2017-03-22 Nr. AB-6455-3-61-3-02597-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-560-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02597-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, atsakovas) 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 16 d. iš Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) buvo atvežtas į Lukiškių TI-K, nes 2015 m. balandžio 22 d. turėjo dalyvauti Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje. Pareiškėjas nurodė, kad iš teismo posėdžio į Lukiškių TI-K jis buvo grąžintas 2015 m. balandžio 22 d. 9.50 val., tačiau 2015 m. balandžio 23 d. nebuvo konvojuotas atgal į Marijampolės PN. Atsižvelgiant į tai, jis nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. turėjo be pagrindo kalėti Lukiškių TI-K, kuriame kalinimo sąlygos, anot pareiškėjo, yra žymiai blogesnės nei Marijampolės PN. Pareiškėjas dėl to patyrė ne tik fizinius nepatogumus, bet ir stresą, dvasinį sukrėtimą, beviltiškumo jausmą ir kitus neigiamus išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuteistųjų konvojavimas į Marijampolės PN vykdavo ketvirtadieniais. Paaiškino, kad nuteistųjų dokumentai ruošiami trečiadienį, o duomenys apie konvojuojamų asmenų skaičių konvojavimo tarnyboms turi būti pateikiami iki trečiadienio 14 val. Lukiškių TI-K nurodė, kad ruošiant asmenis konvojavimui į asmens bylas būtina surinkti visus reikiamus dokumentus (asmens sveikatos istoriją ir kt.), o šios bylos pradedamos ruošti tik jas gavus Lukiškių TI-K Įskaitos skyriuje. Nurodė, jog apie konvojuojamus asmenis būtina informuoti buhalterinės apskaitos bei materialinio aprūpinimo skyrių. Paaiškino, kad teismo posėdis vyko 2015 m. balandžio 22 d. (trečiadienį), o pareiškėjo asmens bylą Lukiškių TI-K Įskaitos skyrius iš budėtojų dalies gavo tik 2015 m. balandžio 22 d. darbo dienos pabaigoje, todėl pareiškėjas 2015 m. balandžio 23 d. (ketvirtadienio) konvojavimui į Marijampolės PN nebuvo paruoštas. Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat nurodė, kad pareiškėjas skunde neįrodė žalos atsiradimo fakto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. sausio 18 d. sprendimu (b. l. 68–71) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis (toliau – ir CK), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas nustatė, kad nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, nesant tam teisiniam pagrindui.

Vertindamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, pirmos instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus dėl to, kad teko be pagrindo būti griežtesnio režimo pataisos įstaigoje. Tačiau teismas taip pat vertino ir tai, kad pareiškėjo nurodytas laikotarpis, kuriuo jis buvo be pagrindo laikomas Lukiškių TI-K tęsėsi tik 1 savaitę. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde taip pat pripažino, kad 7 paros yra trumpas laikotarpis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti fiziniai nepatogumai ir tam tikras neigiamas dvasinis poveikis buvo trumpalaikis ir nepakankamai intensyvus CK 6.250 straipsnio prasme. Atitinkamai, vertintino, kad Lukiškių TI-K pažeidimo aspektu neegzistavo kitos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjo patirtą skriaudą nelaikė neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme ir vertino, kad ji gali būti atlyginama pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu teismo sprendimu, laikant, kad tai pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą nes tinkamai neįvertino pareiškėjui kilusios žalos, pareiškėjas akcentuoja, kad gyvenamos sąlygos buvo kur kas prastesnės nei jis būtų gyvenęs Marijampolės PN.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, dėl per ilgo pareiškėjo nepagrįsto laikymo Lukiškių TI-K.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamos trukmės laikymą Lukiškių TI-K laukiant posėdžio.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 83 straipsnio 3 dalį, kalėjimuose leidžiama laikinai, bet ne ilgiau kaip dešimt parų laikyti iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamus nuteistuosius bei tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą siunčiamus nuteistuosius.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog pareiškėjas 2015 m. balandžio 22 d. (trečiadienį) buvo pristatytas į Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį, kuris truko nuo 9:21 val. iki 9:33 val. Pareiškėjas į Marijampolės PN su 2015 m. balandžio 23 d. konvojumi neišvyko, dėl budėtojų per vėlai Lukiškių TI-K įskaitos skyriui pateiktos pareiškėjo asmens kortelės. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog pareiškėjo 2015 m. balandžio 23 d. neišvežus į Marijampolės PN, dalį laiko jis buvo Lukiškių TI-K laikomas nepagrįstai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas laikotarpį, kurį pareiškėjas nepagrįstai ilgai buvo laikomas Lukiškių TI-K suklydo ir nurodė, jog pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko 7 paras, nors iš bylose esančių duomenų ir teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pažeidžiant BVK 83 straipsnio 3 dalį (daugiau nei 10 parų) (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) buvo laikomas 4 paras.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, laikomas griežtesnio režimo pataisos įstaigoje neabejotinai patyrė įvairius papildomus nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei ginčo laikotarpiu būtų buvęs laikomas Marijampolės PN. Taip pat, su teismo prieita išvada, kad pareiškėjo patirti fiziniai nepatogumai ir tam tikras neigiamas dvasinis poveikis buvo trumpalaikis ir nepakankamai intensyvus (4 paros), todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatęs visas tris viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo atžvilgiu atsakovo elgesys su juo gali būti vertintinas kaip kankinimas. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimo trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į tinkamos trukmės laikymą Lukiškių TI-K laukiant posėdžio. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde bei jo papildymuose nurodė, kad ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K jo taip pat netenkino kamerose buvusios sąlygos, nurodė, jog kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjas negalėjo eiti į ilgalaikius pasimatymus. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, jog šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos administracinėse bylose Nr. I-4551-281/2016 ir Nr. I-10106-790/2015, vertina jog teismas nevertinęs šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių iš esmės pareiškėjo teisėms įtakos nepadarė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Pripažinti, kad O. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisę į tinkamos trukmės laikymą įkalinimo įstaigoje laukiant posėdžio) buvo pažeista.

Pareiškėjo O. B. reikalavimą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė