2K-500/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-500/2012

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00295-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2, 1.2.14.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. N. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu O. N. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartimi nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimo,

n u s t a t ė :

O. N. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2007 m. vasario 20 d., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), su A. K. pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį jam paskolino 30 000 Lt. Nuo 2007 m. gruodžio 9 d. iki 2007 m. gruodžio 23 d. A. K. O. N. grąžino 7400 Lt, apie tai padarius įrašus paprastojo vekselio apatinėje lapo dalyje, tačiau O. N. 2008 m. balandžio 9 d. Klaipėdos miesto pirmajam notarų biurui, esančiam Klaipėdoje, S. Daukanto/Šiaulių g. 21/26, pateikusi nukirptą neprotestuotino paprastojo vekselio viršutinę lapo dalį, kurioje nebuvo surašytos grąžintos pinigų sumos, taip nepranešdama apie grąžintas pinigų sumas, pasirašė pareiškimą dėl pareiškimo persiuntimo A. K. apie tai, kad jis pagal 2007 m. vasario 20 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį O. N. nesumokėjo 30 000 Lt, ir raginimą sumokėti skolą. Šiais veiksmais O. N. pasikėsino įgyti A. K. turtą – 7400 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistoji O. N. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasatorės teigimu, teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Nuteistosios teigimu, abiejų instancijų teismai jos veiksmus kvalifikuodami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pirmiausia BK 22 straipsnio 1 dalį, kurioje apibrėžta nusikalstamos veikos stadijos – pasikėsinimo – sąvoka. Kasatorės teigimu, šioje byloje teismai neįvertino, nuo kurio momento nuteistosios veiksmai gali būti laikomi nusikalstamais. Remdamasi kasacine nutartimi Nr. 2K-620/2010 kasatorė nurodo, kad esminis sukčiavimo požymis – yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti.

Pasikėsinimas apgaule įgyti svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuojamas tada, kai kaltininkas panaudoja apgaulę, siekdamas įgyti turtą ar turtinę teisę, tačiau turto ar turtinės teisės neįgyja dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Taigi pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką reiškia, kad turi būti tiesiogiai pradedama daryti nusikalstama veika – tiesiogiai kėsinamasi į savininko turtą, turtines teises. Šiuo atveju nebuvo tiesiogiai pradėta daryti nusikalstama veika, nebuvo tiesiogiai kėsintasi į nukentėjusiojo A.

K. turtą, nes pranešimas apie negrąžintą skolą, kurios grąžinimo terminas suėjo, nekelia pavojaus turtui. Kartu kasatorė pažymi, kad pasikėsinimas sukčiauti yra tada, kai apgaulė prieš asmenį, turintį priimti privalomus vykdyti sprendimus pasireiškia ne bet kurioje stadijoje, o tokio sprendimo priėmimo stadijoje, t. y. kaltininkas turi apgaulę panaudoti prašydamas išduoti privalomą vykdyti dokumentą. Taigi apgaulinga informacija turi atsispindėti ne bet kuriame dokumente, o tokiame, kuriuo prašoma išduoti ar priimti privalomai vykdomą sprendimą.

Nuteistosios teigimu, jai pateiktame kaltinime pasikėsinimas sukčiauti buvo apibrėžtas kaip prašymo notarui persiųsti A. K. priminimą apie neapmokėtą vekselį pateikimas, nenurodant, kad dalis skolos jau apmokėta. Tokio prašymo pagrindu privalomai vykdyti dokumentas neišduodamas, o notaro surašytas pranešimas pagal tokį prašymą yra tik vienas iš pridedamų prie prašymo išduoti vykdomąjį įrašą dokumentų. Todėl kasatorė mano, kad negali būti laikoma, jog šiuo atveju buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje.

Kartu nuteistoji pažymi, kad netinkamas BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies taikymas buvo nulemtas ir netinkamu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintų Vekselių ir čekių protestavimo taisyklių ir Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos aiškinimu. Šiame teisės akte numatytam pranešimui apie neapmokėtą skolą nėra keliami jokie rekvizitai ar reikalavimai. Kasatorės manymu, lingvistiškai aiškinant 2008 m. balandžio 9 d. pareiškimą dėl pareiškimo persiuntimo, galima matyti, jog šiuo pareiškimu nukentėjusiajam primenama, kad jis pagal vekselį įsipareigojo nuteistajai sumokėti 30 000 Lt iki 2007 m. rugpjūčio 20 d., taip pat nurodyta, kad nustatytu terminu jis pinigų nesumokėjo. Pareiškimas yra abstraktus – nėra tiksliai nurodoma, kad jis nesumokėjo visų pinigų ar jų dalies nustatytu terminu. Notarė R. M. (rašiusi šį pareiškimą) patvirtino, kad neišsiaiškino, ar dalis pinigų pagal vekselį yra sumokėta. Kasatorės manymu, tai rodo arba notarės aplaidumą, arba tai, kad šis pareiškimas, kaip parodė notarė, yra tik priminimas ir kreipimasis į skolininką, kuriame nurodoma skolinta suma ir kad ji nesumokėta. Tai, ar nesumokėta visa suma, ar jos dalis, nėra sukonkretinama dėl to, kad šis pranešimas yra tik informacinio pobūdžio, o skolininkas pats žino, kiek jis yra skolingas. Nuteistosios teigimu, ji nepažeidė jokios teisės normos, elgėsi pagal civilinės teisės normas, todėl, nesant civilinio delikto, negali būti ir nusikalstamos veikos, nes sukčiaudamas asmuo pirmiausia pažeidžia civilinius teisės santykius reglamentuojančias normas.

Taip pat kasatorė pažymi, kad abiejų instancijų teismai pasikėsinimo sukčiauti veiksmus vertino ne kaip nurodyta kaltinime – apgaulės panaudojimą prieš notarą, o kaip apgaulės panaudojimą prieš patį A. K.. Tai patvirtina aplinkybė, kad teismų sprendimuose aiškinant apie pasikėsinimą sukčiauti visiškai neužsimenama apie tokio nusikaltimo kvalifikavimo galimybę panaudojus apgaulę prieš asmenį, turintį teisę priimti privalomai vykdytinus sprendimus, o akcentuojama apgaulė prieš asmenį, kurio turto užvaldymo siekiama. Kasatorės manymu, tai reiškia, kad abiejų instancijų teismai bylos nagrinėjimo ribas išplėtė už kaltinimo ribų, o tai yra esminis BPK pažeidimas. Teismai nusikalstamos veikos aplinkybių ir jų kvalifikavimo pagal inkriminuotą veiką, kaltinimo ribose nenustatė, todėl negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apgaulės prieš nukentėjusįjį nėra ir negali būti jos veiksmuose, nes neįmanoma apgauti nukentėjusiojo dėl to, kad jis skolingas 30 000 Lt, o ne 22 600 Lt, kadangi jis pats žino, kiek yra skolingas. Šiuo atveju apgaulę galima būtų panaudoti tik prieš notarą, kuris nežino, kiek pinigų nukentėjusysis yra skolingas, tačiau tiesioginio kėsinimosi į nukentėjusiojo turtą panaudojant apgaulę prieš notarą nebuvo.

Atsiliepimu į nuteistosios kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius sprendžiama remiantis ne tik kaltininko pozicija, bet ir pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad O. N. notarui pateikė nukirpto vekselio dalį be įrašų apie gražintą skolos dalį, o ne visą vekselį. Teismų sprendimuose nustatyta, kad nuteistoji neketino suklaidinti notaro, o siekė netinkamo vekselio pateikimu valstybės įgaliotam asmeniui, per šį, jam nežinant, išreikalauti iš nukentėjusiojo tam tikrą jai nepriklausančių pinigų sumą – nukentėjusiojo turtą. Tai reiškia, kad nuteistoji kėsinosi ne į pačius notarinius veiksmus, o į svetimą, jai nepriklausantį turtą. Tokia aplinkybė nurodoma ir kaltinamajame akte, todėl kasatorės argumentai, kad teismai neva išėjo už jai pareikšto kaltinimo ribų, nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tos aplinkybės, kad vekselis buvo surašytas vienu egzemplioriumi, kaip ir lapas su įrašais apie grąžintas skolas, ir abu dokumentai buvo pas nuteistąją, kad ji atskyrė vekselį į dvi dalis, paskatino ją imtis neteisėtų veiksmų, t. y. kreiptis į notarą su nukirpta vekselio dalimi, kad šis išsiųstų pranešima apie neapmokėtą visą 30 000 Lt skolą, nutylint apie dalies skolos sumokėjimą. Be to, šiuo atveju svarbu įvertinti ir nukentėjusiojo poziciją, jo vidinę būseną suvokiant, kad iš jo neteisėtai bus paimti pinigai.

Prokuroras mano, kad teismai nepadarė BK 22 straipsnio aiškinimo ir taikymo klaidų, visiškai atskleidė kasatorės tyčios turinį, padarė teisingas išvadas apie jos nusikalstamus ketinimus ir teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistosios O. N. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir BPK pažeidimų

Kasaciniame skunde nuteistoji O. N. teigia, kad teismai jos veiką neteisingai kvalifikavo kaip pasikėsinimą padaryti sukčiavimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis), nes šiuo atveju nebuvo tiesiogiai pradėta daryti nusikalstama veika, nebuvo tiesiogiai kėsintasi į nukentėjusiojo A. K. turtą.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti ( pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-255/2012) Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis inter alia turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (pvz., kasacinė nutartis Nr.2K-620/2010) Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas. Apgaulė sukčiavimo atveju gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimą objektyviąja prasme iš esmės apibūdina du momentai: 1) apgaulės panaudojimas prieš nukentėjusįjį ar (ir) kitą asmenį ir 2) turtinės naudos gavimas inter alia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas dėl panaudotos apgaulės. Šiuo atveju sukčiavimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai panaudojus apgaulę užvaldomas svetimas turtas ar įgyjama turtinė teisė.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Šio straipsnio prasme nusikalstamos veikos darymo pradžia sietina su tuo, kad kaltininkas pradeda realizuoti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Minėta, kad sukčiavimą objektyviąja prasme apibūdina du momentai: 1) apgaulės panaudojimas prieš nukentėjusįjį ar (ir) kitą asmenį ir 2) turtinės naudos gavimas inter alia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas dėl panaudotos apgaulės, kad sukčiavimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai panaudojus apgaulę yra užvaldomas svetimas turtas ar įgyjama turtinė teisė. Taigi sukčiavimo atveju šio nusikaltimo objektyviųjų požymių realizavimas paprastai prasideda nuo apgaulės, siekiant gauti turtinę naudą inter alia įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę panaudojimo momento. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kaltininko veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti sukčiavimą ir tuo atveju, kai kaltininkas, panaudojęs apgaulę, neįgyja svetimo turto dėl to, jog nukentėjusysis suvokė apgaulingą kaltininko elgesio pobūdį inter alia suprato, kad jam pateikta informacija (pvz., apie mokėtinos skolos dydį) neatitinka tikrovės. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir kaltininko tyčią. Pasikėsinimas padaryti sukčiavimą gali būti konstatuojamas tik tada, kai nustatoma, kad kaltininkas suvokė apgaulingą savo veikos pobūdį ir tokiu būdu norėjo gauti turtinės naudos inter alia apgaule įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad: 1) nuteistoji O. N. 2007 m. vasario 20 d. Klaipėdoje, su nukentėjusiuoju A. K. pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį jam paskolino 30 000 Lt; 2) nuo 2007 m. gruodžio 9 d. iki 2007 m. gruodžio 23 d. A. K. O. N. grąžino 7400 Lt, apie tai padarius įrašus paprastojo vekselio apatinėje lapo dalyje; 3) kasatorė 2008 m. balandžio 9 d. Klaipėdos miesto pirmajam notarų biurui pateikė nukirptą neprotestuotino paprastojo vekselio viršutinę lapo dalį, kurioje nebuvo surašytos grąžintos pinigų sumos, taip, nepranešdama apie grąžintas pinigų sumas, pasirašė pareiškimą dėl pareiškimo persiuntimo nukentėjusiajam A. K.; 4) persiųstame pareiškime buvo nurodyta apie tai, jog A. K. pagal 2007 m. vasario 20 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį O. N. nesumokėjo 30 000 Lt ir, jam iki 2008 m. balandžio 15 dienos neapmokėjus minėtos sumos, skola bus išieškota įstatymų nustatyta tvarka; 5) notarė, persiuntusi šį pareiškimą, nebuvo informuota apie dalies skolos (7400 Lt) grąžinimą.

Minėtos teismų šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad kasatorė pateikdama notarei vekselį, neinformuodama jos apie dalies skolos sumokėjimą ir per ją A. K. persiųsdama pareiškimą dėl atitinkamos pinigų sumos sumokėjimo, apgaule siekė užvaldyti 7400 Lt, kuriuos nukentėjusysis jai jau buvo gražinęs. Būtent šie veiksmai reiškia, kad nuteistoji O. N. panaudojo apgaulę siekdama įgyti svetimą turtą (t. y. jai nepriklausančius 7400 Lt) ir taip pradėjo realizuoti objektyviuosius sukčiavimo požymius. Teismų nustatytos aplinkybės, ištirti ir įvertinti įrodymai nesudaro pagrindo abejoti ir tuo, kad kasatorė suprato apie apgaulingą savo veikos pobūdį, t. y. apie tai, kad, per notarę pateikdama nukentėjusiajam minėtą pareiškimą, reikalavo ir tos pinigų sumos, kuri jai jau buvo sumokėta. Šiame kontekste pažymėtina, kad priešingai, nei teigia kasatorė, per notarę nukentėjusiajam persiųstas pareiškimas dėl atitinkamo pinigų sumos sumokėjimo negali būti vertinamas tik kaip informacinio pobūdžio dokumentas. Šis pareiškimas iš esmės reiškia kasatorės reikalavimą, kad A. K. jai sumokėtų atitinkamą pinigų sumą, taip pat ir tą, kuri jau buvo sumokėta.

Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai nuteistosios O. N. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimą padaryti sukčiavimą.

Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai ir dėl to, kad abiejų instancijų teismai pasikėsinimo sukčiauti veiksmus vertino ne kaip nurodyta kaltinime – apgaulės panaudojimą prieš notarą, o kaip apgaulės panaudojimą prieš patį A. K., ir tai reiškė, jog teismai bylos nagrinėjimo ribas išplėtė už kaltinimo ribų. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai kasatorę pripažino kalta pasikėsinus apgaule užvaldyti svetimą turtą ir tai inter alia grindė tuo, kad kasatorė netinkamai panaudodama vekselį ketino iš nukentėjusiojo išreikalauti jai nepriklausančią pinigų sumą. Ši aplinkybė yra nurodoma ir kaltinamajame akte.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios O. N. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Rimantas Baumilas

Armanas Abramavičius