A-520-2823-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2823/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02778-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui L. J.,

atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui A. Ū.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui S. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Motorizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis vilkas“ dėl įsakymo ir sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomenė).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ (toliau – ir MPB GV, atsakovas) vado plk. V. T. 2011 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. P-139 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo eil. J. K.“ (toliau – ir Įsakymas); 2) Lietuvos kariuomenės (toliau – ir Kariuomenė) laikinojo Sausumos pajėgų (toliau – ir SP) štabo viršininko plk. ltn. Raimundo Vaikšnoro 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. S-554 „Dėl informacijos pateikimo“; 3) Kariuomenės vado 2011 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. KV8-324 „Dėl 2011 m. rugpjūčio 31 d. skundo“; 4) Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) kanclerio L. B. 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 12-01-1730 „Dėl skundo, Jūsų vardu pateikto krašto apsaugos ministrui“.

Paaiškino, kad 2011 m. balandžio 15 d., apie 21.40 val., Jonavoje, ne tarnybos metu, neuniformuotas, būdamas neblaivus, vairuodamas nuosavą automobilį, jis buvo sustabdytas kelių policijos pareigūnų. Buvo nustatytas 1,27 promilės girtumas. Teigė, jog su policijos pareigūnais jis (pareiškėjas) bendravo mandagiai, tarnybiniu pažymėjimu ar tarnybine padėtimi nebandė naudotis, informacija apie įvykį į masinės informacijos priemones nepateko. Pareiškėjas nurodė, jog iš karto apie incidentą pranešė tiesioginiam vadui. Už vairavimą neblaiviam Jonavos rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutarimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalį paskyrė jam administracinę nuobaudą – 1 000 Lt piniginę baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių.

Nurodė, jog dėl kario vardo pažeminimo arba krašto apsaugos sistemos (toliau – ir KAS) institucijų diskreditavimo buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurio metu pareiškėjas pateikė paaiškinimą ir nurodė visas įvykio aplinkybes. Pažymėjo, jog tarnybinį patikrinimą atlikęs karininkas ltn. S. I. neįžvelgė pareiškėjo veikoje kario vardo pažeminimo ar KAS institucijų diskreditavimo fakto ir buvo nusprendęs siūlyti vadui, skyrusiam atlikti tarnybinį patikrinimą, nutraukti tarnybinį patikrinimą (Lietuvos kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 7 dalies 4 punktas ir 27 straipsnio 2 dalies 3 punktas), bet MPB GV teisininkas E. A., pažeisdamas Statuto reikalavimus, pradėjo kištis į tarnybinio patikrinimo eigą ir nurodinėti tarnybinį patikrinimą atlikusiam karininkui, kokios turi būti išvados. Teigė, jog tai patvirtina tarnybinį patikrinimą atlikusio karininko ltn. S. I. susirašinėjimo elektroniniu paštu su VšĮ „Karių teisių gynimo centras“ generaliniu direktoriumi L. J. ir kpt. E. A. ataskaita.

Pažymėjo, jog Kariuomenės vado 2011 m. spalio 6 d. sprendime Nr. KV8-324 nurodyta, kad kpt. E. A. nesikišo į tarnybinio patikrinimo eigą, o vykdė savo pareigas pagal ministro įsakymą. Pareiškėjo manymu, būtina vadovautis Statutu, kuriame nėra numatyta, kad tarnybinį patikrinimą atlikęs karininkas išvadą privalo derinti su teisininku, tad poįstatyminiu aktu negalima pakeisti įstatymo reikalavimų ar sukurti naujas teisines normas. Todėl pareiškėjas darė išvadą, kad nei vienas teisininkas neturi teisės ir negali kištis į tarnybinį patikrinimą atliekančio karininko veiksmus, o tarnybinio patikrinimo rezultatus vertina tik vadas, skyręs tarnybinį patikrinimą (Statuto 27 straipsnis). Teigė, jog, kadangi E. A. kišosi į tarnybinį patikrinimą atliekančio karininko veiksmus, darė jam spaudimą dėl to, kokia išvada turi būti surašyta, ribojo jo veiksmus ir laisvą apsisprendimą, todėl Išvada negali būti pripažinta teisėta, objektyvia ir teisinga.

Pareiškėjo manymu, Kariuomenės vadas nėra tinkamai informuotas apie tarnybinio patikrinimo eigą, o tai lėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą. Paaiškino, kad teisę kontroliuoti tarnybinį patikrinimą turėjo tik vadas, skyręs tarnybinį patikrinimą, ir Ministerijos generalinis inspektorius (Statuto 29 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, pareiškėjas yra nubaustas du kartus už tą patį, nors tai draudžia daryti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir ŽTK) 7-jo protokolo 4 straipsnis. Teigė, jog, nors antrą kartą jis nubaustas ne už transporto priemonės vairavimą neblaiviam, o už kario vardo pažeminimą arba KAS institucijų diskreditavimą, bet tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pabrėžė, jog kario vardo pažeminimas arba KAS institucijų diskreditavimas negali būti pripažįstamas vien tik už tai, kad būdamas neuniformuotas, ne tarnybos metu, būdamas neblaivus pareiškėjas vairavo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį. Pareiškėjo manymu, jo veiksmuose negalima įžvelgti kario vardo pažeminimo arba KAS institucijų diskreditavimo, tam jis turėtų būti atlikęs atitinkamus veiksmus, tokius kaip triukšmavimas, šūkavimai, keikimasis, nepaklusimas policijos pareigūnams, grasinimai atleisti juos iš darbo, mojavimas savo tarnybiniu pažymėjimu ir t. t. Bet, pareiškėjo teigimu, nieko panašaus nebuvo, jo elgesys buvo korektiškas ir mandagus ir, jei jis pats nebūtų pranešęs savo tiesioginiam vadui apie tai, kad buvo sulaikytas neblaivus, ko gero, niekas nebūtų sužinojęs apie šį įvykį. Pareiškėjo manymu, nėra jokio skirtumo, kad administracine bauda jis buvo nubaustas teismo, o drausmine nuobauda – vado. Teigė, jog tas pats veiksmas – vairavimas transporto priemonės esant neblaiviam – Statute yra pervadintas į kario vardo pažeminimą.

Pažymėjo, jog Lietuva jau yra pralaimėjusi panašią bylą Europos žmogaus teisių teisme (toliau – ir EŽTT), kai karys buvo du kartus nubaustas už tą patį nusižengimą, t. y. už eismo įvykio sukėlimą, neturint teisės vairuoti transporto priemonės. Už tai jam policijos pareigūnai pagal ATPK skyrė administracinę nuobaudą, o KASP vadas kariui skyrė dar ir 10 parų areštą. Pareiškėjo manymu, jo situacija yra panaši. Pareiškėjas teigė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas objektyviai, bet išvada skirti jam drausminę nuobaudą buvo suformuota E. A. atliekant neteisėtus veiksmus dėl tarnybinį patikrinimą atliekančio karininko, dėl to buvo priimtas sprendimas nubausti pareiškėją vadovaujantis ne faktais ir įrodymais, o nuostata, kad jis turi būti nubaustas. Pareiškėjo manymu, drausmės pažeidimo jis nepadarė, kario vardo nepažemino, KAS institucijų nediskreditavo, tad drausminė nuobauda skirta neteisėtai ir nepagrįstai.

Pabrėžė, jog pagal Statuto 61 straipsnį turėjo būti priimtas raštiškas vado įsakymas dėl tarnybinio patikrinimo (Statuto 20 straipsnio l dalis), pareiškėjas turėjo būti supažindintas su šiuo įsakymu ir turėjo teisę pateikti motyvuotą prašymą dėl karininko, atliekančio tarnybinį patikrinimą, nušalinimo (Statuto 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas); karininkas, atliekantis tarnybinį patikrinimą, privalėjo išaiškinti jam jo teises ir pareigas (Statuto 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teigė, jog pareiškėjas negalėjo pasinaudoti savo teisėmis, numatytomis Statuto 22 straipsnyje. Pažymėjo, jog Kariuomenės vadas 2011 m. spalio 6 d. sprendime Nr. KV8-324 nurodė, kad karys turi teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada, bet karininkas, atliekantis tarnybinį patikrinimą, neturi pareigos supažindinti karį su tarnybinio patikrinimo išvada. Manė, jog tokiu atveju kario teisė susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada yra nieko neverta. 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. S-554 nurodytą pasiūlymą susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada ir medžiaga Kariuomenės SP vadovybės štabe pareiškėjas vertino kaip pasityčiojimą, biurokratizmą, nepagarbą kariui, nes vadai puikiai žino, kad kariai neturi laisvo laiko važinėti į Vilnių susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga. Todėl, pareiškėjo teigimu, nesupažindinus jo su tarnybinio patikrinimo medžiaga, neįteikiant medžiagos kopijos, buvo pažeista ne tik jo teisė žinoti skundo atmetimo motyvus, bet ir nevykdoma Seimo kontrolieriaus 2009 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 4D-2008/1-1584 dalis, įpareigojanti pateikti kariui tarnybinio patikrinimo medžiagos kopiją. Nurodė, jog Kariuomenės vadas dėl šio argumento 2011 m. spalio 6 d. sprendime Nr. KV8-324 nieko nepasakė, todėl šis sprendimas yra neobjektyvus, neišsamus. Teigė, jog, kadangi pareiškėjas nebuvo supažindintas su tarnybinio patikrinimo medžiaga, neturėjo teisės pateikti įrodymus, paaiškinimus ir t. t., todėl negali nurodyti nei motyvų, nei argumentų, kodėl buvo atmestas jo skundas.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigada „Geležinis vilkas“ atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Statuto normas dėl tyrimo atlikimo, taip pat netinkamai suvokia teisininko teiktų konsultacijų tarnybinį patikrinimą atlikusiam karininkui prasmę, laikydamas tai kišimusi į tarnybinį patikrinimą. Paaiškino, jog pagal Statuto 20 straipsnio 1 dalį tiriant įvairias drausmės pažeidimų veikas, karininkas gali neturėti specifinių žinių, todėl tiek Statutas, tiek kiti teisės aktai numato galimybę pasitelkti tarnybiniame tyrime įvairių sričių specialistus tam, kad būtų įvykdyti Statuto reikalavimai tarnybinį patikrinimą atlikti tinkamai, išsamiai. Pabrėžė, jog siekiant šių tikslų krašto apsaugos ministro 2004 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. V-110 patvirtintame Teikimų skirti drausmines nuobaudas derinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) numatyta, kad tarnybinio patikrinimo išvada turi būti suderinta su teisininku. Toks derinimas neiškreipia tarnybinio patikrinimo proceso, o padeda užtikrinti, kad tarnybinį patikrinimą atlikęs karininkas tinkamai kvalifikavo įtariamojo drausmės pažeidimo padarymu veiką ir nepažeidė drausmės pažeidimo įvykio dalyvių teisių ir teisėtų interesų, o taip pat nepasiūlė patraukti drausminėn atsakomybėn kario, nepadariusio drausmės pažeidimo. Vadovaujantis Statuto 27 straipsnio 1 dalimi, tarnybinį patikrinimą įvertina vadas (viršininkas), vadovaudamasis visapusišku ir nuodugniu visų drausmės pažeidimo aplinkybių nagrinėjimu, įstatymu ir teisine sąmone. Pažymėjo, jog Išvadą patvirtino tarnybinį patikrinimą paskyręs vadas, kas reiškia, jog jis sutiko su Išvadoje pateikta kario veikos kvalifikacija, tad E. A. teisinė konsultacija buvo suteikta tinkamai. Be to, Išvada Kariuomenės Teisės departamento Specialistų kariniams vienetams skyriaus specialistui vizuoti privalo būti perduota ir vadovaujantis Kariuomenės vado 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 179 patvirtinto Teisės aktų ir kitų dokumentų projektų vizavimo Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Lietuvos kariuomenės Teisės departamente tvarkos aprašo (toliau – ir Vizavimo aprašas) 5.2 punkto nuostatomis. Teigė, jog teisininkas tyrimo metu pateikė tik konsultaciją, kaip turėtų būti vertinama konkretaus kario padaryta veika.

Nurodė, jog tyrimo medžiagoje yra net trys (2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 24 d. ir 2011 m. liepos 21 d.) pareiškėjo paaiškinimai, kuriuose jis savo parašu patvirtino, kad yra susipažinęs su savo teisėmis numatytomis Statuto 22 straipsnyje.

Teigė, jog pareiškėjas netinkamai aiškina Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi ši norma nedraudžia asmens veiksmų įvertinti pagal kelių teisės šakų normas, be to, dažna situacija, kai asmuo, padarydamas teisės pažeidimą, pažeidžia kelių teisės šakų saugomus gėrius, todėl ir atsakomybė tokiam asmeniui gali būti taikoma pagal kelių teisės šakų normas, išskyrus atvejus, kai įstatymai įsakmiai nurodo, jog šiuo atveju taikoma tik viena atsakomybės rūšis (pvz., sunkesnė atsakomybės forma apima lengvesnę: Statuto 70 straipsnis, 73 straipsnio 1 dalis, 74 straipsnis ir pan.). Tokiu būdu asmeniui gali būti pritaikyta drausminė/tarnybinė ir baudžiamoji, drausminė/tarnybinė ir administracinė, su visomis minėtomis teisinės atsakomybės formomis asmeniui taip pat gali būti pritaikyta ir civilinė atsakomybė. Teisės mokslo doktrina bei teismų praktika taip pat pripažįsta, kad tik baudžiamoji ir administracinė atsakomybės formos negali būti taikomos kartu, tačiau šioje byloje toks atvejis ir nenagrinėjamas. Todėl nepagrįsti ir atmestini visi skundo argumentai dėl to, kad pareiškėjas buvo du kartus nubaustas už tą patį pažeidimą, kadangi pareiškėją Jonavos rajono apylinkės teismas nubaudė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o skundžiamu Įsakymu pareiškėjas buvo nubaustas už drausmės pažeidimo, numatyto Statuto 68 straipsnio 1 dalyje (dabartinės galiojančios redakcijos 69 straipsnis), padarymą.

Atsakovas paaiškino, kad Statute nėra išaiškinimo, jog tik pareiškėjo nurodyti veiksmai sudaro kario vardo pažeminimo drausmės pažeidimo sudėtį. Nurodė, jog Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 21 straipsnis numato, kad karys yra Lietuvos valstybės gynėjas, o kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės santykių. KASOKTĮ 23 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas kario priesaikos tekstas, iš kurio matyti, kad asmuo, tapdamas kariu, prisiekia sąžiningai vykdyti Konstituciją, įstatymus, būti doru ir garbingu Lietuvos kariu. Taigi įstatymas kariams kelia aukštesnius reikalavimus ir iš jų tikimasi pavyzdinio elgesio visuomenės narių tarpe. Todėl tokie veiksmai, kai karys didesnio pavojaus šaltinį valdo būdamas neblaivus, neatitinka kario statusui ir būdo savybėms keliamų reikalavimų, taip pat griauna pasitikėjimą kariu kaip valstybės gynėju ir verčia suabejoti jo galimybėmis tinkamai atlikti savo pareigas. Be to, gali kilti klausimas, kad, jeigu didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) karys ryžtasi valdyti neblaivus, tai jis gali ir kitus didesnio pavojaus šaltinius (ginklus, sprogmenis ir pan.) paimti į rankas būdamas neblaivus. Todėl atsakovas darė išvadą, kad visi kario atlikti veiksmai grubiai pažeidžia visuomenėje nusistovėjusias teisės ir moralės normas, o darant teisės pažeidimą keliamas pavojus asmenų gyvybei ir sveikatai (didesnio pavojaus šaltinio valdymas būnant neblaiviam tokį pavojų kelia) turėtų būti vertinami, kaip žeminantys kario vardą, taip pat diskredituojantys KAS institucijas visuomenėje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu prašė J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Ministerija dėl pareiškėjo jokių teisės aktų nepriėmė, atitinkamai, jo teisių ar teisėtų interesų nepažeidė. Ministerijoje 2011 m. lapkričio mėn. buvo gautas J. K. vardu parašytas skundas dėl Įsakymo, 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. S-554, 2011 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. KV8-324 panaikinimo. Skundas buvo paduotas remiantis Statutu, tačiau J. K. nebuvo pasirašytas. Atsižvelgiant į Statuto 57 straipsnį, 62 straipsnio 1 dalį, 59, 60 straipsnius, 57 straipsnio 2 dalį, pareiškėjo skundas, paduotas ne paties pareiškėjo, nebuvo tiriamas, kaip neatitinkantis Statuto 57 straipsnio 2 dalies reikalavimų, ir joks sprendimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, dėl šio skundo priimtas nebuvo. Ministerijos kancleris 2011 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 12-1-1730, kurį pareiškėjas prašo panaikinti, tik informavo J. K., kad Ministerijoje yra gautas jo vardu surašytas ir jo nepasirašytas skundas dėl jam paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimo, išaiškino Statuto nustatytą skundų padavimo tvarką. Taigi Ministerijos 2011 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 12-1-1730 negali būti laikomas individualiu teisės aktu (administraciniu aktu), sukeliančiu pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes, todėl negali būti ir naikinamas. Pažymėjo, jog pareiškėjas neskundžia Ministerijos atsisakymo nagrinėti jo vardu pateikto skundo ir nereikalauja įpareigoti Ministeriją šį skundą ištirti.

Ministerijos manymu, skundžiami aktai yra pagrįsti, todėl negali būti naikinami. Teigė, jog pareiškėjo argumentas, kad už tą patį pažeidimą jis buvo nubaustas du kartus, yra nepagrįstas. Drausminė nuobauda pareiškėjui skirta vadovaujantis Statuto 68 straipsnio 1 dalimi. Už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarimu buvo skirta 1 000 Lt bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemonę 1 metus. Taigi šiuo atveju pareiškėjo veikoje buvo idealioji dviejų teisės pažeidimų sutaptis.

Tačiau šie pažeidimai kaip savarankiški yra numatyti tiek ATPK, tiek Statute. Pažymėjo, jog teisės normos nenumato galimybės taikytinų nuobaudų apibendrinti. Nurodė, jog vertinant pareiškėjo veiksmus, buvo pagrįstai vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota teismine praktika, pagal kurią „vardo pažeminimo“, „institucijos diskreditavimo“ sąvokos aiškinamos taip: „geras vardas“ – tai visuomenės pripažįstama asmens pagarba už nuopelnus, šlovę.

Tai teigiamas socialinis vertinimas, gera viešoji nuomonė apie jį. Tai nėra subjektyvus asmens savęs vertinimas, jį lemia visuomeninis vertinimas – visuomenė nustato, kokie elgesio standartai yra teigiami, kokie neigiami. Juridinio asmens geras vardas reiškia teigiamą juridinio asmens vertinimą visuomenėje (LAT Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1); „pažeminti“ reiškia sumenkinti, paniekinti. Žeminti garbę reiškia menkinti asmens gerą vardą visuomenėje. Vertinant, ar asmuo pažemino vardą, būtina vadovautis ne asmens subjektyvia nuomone, o atsižvelgti į objektyvius kriterijus.

Pagrindinis asmens elgesio vertinimo kriterijus turi būti teisės normos, kurios daugeliu atvejų ne tik nustato elgesio taisykles, bet ir smerkia žalingą bei skatina visuomenei naudingą elgesį. Tačiau teisės normos negali numatyti visų asmens elgesio atvejų, visapusiškai reguliuoti ir vertinti jo veiklą. Tokį reguliavimą atlieka moralės, paprotinės normos. Jos atspindi visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, požiūrį į gėrį, blogį, daro įtaką asmens elgesiui (LAT Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1; LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A8-281/2007;

Nr. A62-2135/2011). Akivaizdus institucijos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo ja griovimas arba jos kompromitavimas taip pat yra vertinamojo pobūdžio ir sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais – ko visuomenė tikisi iš pareigūnų, institucijos (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A62-2135/2011, A438-1561/2008, Nr. A662-252/2011).

Pabrėžė, jog teisės aktai, reglamentuojantys karo tarnybą, ne tik nustato karių pareigą laikytis įstatymų ir statutų reikalavimų, bet ir laikytis visuotinai priimtinų elgesio normų. Kario elgesys, kai padaromas pažeidimas, dėl kurio gali kilti grėsmė kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, pagrįstai laikytinas ne tik teisės aktų nustatytų elgesio taisyklių, už kurių nesilaikymą numatyta asmens teisinė atsakomybė, pažeidimu, bet ir visuomenėje susiklosčiusių vertybių ignoravimu bei įprastos moralės nuostatų nesilaikymu. Todėl tokie veiksmai – vairavimas transporto priemonės, esant neblaiviam, – vertintini kaip akivaizdžiai žeminantys kario vardą ir diskredituojantys KAS institucijas.

Pažymėjo, jog tam, kad geras kario vardas būtų pažemintas ir būtų diskredituota KAS institucija, būtina, kad toks elgesys taptų žinomas. Tai, kad karinio vieneto vadas gavo informaciją apie pareiškėjo padarytos veikos įvertinimą (teismo nutarimą skirti baudą), reiškia, kad pareiškėjo veika tapo žinoma ir geras kario vardas yra pažemintas, o KAS institucija – diskredituota. Tai reiškia, kad žinios apie asmens priešingą teisei elgesį tapo visuotinai prieinamos, taip pat žinomos su baudžiamąja ar administracine byla tiesiogiai susijusiems asmenims (administracinės bylos Nr. I-2139-789/2009, Nr. A62-2135/2011). Teigė, jog vertinant veiką nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo paviešintas, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui (kariui) atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas (karys) turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-231/2008, Nr. A756-236/2010), juolab, kad Statuto 68 straipsnis drausmės pažeidimu laiko ir kario veiką, padarytą ne tarnybos metu.

Teigė, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog MPB GV priskirtas Kariuomenės Teisės departamento Specialistų kariniams vienetams skyriaus vyresn. specialistas E. A. neteisėtai kišosi į tarnybinio patikrinimo eigą ir nurodinėjo tarnybinį patikrinimą atlikusiam karininkui, kokios turi būti tyrimo išvados. Aprašo 4 punktas numato, kad karininkas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, visą tarnybinio patikrinimo medžiagą kartu su tarnybinio patikrinimo išvada suderina su teisininku. Toks reikalavimas nustatytas siekiant užtikrinti, kad tyrimai būtų pagrįsti įrodymais, o veikos teisingai kvalifikuotos, kvalifikuoto teisininko pastabos, pasiūlymai, teikiant teisinę pagalbą, negali būti laikomi kišimusi į tarnybinį tyrimą arba spaudimu tyrimą atliekančiam asmeniui. Pagal Statuto nuostatas tarnybinį patikrinimą atliekantis asmuo tyrimą atlieka ir atitinkamus sprendimus priima savarankiškai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsakovo MPB GV atsiliepime nurodytais motyvais.

Papildomai paaiškino, kad LVAT, nagrinėdamas bylas, susijusias su profesinės karo tarnybos santykiais, yra ne kartą pažymėjęs, jog karo tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, reikalaujanti specialių ištikimybės valstybei, pasiryžimo aukotis už valstybę ir jos piliečius, santykių (LVAT 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1033/2009; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-709/2010; 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3200/2011 ir kt.). Kario veikla, kaip ir KAS institucijų veikla, negali kelti abejonių valstybei ar visuomenei, dėl kurios gynimo ši sistema yra sukurta ir veikia, todėl kariai turi vengti bet kokių teisės pažeidimų, o ypatingai tokių grubių teisės pažeidimų, kaip vairavimas neblaiviam (LVAT daugelyje savo nutarčių yra pripažinęs, kad transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam yra vienas sunkiausių administracinių teisės pažeidimų), kadangi tai žemina kario vardą ir menkina visos KAS autoritetą visuomenės akyse, kas reiškia, jog pareiškėjo veika, skiriant jam drausminę nuobaudą už kario vardo pažeminimą, buvo įvertinta tinkamai pritaikius teisės normas, pagrindų naikinti skundžiamus sprendimus nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Statuto 5 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsnio 1 dalimi, 68 straipsnio 1 dalimi, KASOTKĮ 21 straipsnio 1, 2 dalimis, 23 straipsnio 1, 2 dalimis, LVAT praktika.

Nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjo veiksmų mastas bei pobūdis yra įrodyti įsiteisėjusiu Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarimu, tokie pareiškėjo veiksmai (automobilio vairavimas neblaiviam) prieštaravo teisei (ATPK 126 straipsnio 1 dalis), tarnybinės etikos normoms (KASOKTĮ 21, 23 straipsniai). Pabrėžė, jog automobilio vairavimas neblaiviam pripažįstamas vienu iš sunkiausių administracinių teisės pažeidimų, padaromas tik tiesiogine tyčia, yra akivaizdus visuomenėje susiklosčiusių moralės normų nepaisymas, todėl tiek atsakovas, tiek kiti krašto apsaugos sistemos subjektai, nagrinėdami pareiškėjo skundus, jo veiksmus pagrįstai vertino kaip akivaizdžiai žeminančius karo tarnybos autoritetą, griaunančius pasitikėjimą krašto apsaugos sistema, ją kompromituojančius. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjui paskirtoji drausminė nuobauda atitinka jo padaryto administracinio pažeidimo sunkumą (lengvas girtumo laipsnis), paskirta, įvertinus nustatytas lengvinančias ir kitas aplinkybes, pareiškėjo tarnybinę charakteristiką.

Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo išdėstytus argumentus dėl MPB GV teisininko E. A. kišimosi į tarnybinio patikrinimo eigą ir įtakos darymo tarnybinio patikrinimo išvadoms. Darė išvadą, jog skunduose nurodytos aplinkybės dėl neva spaudimo S. I. darymo nėra reikšmingos, nes, anot Statuto 23 straipsnio, tarnybinio patikrinimo metu privalu nustatyti šias aplinkybes: 1) drausmės pažeidimo įvykio laikas, vieta; 2) drausmės pažeidimo įvykio dalyviai ir jų veiksmai; 3) liudytojai; 4) kalti dėl drausmės pažeidimo padarymo asmenys, įrodymai, kaltės forma, veikos tikslai ir motyvai; 5) duomenys, apibūdinantys pažeidėją; 6) pažeidėjo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 7) drausmės pažeidimo sąlygos ir priežastys; 8) drausmės pažeidimo pasekmės, padarytos žalos dydis. Teismas rėmėsi Statuto 27 straipsnio 1, 2 dalimis, 29 straipsnio 1 dalimi. Teismas nustatė, kad tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas drausmės pažeidimo aplinkybes bei atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus vertino teisingai, o tarnybinį patikrinimą revizavę pareigūnai (institucijos), jei tarnybinio patikrinimo išvados prieštarautų teisės aktų reikalavimams, turėtų ne tik teisę, bet ir pareigą priimti kitokio pobūdžio aktus, nei siūlyta išvadomis. Todėl darė išvadą, kad tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno nuomonė (jei tokią S. I. ir turėjo), jog drausmės pažeidimas nepadarytas, tėra subjektyvi jo nuomonė, kuri turi būti patikrinta pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad E. A. dalyvavimas bei veiksmai atliekant tarnybinį patikrinimą neviršijo jo įgalinimų, nustatytų Aprašo 4 punkte bei Vizavimo aprašo 5.2 punkte.

Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl nubaudimo du kartus už tą patį. Nustatė, kad pareiškėjui Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarimu pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda, šio pažeidimo objektinė pusė yra automobilio vairavimas esant neblaiviam, o skundžiamu Įsakymu J. K. patrauktas drausminėn atsakomybėn už visiškai kitokio pobūdžio pažeidimą – už akivaizdžiai žeminančius karo tarnybos autoritetą, griaunančius pasitikėjimą krašto apsaugos sistema, ją kompromituojančius veiksmus. Konstatavo, kad pareiškėjas yra patrauktas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime pasisakė, jog Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimai). Minėtas konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d. nutarimas).

Teismas nustatė, jog procedūrinių pažeidimų nebuvo padaryta. Pažymėjo, jog šioje byloje aptariamas tarnybinis patikrinimas pavestas Štabo ir aprūpinimo kuopos Transportavimo būrio vadui ltn. S. I. Nurodė, jog tai, kokias pareigas turi karininkas, atliekantis tarnybinį patikrinimą, nustato Statuto 31 straipsnio 2 dalis, bet jam nenumatyta prievolė supažindinti karį su įsakymu dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo; pagal šio Statuto 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą tiriamo įvykio dalyvis (karys) turi teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga inter alia minėtuoju Įsakymu. Nustatė, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui šia teise buvo trukdoma pasinaudoti, jis turėjo atstovą. Pažymėjo, jog tokios pačios teisės normos galioja ir dėl supažindinimo su tarnybinio patikrinimo medžiaga – karininkas, atliekantis tarnybinį patikrinimą, neturi prievolės supažindinti karį su tarnybinio patikrinimo medžiaga, bet karys turi subjektinę teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga. Paminėjo, jog pareiškėjas su tarnybinio patikrinimo išvada susipažino 2011 m. gegužės 26 d. Teismas nustatė, jog pareiškėjas, tarnybinį patikrinimą atlikusiam S. I. teikdamas abu (2011 m. gegužės 12 d. ir 2011 m. gegužės 24 d.) paaiškinimus, nurodė, jog jam išaiškintos jo teisės, numatytos Statuto 22 straipsnyje.

Dėl pareiškėjo skundo išnagrinėjimo Ministerijoje teismas nustatė, jog Ministerijos pozicija, kad ji iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo skundo, nes jis nebuvo jo pasirašytas, o pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė, yra neteisinga, neatitinka byloje pateiktų įrodymų. Nustatė, jog šioje byloje yra skundžiamas Ministerijos kanclerio 2011 m. lapkričio 22 d. raštu suformuluotas sprendimas Nr. 12-01-1730 „Dėl skundo, Jūsų vardu pateikto krašto apsaugos ministrui”. Pažymėjo, jog šis raštas yra atsakymas J. K. į jo 2011 m. spalio 7 d. skundą ir iš jo turinio matyti, jog skundas dėl drausminės nuobaudos išnagrinėtas iš esmės ir netenkintas – pasisakyta, jog naikinti paskirtą drausminę nuobaudą pagrindo nėra.

III. Pareiškėjas J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Papildomai pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, kadangi skundo nevertino Statuto 2 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. „karys, padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse apibrėžtą veiką, traukiamas administracinėn atsakomybėn bendrais pagrindais“. Pareiškėjas teigia, jog jis dėl savo veikos buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn bendrais pagrindais, todėl negalėjo dėl tos pačios veikos būti baudžiamas pagal Statutą.

2) Teismas netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl dvigubo baudimo. Teigia, jog Konstitucija numato, kad asmuo negali būti baudžiamas du kartus už tą pačią veiką, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijoje nusikaltimas turi būti suprantamas plačiau, todėl tai yra taikoma ir administraciniam nusižengimui.

3) Teismas netinkamai vertino įrodymus byloje. Teismas sprendime iš esmės nieko nepasisakė dėl netinkamai atlikto tarnybinio patikrinimo ir surašytos išvados, sprendime nėra motyvų dėl papildomai nenustatytos lengvinančios aplinkybės, nepagrįstai konstatavo, kad kpt. E. A. veiksmai yra tinkami ir teisėti. Mano, jog ltn. S. I. ir kpt. E. A. tarnybiniai pranešimai turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi jie prieštarauja elektroniniame laiške esančiai informacijai. Teigia, jog tarnybiniai pranešimai buvo surašyti Kariuomenės teisės departamentui ir Ministerijos teisės departamentui darant dar didesnį spaudimą ltn. S. I. nei tokį, kokį padarė kpt. E. A. Nurodo, jog kpt. E. A. kišosi į tarnybinį patikrinimą atliekančio karininko veiksmus, darė jam spaudimą dėl išvados surašymo, ribojo karininko, atliekančio tarnybinį patikrinimą, veiksmus ir laisvą apsisprendimą, tad tokia tarnybinio patikrinimo išvada negali būti pripažinta teisėta, objektyvia ir teisinga.

4) Teismas nepagrįstai taikė LVAT praktiką, kuri yra skirta vidaus reikalų tarnybos ginčams tarp vidaus reikalų sistemos institucijų ir joje tarnaujančių pareigūnų. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 25 straipsnis numato, kad „pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą”. Mano, jog teismo sprendime pateikta praktika negali būti taikoma šioje byloje bei sulyginama su Statuto 2 straipsnio 4 dalimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu prašo J. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjui Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarimu buvo skirta 1 000 Lt bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemonę vienerius metus. Pažymi, jog Statutas nenustato drausminės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, todėl už šį pažeidimą pareiškėjas drausmine tvarka nebuvo nubaustas. Šiuo atveju pareiškėjo veikoje buvo idealioji dviejų teisės pažeidimų sutaptis. Tačiau šie pažeidimai, kaip savarankiški pažeidimai, yra numatyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse ir Kariuomenės drausmės statute. Paminėtos teisės normos nenumato galimybės taikytinų nuobaudų apibendrinti.

2) Teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo visus byloje pateiktus įrodymus. Savo sprendime teismas motyvuotai pagrindė, kodėl kpt. E. A., vertinusio surinktą tarnybinio patikrinimo medžiagą ir teikusio metodinę pagalbą, veiksmų nelaiko neteisėtu kišimusi į tarnybinio patikrinimo eigą ir spaudimu tarnybinį patikrinimą atliekančiam karininkui.

3) Teismas ginčo dalykui teisingai taikė LAT bei LVAT suformuotą teisminę praktiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu prašo J. K. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į Statuto 2 straipsnio 4 dalį, kadangi ši nuostata leidžia patraukti karį administracinėn atsakomybėn bendrais pagrindais, kaip ir visus kitus Lietuvos Respublikos piliečius, t. y. ši nuostata nesuteikia kariams jokių privilegijų dėl administracinės atsakomybės jiems taikymo. Kita vertus Statuto 2 straipsnio 4 dalyje net neužsimenama, kad patraukus karį administracinėn atsakomybėn, drausminėn atsakomybėn jis būtų netraukiamas. Atkreipia dėmesį, kad Statuto 2 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi iki 2006 m. vasario 1 d., numatė, kad karys, padaręs ATPK apibrėžtą veiką, už kurią numatyta atsakomybė pagal drausmės statutus, atsako tik pagal šį statutą (tokiu atveju administracinė atsakomybė kariui nebuvo taikoma). Pažymi, jog minėta nuostata buvo pakeista siekiant panaikinti kariams taikomas privilegijas dėl administracinės atsakomybės taikymo, o ne suteikianti, pareiškėjo nuomone, imunitetą nuo drausminės atsakomybės. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutarimu pripažino, kad ATPK 15 straipsnis (2007 m. sausio 16 d. redakcija; Žin., 1985, Nr. 1-1, Žin., 2007, Nr. 12-492) ta apimtimi, kuria jame buvo nustatyta, kad tikrosios karo tarnybos kariai, kuriems taikomi drausmės statutai arba specialūs drausmės nuostatai, administracinėn atsakomybėn bendrais pagrindais buvo traukiami ne už visus administracinius teisės pažeidimus, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2) Teismo priimtas sprendimas dvigubo nubaudimo aspektu atitinka LVAT praktiką (pvz., 2008 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-990/2008). Teigia, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog pareiškėjas už tą patį pažeidimą buvo nubaustas du kartus. Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarimu pareiškėjas nubaustas administracine tvarka už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą (automobilio vairavimas esant neblaiviam), tuo tarpu skundžiamu Įsakymu pareiškėjas buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn už visiškai kitokio pobūdžio pažeidimą – už akivaizdžiai kario vardą ir karo tarnybos autoritetą žeminančius veiksmus. Šiuo atveju pareiškėjui buvo pritaikyta administracinė ir drausminė atsakomybė, skirtingas atsakomybės rūšis pagal kompetenciją taikė skirtingi subjektai, remiantis skirtingomis procedūromis, ir tai nelaikoma dvigubu nubaudimu už tą pačią veiką.

3) Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad remiantis į bylą pateiktais paties pareiškėjo įrodymais (pareiškėjo atstovo susirašinėjimas su tarnybinį patikrinimą atlikusiu ltn. S. I.), diskusijas dėl drausminės atsakomybės galimumo/negalimumo inicijavo pats pareiškėjas ir jo atstovas, t. y. ne tarnybinį patikrinimą atlikęs karininkas suabejojo dėl galimybės taikyti drausminę atsakomybę pareiškėjui, o buvo suklaidintas paties pareiškėjo ir jo atstovo. Tuo tarpu kpt. E. A. suteikė konsultacijas ne tik tarnybinį patikrinimą atlikusiam karininkui, tačiau ir tarnybinį patikrinimą paskyrusiam vadui, asmeniškai atsakančiam už tinkamą tarnybinio patikrinimo atlikimą ir tarnybinio patikrinimo išvadą vertinančiam vadovaujantis, inter allia, ir teisine sąmone (Statuto 18 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos esminis ginčo dalykas – Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ vado 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. P-139 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo eil. J. K.“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas tarnauja krašto apsaugos sistemoje, t. y. eina Vaidoto TPLB Remonto kuopos Transporto remonto būrio Evakuacijos skyriuje šaltkalvio pareigas, yra profesinės karo tarnybos karys, kurio statusą ir tarnybos atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad karys yra Lietuvos valstybės gynėjas, kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjas yra asmuo, kuris pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 23 straipsnį yra davęs Lietuvos kario priesaiką ir įsipareigojęs sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, pasižadėjęs būti doras ir garbingas Lietuvos karys.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis numato, kad drausmę ar įstatymus pažeidęs karys atsako pagal statutus ir įstatymus. Kai reikia nustatyti tarnybos pareigų netinkamo vykdymo, teisės arba drausmės pažeidimo faktus ir aplinkybes, skiriamas tarnybinis patikrinimas. Jis atliekamas kariuomenės drausmės statuto, taip pat krašto apsaugos ministro arba kariuomenės vado nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 26 straipsnio 4 dalis). Kariuomenės drausmės statuto 2 straipsnio 1 dalis numato, kad kariui gali būti skiriama drausminė nuobauda tik tuo atveju, jeigu jis savo padaryta veika pažeidė įstatymus, statutus, kitus teisės aktus, galiojusius drausmės pažeidimo metu, taip pat vadų (viršininkų) įsakymus ir tokia veika atitiko šiame Statute numatytus drausmės pažeidimo sudėties požymius.

Drausmės pažeidimas yra Statute numatyta veika (veikimas ar neveikimas), pažeidžianti karių drausmę, už kurią Statutas numato drausminę nuobaudą. Drausmės pažeidimai skirstomi į šiurkščius drausmės pažeidimus ir kitus drausmės pažeidimus. Šiurkštus drausmės pažeidimas yra šiame Statute numatyta karių drausmę pažeidžianti veika (veikimas ar neveikimas), kuria padaroma esminė žala krašto apsaugos sistemos institucijoms arba nustatytai karo tarnybos tvarkai, už kurią šis Statutas numato drausminę nuobaudą (Statuto 5 straipsnio 1-3 dalys). 2011 m. gegužės 2 d. galiojusi Statuto 68 straipsnio redakcija numatė šiurkštų drausmės pažeidimą – kario vardo pažeminimą arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą. Statuto 68 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad už tarnybos ar ne tarnybos metu kario vardą žeminančią arba krašto apsaugos sistemos institucijas diskredituojančią veiką, kuria akivaizdžiai žeminamas karo tarnybos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas krašto apsaugos sistema arba ji kompromituojama, privalomosios karo tarnybos kariui uždraudžiama išeiti iš tarnybos vietos arba skiriamos papildomos tarnybos užduotys, arba pažeminamas kario laipsnis; profesinės karo tarnybos kariui sumažinamas tarnybinis atlyginimas arba pažeminamas kario laipsnis; kariūnui uždraudžiama išeiti iš tarnybos vietos arba sumažinama stipendija, arba jis atleidžiamas iš pareigų.

Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ vado 2011 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. P-139 pareiškėjui už kario vardo pažeminimą, krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą buvo paskirta drausminė nuobauda – 30 proc. tarnybinio atlyginimo sumažinimas trijų mėnesių laikotarpiui (1 t., b. l. 6). Ši drausminė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta vadovaujantis Statuto 68 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos bataliono vado 2011 m. gegužės 26 d. raštą Nr. IS-302 ir 2011 m. gegužės 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TPI-23.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. TPI-23 matyti, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, būdamas neblaivus (1,27 promilių girtumas), ne tarnybos metu 2011 m. balandžio 15 d., apie 21.40 val., Jonavos mieste, Žeimių gatvėje vairavo nuosavą automobilį, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, už kurį Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 1 metams. Patikrinimo išvadoje nurodyta, kad tokia kario veika, kai jis būdamas neblaivus vairuoja transporto priemonę, akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kadangi transporto vairavimas esant neblaiviam priskiriamas prie šiurkščiausių ir pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliančių didelę tiesioginę grėsmę eismo dalyvių gyvybei ir sveikatai. Buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas šia visuotinai pavojinga veika akivaizdžiai pažemino kario vardą bei diskreditavo krašto apsaugos sistemos institucijas, todėl padarė šiurkštų karių drausmės pažeidimą, numatytą Kariuomenės drausmės statuto 68 straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 7-8). Ši išvada yra neatskiriama pareiškėjo skundžiamo 2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. P-139 dalis.

Motyvuota tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas kario padaryto konkretaus drausmės pažeidimo padarymo faktas, pažeidimo sudėties elementai, pateikiamas pažeidimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos drausminės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio karys turi teisę gintis, apimtis. Sprendžiant, ar drausminė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi būti nustatyta, ar išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), kurioje yra drausmės pažeidimo sudėtis, ar buvo laikytasi drausmės nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad tarnybinis patikrinimas atliktas, 2011 m. gegužės 26 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. TPI-23 surašyta pažeidžiant teisės aktų nuostatas, pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kad šios išvados pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai buvo priimtas Įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo pareiškėjui už kario vardo pažeminimą bei krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai buvo taikyta drausminė atsakomybė, nustačius, kad pareiškėjas padarė drausmės pažeidimą, numatytą Statuto 68 straipsnio 1 dalyje, ir kad taikant šią atsakomybę nebuvo pažeistas non bis in idem principas, draudžiantis bausti asmenį du kartus už tapatų pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo, atsakovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pirmiau minėtą išvadą padarė tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, išaiškinęs ir taikęs materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 straipsniai).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pabrėžtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Kariuomenės drausmės statute nėra detaliai atskleistos sąvokos „kario vardo pažeminimas”, „krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimas”. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kario statusą, jo prisiimtus įsipareigojimus, stojant į karo tarnybą, krašto apsaugos sistemos institucijų veiklą, tinkamai aiškino minėtas sąvokas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo elgesys ne tarnybos metu, kai jis vairavo automobilį, kuris yra didesnio pavojaus šaltinis, būdamas neblaivus, pažemino kario vardą ir diskreditavo krašto apsaugos sistemos institucijas, todėl šių argumentų nekartoja. Byloje buvo atsižvelgta į Vidaus tarnybos statuto nuostatas, numatančias pareigūno vardą pažeminimą, todėl pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra numatytas pareigūnų atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Nagrinėjamu atveju Statuto 68 straipsnio 1 dalyje yra numatytas ne tik atleidimas iš pareigų, bet ir kitos drausminės nuobaudos. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo paskirta ne pati griežčiausia drausminė nuobauda.

Pagal bylos duomenis tarnybinį patikrinimą atliko ir tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TPI-23 surašė S. I. Laikinasis Kunigaikščio Vaidoto TPLB vadas mjr. V. A. patvirtino patikrinimo išvadą Nr. TPI-23. Kaip jau buvo minėta, atsakovas 2011 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. P-139 skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą, atsižvelgdamas į šią išvadą. Pareiškėjas tiek skundą, tiek apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ši išvada yra neteisėta, nes S. I. spaudimą darė teisininkas kpt. E. A. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su E. A. veiksmais ir nepagrįstai konstatavo, kad šio asmens veiksmai yra teisėti. Pareiškėjas teigia, kad E. A. darė spaudimą tarnybinį patikrinimą atliekančiam karininkui, ribojo šio karininko veiksmus ir laisvą apsisprendimą, todėl tarnybinio patikrinimo išvada negali būti pripažinta teisėta, objektyvia ir teisinga. Šie pareiškėjo argumentai nepripažintini pagrįstais.

Byloje buvo pateikti įrodymai, kad Kariuomenės SP vadas 2011 m. liepos 18 d. priėmė įsakymą Nr. V-350, kuriuo pavedė SP vadovybės štabo G1 Rezervo skyriaus viršininkui mjr. G. Č. atlikti tarnybinį patikrinimą dėl J. K. 2011 m. birželio 29 d. skunde išdėstytų aplinkybių ir tarnybinio patikrinimo išvadą pateikti tvirtinti Statute nustatytais terminais (1 t., b. l. 56). Atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada (1 t., b. l. 57-60), iš kurios matyti, kad buvo išsamiai išnagrinėtos aplinkybės, susijusios su S. I. atliktu tarnybiniu patikrinimu ir išvados Nr. TPI-23 surašymu, įvertinti S. I. ir E. A. veiksmai ir nenustatyta, jog E. A. neteisėtais veiksmais darė įtaką tarnybinio patikrinimo eigai ar darė spaudimą bei kitais veiksmais bandė paveikti tarnybinį patikrinimą atliekantį karininką S. I. Išvada buvo grindžiama krašto apsaugos ministro 2004 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. V110 patvirtinto Teikimų skirti drausmines nuobaudas derinimo tvarkos aprašo 4 punktu, kuris nustato, jog karininkas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, visą tarnybinio patikrinimo medžiagą kartu su tarnybinio patikrinimo išvada suderina su teisininku. Išvadoje konstatuota, kad kpt. E. A., vertindamas surinktą tarnybinio patikrinimo medžiagą ir tarnybinio patikrinimo išvados projektą, teikdamas pastabas ir pasiūlymus dėl pateiktų dokumentų projektų, vykdė savo pareigas ir tai negali būti vertinama kaip neteisėti karininko veiksmai. Pažymėtina, kad S. I. 2011 m. liepos 21 d. paaiškino, kad viso tyrimo eigoje Išvada buvo derinama su MPB GV teisininku E. A., o galutinę Išvadą tvirtino ir derino MPB GV vyresnysis teisės specialistas D. B. Nurodė, kad jam nebuvo daromas spaudimas dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo, išvadas formulavo jis pats (1 t., b. l. 119-120). Pareiškėjo akcentuojamas S. I. ir teisininko E. A. tarnybinis susirašinėjimas (1 t., b. l. 9-10) nepatvirtina, kad E. A. darė spaudimą S. I. dėl tarnybinio patikrinimo išvados surašymo, kad nurodydamas teisinio pobūdžio aplinkybes, kuriomis turėtų remtis S. I., atliko neteisėtus veiksmus. Šių asmenų tarnybinis susirašinėjimas nedaro jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams, nes pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė Įsakymas, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda, o šį Įsakymą priėmė ne S. I.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai ištyrė pareiškėjo nagrinėjamoje byloje nurodytas aplinkybes, susijusias su E. A. veiksmais, jas įvertino. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nustatė netinkamai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes apie tai, kad jis buvo nubaustas du kartus už tą pačią veiką, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kariuomenės drausmės statuto 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl dvigubo baudimo, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjo nurodomų aplinkybių pripažinti pagrįstomis.

Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės mėn. 28 d. nutarimai).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Pagal Konvencijos nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija 2009 m. vasario 10 d. sprendime byloje S. Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03) suvienodino poziciją dėl tapataus pažeidimo aiškinimo Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio prasme, kurios šiuo metu ir laikomasi Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą byloje Routsalainen prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 13079/03). Naujausioje Teismo praktikoje, aiškinant pažeidimo sąvoką, įtvirtintą Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, akcentuojamas materialusis pažeidimo aspektas, veikos teisiniam įvertinimui (kvalifikavimui) teikiant mažesnę reikšmę. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Konstatuota, kad Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad principu non bis in idem būtų draudžiama persekioti ir/arba bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (sprendimo 82 punktas).

Sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio mėn. 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2727/2012).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar atsakovas pareiškėjui pagrįstai taikė drausminę atsakomybę už kario vardo pažeminimą, krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą, kai pareiškėjui buvo taikyta administracinė atsakomybė. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pareiškėjui negalėjo būti taikoma drausminė atsakomybė, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog administracinė atsakomybė ir tarnybinė atsakomybė yra skirtingos teisinės atsakomybės rūšys: skiriasi inter alia jų pobūdis, tikslas, subjektai, poveikio priemonės, inter alia nuobaudos. Antai palyginus administracines nuobaudas, numatytas ATPK, ir tarnybines nuobaudas, numatytas atitinkamuose tarnybos statutuose, akivaizdžiai matyti, kad skiriant tarnybinę nuobaudą negali būti paskirta bauda, daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos padarius administracinį teisės pažeidimą, konfiskavimas, specialiosios teisės (inter alia teisės vairuoti transporto priemones, teisės skraidyti orlaivio įgulos nariu, teisės eiti tam tikras pareigas jūrų laive) atėmimas, administracinis areštas (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės mėn. 28 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad pareiškėjui taikyta drausminė atsakomybė, aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui taikyta drausminė nuobauda, taikytos drausminės nuobaudos pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjui paskirta nuobauda nėra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme, pareiškėjas nebuvo nubaustas tą patį teisės pažeidimą pakartotinai. Pažymėtina, kad Kariuomenės drausmės statuto 2 straipsnio 4 dalis nenumato draudimo taikyti drausminės atsakomybės kario vardo pažeminimą, krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą. Pareiškėjui už tokį pažeidimą nebuvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK nuostatas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė