimiuose, kitais įrodymais nepaneigtos.

Teismas įvertinęs šalių pateiktus įrodymus ir išanalizavęs faktines bylos aplinkybes priėjo išvadą, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių apie atsakovės organizuojamą trumpalaikį poilsį ir (ar) nakvynės suteikimą tam tikslui įrengtoje stovyklavietėje, žemės sklype įrengtas komunikacijas, gaunamas pajamas iš vykdomos veiklos. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiamas reikalavimas, nesudaro teisinio aiškumo ir konkretumo, kuris leistų konstatuoti, kad vietinė rinkliava apskaičiuota teisėtai ir pagrįstai. Konstatavus, kad pareiškėjas atsakovei vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nuosavybės teise valdomame nekilnojamojo turto objekte adresu: (duomenys neskelbtini), esantį objektą apskaičiavo neįrodęs skaičiavimo pagrįstumo teisinio pagrindo, pareiškėjo prašymas priteisti 1 350 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimo sumą atmestas.

Bylos nagrinėjimo išlaidoms patvirtinti kartu su prašymu dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo atsakovė pateikė 2014 m. spalio 6 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 777355 250 Lt sumai. Ir nors minėtame kvite nėra konkrečiai įvardinta, kokioje konkrečiai byloje jos buvo patirtos, tačiau, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, jog jas pareiškėja turėjo, siekdama apsiginti nuo reiškiamo reikalavimo dėl vietinės rinkliavos priteisimo. Bylos medžiaga patvirtina, jog 2014 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdžio metu atsakovei teismas išaiškino teisę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio pagrindu kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ginčijant 2014 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjo raštą Nr. (1.14.)-1452-C23-565, kuriuo ji buvo atleista nuo vietinės rinkliavos iš dalies. 2014 m. spalio 6 d. skundas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis patvirtina, jog atsakovė šia teise pasinaudojo. Ta aplinkybė, jog minėtoje nutartyje teismas jos reikalavimą atsisakė priimti ir nurodė, jog ginčas spręstinas Kauno apygardos administracinio teismo byloje, nepaneigia atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ginču dėl skundo surašymo teismui. Atsakovės prašoma priteisti iš atsakovo 250 Lt neviršija LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatyto maksimalaus dydžio už skundo surašymą, todėl atsakovės prašymas dėl jos priteisimo yra pagrįstas. Iš pareiškėjo atsakovei priteista 250 Lt bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str. 6 d., 45 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 114) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, kadangi jis prieštarauja LR atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, kuris įpareigoja pirminį atliekų darytoją/atliekų turėtoją apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas. Prie prašymo pridėtos fotonuotraukos įrodo, kad atsakovės valdomame žemės sklype vykdoma veikla, kurios metu susidaro komunalinės atliekos. Atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu šio fakto neneigė ir pati atsakovė. Pastaroji teigė, kad į jai priklausantį žemės sklypą atvykę asmenys susidariusias komunalines atliekas išmeta į kituose žemės sklypuose esančius komunalinių atliekų konteinerius. Pareiškėjas sutinka, kad atsakovės vykdoma veikla formaliai neatitinka teisės aktuose nurodytų turistinėms stovykloms keliamų reikalavimų, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 1 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A662-171/2010, teigė, kad „šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų bei kitų teisės aktų ir tilpti į tam tikras teisės normas“. Tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota teismų praktika sudaro juridinį pagrindą, net ir nesant visiems turistinės stovyklavietės požymiams, iš atsakovės išieškoti 1 350 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimą už 2011 m./2012 m./2013 m. laikotarpius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – vietinės rinkliavos sumokėjimas už, pareiškėjo nuomone, atsakovės teiktas kempingo bei turistinės stovyklos paslaugas, kurių teikimas, pirmosios instancijos teismo nuomone, vis dėlto nebuvo įrodytas, todėl vietinės rinkliavos priteisimas ir buvo paneigtas.

Pateiktame apeliaciniame skunde tvirtinama apie įrodytą ginčo aplinkybę (buvusias kempingo ir turistinės stovyklos paslaugas) bei apeliuota ne tik į teisėto, bet ir į teisingo sprendimo priėmimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai sutinka su apelianto pozicija dėl priimtino sprendimo teisingumo, tačiau nori pabrėžti, kad teisingas sprendimas gali būti priimtas tik tada, kai yra įrodytos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ši pareiga, teigtina, visų pirma, sietina su vietinės rinkliavos administratoriaus pareiga pagrįsti jo rinkliavos mokėtojui apskaičiuotas vietinės rinkliavos sumas. Vietinės rinkliavos administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo bei sumokėjimo pagrįstumo vietinės rinkliavos mokėtojui. Tuo tarpu pastarasis, siekdamas nuginčyti tokį sprendimą, neturėtų apsiriboti abstrakčių paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Tačiau tokiu atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus (bendrine prasme) administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007).

Turint omenyje šioje konkrečioje administracinėje byloje esančius įrodymus, atsižvelgiant į pirmiau minėtas nuostatas dėl įrodymų naštos pasiskirstymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tvirtina, jog biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras neįrodė ginčo rinkliavos sumokėjimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad rinkliavos administratorius nepagrįstai prašė sumokėti vietinę rinkliavą už kempingo ir turistinės stovyklos paslaugas, tvirtintina.

Tikrinamoje administracinėje byloje nebuvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįsti vietinės rinkliavos sumokėjimo pareigą už ginčo paslaugas. Prie bylos pridėtos fotonuotraukos, pirma, neleidžia spręsti, kad tai atsakovei priklausantis žemės sklypas. Antra, net, jei tai ir atsakovei priklausantis žemės sklypas, nuotraukose fiksuoti vaizdai tik liudija, jog atitinkamame žemės sklype stovi poilsiavimui pritaikytos transporto priemonės (b. l. 14-16), bet, ar šios transporto priemonės priklausė atsakovei bei su ja susijusiems draugystės, giminystės ryšiais asmenims, ar asmenims, kurie susimokėjo atsakovei už galimybę pasinaudoti poilsiavimui jos žemės sklypu, nenustatyta. Vadinasi, net ir šis įrodymas, kuriuo savo poziciją grindžia pareiškėjas, nėra patikimas bei negali būti priimtas, kaip suponuojantis atsakovės vietinės rinkliavos sumokėjimo pareigą už kempingo bei turistinės stovyklos paslaugas. Daugiau kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima grįsti vietinės rinkliavos sumokėjimo pareigą iš esmės nėra, o tai reiškia, kad vietinės rinkliavos administratorius nepagrindė vietinės rinkliavos sumokėjimo pareigos aptariamoje plotmėje, dėl ko jo reikalavimas ir negalėjo būti patenkintas.

Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinėje byloje esančius įrodymus ir pagrįstai atmetė reikalavimą dėl vietinės rinkliavos priteisimo už kempingo bei turistinės stovyklos paslaugas už 2011 – 2013 metų laikotarpius.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius