2015-12-22 Nr. AB-24991-3-61-3-02287-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2497-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02287-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1. 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1–2, 15–16, 35), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3079 ir išnagrinėti jos 2014 m. vasario 28 d. skundą; 2) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 3 188,83 Lt senatvės pensijos nepriemoką.

Pareiškėja paaiškino, kad jai paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta, kadangi ji turėjo draudžiamųjų pajamų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pareiškėjai susidariusi senatvės pensijos nepriemokos suma turi būti grąžinta. Pareiškėja 2014 m. vasario 28 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių, tačiau VSDFV prašymo netenkino, nurodydama, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti. Pareiškėjos manymu, VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos prašymą, kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo šio nutarimo paskelbimo, nes tik tada pareiškėja sužinojo, kad Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė žalą, kadangi turėdama draudžiamųjų pajamų, negavo dalies jai priklausančios pensijos.

Atsakovas VSDFV prašė pareiškėjos skundo netenkinti (b. l. 24–26).

Nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, o 2010 – 2011 metais – ir Laikinuoju įstatymu. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką tokio pobūdžio bylose, terminas skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų) mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą prašymui paduoti ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį, 2014 m. vasario 28 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, tačiau nurodytos priežastys nesudarė pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą nebuvo patenkintas, o skundą VSDFV atsisakė nagrinėti.

Atsakovas VSDFV atsiliepime pareiškėjos patikslintą skundą prašė atmesti (b. l. 44–48).

Atkreipė dėmesį, kad nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojo Valstybinių socialinių draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas, kuris nustato valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6–7 ir 7 straipsnio 1–6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Šis įstatymas nenustato senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo dirbusiems asmenims, tačiau Seimas pasiūlė Vyriausybei svarstant 2016 m. valstybės biudžeto projektą, įvertinti galimybę nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems valstybinės ir senatvės pensijos buvo sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatas. Pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius apskaičiavo pensijos, sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, dydį ir pirmoji procentinė dalis (20 proc.) pareiškėjai buvo išmokėta 2014 m. lapkričio 24 d. Pareiškėjai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagrįstai, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir buvo taikomos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 70–75) administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui dėl įpareigojimo išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką nutraukė; pareiškėjos S. S. skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3079 ir įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjai S. S. VSDFV Biržų rajono skyriaus 1998 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 1332 nuo 1997 m. gegužės 18 d. iki gyvos galvos buvo paskirta ir mokama senatvės pensija (b. l. 49), kuri, pareiškėjai įgijus papildomai draudimo stažą, buvo perskaičiuojama, o nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatoms buvo ribojama ir mokama sumažinta senatvės pensija (b. l. 50, 51). Pareiškėja 2014 m. vasario 7 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-jį pensijų skyrių, kuris 2014 m. vasario 24 d. raštu pateikė pareiškėjai informaciją apie jai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtą ir perskaičiuotą senatvės pensiją (b. l. 3–4). Pareiškėja 2014 m. vasario 28 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV prašydama atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti bei išmokėti neteisėtai sumažintą senatvės pensijos dalį (b. l. 27–28). VSDFV 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-3079, atsakydama į pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. prašymą, nurodė teisės aktus, kuriais vadovaujantis skiriamos ir mokamos valstybinės socialinio draudimo pensijos, taip pat, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos išmokėjimo paduoti skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Kadangi pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., pareiškėja apie skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., pareiškėja praleido terminą skundui dėl skyriaus veiksmų paduoti. Pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti ir pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. prašymo nusprendė nenagrinėti. Informavo, kad Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinio socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus šiuos teisės aktus, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuota teisės aktuose nustatyta tvarka (b. l. 29–30).

Ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3079, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos išmokėjimo paduoti ir nuspręsta nenagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. prašymo, teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d. bei po 2013 m. sausio 1 d.), Nuostatų 103 punktu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, taip pat LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuota praktika, kurioje pažymėta, jog tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos (b. l. 3–4), pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėja į VSDFV su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl skyriaus veiksmų paduoti ir senatvės pensijos nepriemokos už 2010–2011 metus išmokėjimo kreipėsi 2014 m. vasario 28 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pareiškėja 2014 m. vasario 28 d. prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, kad nuo 2010 metų jos sveikata buvo labai pablogėjusi, sveikatai turėjo įtakos ir jos sutuoktinio liga, pareiškėja tam tikrą laiką negalėjo vaikščioti, orientuotis aplinkoje, todėl sveikatos būklė sutrukdė jai laiku kreiptis dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 27–28). Minėtiems teiginiams pagrįsti pareiškėja nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nenurodė jokių objektyvių nuo jos valios nepriklausančių termino paduoti skundą praleidimo priežasčių.

Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad sprendimų pensijų klausimais apskundimui įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al43-816/2014 ir kt.). Pareiškėjos argumentai, kad jos sveikatos būklė buvo pablogėjusi, sutuoktinio liga, nesudaro pagrindo atnaujinti skundo VSDFV padavimo terminą, kadangi pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena ir laikoma ta objektyvia aplinkybe, nuo kurios skaičiuojamas šis terminas, nes būtent tada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Minėta, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos mažinimas pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. teritoriniam skyriui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Teikdama skundą VSDFV pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja iki 2011 m. rugsėjo mėnesio dirbo. Atsižvelgiant į išdėstytą, VSDFV ginčijamu 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3079 pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir paliko nenagrinėtą pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje bei reikalavimas įpareigoti išnagrinėti jos 2014 m. vasario 28 d. prašymą, atmetami.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3079 atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti ir nenagrinėjo pareiškėjos prašymo, teismo vertinimu, pareiškėjos skundas nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir pareiškėja ja jau nebegali pasinaudoti, byla dalyje, kurioje prašoma priteisti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nutraukiama (ABTĮ 101 str. 8 p.).

III. Pareiškėja S. S. apeliaciniu skundu, kurį patikslino (b. l. 79–80, 91), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pareiškėja pažymi, kad VSDFV, nors ir atsisakė nagrinėti jos prašymą, tačiau ginčijamame sprendime visgi išreiškė savo valią ir poziciją dėl ginčo esmės, todėl išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka pasinaudota.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 94–96) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai ir išdėstytiems argumentams, jais grindžia atsiliepimą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 97–100) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. VSDFV atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo teistumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu teismas administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą dalyje dėl įpareigojimo išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką nutraukė, o skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3079 ir įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. prašymą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014, 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015, 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015, kt.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja iš esmės nesutinka su teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria atsisakyta atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 2014 m. vasario 28 d. pateiktame prašyme (b. l. 5–6) pareiškėja nurodė, jog minėtą terminą praleido dėl to, kad anksčiau jai buvo pašalinta tulžis, keletą metų pripažinta II invalidumo grupė, nuo 2010 m. jos sveikata labai pablogėjo (lėtinė smegenų išemija, kraujotakos nepakankamumas), be to, jai teko rūpintis sergančiu vyru. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytas priežastis laikė nepakankamomis tam, kad būtų atnaujintas skundo VSDFV padavimo terminas. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo sprendime, pareiškėja jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius VSDFV (taip pat ir teismui), nepateikė. Be to, VSDFV duomenimis (b. l. 7–8) pareiškėja iki 2011 m. liepos 29 d. dirbo, vadinasi, nurodytos priežastys pareiškėjai netrukdė šiuo laikotarpiu (kai dar nebuvo pasibaigęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas skundo padavimo terminas) kreiptis į VSDFV.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė nežinojusi apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo), taip pat rėmėsi teiginiais dėl teisės į teisminę gynybą, teisės į nuosavybės apsaugą ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., LVAT nutartis adm. bylose: 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Apibendrindama išdėstytą, šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos LVAT suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).

Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir apeliantės teiginį, jog VSDFV ginčijamame 2014 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-3079 išreiškė (Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo prasme) išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valią, poziciją dėl nagrinėjamo ginčo esmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą sprendimą, konstatuoja, jog šiame sprendime nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo, nes šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1450-143/2015).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė