2022-03-23 Nr. AB-7252-3-61-3-04456-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1434-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04456-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. S. D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. D. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. D. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33168 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas), Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1531 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad gimtojoje šalyje jam kilo pavojus dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei. Dėl savo tautybės pareiškėjas nuolat patyrė persekiojimą ir diskriminaciją kilmės šalyje, todėl negalėjo jaustis saugus. Nors formaliai (duomenys neskelbtini) vyriausybė deklaruoja, kad (duomenys neskelbtini) yra lygiaverčiai šalies piliečiai, tačiau realiai jų teisės nėra nei ginamos, nei saugomos, todėl pareiškėjui yra nesaugu gyventi (duomenys neskelbtini). Pagrįsdamas sprendimų neteisėtumą, pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam, t. y. apsiribojo tik bendru abstrakčiu situacijos vertinimu. Migracijos departamentas nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių bei neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra paprastas itin jauno amžiaus žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką ir paprašęs prieglobsčio, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją, nurodė visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Tuo tarpu atsakovui tenka pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes, tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Pareiškėjas, be kita ko, nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negalėjo pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant jo gyvybę ir sveikatą. Pabrėžė, kad tautinė pareiškėjo priklausomybė patvirtino padidintą individualią riziką, nes apie (duomenys neskelbtini) visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį į (duomenys neskelbtini) visuotinai žinoma. Nors po 2014 m. vykdytų genocido veiksmų, kuriuos atsakovas iš esmės pripažįsta, oficiali vyriausybės pozicija pasikeitė deklaruojant jų lygiateisiškumą, tačiau realiai visuomenė yra itin priešiška ir (duomenys neskelbtini) nuolat susiduria su diskriminacija bei persekiojimu iš nevyriausybinių organizacijų bei pavienių asmenų.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas sprendime pateikė prieštaringą informaciją apie tai, kad 2020 metais įvyko net 292 saugumo incidentai, dauguma jų būtent (duomenys neskelbtini) rajone, iš kurio kilęs pareiškėjas, tačiau tai pateikė kaip visiškai neturinčią įtakos pareiškėjo saugumui informaciją ir nepagrįstai bandė įteigti, jog pareiškėjui nėra jokio pagrindo bijoti dėl savo gyvybės. Pareiškėjui žinoma jo šalies situacija, todėl yra pagrindo baimintis dėl gyvybės, tuo tarpu atsakovas pateikė tik savo nuomonę. Neturėdamas aktualiausios informacijos apie smurto padėtį (duomenys neskelbtini), atsakovas net negalėjo įvertinti pareiškėjui jo kilmės šalyje esančių grėsmių. Nors Sprendime atsakovas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikėjo atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau atsakovas realiai netaikė šio vertinimo pareiškėjui.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė jo sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog, pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Pareiškėjas vėliau pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, jis dėl to negalėjo jaustis saugus. Teigė, kad į (duomenys neskelbtini) dėl jų religijos kėsinasi įvairios grupės, visi (duomenys neskelbtini) tiek jų gimtuosiuose kaimuose, tiek kituose miestuose, į kuriuos jie vyksta dirbti. Migracijos departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsižvelgus į tai, buvo priimta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

8. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad pareiškėjo pasakojimas buvo sklandus, atviras, aplinkybes pateikė taip, kaip jis suprato, atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas nekėlė reikalavimo pareiškėjui teisiškai kvalifikuoti aplinkybes, tačiau pareiga pagrįsti savo prašymą, t. y. pateikti išsamius paaiškinimus, tenka būtent prieglobsčio prašytojams, t. y. pareiškėjui. Nors tai nereiškė, kad jam tenka pareiga surinkti kilmės valstybės informaciją, tačiau jis turėjo pateikti išsamius, detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Šiuo atveju pareiškėjo pateiktos aplinkybės nesuteikė pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Be to, Migracijos departamento atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jo paaiškinimus ir, atsižvelgiant į juos, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Migracijos departamentas neturėjo pareigos rinkti kilmės valstybės informacijos skunde nurodytais pareiškėjo pageidaujamais aspektais, o Komisija sprendime pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė asmeninių grėsmių, tik pasakojo, kad yra sunku susirasti darbą, jis gali dirbti tik pavienius darbus. Pabrėžė, kad ekonominės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo ir nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Tyrimo metu nenustatytas nei tikėtinas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kils reali individualaus persekiojimo rizika. Pažymėjo, kad pasakojimas apie persekiojimą nebuvo detalizuotas, grėsmė neindividualizuota, dėl to buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikta informacija yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje.

10. Dėl surinktos informacijos trūkumo atsakovas nurodė, kad pats pareiškėjas apklausų metu nurodė, jog jis yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), kaip jis teigia skunde. Taigi buvo surinkti visi aktualūs duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą. Priimant Sprendimą buvo nustatyta, kad nors pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau, net patekdami į šią grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, jis gyveno (duomenys neskelbtini), šios teritorijos (duomenys neskelbtini) nevaldo. Nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo.

11. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl draudimo atvykti, atsakovas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, paprašė prieglobsčio tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nusprendė, jog tikėtina, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

12. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalėjo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nesutikimas su priimtais sprendimais nesudarė pagrindo pripažinti ginčijamus sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo S. S. D. D. skundą patenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33168 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, juos išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S. D. D. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S. D. D. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, teismas atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1531 dalį. Teismas atmetė kaip nepagrįstą kitą pareiškėjo skundo dalį.

15. Teismas nustatė, kad:

15.1. 2021 m. rugpjūčio 21 d. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo registracijos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad jis paliko savo kilmės valstybę dėl to, jog gyvenimas yra ir buvo sudėtingas, nebuvo darbo.

15.2. 2021 m. spalio 19 d. vykusioje apklausoje pareiškėjas pakartojo anksčiau išdėstytus argumentus ir papildomai nurodė, kad dėl to, jog yra (duomenys neskelbtini), negalėjo susirasti darbo. Profesijos neturi, nes dėl sunkios ekonominės padėties jam teko mesti mokslus ir pradėti dirbti. Kartais dirbdavo parduotuvėje (duomenys neskelbtini), bet dažniausiai dirbdavo aplink savo vietovę. Paaiškino, kad paliko savo kilmės šalį dėl sunkios ekonominės padėties ir diskriminacijos (duomenys neskelbtini) etninės grupės atžvilgiu.

15.3. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Įrako Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tokias išvadas Migracijos departamentas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatęs pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

15.4. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 1351 straipsniu, 2021 m. lapkričio 4 d. su skundu kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo jo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo.

15.5. Migracijos departamento Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1531, kuriuo netenkino pareiškėjo skundo.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo (86 ir 87 str.), taip pat 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis (99 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

17. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negalėjo būti laikomi kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.

18. Iš pareiškėjo paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjas tik bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę buvo grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pasakojimas buvo daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui dėl išpažįstamos religijos ar kitų Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pagrindų kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas ir pats buvo nurodęs, kad jam pavojus kyla daugiau dėl bendros situacijos valstybėje, susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančiais tautiečiais. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvadomis, kad pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam jo kilmės valstybėje, Migracijos departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus.

19. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjo apklausa Migracijos departamente buvo netinkama ir jo prieglobsčio prašymo motyvai neatskleisti. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti savo prieglobsčio prašymo motyvus tiek 2021 m. rugpjūčio 21 d. registruojant jo prašymą, tiek 2021 m. spalio 19 d. apklausos Migracijos departamente metu, tiek teismo posėdyje žodžiu. Pareiškėjas galėjo kreiptis raštu bet kada ir bet kokia kalba, kurią jis supranta. Be to, pareiškėjui atstovauja valstybės garantuojami teisininkai, kurie jo vardu raštu pateikė skundą Komisijai ir teismui. Nei žodžiu, nei raštu nė viename dokumente nebuvo nurodyti kitokie nei Migracijos departamento analizuoti prieglobsčio prašymo suteikimo motyvai. Pareiškėjas turėjo pareigą būti sąžiningas ir atskleisti visas bylai aktualias aplinkybes. Pažymėta, kad teismo posėdyje pareiškėjui buvo suteikta galimybė kalbėti laisvai, jis šia teise pasinaudojo itin neplačiai. Po to, siekiant užtikrinti jo teises, jam buvo užduodami patikslinamieji klausimai. Į klausimą, ar pareiškėjas viską pasakė, jis atsakė teigiamai. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai analizavo pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, kuriuos nurodė pats pareiškėjas (ekonominius ir buvimą (duomenys neskelbtini)). Šiuo aspektu teismas nenustatė pažeidimo. Teismas taip pat atmetė argumentus, kad galbūt Švedijoje gyvenantys giminaičiai bėgo nuo persekiojimo, nes pats pareiškėjas nenurodė tokių aplinkybių nei raštu, nei žodžiu, nei iki teismo posėdžio, nei teismo posėdyje.

20. Teismo teigimu, įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimą, nors ir yra tikimybė, kad pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su ISIL, persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, nebuvo galima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu ar asmeniškai su pareiškėju. Tokia išvada, be kita ko, daryta atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas savo baimę grįžti į kilmės valstybę siejo su kolektyvine grėsme, pareiškėjo baimė buvo neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, nebuvo individualizuoti (pareiškėjui niekas negrasino). Taip pat atsižvelgus į tai, kad, kaip nustatyta iš Migracijos departamento surinktos medžiagos, nors (duomenys neskelbtini) teritorijoje iš tiesų vyksta vidinis karinis konfliktas, tačiau, remiantis naujausiais 2021 m. EPPB surinktais duomenimis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, nurodė, kad Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, jog vien prieglobsčio prašytojo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę.

21. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jo teisių pažeidimas sietinas ir su patiriama diskriminacija darbo sektoriuje, kuri galbūt pasireiškė būtent dėl pareiškėjo religinių įsitikinimų, teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį. Pareiškėjas savo prašymą grindė taip pat ir ekonominėmis priežastimis, kurios negali būti pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Šiuo aspektu teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo vertinti ekonomių priežasčių pabėgėlio statuso suteikimo kontekste. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, jog, būdamas (duomenys neskelbtini), jis dirbo savo kilmės valstybėje, prekiavo alkoholiu kioskelyje įvairiose vietovėse. Be to, nurodė, kad iš savo darbo užmokesčio susitaupė 5,5 tūkst. dolerių, kuriuos sumokėjo už kelionę.

22. Teismas sprendė, kad, remiantis nustatytų aplinkybių visuma, Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, jog nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto kilmės valstybėje.

23. Teismas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat į tai, kad neįrodyta, jog prieš pareiškėją buvo panaudoti smurto veiksmai ar jam kyla grėsmė dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybė, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, sprendė, kad nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

24. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą. Bylos medžiaga nustatyta, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausia 2021 m. EPPB, kitų tarptautinių organizacijų pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, pareiškėjas nepaneigė šių išvadų jokiais argumentais ar / ir įrodymais.

25. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, jog pirmiausia jis atvyko į Baltarusiją su viza, po to neteisėtai kirto Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sieną. Pareiškėjas patvirtino, kad Baltarusijoje jam, kaip (duomenys neskelbtini), niekas negrėsė. Taigi pareiškėjo motyvai neteisėtai kirsti Lietuvos – Baltarusijos sieną buvo ne dėl kylančios grėsmės (kaip (duomenys neskelbtini) ar dėl darbo neturėjimo), o kitokie (patekti į ES).

26. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jo padarytam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokius nors teisės pažeidimus. Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, siekiant nurodyto tikslo (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę, ar kitos aplinkybės, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

27. Teismas pažymėjo, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.), (toliau – ir Taisyklės) 15 punkte įtvirtinta, jog duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

28. Nusprendęs, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Tačiau, teismo vertinimu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas tenkino pareiškėjo skundo dalį ir sumažino laikotarpius iki dvejų metų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 ir 2 p.). Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

III. 30. Pareiškėjas S. S. D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

31. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tinkamai EŽTT pozicijos, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti. EŽTT ne kartą pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo tyrimas bei įrodymų vertinimas turi būti kruopštus.

32. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas visapusiško įrodymų ištyrimo.

33. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjo pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Savo prašymą pareiškėjas siejo būtent su priklausymu etninei grupei, kuri dėl geografinės padėties jau ilgą laiką gyvena nepripažinto karo sąlygomis.

34. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas nesirėmė naujausia kilmės šalies aktualia informacija, o teismas neįvertino šios procedūrinės atsakovo klaidos kaip esminę reikšmę turinčios bylos išnagrinėjimui aplinkybės, todėl buvo priimti neteisingi sprendimai. Be to, neteisingai buvo įvertinta ir situacija dėl papildomos apsaugos poreikio, nes pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais.

35. Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai neatsižvelgė ir į pareiškėjo argumentą, jog, vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupės (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Būtent (duomenys neskelbtini), kaip visuomenės grupė, susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl to pareiškėjui gali kilti pagrįsta baimė susidurti su smurtu. Naujausi duomenys patvirtina apie pareiškėjui gresiantį individualų pavojų. Atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir netaikė naujausios informacijos pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.

36. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrindžia savo skundo teiginių jokiais argumentais, t. y. nors pareiškėjas ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Tokie skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo turinio, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas.

38. Atsakovo teigimu, 2021 m. ESPA gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje (tiek apie (duomenys neskelbtini) padėtį, tiek apie bendrą saugumo padėtį) yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo tiek Migracijos departamentas, tiek teismas turėjo pagrindą vadovautis. Pareiškėjas skunde nepateikė jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias išvadas, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

39. Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį. Kartu pažymi, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių, siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko į Baltarusiją, tačiau Baltarusijoje jis nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.

40. Atsakovo vertinimu, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33168, Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1531 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šį prašymą jis grindžia tuo, kad kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl, esant skirtingiems jo pasisakymo vertinimams, būtina išklausyti pareiškėją teisme, kad teismas galėtų susidaryti objektyvią nuomonę apie pareiškėjo pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą. Pareiškėjas nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

43. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jam turėtų būti užtikrinamas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas teisme, todėl byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

45. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo, atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas tenkino skundą iš dalies, pakeitė Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedant perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

48. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

49. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018 ir kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.).

51. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

52. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

53. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą grindžia bloga ekonomine situacija (duomenys neskelbtini), darbo nebuvimu bei tai, kad kilmės valstybėje jis buvo diskriminuojamas, kadangi yra (duomenys neskelbtini). Atsakovo atliktų pareiškėjo apklausų metu pareiškėjas nurodė, jog jis gyveno (duomenys neskelbtini); iš savo kilmės valstybės išvyko dėl to, jog gyvenimas yra ir buvo sudėtingas, nebuvo darbo; dėl to, jog yra (duomenys neskelbtini), negali susirasti darbo; neturi profesijos, nes dėl sunkios ekonominės padėties jam teko mesti mokslus ir pradėti dirbti; kartais dirbdavo parduotuvėje (duomenys neskelbtini), bet dažniausiai dirbdavo aplink savo vietovę; savo kilmės šalį paliko dėl sunkios ekonominės padėties ir diskriminacijos (duomenys neskelbtini) etninės grupės atžvilgiu.

54. Įvertinus pareiškėjo apklausos metu pateiktą informaciją, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas baiminasi, kad kilmės valstybėje jis galbūt patirs smurtą dėl jo išpažįstamo (duomenys neskelbtini) tikėjimo, taip pat dėl ekonominių aplinkybių (nedarbas ir pan.). Pareiškėjas nėra nurodęs, jog dėl išpažįstamo tikėjimo jis asmeniškai yra patyręs prievartą ar kitus smurto veiksmus, tačiau jam gresiantį pavojų pareiškėjas sieja su bendra kilmės valstybės situacija, susijusia su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių tautiečių persekiojimu. Pareiškėjo teigimu, sunkumai susirasti darbą yra sąlygoti pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini), socialinės padėties.

55. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas, vadovaudamasis 2021 m. EPPB ataskaita, Sprendime nustatė, kad įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) nėra karinio konflikto, o (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijos teritorijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Atsakovas Sprendime taip pat nurodė, jog pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Pažymėta, kad prieglobsčio prašytojas yra darbingo amžiaus jaunas vyras (gim. (duomenys neskelbtini)), gyvenęs (duomenys neskelbtini), susipažinęs su vietiniais papročiais ir kultūra. Vertinant prieglobsčio prašytojo galimybes saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini), buvo įvertinta aplinkybė, jog kilmės valstybėje yra likusi prieglobsčio prašytojo šeima. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini) teritorijoje, analizavo atskirose (duomenys neskelbtini) teritorijose vykstančius karinius konfliktus, karinių organizacijų veikimo teritorijas, keliamą grėsmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia Migracijos departamento padarytų išvadų.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjas iš esmės rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jam galimai gresiančio persekiojimo baimę. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybė. Sutiktina ir su pirmosios instancijos vertinimu, jog šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, o pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

57. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (individualiai neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje jis gali būti persekiojamas ar jam kiltų kokia nors grėsmė.

58. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

59. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kurioje nuspręsta dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti, perspėjimo dėl draudimo atvykti įvedimo į C.SIS II, todėl teisėjų kolegija šiais aspektais plačiau nepasisako.

61. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

62. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Ernestas Spruogis