2017-05-02 Nr. AB-9569-3-61-3-00030-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-873-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00030-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rixs“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rixs“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Rixs“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Rixs“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. gegužės 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320054S bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 1A-551.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad negalėjo žinoti, jog ginčo prekė (lengvasis automobilis „Nissan X-Trail“) galėjo būti įvežta į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nes automobilis įsigytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad ne jis privalėjo ginčo prekę deklaruoti muitinėje, o asmuo, ją įvežęs į Bendrijos muitų teritoriją. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus teritorinė muitinė, siekdama išsiaiškinti visas ginčui svarbias aplinkybes, privalėjo kreiptis ne tik į Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės tarnybą, bet ir į kitas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių muitines. Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas netinkamai aiškino ir taikė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 26 straipsnio 2 dalies bei Susitarimo tarp Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos (toliau – ir Susitarimas) 3 protokolo 32 straipsnio nuostatas, nes nesiaiškino, ar ginčo prekė yra lengvatinės (preferencinės), ar nelengvatinės kilmės prekė. Šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, sudaro pagrindą teigti, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. gegužės 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320054S ir Muitinės departamento 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 1A-551 yra nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėjas negalėjo žinoti, kad perkamas automobilis gali būti įvežtas į Bendriją neteisėtai. Pareiškėjas automobilį nusipirko Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir pagrįstai tikėjosi, kad pardavėjas yra sumokėjęs visus reikiamus muito ir kitus mokesčius.

Atsakovai Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad ginčo automobilis buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Šį automobilį įvežus ir pardavus ES muitų teritorijoje bei vėliau užregistravus Lietuvos Respublikos įmonės vardu, ginčo prekė neatitiko reikalavimų, nustatytų Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 230–232 straipsniuose, ir ji, vadovaujantis Muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatomis, privalėjo būti pateikta ir deklaruota muitinėje. Nustačiusi, kad šie veiksmai nebuvo atlikti, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai prekę pripažino neteisėtai importuota (Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 234 str. 2 d.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmenį pripažįstant skolininku, remiantis Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, būtina nustatyti dvi kumuliatyvias (t. y. turinčias egzistuoti kartu) sąlygas: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į ES muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.

Pareiškėjas, registruodamas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre automobilį „Nissan X-Trail“, juo disponavo. Muitinės kodeksas bei Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos yra viešai paskelbtos ir laisvai prieinamos, todėl pareiškėjas turėjo žinoti apie visus būtinus atlikti muitinės formalumus trečiojoje šalyje įregistruotai transporto priemonei. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, veikdamas kaip sąžiningas, atidus bei rūpestingas ūkio subjektas, aiškinosi aplinkybes, susijusias su ginčo prekės muitiniu statusu.

Vien tai, kad ginčo prekė buvo įsigyta Vokietijos Federacinėje Respublikoje, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo žinomas automobilio registravimo trečiojoje šalyje faktas, nesudarė pagrindo manyti, kad automobiliui buvo pritaikytos visos muitų politikos priemonės, t. y. buvo atlikti numatytieji prekių importo formalumai ir prekė apmokestinta visais teisiškai privalomais sumokėti mokesčiais. Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. gegužės 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320054S pagrįstai nusprendė pripažinti, kad lengvasis automobilis „Nissan X-Trail“ buvo neteisėtai importuotas į ES muitų teritoriją, o pareiškėjas yra atsakingas už atsiradusių mokestinių prievolių įvykdymą.

Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas tiek skunde Muitinės departamentui, tiek teismui nurodė, jog ginčo prekė buvo įsigyta Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Šį teiginį grindžia prekės pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje nėra nurodyta nei sutarties sudarymo, nei ginčo prekės buvimo vieta. Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, inicijavo kreipimąsi į Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės tarnybą su prašymu informuoti, ar ginčo prekė buvo parduota Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims, taip pat ar prekė buvo deklaruota Vokietijos Federacinės Respublikos muitinėje.

Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės tarnyba pateikė atsakymus, kuriuose nurodė, kad neturi duomenų apie importo procedūrų įforminimą ginčo prekei. Muitinės departamentas duomenų, kad automobilis į ES muitų teritoriją būtų atgabentas ne per Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją, neturi. Pareiškėjas, turėdamas teisę aiškintis faktines aplinkybes ir rinkti svarbius, jo poziciją pagrindžiančius įrodymus, tokių duomenų taip pat nepateikė. Vilniaus teritorinė muitinė neturėjo pareigos kreiptis į kitų, nei Vokietijos Federacinės Respublikos ES valstybių narių muitinės tarnybas, todėl, galėdama apskaičiuoti muito sumas ir nustačiusi skolininką, pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Rixs“ skundą atmetė kaip nepagrįstą

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi lengvojo automobilio „Nissan X-Trail“ deklaravimo muitinėje patikrinimą, kuris iki registracijos Lietuvos Respublikoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 13 straipsnio nuostatomis, nustatė, kad pagal VĮ „Regitra“ muitinei pateiktus duomenis, minėtas automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje. Registruojant transporto priemonę, VĮ „Regitra“ buvo pateikta 2012 m. rugsėjo 12 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp pirkėjo UAB „Rixs“ ir pardavėjo Vokietijos įmonės SALIBA CARS GmbH, kurioje nurodyta 13 200 Eur minėto automobilio kaina. Pagal pateikto techninio paso duomenis, paskutinė automobilio registracijos vieta yra Bazelio miestas, Šveicarija. Kadangi, Vilniaus teritorinei muitinei pareikalavus, pareiškėjas nepateikė ir Vokietijos muitinė nepatvirtino informacijos, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas automobilis buvo deklaruotas Bendrijoje ir už jį apskaičiuoti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai, Vilniaus teritorinė muitinė pripažino šią transporto priemonę neteisėtai importuota ir 2015 m. gegužės 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 5VM320054S pareiškėjai UAB „Rixs“ įregistravo 1 320 Eur muito, 3 049 Eur PVM, 898 Eur delspinigių mokestinę prievolę bei už padarytą pažeidimą skyrė 437 Eur baudą. Muitinės departamentas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1A-551 minėtą muitinės ataskaitą patvirtino.

Teismas nurodė, kad ginčo automobilis, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsniais, privalėjo būti pateiktas ir deklaruotas muitinėje. Kaip nustato Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnis, išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros įforminimas suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais. Tokie veiksmai iš trečiosios šalies įvežtai ir pareiškėjos vardu įregistruotai transporto priemonei nebuvo atlikti.

Vilniaus teritorinė muitinė, nustačiusi, kad ginčo automobiliui nebuvo įforminta importo procedūra, prekę pagrįstai pripažino neteisėtai importuota. Pareiškėjas įsigytą transporto priemonę registravo savo vardu, todėl yra pagrindo manyti, kad įsigijimo metu turėjo žinoti, kad minėta prekė buvo įvežta neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad atsakovai pagrįstai teigė, jog iš pateikto techninio paso matyti, kad ankstesnė transporto priemonės registracijos vieta – Šveicarijos Konfederacija. Tačiau pareiškėjas, matydamas, kad transporto priemonė buvo registruota ne Europos Sąjungos šalyje, sudarydamas sandorį, nepasidomėjo ar yra sumokėti importo mokesčiai Bendrijoje, taigi prisiėmė riziką, galinčią kilti dėl neatliktų muitinės formalumų prekei, įvežtai iš trečiosios šalies.

Teismas vertino, kad pareiškėjas atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos sąlygas, pagal kurias jis pripažįstamas skolininku muitinei. Pažymėjo, kad pareiškėjui nepateiktus lengvatinio tarifo taikymą pagrindžiančių dokumentų, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pritaikė trečiųjų šalių muito tarifą, t. y. pritaikė standartinį tarifą, kuris taikomas nelengvatinę kilmę turinčioms prekėms. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad remiantis Susitarimo 3 protokolo nuostatomis, Vilniaus teritorinė muitinė privalėjo aiškintis, kokios kilmės (preferencinės ar nepreferencinės) yra ginčo prekė, nes muitinė, norėdama patikrinti ar pagrįstai yra deklaruota preferencinė prekių kilmė, gali kreiptis tik jei jai kyla pagrįstų abejonių dėl kilmę pagrindžiančių dokumentų.

Šiuos dokumentus ji privalo išsiųsti patikrinti šalies, kurioje jie išduoti, kompetentingai institucijai. Nagrinėjamu atveju jokių preferencinę kilmę pagrindžiančių dokumentų pareiškėjas Vilniaus teritorinei muitinei nepateikė. Todėl Vilniaus teritorinė muitinė, neturėdama jokių ginčo prekės preferencinę kilmę pagrindžiančių dokumentų, neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į Šveicarijos Konfederacijos kompetentingą tarnybą su tikslu aiškintis, ar ginčo prekei dėl jos kilmės taikytinas lengvatinis muito tarifas.

Pareiškėjo atstovas per teismo posėdį paaiškino, kad automobilis buvo nupirktas Lietuvoje, pareiškėjas buvo suklaidintas pardavėjo, todėl pirkimo–pardavimo dokumentuose neteisingai buvo nurodyta, kad automobilis nupirktas Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso nuostatos nereikalauja įrodyti, kad asmuo žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai įrodyti, vertinant skolos muitinei atsiradimą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Vilniaus teritorinei muitinei įrodžius, kad automobilis „Nissan X-Trail“, registruotas UAB „Rixs“ vardu, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas neteisėtai, pareiškėjui su tuo nesutinkant, pareiga teikti įrodymus priskirtina mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui. Taigi teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, jog bendrovė buvo suklaidinta pardavėjo.

III. Pareiškėjas UAB „Rixs“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visiškai.

Pareiškėjas teigia, kad bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prekių įvežimą į Europos Ekonominės Bendrijos teritoriją (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis), taip pat visiškai nepagrįstai atsisakė nustatyti tinkamam bylos išnagrinėjimui teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės, o tai turėjo tiesioginės įtakos teismo sprendimo nepagrįstumui. Pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad skolininku muitinei gali būti pripažįstamas (i) asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes; (ii) bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; (iii) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, darytina vienareikšmiška išvada, kad pareiškėjas, įsigydamas automobilį, negalėjo žinoti ir nežinojo, jog automobilis į EEB teritoriją buvo įvežtas neteisėtai (neatlikus įvežimo procedūrų ir nesumokant visų privalomų mokėti muitinei mokesčių). 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu pareiškėjas įsigijo automobilį „Nissan X-Trail“, įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyta, t. y. teismo sprendimu nėra pripažinta negaliojančia. Tai reiškia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis) patvirtina, kad pareiškėjas automobilį įsigijo jau EEB teritorijoje (Vokietijos Federacinėje Respublikoje) ir todėl pagrįstai tikėjosi, jog automobilį pardavęs pardavėjas yra sumokėjęs visus mokesčius.

Tai taip pat suponuoja išvadą, kad pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti, kokiomis sąlygomis bei būdais automobilis buvo atgabentas į EEB teritoriją. Pareiškėjas akcentuoja, kad bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje, kadangi visiškai nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą pareiškėjui ir byloje nepagrįstai taikė įrodymų tikėtinumo taisyklę, kuri yra civilinio proceso kategorija ir administracinėse bylose negali būti taikoma.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, jog pareiškėjas, žinodamas minėtos transporto priemonės tikrąsias pirkimo aplinkybes, muitinei pateikė klaidinančią informaciją, kurios pagrindu muitinė veltui gaišo laiką, siųsdama užklausas Vokietijos kompetentingoms institucijoms bei prašydama pateikti duomenis apie Vokietijos įmonės „SALIBA CARS GmbH“ įvykdytas operacijas, įvežus minėtą automobilį iš trečiosios šalies ir sudarant sandorį su UAB „Rixs“. Kaip paaiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, faktinės automobilio pirkimo aplinkybės neatitinka apelianto pateiktų įvykių versijos, todėl kitokie duomenys iš Vokietijos muitinės ir negalėjo būti gauti. Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnis nustato, jog išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūros įforminimas suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais. Tokie veiksmai iš trečiosios šalies įvežtai ir pareiškėjo vardu įregistruotai transporto priemonei nebuvo atlikti. Pažymi, kad iš pateikto techninio paso matyti, kad ankstesnė transporto priemonės registracijos vieta – Šveicarijos Konfederacija. Apeliantas įsigytą transporto priemonę registravo savo vardu, todėl yra pagrindo manyti, jog įsigijimo metu jis turėjo įsitikinti, ar minėta prekė buvo įvežta teisėtai. Taip pat teigia, kad Vilniaus teritorinė muitinė neturi pagrindo kreiptis į visas ES valstybes nares, besiribojančias su Šveicarijos Konfederacija, nes apeliantas nepateikė jokių duomenų ar objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad transporto priemonė, dėl kurios vyksta ginčas, būtų gabenta per kitas šalis. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas mano, jog buvo apgautas ir pardavėjas parduodamas automobilį veikė nesąžiningai, jis turi teisę ginti savo interesus ir reikalauti atlyginti žalą, remiantis Civilinio kodekso normomis.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas, registruodamas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre automobilį „Nissan X-Trail“, juo disponavo. Šios aplinkybės skunde neginčija ir pats pareiškėjas. Nustatant, ar pareiškėjas žinojo arba yra pagrindas manyti, turėjo žinoti apie ginčo prekės neteisėtą įvežimą, paminėtina, kad Muitinės kodeksas bei Muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos yra viešai paskelbtos ir laisvai prieinamos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie visus būtinus atlikti muitinės formalumus trečiojoje šalyje įregistruotai transporto priemonei. Pažymi, jog pats pareiškėjas privalėjo aiškintis automobilio atgabenimo į ES muitų teritoriją aplinkybes, o Vilniaus teritorinė muitinė neturėjo pareigos kreiptis į kitų nei Vokietijos Federacinės Respublikos ES valstybių narių muitinės tarnybas. Todėl galėdama apskaičiuoti muito sumas ir nustačiusi skolininką, Vilniaus teritorinės muitinė pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs mokestinis ginčas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. gegužės 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 5VM320054S ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 1A-551 teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus teritorinė muitinė pripažino pareiškėjo įsigytą lengvąjį automobilį „Nissan X-Trail“ neteisėtai importuotu ir 2015 m. gegužės 22 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 5VM320054S pareiškėjui įregistravo 1 320 Eur muito, 3 049 Eur PVM, 898 Eur delspinigių mokestinę prievolę bei skyrė 437 Eur baudą.

Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1A-551 minėtą muitinės ataskaitą patvirtino.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo automobilį įsigijo pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį iš Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės SALIBA CARS GmbH ir jį įregistravo Lietuvoje. Šio automobilio techniniame pase pateikta informacija, jog automobilio paskutinė registracijos vieta buvo Šveicarijos Konfederacijoje. Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi pareiškėjo pateiktą informaciją apie automobilio įsigijimą, kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos muitinę, tačiau buvo gautas atsakymas, jog duomenų apie ginčo automobilio muitinės procedūros įforminimą nėra. Duomenų apie minėto automobilio muitinės procedūros įforminimą nepateikė ir pareiškėjas.

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Taigi prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtos prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjo įsigytam automobiliui „Nissan X-Trail“ buvo įforminta muitinės procedūra ir sumokėti muito mokesčiai, Vilniaus teritorinė muitinė priėjo pagrįstą išvadą, jog šis automobilis buvo neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją.

Pareiškėjas ginčija jo pripažinimo skolininku muitinei pagrįstumą Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo aspektu ir nurodo, kad byloje esanti 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog automobilis buvo įsigytas jau Bendrijos teritorijoje, todėl pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog automobilį pardavęs pardavėjas yra sumokėjęs visus mokesčius, o pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti, kokiomis sąlygomis bei būdais automobilis buvo atgabentas į Bendrijos teritoriją.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nustato, kad skolininkais muitinei laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką klausimą nėra reikšminga aplinkybė, kad asmuo pats neteisėtai neįvežė automobilio į Bendrijos muitų teritoriją. Svarbu, kad būtų nustatytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-195-556/2017).

Administracinių teismų praktikoje pažymėta, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, jog yra protingas pagrindas manyti, kad jis turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-366/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1948-662/2016).

Nors pareiškėjas ginčo transporto priemonės į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad, registruojant ginčo automobilį, VĮ „Regitra“ buvo pateiktas automobilio techninis pasas, kuriame nurodyta paskutinė automobilio registracijos vieta yra Bazelio miestas, Šveicarijos Konfederacija, pareiškėjas turėjo suprasti, jog įsigyja iš Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį ir privalėjo pasidomėti, ar automobiliui buvo atlikta muitinės procedūra, ar už automobilį sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus pareiškėjas privalėjo atlikti pats. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nesielgė taip, kaip privalėtų tokioje situacijoje elgtis rūpestingas, apdairus bei sąžiningas asmuo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, prieina išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjas turėjo žinoti, kad įsigijo automobilį, kuris į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu ir kad jam pagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė muitinei.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais dėl lengvatinio muito tarifo taikymo ir detaliai dėl to nepasisako, nes apeliaciniame skunde pareiškėjas naujų aplinkybių dėl lengvatinio muito tarifo taikymo, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rixs“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė