2020-04-01 Nr. AB-6698-3-61-3-00218-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-303-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00218-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 01 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) 2017 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. BR6-13495 „Dėl atsakymo į gautus dokumentus“ ir 2018 m. sausio 3 d. raštą Nr. BR6-26 „Dėl atsakymo į gautus dokumentus“ (toliau – ir skundžiami raštai) ir išnagrinėjus papildomai pateiktus dokumentus priimti sprendimus dėl 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. teiktų paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškų. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiami raštai nepagrįsti teisinėmis normomis. Agentūra nepagrįstai, pažeidžiant nacionalinių, tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, atsisakė įvertinti pareiškėjos pateiktus turimus ir pačiai Agentūrai žinomus dokumentus, ir taip nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai paramą. Pareiškėjos nuomone, Agentūra veikia neskaidriai ir nesąžiningai. Pareiškėja, laikydamasi visų teisės aktų nuostatų, siekė neatlygintinos paramos iš Europos žemės ūkio garantinio fondo, tačiau Agentūra jos jai nepagrįstai nesuteikė. Tokiais savo veiksmais Agentūra neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėtų veikti, vilkino pateikiamų dokumentų įvertinimą, dėl ko kilo neigiamos pasekmės ne tik pareiškėjai, bet ir Europos Parlamento ir Tarybos komisijai, Tiesioginių išmokų komitetui, Europos žemės ūkio garantijų fondui ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai.

3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Agentūra nurodė, kad skundžiamais raštais pareiškėjai aiškiai ir išsamiai juose nurodytais argumentais išaiškino, kad Agentūra atsižvelgti į pateiktus papildomus dokumentus negali, nes pareiškėjos teiktos paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus 2011 m., 2012 m., 2013 m., 2014 m. paraiškos yra baigtos administruoti. Agentūros teigimu, pareiškėjos pateikti papildomi dokumentai nurodytų paraiškų atžvilgiu yra nebeaktualūs, minėtos paraiškos yra įvertintos ir sprendimai dėl jų yra priimti. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad pareiškėja praleido nustatytus terminus apskųsti sprendimus dėl 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. paraiškų rezultatų vertinimo, o dėl 2014 m. paraiškos priimto sprendimo apskundimo galimybe pareiškėja nėra pasinaudojusi, todėl visi sprendimai yra galiojantys. Agentūros nuomone, pareiškėja su skundu nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima svarstyti 2011–2014 m. paraiškų administravimo atnaujinimą. Skundžiamais raštais Agentūra neišreiškė valios dėl paskirtų sankcijų taikymo, nepanaikino, nepakeitė ir nesukūrė pareiškėjai jokių teisių ir pareigų, todėl skundžiami raštai pareiškėjai jokių teisių ir pareigų nesukėlė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjos V. Z. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė 2011 m. gegužės 6 d., 2012 m. gegužės 28 d., 2013 m. gegužės 9 d., 2014 m. birželio 13 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškas. Įvertinusi pareiškėjos pateiktas paraiškas, NMA atitinkamai dėl 2011 m. paraiškos priėmė 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. BR6-1803926, dėl 2012 m. paraiškos priėmė 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. BR6-2088521 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, dėl 2013 m. paraiškos priėmė 2015 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SP1-554 (11.2.12E) „Dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo“, dėl 2014 m. paraiškos priėmė 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. BR6-154 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“.

7. Pareiškėja kreipėsi į NMA su 2017 m. gruodžio 8 d. prašymu priimti jame nurodytus dokumentus dėl 2014 m. paraiškos Nr. 14-1011877277239-A1-1. Gavusi pareiškėjos prašymą ir su juo pateiktus papildomus dokumentus, NMA priėmė skundžiamą 2018 m. sausio 3 d. raštą Nr. BR6-26, kuriame, be kita ko, nurodė, kad į papildomai pateiktus dokumentus atsižvelgti negali, nes jie nėra aktualūs 2014 m. paraiškai, jie nedaro įtakos paraiškos vertinimo rezultatams. NMA nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių naujų aplinkybių ar papildomų dokumentų, dėl kurių būtų galima atnaujinti 2014 m. paraiškos administravimą ir priimti naują sprendimą.

8. Taip pat teismas nustatė, kad gavusi pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą ir su juo pateiktus papildomus dokumentus (pirkimo-pardavimo, bendradarbiavimo sutartis, sąskaitos apmokėjimus, naminiai, perdavimo, realizacijos aktus, įgaliojimą), NMA priėmė skundžiamą 2017 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. BR6-13495, kuriame, be kita ko, nurodė, kad į papildomai pateiktus dokumentus atsižvelgti negali, nes: 1) 2011 m., 2012 m., 2013 m. paraiškos yra baigtos administruoti; 2) papildomi dokumentai yra nebeaktualūs 2011 m., 2012 m., 2013 m. paraiškoms, kadangi pateikti dokumentai nekeičia ir yra nesusiję su paraiškose nustatytais pažeidimais ir taikytomis sankcijomis, jie neturi įtakos dėl paraiškų vertinimo rezultatų; 3) sprendimai dėl 2011 m., 2012 m., 2013 m. paraiškų yra galiojantys, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad pareiškėja yra praleidusi terminą jiems apskųsti.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Atsižvelgęs į tai, teismas, pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, susijusių su Europos Parlamento ir Tarybos komisijai, Tiesioginių išmokų komitetui, Europos žemės ūkio garantijų fondui ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai neva pažeistomis teisėmis ir įstatymų saugomais interesais, nenagrinėjo ir nevertino.

10. Teismas įvertino, kad NMA argumentai, susiję su tuo, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra išspręsti klausimai dėl paraiškų priimtų atitinkamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, konstatuotos aplinkybės dėl praleistų apskundimo terminų ar faktas, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi galimybe apskųsti priimtą atitinkamą sprendimą nėra teisiškai reikšmingi šios administracinės bylos kontekste, kadangi nagrinėjamu atveju vertintinas NMA atsisakymo atlikti veiksmus, įformintas skundžiamuose raštuose, kuris sukėlė pareiškėjai atitinkamas teisines pasekmes, teisėtumas ir pagrįstumas.

11. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių 89 punktą, NMA suteikta teisė atnaujinti paraiškų, dėl kurių yra priimti pirminiai sprendimai, administravimą. Tam, kad paraiškos, dėl kurių priimti pirminiai sprendimai reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos, būtų peradministruojamos, turi paaiškėti objektyviai naujos faktinės aplinkybės, kurios iš esmės keistų pirminiais sprendimais padarytas išvadas.

NMA 2012 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. BR6-1803926, 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. BR6-2088521 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. SP1-554 (11.2.12E) „Dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo“, 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. BR6-154 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ buvo nustatyti žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtintų Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų apraše nustatyti geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimai.

Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti papildomi dokumentai (pardavimo, bendradarbiavimo sutartys, sąskaitų apmokėjimai, naminiai, perdavimo, realizacijos aktai, įgaliojimai) nesusiję su aptartais pirminiais sprendimais nustatytais atitinkamų teisės aktų pažeidimais, pritaikytomis sankcijomis ir jais įvertintų 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškų rezultatų nekeičia. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nenurodyti argumentai, pagrindžiantys jos priešingą poziciją, kad papildomai teikti dokumentai yra susiję su pirminiais sprendimais nustatytais pažeidimais ir taikytomis sankcijos.

Todėl, teismas padarė išvadą, kad NMA pagrįstai, nustačiusi, kad pareiškėjos pateikti papildomi dokumentai yra nesusiję su priimtais pirminiais sprendimais dėl 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškų, atsisakė iš naujo administruoti 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškas ir dėl jų priimti naujus sprendimus. Be to, teismas nustatė, kad faktinė situacija, susijusi su pareiškėjos 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškomis nekito ir tik jeigu ji būtų pasikeitusi, NMA būtų turėjusi įvertinti galimybę iš naujo administruoti paraiškas, dėl kurių priimti pirminiai sprendimai.

12. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju NMA atsisakymas iš naujo administruoti 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškas, dėl kurių yra priimti pirminiai sprendimai, yra teisėtas ir pagrįstas, skundžiami raštai, kuriais atsisakymas įformintas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuoti, teisėti ir pagrįsti. Todėl nebuvo jokio pagrindo pareiškėjos skundo argumentais skundžiamus raštus naikinti.

13. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl žemės ūkio ministro patvirtintų teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisiniam valstybės, protingumo, proporcingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principams. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjos prašymas stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų teisės aktų atitikties Konstitucijai, teisiniam valstybės, protingumo, proporcingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principams nėra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, toks pareiškėjos prašymas buvo atmestinas.

14. Teismui atmetus skundo reikalavimą panaikinti skundžiamus raštus, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą priimti sprendimus dėl 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. teiktų paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškų.

III. 15. Pareiškėja V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą ir grąžinti bylą tirti iš naujo pirmosios instancijos teismui, įpareigojant kreiptis į Konstitucinį Teismą.

16. Pareiškėja nurodo, kad teismas, nustatydamas ginčo dalyką, iškraipė pareiškėjos reikalavimus atsakovui, juos nepagrįstai susiaurindamas. Taip pat teismas visiškai neatskleidė ginčo esmės, betarpiškai neištyrė ir neįvertino kokių dokumentų pagrindu yra perduodama parama iš Europos žemės ūkio garantijų fondo tiesioginėms išmokoms už valdomus plotus, nėra teisinių motyvų, kas yra absoliučiu sprendimo negaliojimu.

17. Pareiškėja nurodo, kad teismas neištyrė ir neįvertino jos pateiktų įrodymų, bei netinkamai ir neskaidriai vertino byloje esančius dokumentus. Pareiškėja teigia, kad teismas ginčijamu sprendimu, esant proceso šalių ginčui dėl teisės aktų nuostatų ir esant prieštaravimui draudimo priverstinio darbo, teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, protingumo principams, pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, 110 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą, bei iškraipė spėlionėmis ir prielaidomis bylos esmę.

18. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Agentūra nurodo, kad pareiškėja skunde nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima svarstyti 2011–2014 m. paraiškų administravimo atnaujinimą, o ir skundžiamuose raštuose pareiškėjai buvo paaiškinta, kad pateikti papildomi dokumentai negali būti vertinami ir į juos nebus atsižvelgta, nes jie nesusiję su 2011–2014 m. paraiškomis.

20. Agentūra pažymi, kad skundžiami raštai nelaikytini administraciniais aktais (sprendimais) pagal VAĮ 2 straipsnio 8 ir 11 dalis bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 dalį, nes jais Agentūra neišreiškė valios dėl sankcijų taikymo, nepanaikino, nepakeitė, nesukūrė pareiškėjai teisių ir pareigų. Agentūra tvirtina, kad skundžiami raštai parengti vadovaujantis Prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“.

21. Agentūra nurodo, kad pareiškėja skunde formuluoja nepagrįstą prašymą surašyti sprendimus Nr. BR6-1803926 (2011 m. paraiškai), Nr. BR6-2080807 (2012 m. paraiškai), Nr. BR6-2335076 (2013 m. paraiškai) ir 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. BR6-154 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ (2014 m. paraiškai), kurių neva nebuvo gavusi. Šis Pareiškėjos prašymas negali būti nagrinėjamas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 yra išaiškinęs, kad pareiškėja savo veiksmais iš esmės siekė, kad būtų pripažinta, jog parama už 2011–2013 metais pateiktas paraiškas neišmokėta nepagrįstai, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuota, jog pareiškėjos argumentai dėl netinkamų paraiškų administravimo negali būti vertinami dėl to, kad pareiškėja praleido priimtų sprendimų dėl sankcijų paskyrimo teisės aktų nustatytą apskundimo terminą. Be to, buvo teismo nustatyta, kad NMA tinkamai buvo informavusi pareiškėją dėl visų sprendimų, susijusių su pateiktų paraiškų administravimu.

22. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos 2011–2014 m. paraiškos yra baigtos administruoti, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 konstatavo, kad „asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. BR6-13495 „Dėl atsakymo į gautus dokumentus“ ir 2018 m. sausio 3 d. raštą Nr. BR6-26 „Dėl atsakymo į gautus dokumentus“ ir siekia, kad būtų priimti nauji sprendimai dėl 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. pareiškėjos teiktų paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškų.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo prašyme išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

27. Kaip minėta, pareiškėja siekia, kad būtų priimti nauji sprendimai dėl 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. pareiškėjos teiktų paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškų.

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl 2011m. pareiškėjos paraiškos atsakovas 2012m. kovo 13d. priėmė sprendimą Nr. BR6-1803926 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, dėl 2012m. pareiškėjos paraiškos atsakovas 2013m. gruodžio 23d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2088521 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, dėl 2013m. pareiškėjos paraiškos atsakovas 2015m. balandžio 14d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2335076 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“, dėl 2014m. pareiškėjos paraiškos atsakovas 2017m. gegužės 30d. priėmė sprendimą BR6-145 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“.

29. Visų nurodytų atsakovo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas ne vieną kartą buvo patikrinti ikiteismine ir teismine tvarka – Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015m. gegužės 25d. sprendimas Nr. 3R-212(AG-111/05-2015), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3442-208/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. liepos 23 d. sprendimas Nr. 3R-287(AG-206/05-2015), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018m. sausio 29d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-30-764/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1302-756/2019, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018m. birželio 20d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2075-244/2018, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-323-520/2020 - ir visais atvejais atmetant pareiškėjos skundus atsakovo sprendimai buvo palikti nepakeisti. Atsižvelgiant į nurodytus faktus konstatuotina, jog pareiškėjos atsakovui 2011, 2012, 2013 ir 2014 metais teiktos paraiškos dėl paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus yra baigtos administruoti.

30. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių 89 punktą, NMA suteikta teisė atnaujinti paraiškų, dėl kurių yra priimti pirminiai sprendimai, administravimą. Tam, kad paraiškos, dėl kurių priimti pirminiai sprendimai reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos, būtų peradministruojamos, turi paaiškėti objektyviai naujos faktinės aplinkybės, kurios iš esmės keistų pirminiais sprendimais padarytas išvadas.

31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja su savo 2017m. gruodžio 8 ir 12d. prašymais atsakovui pateikė eilę papildomų dokumentų - pardavimo sutartis, bendradarbiavimo sutartis, sąskaitų apmokėjimus, naminius aktus, perdavimo aktus, realizacijos aktus, įgaliojimus, t.y. dokumentus patvirtinančius pagamintos (užaugintos) produkcijos realizavimą, bendradarbiavimą su kitais ūkio subjektais, finansinius atsiskaitymus. Tačiau kaip seka iš atsakovo 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. BR6-1803926 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. BR6-2088521 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, 2015m. balandžio 14d. sprendimo Nr. BR6-2335076 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ ir 2017m. gegužės 30d. sprendimo BR6-145 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ pareiškėjai atitinkamos sankcijos buvo taikytos dėl žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtintų Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų apraše nustatytų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimų.

32. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjos su 2017m. gruodžio 8 ir 12d. prašymais pateikti papildomi dokumentai nėra susiję atsakovo sprendimuose nustatytais atitinkamų teisės aktų pažeidimais bei pritaikytomis sankcijomis, o todėl atitinkamai nekeičia 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškų patikrinimo rezultatų. Darytina išvada, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė iš naujo administruoti 2011 m., 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškas ir dėl jų priimti naujus sprendimus.

33. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo kreiptis į LR Konstitucinį teismą su prašymu ar LR žemės ūkio ministro taisyklių Nr. 3D-534 bei Nr. 3D-171 atitinkami punktai neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, protingumo, lygiateisiškumo, priverstinio darbo principams.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi, LR Konstituciniam teismui įstatymų leidėjo nėra pavesta spręsti dėl ministro lygmens priimto teisės akto atitikties LR Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į konstitucinį teismą netenkinamas.

35. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė