2022-03-16 Nr. AB-6065-3-61-3-04286-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1558-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04286-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. J. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. A. J. J. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33180 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 6K-1421 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Skunde pareiškėjas nurodo, kad pateikdamas prašymą nurodė, jog (duomenys neskelbtini) vyksta nuolatinis konfliktas, sukeltas (duomenys neskelbtini). Tai kėlė pavojų jo gyvenimui. Šeima dirbo laukuose, jų kaime tapo neįmanoma gyventi.

3. Nesutikdamas su atsakovo sprendimais pareiškėjas nurodė, jog turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas Komisijoje. Nepaisant to, jog skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta.

4. Tai pat pareiškėjas nesutinka su argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį

5. Pareiškėjas nurodė, jog dirbo laukuose, taigi, galima spręsti, kad jį galima priskirti ir laikyti ūkininku. Ūkininkai (duomenys neskelbtini) ypatingai buvo paveikti atakų, ginkluoto konflikto bei bombardavimo, prarado pragyvenimo šaltinį, namus, buvo priversti evakuotis. Dėl šių bendrų savybių, ūkininkai kaip grupės gali būti išskiriami kaip galintys susidurti su persekiojimo rizika. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime (prejudicinis sprendimas priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12) konstatavo, kas pagal Direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio 1 dalį laikoma tam tikra socialine grupe, kuriai priklausant gali atsirasti baimė būti persekiojamam. Grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, kai visų pirma įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti. Antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga. Pareiškėjas, pasak paties pareiškėjo, atitiko nustatytus kriterijus, todėl jam turėjo būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

6. Kadangi pareiškėjo kilmės valstybėje itin paplitęs beatodairiškas smurtas, pareiškėjo gyvybei ir sveikatai kyla tiesioginė grėsmė, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

7. Papildomą apsaugą atsakovas atsisakė suteikti ir remdamasis 2021 m. Europos pabėgėlių paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita ir nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Skunde pažymėta, kad EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Atsakovas neindividualizavo, pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija, nes gairėse apibendrinti duomenys yra metų senumo.

8. Skunde nurodyta, kad pareiškėjui prieglobstis yra nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, surinkti naujausią informaciją apie kilmės valstybę.

9. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sienos, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

10. Departamentas atsiliepimu su skundu nesutinka, pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas nurodo, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

12. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, kuris nepasižymi informatyvumu ir kuriam trūksta konkrečių detalių bei tikslumo, konstatuotina, kad įžvelgiamą grėsmę pareiškėjas iš esmės sieja su bendra situacija vietovėje, kurioje gyveno, o ne su individualiomis ar savo asmeninėmis savybėmis. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia prielaidos, kad kilmės šalyje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

13. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui, ar laisvei, o individualių savybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Komisija jo skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, Departamentas nurodo, jog Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas.

15. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjas įžvelgiamą grėsmę iš esmės sieja su bendra situacija vietovėje, kurioje gyveno, o ne su individualiomis ar savo asmeninėmis savybėmis. Tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su asmens pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš oro smūgių paveiktų teritorijų. Tikėtina, kad pareiškėjas buvo paveiktas šių įvykių bei priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog jam gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia prielaidos, kad kilmės šalyje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

16. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą surinko bei įvertino visą aktualią (2020 – 2021 m.) bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą.

17. Remiantis EPPB pateikiama informacija (2021 m. gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, ginčijamame sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

18. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (visa apimtimi) , nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Kadangi ginčijamu sprendimu nebuvo nustatyta, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl nebuvo reikalinga vertinti kriterijaus dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

19. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

20. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

21. Teismo posėdyje pareiškėjas ir skundą prašė tenkinti jame nurodytų argumentų pagrindu. Paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes vyko (duomenys neskelbtini) konfliktas. Dėl jo neteko visų pajamų. Tikėjosi padėti savo šeimai, kuri visko neteko. 2019 m. persikėlė į (duomenys neskelbtini), ten konfliktas nevyksta, bet neturėjo pragyvenimo šaltinio.

22. Atsakovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, akcentavo, kad pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija, o ne su asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjo pasakojimas suderinamas su kilmės šalies informacija apie (duomenys neskelbtini) atakas prieš (duomenys neskelbtini). Tačiau ši informacija nesuponuoja tarptautinės apsaugos dėl konvencinių priežasčių. Nei vienoje provincijoje nėra beatodairiškos grėsmės.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeisti 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 15 d. Komisijos Sprendimo dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, ir 2021 m. lapkričio 15 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai kirtęs sieną ir pateikė prašymą suteikti prieglobstį.

26. Teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad 2021 m. spalio 23 d. įvyko pareiškėjo apklausa, kurios metu jis nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini išvyko todėl, kad jo gyvenamojoje teritorijoje (duomenys neskelbtini) miesto vyksta nuolatinis konfliktas, sukeltas (duomenys neskelbtini) pajėgų ir (duomenys neskelbtini). Tai kėlė pavojų gyvenimui, todėl jis išvyko. Nori likti šioje šalyje ir turėti galimybę padėti savo šeimai. Pareiškėjas pasakojo, kad visą jo šeima dirbo (duomenys neskelbtini) kaime laukuose. Dėl tebesitęsiančio konflikto tarp (duomenys neskelbtini) pajėgų ir (duomenys neskelbtini) jų kaime negalėjo tęsti savo veiklos. Jis išvyko iš šalies ir paliko šeimą ieškodamas taikos ir ramybės. (duomenys neskelbtini) pajėgoms bombarduojant apylinkes daug gyvulių buvo užmušta, sugriauta aplinka ir visa vietovė. Maždaug prieš 10 metų konflikto, vykusio tarp (duomenys neskelbtini) pajėgų ir (duomenys neskelbtini), metu žuvo jo senelis ir dėdė. Jų šeima iš pradžių persikėlė į (duomenys neskelbtini) kaimą, vėliau į (duomenys neskelbtini) miestą. Anksčiau šeima dirbdavo laukuose, o dabar negali tuo užsiimti. Iš (duomenys neskelbtini) jis išvyko į (duomenys neskelbtini), o tuomet į Minską ir į Lietuvą.

27. Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti asmenį į (duomenys neskelbtini); uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka pateikė skundą Komisijai. Komisija 2021 m. lapkričio 15 d. Komisijos Sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu ir Komisijos Sprendimu kreipėsi į teismą.

29. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvuoja tuo, jog nori gyventi saugioje šalyje. Pareiškėjas nurodė, jog vyksta nuolatinis konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) pajėgų ir (duomenys neskelbtini), todėl jis išvyko. Taip pat nurodė, jog išvyko nes nori dirbti ir padėti savo šeimai, nes dėl tebesitęsiančio konflikto jų kaime šeima negalėjo tęsti savo veiklos.

30. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

31. Teismas įvertinęs pareiškėjo S. A. J. J. Departamente apklausos ir teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Pareiškėjas kaip pagrindinę aplinkybę Departamente apklausos metu nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl to, jog nori susirasti darbą, kad galėtų padėti (duomenys neskelbtini) likusiai šeimai. Tuo pačiu nurodė, jog šią situaciją taip pat įtakojo nuolat vykstantys karai ir konfliktai (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat minėjo asmeninio pobūdžio aplinkybes, norą padėti savo šeimai, kuri dėl vykstančio šaltinio visko neteko. Nurodė, jog 2019 m. jie persikėlė į (duomenys neskelbtini), ten konfliktas nevyksta, tačiau nėra pragyvenimo šaltinio.

32. Teismas įvertino, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jų kilmės valstybėje. Pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo, nei nagrinėjimo Departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė aplinkybių, kad kilmės valstybėje jis bus persekiojamas. Nurodytos pareiškėjo priežastys apie karą tarp (duomenys neskelbtini) niekaip nesusietos su asmeniniais išgyvenimais. Pareiškėjas nurodo, jog dėl šio konflikto žuvo jo dėdė ir senelis, tačiau tai įvyko prieš 10 metų. Pareiškėjas paaiškino, jog jo gimtajame kaime konfliktas vis dar tebesitęsia, tačiau jau keletą metų pareiškėjas su šeima persikėlė šalies viduje ir gyvena kitoje vietovėje (duomenys neskelbtini), kur konfliktas nevyksta ir yra saugu.

33. Taigi nagrinėjamoje byloje, konstatavo teismas, nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Sutiktina su atsakovo padaryta išvada, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių. Svarbu paminėti, kad pareiškėjas nei Departamente apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė duomenų, jog kilmės valstybėje asmeniškai patyrė veiksmus, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu. Minėtos aplinkybės taip pat suponuoja išvada, jog pareiškėjui apsauga kilmės šalyje yra prieinama, jo šeima persikėlė šalies viduje, o pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės iš esmės lėmė ekonominės priežastys.

34. Teismas įvertino, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjų padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Departamentas rinkdamas apie kilmės valstybėje esančią padėtį vadovavosi EPPB gairėmis, kuriose nurodyta, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie sąlygotų poreikį koreguoti EPPB vertinimą, byloje nėra, jų nenurodė ir pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, jog su šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą, kur konfliktas nevyksta. Darytina išvada, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlių statuso pareiškėjui nesuteikimo.

35. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ir konkrečiai jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikiama papildoma apsauga.

36. Teismas pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Matyti, jog pareiškėjo motyvai, kuriais jis grindė savo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, yra nesusiję su minėtomis priežastimis, pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, prašymą iš esmės grindė ekonominėmis priežastimis, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčio suteikimui.

37. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio teismo posėdžio. Pirma, Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Antra, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Trečia, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos jis pateikė tiek Departamentui, tiek teismui. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytiems (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

38. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas įvertino, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas.

39. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ginčijamu Sprendimu nusprendė, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į jos kilmės valstybę. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė savanoriškai išvykti, todėl ginčijami sprendimai šioje dalyje neteisėti.

40. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

41. Iš nurodyto teisinio reguliavimo, konstatavo teismas, matyti, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

42. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.

43. Nagrinėjamu atveju Departamentas nusprendė pareiškėjui penkerius metus nuo išsiuntimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui.

44. Teismo vertinimu, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) ir/ar pat Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi Departamento Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

45. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismo vertinimu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į C. SIS II sistemą. Teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeisdamas ginčijamo Sprendimo rezoliucinės 3 ir 4 punktus, bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį. Likusi pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

46. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Įstatymo, Tvarkos aprašo, Konvencijos, Tvarkos, C.SIS reglamento nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis.

III. 47. Užsienietis apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – (duomenys neskelbtini) piliečio S. A. J. J. skundą patenkinti visa apimtimi.

48. Užsienietis nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimu ir prašo jį naikinti, nes prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai.

49. Teismas, pasak pareiškėjo, padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

50. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pareiškėjo teigimu, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės, pasak Užsieniečio, yra reikšmingos, pagrindžiančios pareiškėjo skundą.

51. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje. Teismas nieko nepasisakė apie tai, jog pareiškėjas priskirtinas ūkininkams, t. y. tam tikrai socialinei grupei. Ūkininkai (duomenys neskelbtini) ypatingai buvo paveikti atakų, ginkluoto konflikto bei bombardavimo, prarado pragyvenimo šaltinį, namus, buvo priversti evakuotis. Dėl šių bendrų savybių, ūkininkai kaip grupės gali būti išskiriami kaip galintys susidurti su persekiojimo rizika. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime (prejudicinis sprendimas priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12) konstatavo, kas pagal Direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio 1 dalį laikoma tam tikra socialine grupe, kuriai priklausant gali atsirasti baimė būti persekiojamam. Grupė laikoma „tam tikra socialine grupe", kai, visų pirma, įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti. Antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga. Pareiškėjas atitinka nustatytus kriterijus, todėl, pasak Užsieniečio, jam turėjo būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

52. Atsakovas ir teismas, pasisakydami dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog aktualios yra tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo, taigi, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose. Pareiškėjas su tokiu vertinimu taip pat nesutinka. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

53. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

54. Skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso. Skundo teiginiai nepagrįsti. Remiantis Tvarkos aprašo 22 punktu, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan.

Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012-01-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-09 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017-02-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Pažymėtina ir tai, kad nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad įvertinus pareiškėjo pasakojimą, kuris nepasižymi informatyvumu ir kuriam trūksta konkrečių detalių bei tikslumo, pareiškėjas įžvelgiamą grėsmę iš esmės sieja su bendra situacija vietovėje, kurioje gyveno, o ne su individualiomis ar savo asmeninėmis savybėmis.

Tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su asmens pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš oro smūgių paveiktų teritorijų. Tikėtina, kad pareiškėjas buvo paveiktas šių įvykių bei priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog jam gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Apibendrinus konstatuotina, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia prielaidos, kad kilmės šalyje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Skunde nurodoma, kad Departamentas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Be to, Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant visapusiško įrodymų ištyrimo.

Departamentas nesutinka su šiais pareiškėjo skundo teiginiais, kadangi Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio skundus. 2021 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais: duomenų, kad tokia informacija būtų surinkta ir / ar įvertinta netinkamai, nėra“.

Kartu pateikiame citatą iš jau minėtos administracinės bylos, kurioje buvo konstatuota, kad „tokios informacijos šaltiniai, yra prieinami ne tik atsakovui, bet ir pareiškėjui, kuris yra atstovaujamas advokato, tačiau ginčo atveju argumentų, kurie patvirtintų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų duomenų, nėra nurodyta, nors kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos.“. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nereiškia, jog surinkta ir įvertinta informacija buvo nepakankama išsamaus ir objektyvaus sprendimo priėmimui, o iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Kartu pažymėtina, kad, kaip rodo ginčijamo sprendimo turinys, Departamentas, remiantis teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją: ji gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA), Tarptautinės migracijos organizacijos, Europos kilmės šalies informacinio tinklo, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, teismų išaiškinimus, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius.

56. Skunde nurodoma, kad ūkininkai (duomenys neskelbtini) galėtų būti išskiriami kaip socialinė grupė, galinti susidurti su persekiojimo rizika. Atsakovas nesutinka su šiais pareiškėjo skundo teiginiais. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos tokios pabėgėlio statuso taikymo nuostatos: asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos minimos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (visa apimtimi) , nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Kadangi ginčijamu sprendimu nebuvo nustatyta, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl nebuvo reikalinga vertinti kriterijaus dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

57. Pareiškėjas skunde teigia, kad Departamentas nepagrįstai nesuteikė jam papildomos apsaugos. Skundo teiginiai nepagrįsti. Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis.

Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos. Tos pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pasisakė, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gręsiančiomis individualiomis grėsmėmis.

Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį.

Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis, tačiau 2021 m. ESPA ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis EŽTT sprendimu byloje Sufi ir Elmi v. Jungtinę Karalystę, beatodairiškas smurtas identifikuojamas pačiose ekstremaliausiose situacijose, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą.

T. y. jei galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti didelę žalą. Remiantis ESPA pateikiama informacija, (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, šiuo atveju pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į pareiškėjo individualias savybes, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

58. Pareiškėjas taip pat mano, kad naikintini ir Departamento sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Skundo teiginiai nepagrįsti. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą).

Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas turi teisę pateikti Departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo).

Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Kartu pažymėtina, kad Tvarkos 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

59. Kartu atsakovas pažymi, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 60. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo ir Komisijos 2021 m. lapkričio 15 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

61. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso, vadovavosi Įstatymo 83 straipsnio, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 125 straipsnio 1 dalimi, 126 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsnio 1, 2 ir 10 dalimis. Šių teisės normų teisėjų kolegija nekartoja.

62. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat yra pateikta aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškintos visiškai pagrįstos baimės sąlygos vertinimo aspektai, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo aktuali praktika, kuria formuluojamos svarbios Konvencijos aiškinimo taisyklės, kad siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Teisėjų kolegija nemato reikalo šią praktiką pildyti kitais pavyzdžiais.

63. Pareiškėja prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, daugiau argumentų nepateikia. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

64. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

65. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

66. Byloje nustatyta, kad užsienietė, kuri, kaip nustatė atsakovas ir dėl to byloje nėra ginčo, yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje grindžia teiginiais, kad (duomenys neskelbtini) dėl vykstančio vidinio konflikto jaučiasi nesaugus ir negali verstis jam įprasta – žemės ūkio veikla.

67. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

68. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

69. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjų padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Departamentas rinkdamas apie kilmės valstybėje esančią padėtį vadovavosi EPPB gairėmis, kuriose nurodyta, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie sąlygotų poreikį koreguoti EPPB vertinimą, byloje nėra, jų nenurodė ir pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, jog su šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą, kur konfliktas nevyksta. Darytina išvada, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlių statuso pareiškėjui nesuteikimo.

70. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo S. A. J. J. Departamente apklausos ir teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Pareiškėjas kaip pagrindinę aplinkybę Departamente apklausos metu nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl to, jog nori susirasti darbą, kad galėtų padėti (duomenys neskelbtini) likusiai šeimai. Tuo pačiu nurodė, jog šiai situacijai daro įtaką nuolat vykstantys karai ir konfliktai (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat minėjo asmeninio pobūdžio aplinkybes, norą padėti savo šeimai, kuri dėl vykstančio šaltinio visko neteko. Nurodė, jog 2019 m. jie persikėlė į (duomenys neskelbtini), ten konfliktas nevyksta, tačiau nėra pragyvenimo šaltinio.

71. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturi darbo, laikytina socialine priežastimi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčiui suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017).

72. Remiantis aukščiau išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius