AS-602-864-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-864/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02546-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. Ž. skundą atsakovui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusią Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos pripažinti pažeidžiančia tarptautinės teisės normas; 2) įpareigoti atsakovą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – ir atsakovas) papildyti Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos pareiškėjo nurodytu pasiūlymu dėl mokslinių pensijų mokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Teismas pažymėjo, jog iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas siekia, jog Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos būtų pripažinta prieštaraujančia tarptautinės teisės normoms ir taip pat pakeista jo nurodytu būdu, t. y. šioje sutartyje būtų aptartas mokslinių pensijų mokėjimas. Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi bei akcentavo, jog ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

Pažymėjo, jog nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pridūrė, jog teismas savo sprendimuose taip pat ne kartą yra išaiškinęs, kad tam tikrų faktinių duomenų pripažinimas ar paneigimas negali būti laikomas skundo reikalavimu, o administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146–669/2009, 2007 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007 ir kt.).

Nurodė, jog skundo reikalavimu, kuriuo prašoma pripažinti Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos pažeidžiančia tarptautinių teisių normas, siekiama ne pažeistų teisių apgynimo, o faktų konstatavimo. Todėl sprendė, jog šio reikalavimo tenkinimo atveju pareiškėjo teisės nebūtų apginamos, todėl jis teisme nenagrinėtinas (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Pažymėjo ir tai, jog ginčijama sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos dėl socialinės apsaugos buvo ratifikuota įstatymu, todėl ši sutartis gali būti keičiama tik priėmus įstatymą, ratifikuojantį sutarties pakeitimus.

Teismas rėmėsi ABTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančia viešąjį administravimą bei nurodė, jog įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu. Nurodė ir tai, jog Konstitucijos 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymus leidžia Seimas, o ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją papildyti Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos pasiūlymu dėl mokslinių pensijų mokėjimo teisme nenagrinėtinas (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 8 – 9), kuriuo nurodo, jog su ginčijamu teismo sprendimu nesutinka.

Atskirajame skunde nurodo, jog yra buvęs tremtinys, nuo 1963 m. iki 2003 m. gyvenęs Kijeve. Pažymi, jog ten viename mokslų tiriamajame institute išdirbo 38 metus, o išėjus į pensiją jam buvo paskirta Ukrainos mokslinė pensija. Išdėsto, jog 2003 m. grįžo gyventi į Lietuvą ir nuo 2005 m. vasario 1 d. Ukrainos pensija jam pervedama į Lietuvą pagal Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos (toliau – ir Sutartis). Nurodo, jog Ukraina jam mokslinės pensijos mokėjimą nutraukė, nes Sutartyje tokių pensijų mokėjimas nenumatytas. Teigia, jog minėtoji pensija yra 1,7 karto didesnė už senatvės pensiją ir dabar jis kiekvieną mėnesį netenka maždaug 500 litų. Remiasi Sutarties 2 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia socialinės apsaugos rūšis, bei tikina, jog ši nuostata leidžia Sutartį papildyti kitomis socialinės apsaugos rūšimis, pvz., moksline pensija pagal Sutarties 35 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teigia, jog ši nuostata byloja, kad keisti Sutartį nereikia priimti jokių papildomų įstatymų. Nurodo ir tai, jog Ukraina sutinka jam mokėti mokslinę pensiją, tačiau būtent dėl atsakovo neveikimo jokių realių veiksmų nesiimta. Argumentuoja, jog uždirbtoji pensija yra jo nuosavybė, todėl neteisėtai ją nusavinus yra pažeidžiamos tarptautinės teisės normos. Pabrėžia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuostatomis, nes esamą Sutartį pripažinus pažeidžiančia tarptautines teisės normas jam pasekmes sukeltų ir leistų inicijuoti šios Sutarties papildymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas K. A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) atskiruoju skundu ginčija nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti pagrįstai, tačiau ne visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.

Pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis teisminės gynybos, prašė 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusią Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos (toliau – ir Sutartis) pripažinti pažeidžiančia tarptautinės teisės normas bei įpareigoti atsakovą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – ir atsakovas) papildyti Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos pareiškėjo nurodytu pasiūlymu dėl mokslinių pensijų mokėjimo.

Teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, kuri buvo ratifikuota įstatymu (2001 m. rugsėjo 27 d., Nr. IX-530, skelbta – „Valstybės žiniose“ – 2001 m., Nr. 93) savo pobūdžiu yra tarptautinė (Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. 1 d.).

Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas pagarbos visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir normoms principas; vienas iš jų – principas pacta sunt servanda (lot. – susitarimų privalu laikytis), kuris taip pat numatytas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – ir Vienos konvencija) 26 straipsnyje.

Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai).

Atkreiptinas dėmesys, jog tarptautinės sutartys negali prieštarauti Konstitucijai. Tarptautinių sutarčių nesilaikymo taipogi negalima grįsti vidaus teisės normomis (Vienos konvencijos 27 straipsnis). Tam, kad nekiltų kolizija tarp vidaus teisės normų ir tarptautinės teisės normų yra įtvirtintas tarptautinių sutarčių konstitucingumo ištyrimo institutas, kuriuo pasinaudoti, kreipiantis į Konstitucinį Teismą, gali ribotas subjektų ratas (Konstitucijos 106 str.).

Tačiau nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjas siekia net ne tarptautinės sutarties atitikimo vidaus teisės normoms ištyrimo, bet tarptautinės sutarties atitikimo tarptautinės teisės normoms, nors ir tiksliai nenurodo kokioms būtent, abstrakčiai argumentuodamas galimu jo teisės į nuosavybę pažeidimu, ištyrimo (Vienos konvencijos 53 straipsnis). Tokios galimybės nenumato ABTĮ 15 straipsnis, įtvirtinantis bylų, priskirtinų administraciniams teismams, sąrašą, todėl toks jo reikalavimas nepatenka į nacionalinių administracinių teismų kompetenciją ir jo skundą pirmiausia reikia atsisakyti priimti nagrinėti dėl to, jog teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti tokios bylos, tik fakultatyviai konstatuojant, jog net ir pripažinus Sutartį pažeidžiančia tarptautinės teisės normas, nebūtų apgintos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Antra, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, taip pat siekė, kad teismas įpareigotų atsakovą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją papildyti Sutartį pasiūlymu dėl mokslinių pensijų mokėjimo, t. y. praplėsti Sutarties 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Sutarties taikomumą konkrečioms socialinės apsaugos rūšims. Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu sprendė, jog Sutartis gali būti keičiama tik priėmus įstatymą, ratifikuojantį sutarties pakeitimus, o įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu (ABTĮ 2 str. 1 d.), todėl atsisakė priimti nagrinėti ir šį pareiškėjo reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai iš esmės pritaria. Pažymėtina, jog Tarptautinių sutarčių įstatymo 13 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis gali būti pakeista ar papildyta remiantis tarptautinės teisės normomis bei šio įstatymo II skyriuje nustatyta tvarka, jeigu pačioje tarptautinėje sutartyje nenustatyta kitaip. Šio įstatymo 8 straipsnio, esančio II skyriuje, 1 dalis numato, jog Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu. Todėl pagrįsta yra išvada, jog ratifikuota tarptautinė sutartis, turinti įstatymo galią, yra keičiama įstatymu, kurių leidyba pavesta Seimui (Konstitucijos 67 str. 2 d.), o administraciniams teismai nepriskirta tirti Seimo veiklos (ABTĮ 16 str. 2 d.).

Pridurtina, jog pareiškėjas savo atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad įstatymų leidyba Sutarčiai pakeisti esą nėra būtina, nes tą leidžia Sutarties 35 straipsnio 3 dalis. Šiuo aspektu nurodytina, jog Sutarties 35 straipsnio 3 dalis numato, jog šalys gali keisti ir pildyti šią Sutartį, pasirašydamos atitinkamus dokumentus, kurie taps neatskiriama šios Sutarties dalimi ir įsigalios tokia pat tvarka, kuri numatyta šiai Sutarčiai įsigalioti. Todėl skaitant šią Sutarties normą kartu su Sutarties 35 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia, jog ši Sutartis įsigalioja nuo tada, kada gaunamas paskutinis rašytinis pranešimas apie tai, kad šalys įvykdė visas valstybės procedūras, reikalingas šiai Sutarčiai įsigalioti, akivaizdu, jog Sutarties keitimas yra tiesiogiai priklausomas nuo susitariančiųjų šalių vidaus procedūrų, kurioms šiuo atveju yra priskirtina nacionalinė įstatymų leidyba.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą papildyti tarptautinę Sutartį jo norima nuostata, nes tokios sprendimo rūšies (ABTĮ 88 str.) teismas nėra įgalintas priimti, juo labiau, jog Vienos konvencijos 39 straipsnis įtvirtina, kad Sutarties pataisos gali būti daromos jos šalių tarpusavio susitarimu. Iš to plaukia, jog Sutarčiai pakeisti būtina abiejų susitariančiųjų šalių suderinta valia, o ne vienos iš susitariančiųjų šalių Sutarties vienašališkas pakeitimas nacionalinio teismo sprendimo pagrindu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė proceso teisės normas. Naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. A. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan